Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Viginto Višinskio,

dalyvaujant ieškovės D. M. ir trečiojo asmens R. M. atstovei advokatei Laurai Čereškaitei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1622-392/2008 pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui V. T. dėl iškeldinimo ir V. T. priešieškinį D. M. dėl nuosavybės teisės į turtą pripažinimo, tretieji asmenys – R. M. , J. M. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė D. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. T. , prašydama iškeldinti atsakovą iš jai nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), kartu su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise nuo 1995 m. balandžio 12 d. priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena jos buvęs sugyventinis atsakovas V. T. . Ieškovė pažymėjo, kad su šiuo asmeniu ji nebuvo susituokusi, bendro turto neturėjo, bendro ūkio nevedė, nors kartu gyveno nuo 1994 metų, tačiau sugyventiniais tapo tik praėjus porai metų, kai 1996 m. vasario 23 d. buvo įregistruota jos ištuoka su trečiuoju asmeniu R. M. . Ieškovės teigimu, atsakovas tapo nesugyvenamas, agresyvus, o nuo 2007 m. rugpjūčio 11 d. neįsileidžia ieškovės į jai nuosavybės teise priklausantį butą. ir tuo pažeidžia ieškovės teises į nuosavybę.

Atsakovas V. T. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė teismo pripažinti jo nuosavybės teisę į ½ dalį 47,02 kv. m. bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį 0,1838 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad jis nuo 1993 birželio mėnesio iki 2007 metų rugpjūčio, t. y. apie 14 metų, su ieškove D. M. gyveno faktinėje šeimoje, bendrai tvarkė ūkį, susitarė, jog visos lėšos bus bendros, o bendro gyvenimo metu įgytas turtas priklausys abiem bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Atsakovo teigimu, gyvendami faktinėje santuokoje, bendrai tvarkydami ūkį, turėdami bendras pinigines lėšas, su ieškove 1995 m. balandžio 12 d. nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), o 1995 m. spalio 3 d. iš valstybės pirko 0,1838 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad butas buvo nupirktas už iš jo individualios veiklos gautas lėšas, bei tėvo M. T. dovanotus 50 000 Lt. Atsakovas pažymėjo, kad žemės sklype 1994 metais pasistatė surenkamą gelžbetoninį garažą, kuris stovi iki šiol, o įsigijus butą, jį nuomojo, remontavo, tai darė iš asmeninių piniginių lėšų, vienas rūpinosi mokesčių už butą ir namą mokėjimu.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 21 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti; iškeldinti V. T. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), kartu su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priešieškinį atmesti; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones; priteisti iš V. T. 4 221,85 Lt D. M. .

Teismas konstatavo, kad iš byloje medžiagos matyti, kad ieškovė ir atsakovas ne vėliau kaip nuo 1994 metų gyveno kartu viename bute ir kad šį faktą pripažįsta abi šalys. Be to, teismo nuomone, šį faktą patvirtina ir tai, kad ieškovas darė įrašus atsiskaitymo už butą knygelėje, kad savo vardu buvo sudaręs telekomunikacijų sutartis su UAB „Omnitel“ dėl paslaugų, kuriomis naudojosi jis, ieškovė ir jos dukra, ir sutartį su UAB „Viginta“ dėl kabelinės televizijos tiekimo į ieškovei priklausančius butus. Teismas nurodė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas laidavo vienas už kitą gaunant vartotojiškus banko kreditus bei kad šalių bendrą gyvenimą įrodo ir byloje esančios fotografijos. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ištuoka su trečiuoju asmeniu R. M. įregistruota 1996 m. vasario 23 d., kad ieškovės vardu 1995 m. balandžio 12 d. buvo nupirktas butas, esantis (duomenys neskelbtini), o 1995 m. spalio 3 d. ieškovė privatizavo 0,1838 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini).

Teismas konstatavo, kad atsakovo reikalavimai pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ dalį 47,02 kv. m. bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini )ir ½ dalį 0,1838 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) yra nepagrįsti.

