Panevėžio apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo A. P. (toliau – Pareiškėjas), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečio, lietuvio, dirbančio (duomenys neskelbtini) direktoriumi, gyvenančio (duomenys neskelbtini), administracine tvarka nebausto, neteisto (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis) skundą dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Institucija) vyriausiojo specialisto A. K. 2019 m. sausio 23 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu Institucijos nutarimu A. P. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 317 straipsnio 1 dalį ir 247 straipsnio 32 dalį 350 Eur bauda už tai, kad:

- jis, būdamas bankrutavusios (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), bankroto administratoriumi, būdamas atsakingu už Įmonės veiklą, laiku neįvykdė 2018 m. gegužės 25 d. aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno - Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus valstybinės aplinkos apsaugos inspektorės K. H., Bankrutavusios (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriui duotame privalomajame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini)nustatyto reikalavimo – iki 2018 m. liepos 25 d. imtis priemonių, kurios užtikrintų, kad į teritoriją (duomenys neskelbtini), nebūtų vežamos naujos atliekos ir laikomų atliekų kiekiai nedidėtų, bei Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui pateikti, kokių priemonių buvo imtasi siekiant užtikrinti, kad atliekos nedidėtų;

- jis pažeidė (duomenys neskelbtini) atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimo reikalavimus, o būtent bendrovei nutraukus atliekų tvarkymo veiklą (taršos leidimas panaikintas 2018 m. birželio 27 d.) visos sukauptos atliekos nebuvo perduotos atliekų tvarkymo teisę turinčioms Įmonėms per 4 darbo dienas, kaip tai buvo numatyta atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano 5 ir 6 punktuose.

Pareiškėjas A. P. skundu prašo panaikinti Institucijos 2019 m. sausio 23 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti. Nurodo, kad teismo paskirtas administratorius nėra tęstinis įmonės veiklos vykdytojas, atsakingas už įmonės veiklą ir neatsako už įmonės atliktus ar neatliktus veiksmus ar neteisėtas veiklas, kurios įvyko iki bankroto bylos iškėlimo. (duomenys neskelbtini) žemės sklypo savo veiklai nenuomavo, nes pagal leidimo užsiimti šia veikla sąlygas įmonė galėjo veikti tik uždarose patalpose. Jokia veikla už patalpų ribų nebuvo nei leidžiama, nei niekuomet vykdoma. Pagal atliekų tvarkymo įstatymą pareiga sutvarkyti atliekas kyla atliekų turėtojui, šiuo atveju (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) negalėjo apsiriboti tik formaliu atliekų perdavimu, bet privalėjo organizuoti ir stebėti šią veiklą taip, kad komunalinės atliekos būtų saugiai pašalintos, taip pat ar (duomenys neskelbtini) turėjo galimybę priimti ir apdoroti pristatomus atliekų kiekius. Atliekų turėtojas matė ir žinojo, kad atliekos netvarkomos, bet ir toliau jas vežė ir vertė lauke. Yra visai neaišku, kodėl ir kokiu teisiniu pagrindu (duomenys neskelbtini) turi prisiimti atsakomybę už valstybinėje žemėje sukauptas atliekų turėtojo (duomenys neskelbtini) atliekas, visiškai nepriklausomai nuo to, kada jos ten atsirado ir kodėl departamentas, žinodamas, kas yra atliekų turėtojas ir kad komunalinės atliekos kaupiamos ne įmonės veiklos teritorijoje, nesiėmė jokių priemonių. Teiginys, kad atliekų daugėjo po bankroto bylos iškėlimo niekuo nepagrįstas. Tai yra skirtingų vietų, skirtingu laiku darytos nuotraukos, pagal kurias negalima daryti absoliučiai jokių išvadų. Atliekos išnuomotose patalpose buvo sutvarkytos ir perduotos atliekų tvarkytojams. Viso buvo sutvarkyta 98,04 tonos atliekų. Nuomojamos patalpos taip pat sutvarkytos ir perduotos nuomotojui. Taigi, priemonės numatytos „Veiklos nutraukimo plane“ pilnai įvykdytos, tuo pačiu įvykdytas ir ĮBĮ 31 str. reikalavimas.

