Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-93-417/2007

Teisėjas Vandalinas Vainius Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.1; 2.1.6.2

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2007 m. balandžio 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006-12-11 nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. ir nuteistas 2500 Lt (20 MGL) bauda; nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; nukentėjusiajai A. B. priteista iš R. K. 1180 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio nesunkiai buvo sutrikdyta kito žmogaus sveikata: 2003-10-24, apie 08.00 val., kelyje Klaipėda – Liepoja 16 km 400 m., Bruzdeilynų kaimo ribose, Klaipėdos rajone, vairuodamas automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , esant ribotam matomumui ir slidžiai kelio dangai, paskui priekyje važiavusį automobilį, važiavo saugų eismą neužtikrinančiu atstumu ir priekyje važiavusiam pradėjus stabdyti, norėdamas neatsitrenkti į jo galą, manevravo į kairę antrąją eismo juostą, nesuvaldė savo automobilio ir apsisukęs priešinga kryptimi sustojo kairėje važiuojamosios dalies pusėje, sudarydamas kliūtį eismui, kuo skubiau nepašalino iš važiuojamosios dalies savo transporto priemonės, neįjungė avarinės šviesos signalizacijos ir neperspėjo kitų eismo dalyvių apie kliūtį, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 51 p., 53 p., 136.1 p., 136.7 p., 171 p., 172 p., 194 p. reikalavimus, ko pasekmėje A. B.ės vairuojamas automobilis „Mazda 626“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė su R. K. vairuojamu automobiliu „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiajai A. B. po eismo įvykio nustatyti kairės čiurnos abiejų kuklšnelių lūžiai, šonkaulio panirimas, krūtinės ir galvos sumušimai, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Sutinka, kad jo vairuojamas automobilis prarado stabilumą ir apsisukęs sustojo kairėje kelio pusėje dėl jo nesugebėjimo įvertinti slidžios kelio dangos ir pasirinkto nepakankamai saugaus greičio, tačiau nesutinka, kad šis Kelių eismo taisyklių 172 p. reikalavimų pažeidimas buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiu autoįvykiu, t. y. A. B. vairuojamo automobilio susidūrimu su kelkraštyje stovėjusiu jo automobiliu.

Nurodo, kad iki susidūrimo jo automobilis stovėjo apie 5 minutes priekiu pasisukęs prieš eismą su įjungtom trumposiomis šviesomis ir įjungtu kairiuoju posūkio signalu dešiniaisiais ratais nuvažiavęs nuo asfaltuotos kelio dalies, o tai reiškia, kad jo automobilis stovėjo ne daugiau kaip 20 cm kairiuoju šonu įsikišęs į antrąją eismo juostą, kurios plotis 3,70 m. Mano, kad būtent tokią jo automobilio padėtį prieš susidūrimą patvirtina 2006-09-27 teismo autotechninės ekspertizės akto Nr. 11K-172(06) išvada.

Apeliantas tvirtina, kad nors nukentėjusioji nepripažįsta, jog jos vairuojamas automobilis „Mazda 626“ prieš autoįvykį buvo praradęs judėjimo stabilumą ir slydo dalinai pasisukęs dešiniuoju šonu, tačiau tai paneigta minėta ekspertizės išvada. Nurodo, kad nukentėjusioji pirmoje apklausoje pripažino, kad ji pamačiusi priekyje jos važiavusio automobilio „stop“ signalų šviesą pagalvojo, kad priekyje galėjo būti autoįvykis ir „nenorėdama slidžiame kelyje stabdyti bei atsitrenkti į automobilį BMW, persirikiavo į antrą eismo juostą“ ir nors vėliau ji teigė, kad į antrą eismo juostą, lenkdama priekyje jos važiuojantį automobilį, išvažiavo prieš tai įsitikinusi, kad nei iš paskos, nei priekyje nėra jokių transporto priemonių, kurioms ji galėtų trukdyti ir jau važiuodama antra eismo juosta staiga pamatė šviesas ir atsitrenkė į jo automobilį, tačiau šiuo atveju jos vairuojamas automobilis negalėtų prarasti judėjimo stabilumo ir juo labai pradėti slysti sukdamasis prieš laikrodžio rodyklę dešiniuoju šonu ir taip susidurti su jo automobiliu. Mano, kad šioje byloje yra pakankamai įrodymų, kad A. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 171, 172 ir 173 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė saugaus atstumo nuo priekyje jos važiavusio automobilio BMW, pasirinko per didelį šiomis oro ir kelio sąlygomis greitį, dėl ko atsiradus kliūčiai nebesugebėjo stabdymo būdu išvengti susidūrimo su šia kliūtimi ir manevruodama prarado judėjimo stabilumą, dėl ko jos vairuojamas automobilis „Mazda 626“ pradėjo slysti sukdamasis prieš laikrodžio rodyklę ir išslydęs į kelkraštį susidūrė su ten stovinčiu jo automobiliu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ir nešališkai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo padarytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo.

