- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- A-822-2109-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02259-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- G. L.
- Advokatai
- Inga Abramavičiūtė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
dalyvaujant G. L. atstovei advokatei Ingai Abramavičiūtei, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Viktorui Ostrovnojui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2011 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-14)15PR-303 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G. L. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą jo prašymą išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad tai, jog iš (duomenys neskelbtini) jis išvažiavo nes buvo sumuštas policijos nuovadoje dėl tėvo skolos policijos viršininkui, yra asmeninio pobūdžio priežastys ir jas jis turėjo spręsti kreipdamasis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugą. Teigė, kad reikalavimas kreiptis į policiją yra nelogiškas, nes jo persekiotojas yra pati valstybė (policija). Pažymėjo, kad atsakovo išvada, jog jis neturėtų patirti persekiojimo, nes jo tėvas dėl skolos persekiojimo nepatiria, nėra paremtos faktais, apklausų metu jo nebuvo prašoma pasakoti apie tėvo persekiojimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad remiantis visa byloje esančia medžiaga, pareiškėjas iš savo kilmės valstybės išvyko dėl asmeninių priežasčių, o ne siekdamas gauti tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto ar žmogaus teisių pažeidimo. Teigė, kad prieš pareiškėją nebuvo panaudoti jokie veiksmai, kurie prilyginami persekiojimui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir 1951 m. Ženevos Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ prasme. Mano, kad pareiškėjo nurodyti išvykimo iš kilmės valstybės motyvai labiau atitinka akivaizdžiai nepagrįsto prieglobsčio prašymo apibrėžimą nei realius persekiojimo veiksmus. Pabrėžė, kad pareiškėjas nesikreipė į (duomenys neskelbtini) valstybės institucijas ar kitas kompetentingas organizacijas dėl nurodytų įvykių, tačiau tai nereiškia, kad (duomenys neskelbtini) negalėjo suteikti tinkamos veiksmingos apsaugos ir apginti jo teisių. Galimai kilusi grėsmė dėl asmeninių konfliktų pagal Įstatymo 86 straipsnį nelaikytina pagrindu suteikti tarptautinę apsaugą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo tėvo skolos pareigūnui ir to pareigūno veiksmai negali būti laikomos persekiojimo aplinkybėmis, esančiomis pagrindu suteikti pareiškėjui tarptautinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Nukreipė į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintų Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66.1 punktą ir sprendė, kad prieš pareiškėją nebuvo panaudoti jokie veiksmai, kurie prilyginami persekiojimui Įstatymo ar 1951 m. Ženevos Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ prasme bei kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui gresia diskriminacinio pobūdžio persekiojimas. Teismas akcentavo, kad policijos viršininkas nėra prilyginamas valstybei ir kad tokio pareigūnai veiksmai taip pat gali būti vertinami (duomenys neskelbtini) valstybės įstatymuose nustatyta tvarka, taip pat kad šio pareigūno veiksmai negali būti prilyginami pareiškėjo atžvilgiu vykdomam valstybės persekiojimui. Nustatė, kad pareiškėjas nesikreipė į valstybės institucijas ar kitas kompetentingas organizacijas dėl nurodytų įvykių ir ši aplinkybė nereiškia, kad (duomenys neskelbtini) negalėjo suteikti tinkamos ir veiksmingos apsaugos bei apginti pareiškėjo teisių. Todėl teismas vertino, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo persekiojimas ir jo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti Įstatymo 86 straipsnį. Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar ji bus kitokiu būdu baudžiamas, pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, kad (duomenys neskelbtini) bus pažeistos jo teisės ir pagrindinės laisvės.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą ir Departamento Sprendimą bei įpareigoti Departamentą tinkamai išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą iš naujo.