Institucija atsiliepimu į pareiškėjo skundą su pastarajame išdėstytu reikalavimu nesutinka ir prašo skundžiamą 2019 m. sausio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad 2018 m. gegužės 25 d. aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno privalomasis nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo duotas būtent (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriui. Per 2016 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius į (duomenys neskelbtini) teritoriją buvo atvežta 349,15 t mišrių komunalinių atliekų, kurios buvo laikomos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Apžiūrėjus minėtą teritoriją buvo nustatyta, kad didėja nesutvarkytų atliekų kiekiai. Dėl to 2018 m. gegužės 25 d. (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriui buvo duotas privalomasis nurodymas. Privalomojo nurodymo neįvykdžius laiku ir pažeidus (duomenys neskelbtini) atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimo reikalavimus, o būtent bendrovei nutraukus atliekų tvarkymo veiklą, atliekos nebuvo perduotos atliekų tvarkymo teisę turinčioms įmonėms.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė skundo motyvus ir prašė tenkinti jo skundą, papildomai parodė, kad įmonė (duomenys neskelbtini) vykdė veikla patalpose, jis, kaip įmonės bankroto administratorius perėmė turtą, rado 79 tonas atliekų, apskaitytų įmonės buhalterinėje apskaitoje, kurios visos buvo patalpose. Jis atliekas sutvarkė, išvalė patalpas ir pridavė jas patalpų savininkui. Nežino, kodėl jis turėjo daryti kažką su nelegaliu sąvartynu, kuris neaišku iš kur ir kaip atsirado. 2016 m. gruodžio 12 d. atliktas patikrinimas ir buvo fiksuota, kad lauke yra atliekos. Niekur nebuvo fiksuotas faktas pažeidimuose, kad buvo vežamos komunalinės atliekos ir verčiamos lauke. Neginčija, kad 2018 m. gegužės 25 d. nurodymas jam buvo įteiktas, buvo nuvykęs pokalbiui į departamentą, kitų veiksmų nesiėmė, nes nieko padaryti negalėjo, įmonė buvo bankrutavusi, veikla sustabdyta, darbuotojai buvo atleisti, turto, lėšų nebuvo. Jis negalėjo pradėti veiklos, tik tvarkė atliekas, kurios buvo patalpose, nors ir to neturėjo daryti, nes nebuvo lėšų. Nurodymas jam atrodė neteisėtas, nelogiškas. Jis pilnai įvykdė įmonės veiklos nutraukimo planą. Perėmė 79 tonas atliekų ir jas visas sutvarkė ir išvalė patalpą. Teritorijos tvarkymo darbai apsiribojo asfalto, privažiavimo iššlavimu. Atliekų išvežimas vyko iš patalpų ir 19 tonų iš lauko. Lauke yra laikoma žymiai daugiau atliekų, negu nurodoma nutraukimo plane. (duomenys neskelbtini) buvo labai patogu ten vežti ir mesti atliekas. 2015-2016 m patikrinimai aktai rodo, kad atliekos buvo laikomos tik patalpose, tačiau 2016 m. pabaigoje – lapkričio mėnesį buvo pradėtos vežti ir mesti atliekos lauke. Bankroto byla iškelta nuo 2017 m. balandžio mėnesio, todėl jis negalėjo įtakoti, kad buvo vežamos šiukšlės. Nėra dokumentu kurie įrodytų, kad po 2016 m. gruodžio mėnesio dar buvo vežamos šiukšlės. Jam administruojant įmonę (duomenys neskelbtini) šiukšlių nevežė.

Pareiškėjo A. P. atstovė advokatė Jurgita Spaičienė teismo posėdžio metu palaikė pareiškėjo skundo reikalavimą, prašė skundą tenkinti.

