- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-07-27
- Bylos Nr.
- I-8717-484/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02519-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Mefodija Povilaitienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- I. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 70.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mefodijos Povilaitienės ir Jolitos Rasiukevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1 ) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2015 m. sausio 21 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-724(11); 3) priteisti iš atsakovės VRM laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2784,11 EUR.
Skunde paaiškino, kad VRM sprendimu jai paskirta 823,65 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360 Lt. LR Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – Laikinasis įstatymas) Nr. XI-537, kuriam įsigaliojus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Nurodė, kad jos pensijos apskaičiavimui buvo taikomos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pareiškėjos teigimu, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę. Paaiškino, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, apskaičiuojant bei mokant jai paskirtą pareigūno pensiją, 2010-2011 metais buvo taikomas įstatymo 1 priede nustatytas mažinimo koeficientas 0,8. Šis mažinimo koeficientas buvo taikomas ne tik pareigūnų valstybinių pensijų, bet ir kitų pensijų gavėjams. Neatsižvelgiant į tai, kad 2012 metais šalies ekonominė situacija stabilizavosi, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams pensijų mažinimas buvo pratęstas 2012-2013 metams. Seimas 2014-05-15 reglamentavo kompensavimo tvarką senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjams, kuriems pensijos buvo sumažintos 2010-2011 metams, tačiau nenumatė pensijų kompensavimo dirbusiems asmenims ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų gavėjams. Pareiškėja mano, kad jos pensija sumažinta dideliu mastu. Pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybei kyla pareiga nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą jį garantuoti. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos.
Pareiškėjos tvirtinimu, trejų metų termino skundui paduoti nepraleido, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2012 m. rugsėjo 2 d., paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą dėl ekonominiu sunkmečiu sumažintų pensijų. Pareiškėja prašo atsižvelgti į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų susigrąžinimo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kadangi įstatymų leidėjas nebuvo sureguliavęs šių ginčo santykių (1-6 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovas VRM, kartu atstovaudama ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad pareiškėjos pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri atitiko Konstituciją, todėl VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas (23 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą atmestinas. Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos teisės į valstybinės pareigūnų pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgiant į tai, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją šis įstatymas turėjo būti taikomas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais jo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), darytina išvada, jog šiuo atveju teisės į valstybinę pensiją pažeidimas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., turi būti analizuojamas trimis skirtingais laikotarpiais (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), kuriais valstybinės pensijos laikiną mažinimą reguliavo skirtinga teisės normų visuma, atitinkamai – skyrėsi ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą šiais laikotarpiais (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėse bylose Nr. AS-66-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-195-556/2015, Nr. AS-193-556/2015, Nr. AS-192-556/2015).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.
Remiantis byloje pateiktos Pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį (19-20 b. l.) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai I. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Pareiškėja apie jos teises, kaip teigiama, pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2015 m. balandžio 30 d. (12 b. l.), t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Be to, pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 metams. Pareiškėja apie jos teises galbūt pažeidžiančius veiksmus laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Taigi, pareiškėja, į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipdamasi 2015 m. balandžio 30 d., taip pat praleido 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.
Pareiškėjos nurodytas argumentas, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti termino kreiptis į teismą praleidimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi, šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).
Apibendrindamas išdėstytus motyvus, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei įvertinęs tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. balandžio 30 d. ir prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą ir atnaujinti pareiškėjai praleistą skundo padavimo terminą dėl reikalavimo priteisti pareigūno valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Atmetus pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo dėl reikalavimo priteisti pareigūno valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktu, administracinė byla šioje dalyje nutrauktina.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisako tik dėl skundo reikalavimų panaikinti atsakovės VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-724(11) ir priteisti iš atsakovės VRM laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VRM 2000-01-28 Išvados dėl pensijos paskyrimo už tarnybą, invalidumą, Nr. 15980 pagrindu pareiškėjai nuo 2000-01-01 neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (16 b. l.).
VRM, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 pareiškėjai mokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (19-20 b. l.).
Pareiškėja 2014-11-07 kreipėsi į VRM su prašymu paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu jai nuo 2010-02-01 iki 2014-02-01 buvo mokama sumažinta pensija ir pateikti pažymą apie neišmokėtos pensijos dydį. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, pareiškėja prašė priimti sprendimą kompensuoti jai visais pagrindais sumažintą pensijos dydį už visą sumažinimo laikotarpį (21 b. l.).
VRM 2015-01-21 sprendimu Nr. 1D-724(11) nurodė, kad nuo 2010-01-01 pareiškėjai pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant koeficientą 0,8308, apskaičiuotą pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taip pat akcentavo, kad nurodytą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažino teisėtu. Remiantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu pensijos perskaičiavimas pratęstas iki 2013-12-31. Konstituciniame Teisme 2013-06-11 priimtas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Nurodyta, kad VRM privalėjo vykdyti šį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes preziumuojama, kad Laikinasis įstatymas atitiko Konstituciją. Įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenumato, todėl VRM neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką (17-18 b. l.). Prie nurodyto atsakymo pareiškėjai buvo pridėta Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM pažyma apie 2010-2013 m. pensijos dydį, iš kurios turinio matyti, kad pareiškėjai pensija laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo apskaičiuojama ir mokama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (19-20 b. l.).
Nagrinėjamam ginčui aktualiame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada reiškia, jog minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama valstybinių pensijų dydį, valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, todėl pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo teisėtas ir pagrįstas.
VRM, apskaičiuodama pareiškėjai mokėtinos valstybinės pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Aplinkybė, kad pensija pareiškėjui sumažinta dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai priėmimo, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą, tačiau nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurios pagrindu pareiškėjai perskaičiuota pensija, Konstitucinio Teismo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 nustatyta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012-iems ir 2013-iems metams taip pat neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjos pensija laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai. Todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai pensijos nepriemoką už nurodytą laikotarpį.
Nustačius, kad pareiškėjos pensija laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai, darytina išvada, kad VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimas Nr. 1D-724(11), kuriuo pareiškėjai atsisakyta išmokėti pensijos nepriemoką, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti atsakovo VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-724(11) ir priteisti iš atsakovės VRM laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atmestina kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 7 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Atmesti pareiškėjos I. K. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.
Administracinę bylą dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūno valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nutraukti.
Kitą pareiškėjos I. K. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.