Teismas nurodė, kad ieškovė 1992 m. rugsėjo 30 d., remdamasi LR valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu, išpirko iš valstybės gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), 1992 m. spalio 15 d. ieškovė pateikė prašymą ir žemės sklypo išpirkimui bei asmeniškai sumokėjo 300 Lt už žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties įforminimą. Teismas pažymėjo, kad tuo metu ieškovės su atsakovu dar nesiejo jokie ryšiai. Teismo teigimu, nurodytas aplinkybes patvirtina 1992 m. rugsėjo 30 d. namo pirkimo-pardavimo sutartis, 1992 m. spalio 15 d. prašymas žemėtvarkos skyriui, 1992 m. spalio 15 d. žemės sklypo įkainojimo aktas Nr. 545, 2002 m. spalio 19 d. pranešimas apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos, 1995 m. rugpjūčio 16 d. mokėjimo kvitas D. M. vardu 284,06 Lt sumai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštas, 1992 m. spalio 15 d. ir 1992 m. spalio 19 d. mokėjimo kvitai 300 Lt sumoms. Teismas pažymėjo, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1995 m. spalio 3 d. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus įrodymus, konstatavo, kad ginčo žemės sklypas buvo išpirktas tik ieškovės lėšomis ir jos pastangomis. Teismas pažymėjo, kad 1995 m. spalio 3 d., t.y. žemės sklypo įsigijimo metu, ieškovė buvo susituokusi su R. M. ir byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas išperkant žemės sklypą bent jo dalį apmokėjo savo investiciniais čekiais. Teismas nurodė, kad atsakovas savo investicinius čekius investavo į AB „Invalda“, IAB „Alinvest“ įmonių akcijas ir nurodytas aplinkybes patvirtina atsakovui adresuoti pranešimai su vokais apie akcininkų susirinkimus.

Teismas nurodė, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė įgijo iš savo asmeninių lėšų – motinos pagal notariškai patvirtintą 1995 m. kovo 9 d. dovanojimo sutartį padovanotų 60 000 Lt, todėl butas yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Teismas pažymėjo, kad nurodyta dovanojimo sutartis buvo tikslinė, šios sutarties 1 punkte yra nurodyta, jog pinigai dovanojami buto ir automobilio pirkimui. Teismas nurodė, kad butas buvo įsigytas 1995 m. balandžio 12 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ir beveik tuo pat metu ieškovė įsigijo ir automobilį Peugeot 205, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad buto pirkimo-pardavimo sutartį kaip pirkėja pasirašė tik ieškovė, pinigus ji sumokėjo prieš pasirašant sutartį, perkant butą jokio susitarimo su atsakovu dėl bendros nuosavybės ar jungtinės veiklos ieškovė sudariusi nei žodžiu, nei raštu nebuvo. Teismo teigimu, rašytinių įrodymų, kad atsakovas prie buto įsigijimo prisidėjo, teismui nepateikta, tai patvirtina ir šalių veiksmai po buto įsigijimo – ieškovė butą iki 1997 m. nuomojo, be to, ginčo buto įsigijimo metu ieškovė buvo susituokusi su kitu asmeniu. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikta 1995 m. kovo 3 d. dovanojimo sutartis, kuria jo tėvas M. T. dovanojo jam buto ir automobilio pirkimui 50 000 Lt neįrodo to, jog jam dovanotus pinigus jis panaudojo įsigyjant būtent ginčo butą, be to, atsakovas pats nurodė, jog butas buvo įsigytas ne tik už jam dovanotus pinigus, tačiau ir lėšas, gautas iš ūkinės-prekybinės veiklos. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovas yra įgijęs teisinį universitetinį išsilavinimą ir kaip asmuo, turintis specialių žinių, be abejo galėjo ir turėjo suvokti, kad tuo atveju, jei atsakovė, būdama santuokoje su kitu asmeniu, savo vardu įsigis nekilnojamąjį turtą, jis, nesudaręs su ja jokios rašytinės sutarties, tikrai negalės pretenduoti į šio turto dalį. Teismas pažymėjo, kad dėl kompensacijų už D. M. turto remontą ar pagerinimą, taip pat kitokio pobūdžio lėšų susigrąžinimo atsakovas gali kreiptis į teismą bendra tvarka.

Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad tenkinti atsakovo priešieškinio nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas savo reikalavimus ketino pagrįsti liudytojų parodymais, tačiau parengiamojo posėdžio metu savo prašymo atsisakė. Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė liudytojų sąrašą teigdamas, kad pastarieji nurodytų aplinkybes susijusias su bendro ūkio vedimu, turto įsigijimu, turto paieškomis ir atsiskaitymais, tačiau turto įsigijimo eiga ir mokėjimai yra fiksuoti rašytiniais dokumentais, todėl esant tokio pobūdžio ginčui liudytojų parodymai rašytiniais įrodymais neabejotinai fiksuotų faktų nepaneigtų.

Teismo teigimu, kiti į bylą šalių pateikti įrodymai yra pertekliniai ir nei patvirtina, nei paneigia jų pozicijų bei argumentų, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Teismas nurodė, kad atmetus atsakovo reikalavimą dėl dalies nuosavybės į ieškovei priklausantį turtą pripažinimo, CK 4.95 straipsnio pagrindu tenkintinas ieškovės reikalavimas dėl atsakovo iškeldinimo iš jai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nes jame jis gyvena nesant jokio pagrindo.

Teismas nurodė, kad priteistinos iš atsakovo ieškovei 4221,85 Lt bylinėjimosi išlaidos (114,70 Lt žyminio mokesčio, 3807,15 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 300 Lt išlaidų faktinių aplinkybių konstatavimui).

