- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-07
- Bylos Nr.
- A-822-1252-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2009-07-16 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio VPK) jam pareikštą oficialų perspėjimą. Teigė nesuprantantis, kokiu pagrindu jam pareikštas oficialus perspėjimas. Nurodė, kad jis dirba, su žmona augina tris nepilnamečius vaikus, iš kurių vienas yra neįgalus, jokių nusikaltimų nedaro, ryšių su asmenimis, priklausančiais nusikalstamoms grupuotėms, nepalaiko. Dėl išvardytų priežasčių mano, kad oficialus perspėjimas yra pareikštas be jokio pagrindo, todėl nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko, paaiškino, kad, atsižvelgiant į įstatymo nustatyta tvarka surinktus duomenis bei Operatyvinės veiklos įstatyme numatytus metodus, galima pagrįstai manyti ir teigti, jog pareiškėjas priklauso nusikalstamoms organizuotoms grupuotėms, gali daryti sunkius nusikaltimus – šiuo metu Panevėžio m. apylinkės teisme yra nagrinėjama didelės apimties byla, kurioje G. K. pareikšti kaltinimai dėl neteisėto laisvės suvaržymo panaudojant smurtą. Todėl mano, kad oficialus perspėjimas jam pareikštas pagrįstai.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė.
Nustatė, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas 2009-07-16 nutarimu Nr.54 nutarė G. K. taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą (b. l. 15). Oficialus perspėjimas G. K. pareikštas tą pačią dieną (b. l. 4). G. K. 2009-07-16 paaiškinime nurodė tik savo gyvenamąją ir darbo vietas, šeimos sudėtį, asmenis, su kuriais palaiko ryšį. Pateikti daugiau duomenų apie save pareiškėjas atsisakė (b. l. 14).
Prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai ir tvarka numatyti LR organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 4 str. numato, kad šiuo įstatymu numatytos prevencijos poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad G. K. praeityje yra teistas, baustas administracine tvarka, jam buvo taikytas oficialus perspėjimas. Iš teismui pateiktos slaptos operatyvinės medžiagos duomenų galima daryti išvadą, kad G. K. palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais, dalyvauja jų veikloje ir yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis gali dalyvauti sunkių ir labai sunkių nusikaltimų daryme. Todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu, yra pagrindo išvadai, kad buvo Įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai prevencinei priemonei – oficialiam perspėjimui – skirti. Teismas pažymėjo, kad oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarką reglamentuoja Įstatymo 6 straipsnis. Panevėžio m. VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas J. K. pareikšti G. K. oficialų perspėjimą buvo įgaliotas policijos įstaigos vadovo, nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo įformintas raštu, patvirtintas policijos įstaigos vadovo, oficialus perspėjimas buvo pateiktas G. K. susipažinti ir pasirašyti, jam buvo įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas. Darytina išvada, kad G. K. oficialus perspėjimas pareikštas, nepažeidžiant Įstatymo 6 straipsnio reikalavimų.
III.
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. liepos 16 d. G. K. pareikštą oficialų perspėjimą ir gražinti atsakovui jo priėmimo klausimą svarstyti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Oficialaus perspėjimo taikymu iš esmės pažeidžiamos apelianto teisės – jam nesudaroma jokia galimybė žinoti jo galimo neteisėto elgesio apimtį, pasiaiškinti dėl jo, pašalinti kitų asmenų teisių suvaržymus. Numano, jog gali būti šmeižiamas kokių nors asmenų, prisistatančių policijos informatoriais ir kartu siekiančių patiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, o atsakovas jais tiki, netikrindamas jų teikiamų duomenų.