BK 281 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. BK 281 str. 1 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Kadangi priežastinis ryšys yra BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas pripažino R. K. padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus būtinąja padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo A. B. – kilimo sąlyga ir konstatavo ryšio tarp padarytų pažeidimų ir kilusių padarinių buvimą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad R. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 51 p., 53 p., 136.1 p., 136.7 p., 171 p., 172 p., 194 p. reikalavimus. Jis nesilaikė tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, ir, nepasirinkęs saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, priverstinai sustojęs, kur sustoti ir stovėti draudžiama, ir privalėjęs perspėti kitus vairuotojus apie kliūtį, neįjungė avarinės šviesos signalizacijos bei nepašalino transporto priemonės kuo skubiau nuo kelio.

Iš bylos duomenų matyti, kad A. B. taip pat pažeidė kelių eismo saugumo taisykles. Specialisto išvadoje bei ekspertizių aktuose konstatuota, kad ji nevykdė Kelių eismo taisyklių 51 p., 53 p., 145 p., 171 p., 172 p., 173 p. reikalavimų. Ji nesilaikė tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, ir, nepasirinkusi saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, prieš persirikiuodama neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir atsitrenkė į kelyje buvusią kliūtį.

Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos kelių eismo saugumo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, kelių eismo įvykis neįvyktų.

R. K. pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde nurodė, kad priverstinai sustojęs stovėjo apie 5 minutes, o apeliacinės instancijos teisme parodė, jog galėjo stovėti ir iki 10 minučių. Kolegijos nuomone, tai nepateisinamai ilgas laiko tarpas, per kurį nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų – neįjungė avarinės šviesos signalizacijos, nepastatė avarinio sustojimo ženklo, o svarbiausia, kuo skubiau nepašalino transporto priemonės nuo kelio. R. K. pripažįsta, kad jo automobilis stovėjo atgręžtas priešinga eismui kryptimi ne daugiau kaip 20 cm įsikišęs į antrąją eismo juostą. Tačiau jo parodymus dėl atstumų paneigia objektyvūs bylos duomenys. Iš autoavarijos vietos schemos matyti, kad automobilių detalių duženos, ištekėję skysčiai buvo aptikti apytikriai iki 3,20 m atstumu nuo kairiojo asfaltuotos kelio dangos krašto. Iš šių duomenų darytina išvada, kad automobilis „Ford Mondeo“ iki susidūrimo stovėjo ar lėtai judėjo antroje eismo juostoje atgręžtas priešinga kryptimi nei vyksta eismas, taip sudarydamas netikėtą kliūtį ir keldamas didelę grėsmę kitiems eismo dalyviams. Jeigu R. K. būtų vykdęs Kelių eismo taisyklių reikalavimą pašalinti transporto priemonę kuo skubiau nuo kelio, A. B. nebūtų atsitrenkusi į jo automobilį, nors ir būtų praradusi judėjimo stabilumą. Todėl jo veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta A. B. sveikata.

Kelių eismo taisyklių 142 p. įpareigoja automobilio vairuotoją atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar ją saugiai apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šis įpareigojimas vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Tačiau vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis eismo taisyklių, nepažeis jų ir savo veiksmais nekels pavojaus. A. B., įsitikinusi, kad antrąją juosta nevažiuoja automobiliai, ir persirikiavusi, negalėjo tikėtis, kad važiuojamoje kelio dalyje stovi automobilis. Taigi aptarti duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusioji turėjo techninę galimybę sustabdyti arba saugiai apvažiuoti kliūtį. Todėl jos padaryti pažeidimai nebuvo susiję su autoįvykiu tiesioginiu priežastiniu ryšiu, o apeliacinio skundo motyvas, kad avarija įvyko dėl to, jog nukentėjusioji nesuvaldė automobilio, nepagrįstas.

Apelianto teiginys, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog A. B. važiavo iš paskos R. K., ir dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad būtent jo veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su įvykiu, atmestinas. Nuosprendyje aptariant surinktus įrodymus nevisiškai tiksliai suformuluoti nukentėjusiosios A. B. parodymai. Byloje nustatyta, kad ji važiavo tuo pačiu keliu ir ta pačia kryptimi kaip ir R. K., tačiau praėjus tam tikram laiko tarpui. Šis netikslumas nėra esminis ir neturi įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad faktas, jog nuteistasis vairavo automobilį su vasarinėmis padangomis, nuosprendyje minimas neapgrįstai kaip Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Aprašant padarytą veiką nuosprendyje nurodyti visi Kelių eismo taisyklių punktai, kuriuos pažeidė R. K., o šie pažeidimai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padarinias. Kelių eismo taisyklių 278 p. čia nėra paminėtas, be to tai, kad automobilis „Ford Mondeo“ buvo su vasarinėmis padangomis, nėra įvardinta pažeidimu. Tačiau nuosprendyje teisingai pastebėta, kad atsižvelgiant į oro sąlygas važiuodamas su vasarinėmis, skirtingo protektoriaus padangomis R. K. turėjo būti itin atsargus.

Kelių eismo taisyklės numato, kaip reikia pažymėti kliūtį priverstinai sustojus ten, kur stovėti (sustoti) draudžiama, ir norint perspėti kitus vairuotojus apie kliūtį ar pavojų. Jokių išlygų nenumatyta, todėl šiuos reikalavimus vairuotojai privalo besąlygiškai vykdyti. Todėl apelianto motyvas, kad įjungtos artimosios šviesos ir kairiojo posūkio signalas yra geriau pastebimi nei avarinė šviesos signalizacija, atmestinas.

Apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

n u taria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.