Nurodo, kad grįžti į (duomenys neskelbtini) negali. Paaiškina, kad apklausų metu neturėjo galimybės pateikti išsamių paaiškinimų, kadangi jam nebuvo tinkamai ir suprantami išaiškinta teisė turėti atstovą apklausos metu, kuris būtų papildomai tiksliau ir detaliau paaiškinęs, jog jis privalo išsamiai pateikti argumentaciją dėl prieglobsčio suteikimo. Teigia, kad pirmosios instancijos teisme papildomai pateikė naujų faktinių aplinkybių, kurios atsakovo nebuvo tiriamos ir kurios susijusios su prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstumu. Tvirtina, kad teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti jo nurodytas aplinkybes, susijusias su jo prieglobsčio prašymo tenkinimu. Mano, kad teismas neturėjo galimybių objektyviai įvertinti ir ištirti posėdžių metu jo nurodytų naujų aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėtos Departamento, todėl teismo išvados paremtos tik prielaidomis ir jo atžvilgiu nepagrįstai taikytos akivaizdžiai nepagrįsto prieglobsčio prašymo teisinės pasekmės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad remiantis byloje esama medžiaga, pareiškėjas buvo supažindintas su teisėmis ir pareigomis, tai patvirtina jo paties parašas, todėl pareiškėjo teiginys, jog nebuvo paaiškinta, kad jis turi pateikti visą su prieglobsčio prašymu susijusią informaciją ir kad nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į teisinę pagalbą, yra visiškai nepagrįstas. Pažymi, kad pirminės apklausos protokolo klausimai yra standartiniai, paprasti, konkretūs ir sudaryti tokiu būdu, kad remiantis protokole pateiktais duomenimis būtų įmanoma spręsti klausimą dėl pateikto prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumo. Kadangi dauguma klausimų yra asmeninio pobūdžio, neaišku, kuo pareiškėjo atsakymai į klausimus apie individualaus pobūdžio aplinkybes, privertusias jį palikti kilmės šalį, skirtųsi tuo atveju, jei apklausoje būtų dalyvavęs teisininkas. Mano, kad pareiškėjas sąmoningai klaidina teismą, bandydamas sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią pareiškėjas norėjo atskleisti pareigūnams, buvo pateikta ir užfiksuota tinkamai, nepažeidžiant prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrų reikalavimų.
Kiti atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui G. L. nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje.
Teisinius santykius dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ginčo aspektu reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsniai. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Ginčijamas atsakovo Sprendimas nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio ir pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje grindžiamas tuo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas bei kad G. L. iš savo kilmės valstybės išvyko dėl asmeninių priežasčių, o ne siekdamas gauti tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto ar žmogaus teisių pažeidimo.
Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį yra toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 77 straipsnio 2 dalis reglamentuota, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas grąžinamas į užsienio valstybę arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį priežastys nesietinos su tarptautinės apsaugos suteikimo reikalingumu. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo grindė tuo, jog kilmės valstybėje dėl tėvo skolos policijos viršininkui jis buvo kelis kartus išvežtas į policijos nuovadą ir ten sumuštas. Pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės akivaizdžiai nepagrindžia persekiojimo kilmės valstybėje rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų pagrindu pavojaus.
Pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 66.1 punktą, persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei, politinėmis pažiūromis, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojamas; galimybės atsiteisti dėl neproporcingos ar diskriminuojamos bausmės nebuvimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose; prieš asmens lytį ar vaikus nukreipti veiksmai. Persekiojimas arba persekiojimo grėsmė, kurie turi būti pripažinti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.