Institucijos atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundo netenkinti, pritarė Institucijos atsiliepime į Pareiškėjo skundą nurodytiems argumentams, teigė apie pagrįstą pareiškėjo nubaudimą skundžiamu nutarimu.

Liudytoja K. H. parodė, kad jai priklausė (duomenys neskelbtini) kontrolė, ji dažnai lankėsi šios bendrovės teritorijoje ir pastebėjo, kad atliekų daugėjo. Todėl ji surašė šios bendrovės bankroto administratoriaus – bendrovės (duomenys neskelbtini) vadovui A. P. privalomąjį nurodymą, jog jis užtikrintų, kad žmonės nebevežtų ten savo atliekų, įrengtų užtvarus, įspėjamuosius ženklus ir panašiai, tačiau A. P. jo neįvykdė, pagalbos į ją dėl išaiškinimo kaip įgyvendinti gegužės 25 d. nurodymą nesikreipė. Pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, buvo atliktas neplaninis patikrinimas, nuvažiuota į vietą ir konstatuota, kad nurodymas įvykdytas nebuvo, nieko nebuvo padaryta. Per tą laikotarpį buvo panaikintas leidimas apskritai laikyti atliekas ir bendrovė turėjo imtis priemonių, kad būtų įvykdytas veiklos nutraukimo planas. Kiek žino patalpos sutvarkytos, tačiau veiklos nutraukimo plane numatytas ir lauke esančių atliekų sutvarkymas, tai numato plano 6 punktas, kuriame nurodyti teritorijos tvarkymo darbai. Nors sklypas yra valstybės, išnuomotas ne (duomenys neskelbtini), lauke esančių atliekų savininkas, turėtojas yra (duomenys neskelbtini), nes atliekos jai buvo perduotos, kai ji dar nebuvo bankrutavusi. Teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) patalpų yra šiai bendrovei priklausančios atliekos, ką patvirtina dokumentai – perdavimo aktai, ataskaitos, kuriose minėtos atliekos buvusios lauke, jos nustatytos pagal svorį, buvo fiksuotos. 2016 m. pabaigoje buvo fiksuota apie 350 tonų atliekų. Už tai jau buvo administracine tvarka bausti ankstesni bendrovės (duomenys neskelbtini) vadovai, kurie tą patys pripažino. Administratorius baudžiamas ne už atliekų padidėjimą, bet už priemonių neįgyvendinimą.

Skundas netenkinamas.

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis).

Kaip matyti iš skundo turinio, A. P. neigia kaltę dėl jam inkriminuotų ANK 247 straipsnio 32 dalyje ir 317 straipsnio 1 dalyje numatytų nusižengimų padarymo, teigia apie nepagrįstą jo nubaudimą už juos bei neteisingą byloje esančių aplinkybių įvertinimą, taipogi kelia klausimą dėl jo, kaip subjekto, pagal minėtus straipsnius netinkamumo. Tačiau teismas tokius pareiškėjo (jo atstovės) argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad vien tai, kad Institucija (pareigūnas) byloje surinktus įrodymus vertino kitaip nei pareiškėjas (jo atstovė), kuris savaip pateikia įvykio aplinkybių interpretaciją bei subjektyvų, sau palankų byloje esančių duomenų vertinimą, negali būti pagrindas byloje priimti kitokį sprendimą nei priėmė Institucija. Skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindų reikėtų naikinti ginčijamą Institucijos nutarimą, tokių motyvų nenurodė ir pareiškėjas (jo atstovė) teismo posėdžio metu.

Dėl subjekto tinkamumo

Pareiškėjas skunde teigia, tą jis ir jo atstovė antrino ir teismo posėdžio metu, kad bankroto administratorius nėra tęstinis įmonės veiklos vykdytojas, atsakingas už įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, veiklą, ir neatsako už tos įmonės atliktus ar neatliktus veiksmus ar neteisėtas veiklas, kurios įvyko iki bankroto bylos iškėlimo.

