- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-22
- Bylos Nr.
- 2S-672-212/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04982-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- D. A.
- Atsakovas
- I. S.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-672-212/2013
Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04982-2013-2
NUTARTIS
2013 m. rugpjūčio 22 d.
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6151-223/2013 pagal ieškovo D. A. ieškinį atsakovei I. S. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė nustatyti bendravimo tvarką su nepilnamečiu sūnumi A. S. ir priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybei. Nurodė, kad atsakovė neleidžia jam bendrauti su sūnumi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013-07-15 nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį ir gražino jį jam. Nurodė, kad ieškinys paduotas pažeidžiant teisingumo taisykles. Ieškovas yra nurodęs, kad šiuo metu jo sūnus A. S. gyvena kartu su motina Vokietijoje. Jo gyvenamoji vieta 2010-11-26 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu nustatyta su motina. Teismo jurisdikcijos reikalavimams atitikti pakanka, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Kadangi byla susijusi su tėvų pareigomis jų nepilnamečiui vaikui ir ieškinyje reiškiami reikalavimai liečia esmines jo gyvenimo, auklėjimo ir socialines sąlygas, todėl šis ginčas teismingas Vokietijos kompetentingam teismui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-07-15 nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog nesutinka su tokia teismo nutartimi, nes ji nepagrįsta ir neteisėta. Nurodo, jog ieškovas, atsakovė ir jų sūnus yra Lietuvos piliečiai. Ieškovas gyvena Lietuvoje, taip pat mano, jog atsakovės ir jų sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Atsakovė ir jų sūnus nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos kitoje valstybėje, nemano, jog ten gyvens nuolat, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje. Mano, jog netinkamai buvo taikytos 2013-11-27 Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 “Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr.1347/2000” 8 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes A. S. nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Vokietijoje, jis neturi jokio esminio ryšio su šia valstybe ir jis nėra jos pilietis. Atsakovė su sūnumi periodiškai lankosi Lietuvoje, jų ryšiai su šia šalimi nėra nutrūkę. Mano, jog tiek atsakovė, tiek jų sūnus savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vietą laiko Lietuvą ir būtent čia turėtų būti sprendžiami ginčai dėl vaiko. Be to, jei ir būtų atsakovės ir sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta Vokietijoje, turėtų būti vadovaujamasi 2003-11-27 Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 “Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr.1347/2000” 15 straipsnio 1-3 dalies ir byla vis tiek nagrinėjama Lietuvoje – sūnus yra Lietuvos pilietis ir iki jo išvežimo ilgą laiką gyveno Lietuvoje ir Lietuva yra ieškovo, kaip tėvų pareigų turėtojo, nuolatinė gyvenamoji vieta. Ieškovo turtinė padėtis nėra gera, bylinėtis Vokietijos kompetentinguose teismuose galimybių neturės, todėl atsisakius priimti jo ieškinį, neturės galimybės bendrauti su sūnumi, o sūnus praras bet kokį ryšį su tėvu. Sūnus turi teisę bendrauti su ieškovu, o jis turi teisę ir pareigą auklėti savo vaiką ir yra atsakingas už jo auklėjimą ir vystymą. Ieškovas nori rūpintis sūnaus sveikata, dvasiniu ir moraliniu gyvenimu, tačiau atsakovė nesudaro tam sąlygų, pažeisdama tiek ieškovo, tiek jų vaiko teises. Mano, kad ieškinys turi būti priimtas ir nagrinėjamas Panevėžio miesto apylinkės teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Atskirasis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-07-15 nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Iš bylos duomenų matyti, kad A. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra ieškovo D. A. ir atsakovės I. S. sūnus (b. l. 6). Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-11-26 sprendimu A. S. gyvenamoji vieta nustatyta su jo motina, iš D. A. priteistas išlaikymas sūnui (b. l. 4-4-5). Ieškovas kreipėsi į teismą dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, nurodydamas, kad atsakovė su vaiku neleidžia bendrauti nei telefonu, nei per Skype. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013-07-15 nutartimi vadovaudamasis CPK 137 str. 2 d. 2 p., atsisakė priimti ieškinį.
Sprendžiant teismingumo dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo klausimą, teismingumą tokio pobūdžio bylose nustato 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ (toliau Reglamentas, 1 str. 1b, 72 str.). Šio Reglamento nuostatos nuo 2005-03-01 yra taikomos visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, išskyrus Daniją, tiesiogiai ir yra viršesnės už nacionalinę teisę. Reglamento 2 skirsnio 8 straipsnyje įtvirtinta bendroji jurisdikcija. Šiame straipsnyje nurodoma, kad Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
Atskirojo skundo argumentai, kad ieškovas ir atsakovė, bei sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ieškovas gyvena ir deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindas laikyti, kad byla priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai. Pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, o nepilnamečio fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.14 str. 2 d.). Tačiau Europos Bendrijos teisėje vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nesutampa su nacionalinėje teisėje vartojama sąvoka ir šio termino prasmė aiškinama pagal Reglamento tikslus, siekius ir suprantamas taip, kad vaikui persikėlus iš vienos valstybės narės į kitą, nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimas naujoje valstybėje narėje sutampa su nuolatinės gyvenamosios vietos „praradimu“ ankstesnėje valstybėje narėje. Nors būdvardis „nuolatinė“ suprantama kaip laiko trukmė, tačiau neatmestina galimybė, jog įgyti nuolatinę gyvenamąją vietą valstybėje narėje vaikas gali ir atvykimo dieną. Iš bylos duomenų matyti, jog pats ieškovas ieškinyje nurodo, jog atsakovė anksčiau gyveno Šiauliuose, o šiuo metu ji kartu su vaiku gyvena Vokietijoje (b. l. 2-3). Pagrįstų įrodymų, patvirtinančių atskirojo skundo aplinkybę, kad atsakovė su sūnumi gyvena Lietuvoje nepateikta, todėl apelianto argumentai, jog atsakovės su sūnumi gyvenamoji vieta nėra Vokietijoje, atmestini kaip nepagrįsti. Ta aplinkybė, kad atsakovė su sūnumi periodiškai lankosi Lietuvoje, jų ryšiai su Lietuva nenutrukę, savaime neįrodo, kad jų gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.
Apelianto argumentai, kad jo turtinė padėtis nėra gera ir jis neturi galimybės bylinėtis Vokietijos teismuose, nesudaro pagrindo civilinę bylą nagrinėti Lietuvos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pagrįstos ir teisėtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. nutarties keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.