Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti L. P., P. V., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis įžūliais veiksmais sutrikdė viešąją tvarką, t. y. 2017 m. sausio 28 d. apie 22.40 val. prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su L. P., pašalinių asmenų akivaizdoje tyčia, iš chuliganiškų paskatų, L. P. pervertus L. A. ant žemės ir pastarajam gulint ant žemės, kartu su L. P. spyrė tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam L. A. sukėlė fizinį skausmą, tokiais savo bendrais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3. Teismo posėdyje išteisintasis M. D. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmetamas

4. Baudžiamojo proceso paskirtimi yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

6. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas M. D. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai M. D. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

7. Prokuroro teigimu, abejoti nukentėjusiojo L. A. parodymais nėra pagrindo, jie turėtų būti pripažįstami kaip reikšmingi ir pagrindžiantys kaltinamojo kaltę. Apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo L. A. teismo posėdžio metu duotus parodymus, jog tyrimo metu jis iš nuotraukų ir teismo salėje atpažino M. D., patvirtindamas savo parodymus, nurodė į M. D., kad jam į šoną spyrė būtent šis asmuo. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojai S. M., D. G., S. L., D. P., filmuota medžiaga ((duomenys neskelbtini) miesto stebėjimo kameros). Pasak prokuroro, ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei įrodymų tyrimo teisme metu ištirti įrodymai, neabejotinai įrodo, kad M. D. padarė nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia prokuroro pozicija nesutinka.

8. BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir panašiai.

9. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu išteisintasis M. D. neneigė, kad jis su draugais buvo prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, tačiau neigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam L. A.. Paaiškino, kad jis niekam jokių smūgių nesudavė.

9.1. Nei vienas iš teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų negalėjo tiksliai nurodyti, jog būtų matę, kad įvykio metu išteisintasis M. D. spardė L. A., ar yra atlikęs kitus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, išskyrus nukentėjusiojo L. A. parodymus, kurie vertinami tik kaip prielaida, kad įvykio metu jį spardė būtent M. D..

9.1.1. Nukentėjusysis L. A. savo duotuose pirminiuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nuo parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pusės atbėgo 5 jam nepažįstami jaunuoliai, šie jaunuoliai bėgo link jų agresyviai nusiteikę, sugniaužę kumščius, minėjo, kad tuoj sumuš. Merginos įtempė jo draugus į kavinės vidų, o jis liko kavinės kieme. Suprato, kad jaunuoliai nusiteikę muštis, todėl prie kavinės durų ant žemės susirietė į kamuolį. Tuo metu kai jį pradėjo spardyti iš kojų į šonus, sprandą, galvą, spyrė apie 10 kartų, tiksliai kiek spyrė nežino, nes buvo užsidengęs galvą.

9.1.2. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole L. A. atpažino M. D. ir paaiškino, kad jo atpažintas asmuo buvo vienas iš keturių jį užpuolusių ir jį spardžiusių asmenų. Kai jam buvo spirtas pirmas smūgis į šoną, jis tuo metu laikėsi už kavinės durų rankenos, bandė jas atidaryti. Po pirmo smūgio į šoną jis susigūžė, rankomis užsidengė veidą. Kiek asmenų spardė, jis nematė, bet jam buvo suduota apie dešimt smūgių į nugarą, galvą, kaklą. Vienu metu, kai jis klūpėdamas dengėsi nuo smūgių, pasuko galvą į užpuolikų pusę ir pamatė jo atpažintą asmenį, kuris jam spyrė į šoną.

9.1.3. Apklausiamas teismo posėdyje, nukentėjusysis L. A. paaiškino, jog apie įvykį nieko neprisimena, sužalojimų nepatyrė, žino kad jį spardė, o kas nematė nieko. L. A. atsakydamas į teisėjo klausimą paaiškino, kad jis atpažindamas M. D. pagal nuotrauką sakė, kad maždaug tas asmuo jam spyrė, o į prokuroro klausimą, atsakė, kad jam į šoną spyrė tas vidurinysis asmuo (parodė į salėje sėdintį M. D.). Į kaltinamojo M. D. gynėjo klausimą L. A. atsakė, kad jis prisimena to asmens batus, jog jis buvo su raudonais „(duomenys neskelbtini)“ batais, veido neprisimena. L. A. atsakydamas į kaltinamojo L. P. gynėjo klausimą parodė, kad prisimena ir batus ir tą asmenį.