Atsakydamas į šiuos teiginius teismas pažymi, kad įmonei iškėlus bankroto bylą pradeda veikti specialaus Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) nustatytas teisinis reguliavimas, kuris sąlygoja, kad bankroto administratorius įgyja teises ir pareigas ĮBĮ nustatyta tvarka veikti bankrutuojančios įmonės vardu, t.y. tampa atsakingas už su jo administruojamu ūkio subjektu susijusių teisės aktų reikalavimų laikymąsi bei pasekmes. Taigi, įmonei iškėlus bankroto bylą, ji nenustoja egzistavusi kaip juridinis asmuo, kadangi įmonę bankroto proceso metu administruoja teismo paskirtas bankroto administratorius. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. nurodyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Jis valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą bei bankuose esančias įmonės lėšas ir jais disponuoja, užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, taip pat privalo ginti visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus, teikti įvairioms institucijoms, kreditoriams ar įmonės savininkui informaciją bei ataskaitas įstatymų numatytais atvejais ir tvarka. Nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) iškėlus bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriumi, su tuo pačiai bendrovei sutinkant, buvo paskirta (duomenys neskelbtini), kurios direktorius yra pareiškėjas A. P.. Taigi 2017-04-11 teismui priėmus nutartį iškelti minėtai įmonei bankroto bylą ir paskyrus (duomenys neskelbtini) šios bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriumi, po šios nutarties įsiteisėjimo A. P., kaip (duomenys neskelbtini) direktorius, laikomas juridiniu bei faktiniu bankrutuojančios, šiuo metu jau bankrutavusios, (duomenys neskelbtini) vadovu, todėl jis yra atsakingas ir už teisės aktų, reglamentuojančių minėtos bankrutuojančios įmonės veiklą, laikymąsi. Tokia išvada atitinka ir teismų praktiką (Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad A. P. šias pareigas ėjo ir administraciniame kaltinime nurodyto privalomojo nurodymo davimo metu ir jo galiojimo laikotarpiu, taip pat kaltinime minimo atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimo metu.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas nuostatas teismas sprendžia, kad priešingai pareiškėjo ir jo atstovės nuomonėms, bankroto administratorius yra tinkamas subjektas, galintis būti administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu administruojamos įmonės teisiniuose santykiuose. Šioje byloje būtent pareiškėjas – A. P., kaip vadovas profesionalaus administratoriaus – juridinio asmens ((duomenys neskelbtini)), įgijusio teises bei pareigas veikti bankrutuojančios, šiuo metu jau bankrutavusios, (duomenys neskelbtini) vardu, buvo atsakingas už su jo vadovaujamos bendrovės administruojama įmone susijusių teisės aktų laikymąsi, kompetentingų institucijų įgaliotų pareigūnų duotų privalomojo nurodymo vykdymą, kaltinime minimo atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimą bei pasekmes. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad A. P. yra tinkamas administracinių nusižengimų, numatytų ANK 317 straipsnio 1 dalyje ir 247 straipsnio 32 dalyje, subjektas.

Dėl (duomenys neskelbtini) teritorijoje

Pareiškėjas ir jo atstovė, nesutikdami su pareiškėjo nubaudimu, teigia, kad (duomenys neskelbtini), teritorijoje valstybinėje žemėje esančios atliekos nepriklauso (duomenys neskelbtini), kuriai priklausančios atliekos buvo tik bendrovės patalpose. Jų teigimu, šios atliekos yra atliekų turėtojo (duomenys neskelbtini). Tačiau šiuos teiginius vertinant byloje esančių įrodymų visumos kontekste, teismui nekyla abejonių, kad (duomenys neskelbtini), teritorijoje esančios atliekos priklauso būtent (duomenys neskelbtini) ir šios bendrovės yra sukauptos.