2. Galimos atsakovo prielaidos apie pareiškėjo atžvilgiu nagrinėjamą baudžiamąją bylą Panevėžio m. apylinkės teisme dėl neteisėto laisvės atėmimo atmestinos. Su pastarąja byla pareiškėjas nurodo esąs nesusijęs, jam 2003 metų veika inkriminuojama nepagrįstai ir neteisėtai. Be to, joje pareiškėjui ir taip taikoma kardomoji priemonė – piniginis užstatas. Kita baudžiamoji byla dėl viešosios tvarkos pažeidimo Utenos raj. apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta man susitaikius su nukentėjusiuoju. Jokių kitų įstatymų pažeidimų nesu padaręs. Baustumas administracine tvarka negali būti teisėtu pagrindu taikyti oficialų perspėjimą; pareiškėjo teistumas yra seniai išnykęs. Apelianto bendravimas nuo vaikystės su atskirais asmenimis, kurie galėjo būti anksčiau teisti, saistomas tik bendrų pomėgių: sporto renginių, laisvalaikio praleidimo. Teigia negalįs atsiriboti nuo savo draugų ar pažįstamų, tačiau kartu su jais jokios nusikalstamos veikos nevykdau ir niekieno teisių nepažeidžiu. Neigia pažeidęs kokių nors asmenų teises ar teisėtus interesus. Nurodo gyvenąs ramų šeimyninį gyvenimą, dirbantis.
Atsiliepimas
Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime nurodo su apeliaciniame skunde išdėstytais reikalavimais nesutinkantis ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad G. K. oficialus perspėjimas Lietuvos Respublikos vardu buvo pareikštas vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3-6 straipsniais, laikantis šiame įstatyme nustatytos tvarkos. Oficialus perspėjimas apeliantui pareikštas remiantis ir slaptos operatyvinės medžiagos duomenų pagrindu, kurio viešas atskleidimas negalimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, „tarnybos paslaptis – šio įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta (...) teisėsaugos (...) informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai.“ Įslaptintos informacijos kategorijų sąrašą nustato minėto įstatymo 7 straipsnis, į kurį yra įrašyta ir informacija apie operatyvinės veiklos duomenis.
Teigia, kad surinkti duomenys apie apeliantą leidžia manyti, kad apeliantas turi ryšių su nusikalstamomis organizuotomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, todėl oficialus perspėjimas jam pareikštas pagrįstai. Viešas šios informacijos atskleidimas galėtų pakenkti kitų žmonių teisėms ir laisvėms. Apeliantas ne kartą buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, o būtent: 2003-03-16 Panevėžio r., Karsakiškio sen., Pinigėlių k., buvo rastas G. P. pravarde „Dolcas“ (vienos iš Panevėžio m. veikiančios organizuoto nusikalstamumo grupės „Vyšniukai“ lyderių), lavonas su smurto žymėmis. Pagal šį nusikaltimą Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-009-03. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad šio nusikaltimo įvykdyme galėjo dalyvauti organizuotoje nusikalstamoje grupėje sąlyginiu pavadinimu „Psichiniai“ ir G. A., E. M. vadovaujamos grupuotės nariai. Įtariama, kad J. K., veikdamas organizuotoje grupėje su R. P., D. K., G. K., A. V., S. V., L. U., N. S., I. K., O. D., iš anksto susitarę nužudyti G. P., 2003-03-16 apie 16.30 val., Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini) namo garaže, surengę pasalą pavartojo fizinę jėgą ir sulaikė automobiliu „VW GOLF“, v/n (duomenys neskelbtini) atvykusį G. P.. Tuo neteisėtai atimdami jam laisvę, po ko sukeliant dideles kančias žiauriai jį kankino, sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas ir turėdami tikslą paslėpti kitą nusikaltimą – G. P. automobilio „BMW“ vagystę, tyčia nužudė G. P.. Minėti asmenys buvo sulaikyti, jiems paskirtos kardomosios priemonės – suėmimai, pareikšti kaltinimai. Vėliau kardomosios priemonės – suėmimai – buvo pakeisti į namų areštus. Taip pat nustatyti asmenys, prisidėję prie šio nusikaltimo: E. M., A. K., A. G., M. A., R. S., V. K.. Dėl šios nusikalstamos veiklos Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, Nr. I-252-749/2009, kurioje kaltinimas yra pareikštas G. K. pagal LR BK 146 str. 2 d. (neteisėtas laisvės atėmimas panaudojus fizinį smurtą).
Operatyviniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad G. K. turi ryšių su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis bei dėl šių ryšių ir dėl savo paties elgesio, kurie yra užfiksuoti ne tik operatyvinėje byloje, bet ir minėtoje byloje, kuri yra nagrinėjama teisme, yra pagrindas manyti, kad G. K. gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, dėl ko atsakovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad jam nėra suprantami veiksmai, kuriais jis varžo kitų žmonių teises bei laisves bei nepažeidinėja jokių asmenų teises ar teisėtus interesus.
Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1 str. (toliau – ir ONUĮ) yra nurodyta minėto įstatymo paskirtis: šis įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką. Atsakovas mano, kad organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemonių sąvoka apima veiksmus, kuriais siekiama paveikti asmenis, kurie savo veiksmais padeda plėtotis organizuotam nusikalstamumui. Atsakovas mano, kad ONUĮ 3 str. numatytą organizuoto nusikalstamumo prevencinę poveikio priemonę (šiuo atveju oficialų perspėjimą), G. K. buvo paskirtas laikantis teisėtumo bei įtikinėjimo principų. Minėtas oficialus perspėjimas, kaip įtikinėjimo priemonė laikytis LR įstatymų, nevaržo ir negali suvaržyti apelianto laisvių ir teisių, kadangi jau pati visuomenės individo prigimtinė pareiga ir laikytis visuomenės nustatytų elgesio taisyklių, šiuo atveju valstybės institucijos priimtų įstatymų, dėl ko atsakovui yra nesuprantami apelianto teiginiai, kad jo veiksmai nėra individualizuoti ir dėl to jis neturi jokios galimybės vykdyti oficialų perspėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, esą jis neturi jokių galimybių gintis nuo atsakovo pareikšto oficialaus perspėjimo, nurodo ONUĮ 1, 4, 5 straipsniuose nurodyti deklaratyvūs teiginiai ir reikalauja nurodyti „konkrečius“ veiksmus, kuriais yra pažeidžiamos ONUĮ normos, nes: 1) Oficialius perspėjimas, kaip žodinė bei rašytinė įtikinėjimo priemonė nesukelia jokių neigiamų teisinių pasekmių, o „konkretūs“ veiksmai, kurie pažeidžia kitų žmonių teises, laisves ar teisėtus interesus, šia prasme yra vertinami kaip baudžiamieji teisiniai santykiai, dėl ko jau pati užkardymo ar prevencijos sąvokos paskirtis netenka savo prasmės; 2) ONUĮ 1, 4, 5 straipsniuose nurodytos aplinkybės iš esmės yra blanketinio pobūdžio, t. y. minėtose straipsniuose nurodytos nuostatos reikalauja laikytis visų LR įstatymų ir būtent tuo pagrindu, t. y. laikantis LR įstatymu, yra pasiekiamas visuomenės ir valstybės saugumas, užtikrinama viešoji tvarka, asmenų laisvės bei teisės, dėl ko atsakovas mano, kad minėtos normos nėra deklaratyvios, kaip teigia apeliantas, o blanketinės; 3) sprendžiant oficialaus perspėjimo taikymą konkrečiam asmeniui, šiuo atveju G. K., yra įvertinami visi duomenys – tiek vieši (pradėti ikiteisminiai tyrimai, nagrinėjamos bylos teisme esami bei išnykę teistumai), tiek ne viešo pobūdžio informacija – operatyvinė informacija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilęs dėl 2009 m. liepos 16 d. Panevėžio apskrities VPK pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (toliau – ir ONUĮ) nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 straipsnis). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnis). Pagal ONUĮ 4 straipsnį (2003-04-03 įstatymo Nr. IX-1486 redakcija) šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pagal šio įstatymo 5 straipsnį oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Aiškindamas ONUĮ 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką – 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008; 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008; 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008).
Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra nurodęs, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šis teismo sprendimas dėl įrodymų negali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos. Taip pat teismas turi įvertinti, ar jis be tam tikrų faktinių duomenų, sudarančių valstybės ar tarnybos paslaptį, galės įvykdyti teisingumą. Be kita ko, Konstitucinis teismas šiame nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, (šiai bylai aktualiu klausimu) turėjo nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta; nustatęs, kad informacija yra įslaptinta, spręsti, ar ji gali būti pripažinta įrodymu administracinėje byloje; nusprendus, kad ji gali būti tokiu įrodymu, ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Informacijos, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, vertinimo požiūriu svarbi teismų praktika – Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2005 m. balandžio 26 d. sprendimas Jose Maria Sison prieš Europos Sąjungos Tarybą sujungtose bylose T-110/03, T-150/03 ir T-405/03 ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimai – 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Ero?lu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 punktai). 2008 m. gruodžio 16 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendime Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 10425/03, buvo kilęs klausimas, ar faktiniai duomenys, sudarę valstybės paslaptį, laikytini įrodymais administracinėje byloje. EŽTT šiame sprendime buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje „įslaptinta“ išvada ne tik buvo panaudota kaip įrodymas, bet buvo ir vienintelė priežastis neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi šia išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-326/2009 buvo konstatuota, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas EŽTK pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (EŽTK 6 straipsnis), be to, teisėjų kolegija šiame sprendime laikėsi nuostatos, kad individo asmeniniai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti, tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.
Iš nustatytų nagrinėjamos bylos aplinkybių yra aišku, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui yra pagrįstas slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išnagrinėti bylą iš esmės, šiuos slaptos operatyvinės medžiagos duomenis pripažino įrodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad šie įrodymai iš esmės būtų vienintelis pagrindas priimant sprendimą dėl oficialaus perspėjimo pagrįstumo. Teisėjų kolegija, teismo posėdžio metu susipažinusi su atsakovo pateikta slapta operatyvine medžiaga, kuria remiantis pareiškėjui buvo pareikštas oficialus perspėjimas, taip pat atsižvelgdama į tai, kad atsakovas atsiliepime į skundą yra nurodęs, kad medžiaga, kurios pagrindu pareikštas oficialus įspėjimas, yra įslaptinta, taip pat atsižvelgdama į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, kad oficialus perspėjimas apeliantui buvo pareikštas ne tik slaptos operatyvinės medžiagos duomenų pagrindu, bet ir tuo pagrindu, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, Nr. I-252-749/2009, kurioje kaltinimas yra pareikštas G. K. pagal LR BK 146 straipsnio 2 dalimi (neteisėtas laisvės atėmimas panaudojus fizinį smurtą) dėl 2003 m. kovo 16 d. įvykių, be to, atsižvelgdama į tai, kad iš atsakovo teismui adresuoto 2010 m. rugsėjo 27 d. papildomo paaiškinimo matyti, kad 2009 m. birželio 6 d. Panevėžio mieste esančiame naktiniame klube „Puntukas Impres“ kilo muštynės, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o pareiškėjas šioje byloje buvo apklaustas kaip liudytojas, nes minėto įvykio metu šventė minėtame klube, taip pat įvertinusi, kad nagrinėjamoje byloje jokių duomenų apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais nėra, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nesurinkęs ir neištyręs visų reikalingų įrodymų byloje, be pagrindo nustatė, jog gautų duomenų pakanka nustatyti, kad pareiškėjui taikoma ONUĮ numatyta prevencinė priemonė – oficialus perspėjimas – yra pagrįsta. Atsakovo pateikta slapta operatyvinė medžiaga negali būti vienintelis įrodymas nagrinėjamoje byloje, o atsakovas nepasinaudojo siūlymu išslaptinti dalį ar visą susijusią slaptą operatyvinę medžiagą ir ji nebuvo išslaptinta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas oficialaus perspėjimo G. K. pagrįstumą, turėtų įvertinti atsakovo pateiktą viešą informaciją apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, pasiūlyti atsakovui išslaptinti su byla susijusią slaptą operatyvinę medžiagą ar jos dalį.
Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nesurinkęs ir neįvertinęs visų reikalingų nagrinėjamoje byloje įrodymų, dėl to Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.