Prašyme suteikti prieglobstį pareiškėjas nurodė, kad turi (duomenys neskelbtini) problemų, jo tėvas skolingas policijos viršininkui pinigų ir jų sumokėti negali, todėl policijos viršininkas pagrasino tėvui, kad pagaus pareiškėją, taip pat policija kelis kartus jį vežė į nuovadą (Prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini) 0439, b. l. 8). 2011 m. spalio 3 d. pirminės apklausos metu prie išvykimo iš kilmės valstybės priežasčių ir tikslų pareiškėjas nurodė, kad turėjo skolų. Paaiškino, kad tėvas negali sumokėti bankui, t. y. ne bankas paskolino, o privatus asmuo, kuris yra policijos pareigūnas, viršininkas ir kuris pagrasino, kad už skolą patalpins į kalėjimą (Prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini) 0439, b. l. 13). 2011 m. spalio 10 d. apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole paaiškino, kad tėvas pasiskolino pinigų iš policijos komisaro ir jų negalėjo gražinti. Policijos komisaras keturis kartus pareiškėją buvo išvežęs į policijos komisariatą, ten apklausinėjo, t. y. atliko narkotikų testą, nieko neradus sumušė ir liepė perduoti tėvui, kad grąžintų pinigus. Į teismą ar kitą instituciją dėl neteisėtų veiksmų jis nesikreipė (Prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini) 0439, b. l. 26-31).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas pagrįstai konstatavo, jog cituotos pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį ir paaiškinimuose nurodytos aplinkybės nelaikytinos persekiojimo veiksmais, pareiškėjas pats pripažino, jog į atitinkamas valstybės institucijas dėl nurodytų sumušimų nesikreipė. Prieglobsčio prašytojo nurodytos negalimumo gyventi kilmės šalyje priežastys akivaizdžiai neatitinka priežasčių, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio ir 87 straipsnio nuostatose, tai yra šių teisės normų taikymo prasme šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės bylai nėra reikšmingos. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjo motyvai, dėl kurių jis išvyko iš kilmės valstybės, yra asmeninio pobūdžio konfliktai. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo vertinti, kad grąžinus pareiškėją į (duomenys neskelbtini), jam kiltų diskriminacinio pobūdžio persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Taigi pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus pagrindimo ir toks G. L. prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte, jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Pastebėtina, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo turi būti įsitikinama, jog objektyviai egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, jog kilmės valstybėje būtų pažeistos pareiškėjo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Be to, tokio pobūdžio grėsmė pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktą privalo būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010).
Įvertinusi bylos medžiagą bei pareiškėjo paaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios daryti išvadą, kad kilmės valstybėje kils grėsmė jo gyvybei, jo atžvilgiu bus panaudotas smurtas, jis bus kankinama ar su juo bus nežmoniškai elgiamasi, kad bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis nėra jokio pagrindo prielaidai, jog pareiškėją grąžinus į (duomenys neskelbtini), galėtų kilti grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nes nėra įrodymų, kad šioje valstybėje vyksta chaotiško, aklo smurto protrūkiai. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas savo paaiškinimuose iš esmės nenurodė grėsmių, kurios galėtų būti traktuojamos kaip pagrindas suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 3 d. pirminės apklausos metu buvo pasirašytinai supažindintas su teisėmis ir pareigomis, apklausoje dalyvavo vertėjas (Prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini) 0439, b. 1. 9). 2011 m. spalio 10 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole G. L. taip pat savo parašu patvirtino, jog jis susipažino su teise naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba, nemokamomis vertėjo paslaugomis ir kt. (Prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini) 0439, b. 1. 20). Kadangi skunde ar apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurių jis nebūtų galėjęs pateikti atsakovui, ar kokių kitų naujų aplinkybių, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad jam nebuvo tinkamai išaiškinta jo teisė į teisinę pagalbą ir kad jis turi pateikti visą su prieglobsčio prašymu susijusią informaciją, atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teisme pateikė naujų faktinių aplinkybių, kurios atsakovo nebuvo tiriamos, nes, kaip minėta, skunde jokių naujų faktų pareiškėjas nenurodė ir iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdyje G. L. nedalyvavo (b. l. 24-25).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija sutinka ir palaiko tiek teismo sprendime išdėstytus motyvus, tiek jo padarytą išvadą, kad šioje byloje nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimui, taip pat nėra pagrindo suteikti laikiną teritorinį prieglobstį (Įstatymo 77 straipsnio 2 dalis). Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.