Sutiktina su pareiškėjo ir jo atstovės pastebėjimais, ką patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, kad (duomenys neskelbtini) žemės sklypo savo veiklai nenuomojo ir pagal leidimo užsiimti šia veikla sąlygas įmonė galėjo veikti tik uždarose patalpose. Tačiau vien šios aplinkybės nepaneigia byloje esančiais įrodymais pagrįstų faktų, kad visgi dalis atliekų bendrovei (duomenys neskelbtini) buvo atvežtos ir bendrovės priimtos jas pristatant ne į jos patalpas, bet jas išpilant šalia bendrovės patalpų esančioje teritorijoje. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – krovinių važtaraščiai, sąskaitos faktūros, atliekų tvarkymo apskaitos ataskaitos, liudytojos K. H. parodymai teisme, duomenys apie (duomenys neskelbtini) buvusių vadovų administracinį baustumą, kur konstatuotas (duomenys neskelbtini), teritorijoje esančių atliekų priklausymas bendrovei (duomenys neskelbtini). Šie byloje esantys rašytiniai įrodymai, be kita ko įvertinant priimtų atliekų kiekius, rodo (duomenys neskelbtini) priėmus atliekas ir atliekų turėtojui nepriduodant jų į liniją, o tiesiog išpilant jas lauke. Teismo nuomone, minėtų ne į liniją priduotų atliekų priėmimas užpildant reikiamus dokumentus, nurodant jų kiekius, priimant apmokėjimą už jas, liudija apie bendrovės (duomenys neskelbtini) minėtų atliekų prisiėmimą savo žinion ir atsakomybėn.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas, teigdamas apie (duomenys neskelbtini) žemės sklypo savo veiklai nenuomavimą bei to sąlygojamą atliekų turėtojo (duomenys neskelbtini) atsakomybę už valstybinėje žemėje sukauptas atliekas, skundė privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau (duomenys neskelbtini) direktorius, nagrinėdamas A. P. skundą dėl privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini), remdamasis turimais dokumentais pažymėjo, jog minėtos atliekos, nors ir laikomos ne patalpose, tačiau priklauso būtent (duomenys neskelbtini), kurios bankroto administratorius yra (duomenys neskelbtini).

Pastebėtina ir tai, kad nors Pareiškėjas skunde ir nurodo, kad (duomenys neskelbtini) neturi prisiimti atsakomybės už valstybinėje žemėje sukauptas atliekas, tačiau tuo pačiu nurodo, kad vykdant atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą, tvarkant atliekas, kurios buvo sukauptos įmonės veiklai nuomojamose patalpose, vežant jas į Panevėžio sąvartyną buvo vežama ir dalis lauke sukauptų atliekų, kas, teismo manymu, rodo bankroto administratoriaus suvokimą bei pripažinimą, jog minimos lauke sukauptos atliekos visgi priklauso (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kaip bankroto administratorė, yra atsakinga už šių atliekų tvarkymą.

Taigi teismas sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių (duomenys neskelbtini), teritorijoje esančių atliekų priklausymą (duomenys neskelbtini).

Dėl ANK 317 straipsnio 1 dalies

Iš administracinio kaltinimo matyti, kad Pareiškėjas ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuoto ANK 317 str. 1 d. numatyto nusižengimo padarymo už privalomajame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyto reikalavimo savalaikį neįvykdymą. Pareiškėjo manymu, pareiga sutvarkyti atliekas kyla atliekų turėtojui, kuris, nagrinėjamu atveju, remiantis sudaryta atliekų tvarkymo sutartimi, yra (duomenys neskelbtini). Tačiau su tokiais Pareiškėjo teiginiais nesutiktina.

ANK 317 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku.

Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau - Kontrolės įstatymas) 2 straipsnio 3 dalimi, aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė - tai valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn. Šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad privalomasis nurodymas – tai aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2018 m. gegužės 25 d. privalomasis nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas kompetentingo subjekto, turinčio teisę surašyti tokį nurodymą – aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus valstybinės aplinkos apsaugos inspektorės. Minėtas nurodymas buvo išduotas ne kam kitam, o būtent teismo nutartimi (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriumi paskirtai (duomenys neskelbtini), kurios direktorius – pareiškėjas yra už įmonės veiklą atsakingas asmuo, taip pat ir už skirto privalomojo nurodymo įvykdymą.