9.2. Kaip jau ir buvo minėta, vertinant tik nukentėjusiojo L. A. nurodytas įvykio aplinkybes, negalima daryti neabejotinos išvados, jog jį spardė būtent M. D.. Be to, nukentėjusiojo L. A. parodymų nepatvirtina kiti objektyvūs byloje surinkti duomenys.

9.2.1. Liudytojas M. J., kurio parodymai buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, paaiškino, jog jis matė, kaip L. P. spyrė L. A. vieną kartą į šoną, po suduoto smūgio L. A. susilenkė ir tada L. P. dar kartą spyrė. Ką tuo metu darė M. D., nematė ir nurodyti negali.

9.2.2. Liudytoja S. M. duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad atvažiavo grupė vaikinų, kurie sukėlė muštynes. Kiek iš jų mušėsi, nepamena, gal du. Matė tą asmenį, kuris spardė L. A., bet jo požymių neįsidėmėjo.

9.2.3. Liudytoja D. L. teisiamojo posėdžio metu parodė tik tai, jog ji buvo kavinės viduje, kai vaikinai atvažiavo antrą kartą ir primušė L. A.. Ji įsidėmėjo M. D., bet nepamena, ką jis darė.

9.2.4. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. P. parodė, kad iš kaltinamųjų M. D. nepamena, o kitus du pamena. Konfliktai vyko per du kartus, bet nė viename iš jų nepamena kaltinamojo M. D..

9.2.5. Liudytojas D. G. teisme parodė, kad 2017-01-28 buvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, matė tarpdury gulintį primuštą L. A., bet pačių muštynių nematė. Kaltinamojo M. D. nepamena, o kiti du kaltinamieji tikrai buvo.

9.2.6. Nuteistasis L. P. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis kažkam spyrė koja du kartus. Gali būti, kad parvertė L. A. ant žemės. Prie kavinės buvo pašalinių asmenų – kavinės darbuotojos, dar kiti asmenys prie durų. A. J. nesimušė, M. D. irgi stovėjo toliau ir šnekėjosi su draugu. Antrą sykį kai mušėsi, šalia jo stovėjo P. V., pastarasis kažkam trenkė, tačiau nežino kam, tikrai ne L. A.. Dabar jau žino, kad jis smogė R. Š., o spyrė L. A..

9.2.7. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis P. V. nurodė, kad jis nematė, kad M. D. ką muštų. Matė, kad L. P. mušėsi.

9.2.8. Beveik visi teisme apklausti asmenys patvirtino, kad išteisintasis M. D. buvo vienas iš keturių atvykusių jaunuolių, kurie prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ sukėlė konfliktą, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti kokius veiksmus M. D. atliko.

9.3. Įvertinus paminėtų įrodymų visumą, anksčiau aptartus nukentėjusiojo L. A. parodymus, darytina išvada, kad jokių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad M. D. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su L. P., pašalinių asmenų akivaizdoje tyčia, iš chuliganiškų paskatų, L. P. pervertus L. A. ant žemės ir pastarajam gulint ant žemės, kartu su L. P. spyrė tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam L. A. sukėlė fizinį skausmą, tokiais savo bendrais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nebuvo surinkta. Tai, kad iš įvykio vietos filmuotos medžiagos (Joniškio miesto stebėjimo kameros) matyti, kaip nuo kavinės „(duomenys neskelbtini)“ vieningai nubėga 4 asmenys (pagal kūno sudėjimus, tai kaltinamieji), neįrodo, kad išteisintasis M. D. atvykdamas kartu su kitais nuteistaisiais turėjo vienintelį tikslą – sukelti muštynes, t. y. pažeisti viešąją tvarką.

10. Kolegija, atsižvelgdama į paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl M. D. nekaltumo, todėl jis pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išteisintas, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Prokuroras nesutikimą su išteisinimo motyvais iš esmės grindžia savo subjektyviu byloje surinktų įrodymų interpretavimu ir vertinimu, tačiau vien tai, kad prokuroras byloje surinktus įrodymus vertina kitaip, negu teismas, nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, įrodymų vertinimo klaidų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenustatė, todėl prokurorui nenurodžius jokių naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos apylinkės teismui ir nebuvo teismo įvertintos, tenkinti jo skundą ir skundžiamą nuosprendį naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.