Nors skundu nesutinkama su adresatu, kam privalomas nurodymas surašytas ir kieno turi būti vykdomas, teismas pastebi, kad privalomojo nurodymo teisėtumas nėra administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykas, nes privalomojo nurodymo teisėtumo klausimo nagrinėjimas priskirtinas specialiosios, o ne bendrosios kompetencijos teismui. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skundė privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) direktorius skundą atmetė, privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą ir jis įsigaliojo. Pareiškėjas, nesutikdamas su direktoriaus sprendimu turėjo teisę jį apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta ginčo tvarka, tačiau, teismo turimais duomenimis, tokia teise nepasinaudojo. Jokių duomenų, kad minėtas nurodymas įstatymų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos priimtu įsiteisėjusiu sprendimu būtų panaikintas, nėra. Tuo tarpu nesant įsiteisėjusio sprendimo pripažinti minėtą nurodymą neteisėtu, jis laikomas galiojančiu ir turi būti privalomai vykdomas. Be to, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad net skundo padavimas nesustabdo privalomojo nurodymo vykdymo, taigi – ir neatleidžia asmens nuo prievolės jį vykdyti.

Kaip matyti, minimame privalomajame nurodyme nustatytas jo įvykdymo terminas, aiškiai ir konkrečiai nurodyta, ką asmuo, kuriam šis nurodymas adresuojamas – (duomenys neskelbtini), turi įvykdyti – iki 2018 m. liepos 25 d. imtis priemonių, kurios užtikrintų, kad į teritoriją (duomenys neskelbtini), nebūtų vežamos naujos atliekos ir laikomų atliekų kiekiai nedidėtų, bei Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui pateikti, kokių priemonių buvo imtasi siekiant užtikrinti, kad atliekos nedidėtų.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei paties pareiškėjo paaiškinimų akivaizdu, kad privalomojo nurodymo turinys A. P. buvo žinomas. Pareiškėjas būdamas bendrovės (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus – (duomenys neskelbtini) vadovu, žinojo, jog aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus privalu vykdyti, tačiau jam skirto įpareigojimo savalaikiai neįvykdė.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) iki privalomajame nurodyme apibrėžtos datos – iki 2018 m. liepos 25 d. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui nepateikė jokios informacijos apie įgyvendintas priemones vykdant Institucijos išduotą privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) ar negalėjimą įgyvendinti kokias tai priemones bei to priežastis. Pareiškėjas patvirtino nepateikęs minėtai Institucijai jokios informacijos nei apie priimtas priemones, nei apie negalėjimą jas įgyvendinti, o iš jo parodymų seka, kad to jis nepadarė dėl paties manymo, kad šis privalomasis nurodymas turėjo būti skirtas ne jam. Tačiau teismas pažymi, kad nesutikimas su nurodymu savaime neatleidžia nuo jo vykdymo ir jo nevykdymo nepateisina, atsakomybės už tai nešalina.

Pareiškėjas ir jo atstovė pabrėžia dėl pagrindo tvirtinti apie atliekų daugėjimą nebuvimą bei pažymi, kad lauke sukauptas atliekų kiekis sumažėjo, nes pareiškėjas vykdant atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą, tvarkant atliekas, kurios buvo sukauptos įmonės veiklai nuomojamose patalpose, vežant jas į Panevėžio sąvartyną buvo vežama ir dalis lauke sukauptų atliekų. Pareiškėjas nurodo, kad viso buvo sutvarkyta 98,04 tonos atliekų. Tačiau teismas pastebi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjo (ir atstovės) minimas atliekų išvežimas buvo vykdomas dar iki 2018 m. gegužės 25 d. privalomojo nurodymo davimo ir nebuvo priemonė, skirta vykdyti minėtą nurodymą. O dėl lauke esančių atliekų kiekio daugėjimo pažymėtina, kad skundžiamu Institucijos nutarimu nėra konstatuota ir pareiškėjas nėra nubaustas už atliekų daugėjimą, todėl nėra pagrindo vertinti su tuo susijusius ir pareiškėjo (jo atstovės) kritikuojamus byloje esančius duomenis – fotonuotraukas ar jas dariusios pareigūnės K. H. parodymų, jų įrodomąją reikšmę.

Byloje nėra jokių duomenų, kad po 2018 m. gegužės 25 d. privalomojo nurodymo davimo (duomenys neskelbtini) ėmėsi kokių tai nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) paminėtų priemonių. Šios išvados nesąlygoja ir byloje esantys pareiškėjo pateikti jo paties kreipimaisi į įvairias institucijas. Duomenų, kurie sudarytų pagrindą tvirtinti, kad minėtas privalomasis nurodymas iki nustatyto termino nebuvo įvykdytas dėl objektyvių priežasčių, administracinio nusižengimo byloje nėra. Be to, aukščiau paminėtos aplinkybės apie dalies teritorijoje buvusių atliekų išvežimą leidžia pagrįstai manyti, kad (duomenys neskelbtini) turėjo realias, objektyvias galimybes įvykdyti ir privalomąjį nurodymą.

Pažymėtina, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnyje yra įtvirtinta galimybė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, jeigu asmuo, kuriam buvo duotas Privalomasis nurodymas, dėl objektyvių aplinkybių negali laiku įvykdyti šio nurodymo. Nagrinėjamu atveju A. P. šia galimybe nepasinaudojo.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, darytina išvada, kad byloje surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, jog bankroto administratorius (duomenys neskelbtini), vadovaujama pareiškėjo A. P. iki 2018 m. liepos 25 d. neįvykdė jam aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno 2018 m. gegužės 25 d. duotame privalomajame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytų reikalavimų, todėl A. P., kaip bankrutavusios (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus vadovas, pagrįstai pripažintas kaltu padaręs ANK 317 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

Dėl ANK 247 straipsnio 32 dalies

Pareiškėjas skundu taip pat nesutinka su Institucijos nutarime padaryta išvada, jog jis pažeidė (duomenys neskelbtini) atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimo reikalavimus. Skunde nurodoma, kad pradėjus įmonės turto pardavimą ir atsiradus lėšų, atliekos, sukauptos veiklai vykdyti išnuomotose patalpose buvo sutvarkytos ir perduotos atliekų tvarkytojams, viso buvo sutvarkyta 98,04 tonos atliekų, taigi, priemonės numatytos „Veiklos nutraukimo plane“ pilnai įvykdytos. Tačiau, teismo vertinimu, su pareiškėjo teiginiais apie visų priemonių minėtame plane įvykdymą sutikti negalima.

ANK 247 straipsnio 32 dalyje numatyta atsakomybė už atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimo reikalavimų pažeidimą.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto Atliekų naudojimo ir šalinimo veiklos nutraukimo, plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 25 punkte numatyta, kad įmonė bankroto ar kitu atveju, kai ji privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą, turi ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu informuoti Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos apie suderintame Plane numatytų priemonių įgyvendinimo pradžią ir pabaigą.

Iš (duomenys neskelbtini) atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano matyti, kad jo 5 ir 6 punktuose įtvirtintos įgyvendinimo priemonės, viena kurių įpareigoja bendrovei nutraukus atliekų tvarkymo veiklą per 4 darbo dienas visas sukauptas atliekas perduoti atliekų tvarkymo teisę turinčioms įmonėms.

Bylos duomenys liudija, kad taršos leidimas bendrovei (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas 2018 m. birželio 27 d. Būtent šio leidimo verstis atliekų tvarkymo (apdorojimo) veikla galiojimo panaikinimo data rodo įmonės veiklos nutraukimo datą, kadangi po šios datos įmonė nebeteko galimybės verstis licencijuota veikla. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, jog 2018 m. birželio 27 d. panaikinus įmonei išduoto TIPK leidimo galiojimą, teisiškai nutrūko įmonės licencijuota veikla. Todėl pareiškėjas A. P., kaip atsakingas įmonę administruojančio bankroto administratoriaus (duomenys neskelbtini) vadovas, atsižvelgdamas į (duomenys neskelbtini) atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą privalėjo per 4 darbo dienas visas sukauptas atliekas perduoti atliekų tvarkymo teisę turinčioms įmonėms.

Pareiškėjas neginčija jam tenkančios pareigos įgyvendinti (duomenys neskelbtini) atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane nurodytas priemones, tačiau, jo teigimu, jis visas jas visiškai įgyvendino, taipogi ir pareigą visas bendrovės patalpose sukauptas atliekas perduoti atliekų tvarkymo teisę turinčioms įmonėms, o pareigos ne patalpose esančias ir ne minėtai bendrovei priklausančias atliekas tvarkyti bei jas perduoti atliekų tvarkymo teisę turinčioms įmonėms jis neturi.

Iš tiesų byloje esantys dokumentai liudija, ką patvirtino ir pareiškėjas duodamas parodymus teisme, kad atliekos iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), buvo perduotos atliekų tvarkymo teisę turinčioms įmonėms, ir (duomenys neskelbtini) šias patalpas 2018 m. gegužės 25 d. perdavė bendrovei (duomenys neskelbtini), kuri jas perėmė. Tačiau tai dar nepatvirtina, jog buvo įvykdytos visos plane numatytos priemonės.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano 5 ir 6 punktuose įtvirtintas įpareigojimas dėl atliekų perdavimo tvarkymo teisę turinčioms įmonėms susijęs su visomis bendrovės sukauptomis atliekomis, konkrečiai nenurodant tų atliekų sukaupimo vietos. Todėl darytina išvada, jog minėtas įpareigojimas apima visas bendrovės sukauptas atliekas nepriklausomai nuo jų buvimo vietos.

Tuo tarpu teismas aukščiau šioje nutartyje nurodytais argumentais konstatavo ir byloje esantys dokumentai liudija, kad (duomenys neskelbtini) atliekų buvo sukaupusi ne tik patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), bet ir šalia jų esančioje teritorijoje, kurios nebuvo perduotos tvarkymo teisę turinčioms įmonėms. Todėl teismas sutinka su skundžiamame Institucijos nutarime ir 2018 m. rugpjūčio 2 d. Patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta išvada, kad atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas dar neįgyvendintas, ko pasekoje A. P. buvo pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 247 straipsnio 32 dalį.

Teismas be kita ko pažymi, kad jeigu ūkio subjektas faktiškai nevykdo ūkinės veiklos nereiškia, kad jis neturi pareigos laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų aplinkos apsaugos srityje.

Taigi, nagrinėjamu atveju teismas, patikrinęs skundžiamą nutarimą, skundo argumentus ir pateiktos bylos medžiagą, išklausęs pareiškėją, jo atstovę, institucijos atstovą, taip pat liudytoją, ištyręs rašytinius įrodymus daro išvadą, kad skundžiamas nutarimas administracinio nusižengimo byloje buvo priimtas išsamiai ir nešališkai ištyrus visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, ir A. P. buvo pagrįstai pripažintas padaręs jam inkriminuotus ANK 317 straipsnio 1 dalyje ir ANK 247 straipsnio 32 dalyje numatytus administracinius nusižengimus. Todėl tenkinti A. P. skundą ir panaikinti nutarimą administracinio nusižengimo byloje nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vyriausiojo specialisto A. K. 2019 m. sausio 23 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistą ir pareiškėjo A. P. skundo netenkinti.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarties kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio apylinkės teisme.