Apeliaciniu skundu atsakovas V. T. prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo2008 m. spalio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Ginčo buto ir automobilio pirkimui atsakovui 1995 m. kovo 3 d. dovanojimo sutartimi atsakovo tėvas M. T. padovanojo 50 000 Lt, ši sutartis buvo pateikta teismui, tačiau teismas šios sutarties tinkamai neįvertino. Teismas privalėjo aiškintis kur buvo panaudoti minėti pinigai.Teismas šališkai ir netinkamai vertino ieškovės į bylą pateiktą 1995 m. kovo 9 d. pinigų dovanojimo sutartį.Teismas nepagrįstai atmetė prašymus dėl liudytojų apklausos, kurie galėjo patvirtinti apie gyvenimą su ieškove kartu, bendrą ūkio vedimą, ir kitas aplinkybes.Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl atsakovo ligos, todėl buvo suvaržytos atsakovo teisės.Teismas nepagrįstai R. M. pripažino trečiuoju asmeniu, kadangi jis neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, 1992 m. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir nebuvo į ją grįžęs. Tretysis asmuo, būdamas užsienio valstybės pilietis, neturėjo teisės pirkti žemės Lietuvos Respublikoje ar į ją pretenduoti. Be to, R. M. atsiliepime nurodyti teiginiai, kad jis ieškovei dovanojo 5000 JAV dolerių, nepagrįsti į bylą pateiktais įrodymais.Trečiojo asmens R. M. į bylą pateiktas atsiliepimas neatitinka CPK reikalavimų bei gali būti suklastotas.Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovei 4221,85 Lt bylinėjimosi išlaidų, nes pagal pateiktus į bylą dokumentus ieškovės bylinėjimosi išlaidų suma yra 4107,15 Lt.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė D. M. ir tretysis asmuo R. M. prašo apeliacinės instancijos teismą išnagrinėti bylą iš esmės ir apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės ir trečiojo asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo pateiktą dovanojimo sutartį ir dėl jos pasisakė, pagrįstai nurodydamas, jog atsakovo pateikta dovanojimo sutartis neįrodo, jog jam dovanotus pinigus jis panaudojo įsigyjant būtent ginčo butą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas suteikė atsakovui visas galimybes pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius jo prisidėjimą prie perkamo turto tačiau jis neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, todėl atsakovo priešieškinis pagrįstai buvo atmestas. Ieškovės ir trečiojo asmens nuomone, apeliacinis skundas yra grindžiamas vien tik atsakovo samprotavimais ir argumentais, nesusijusiais su atsakovo pareikšto priešieškinio dalyku ir ginčijamu sprendimu. Be to, atsakovas akivaizdžiai turi interesą vilkinti bylos nagrinėjimą, nes bylos nagrinėjimo metu gyvena ieškovei priklausančiame bute ir siekia pratęsti naudojimosi butu laiką.

Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad šalys ne vėliau kaip nuo 1994 m. gyveno kartu, santuokos neįregistravo ir tai pripažįsta abi šalys. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina bendrą šalių gyvenimą neįregistravus santuokos. Ieškovės D. M. ir trečiojo asmens R. M. ištuoka įregistruota 1996 m. vasario 23 d. Ieškovės D. M. vardu 1995 m. balandžio 12 d. sutartimi nupirktas butas, esantis (duomenys neskelbtini). 1995 m. spalio 3 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovės D. M. vardu nupirktas 0,1838 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija nepripažįsta apeliacinio skundo argumentų pagrįstais.

CK trečiosios knygos XV skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius (3.229 str.). CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 str.). Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad šalys nėra įregistravę partnerystės. Dėl to CK trečiosios knygos XV skyriaus normos šalių santykiams netaikytinos.

Atsakovas priešieškinį grindė 1964 m. CK 41 straipsnio (sandorio forma) ir 472 straipsnio (jungtinės veiklos sutartis) normų šalių santykiams taikymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindus reglamentavo 1964 m. CK penkioliktas skirsnis ir reglamentuoja CK ketvirtosios knygos V skyriaus antrasis skirsnis. 1964 m. CK numatė ir šiuo metu galiojantis CK reglamentuoja daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimą. Byloje nustatyta, kad atsakovas nėra įregistravęs daiktinių teisių ginčo daiktams (turtui).

1964 m. CK 43 straipsnio 2 punkte buvo nustatyta, kad rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kita nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymuose. 1964 m. CK 58 straipsnio antrojoje dalyje buvo nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį, ir trečiojoje dalyje buvo nurodyta, kad įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo nurodyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtina ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registro įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Ieškovė ginčo butą ir žemės sklypą nupirko galiojant 1964 m. CK, todėl pagal minėtas 1964 m. CK normas negalima remtis liudytojų parodymais atsakovo perdavimo ieškovei pinigų sumų butui ir sklypui įsigyti fakto patvirtinimui, o taip pat aplinkybių, kad buto bei sklypo pirkimo sandorius sudarė ir atsakovas, patvirtinimui.

CK 1.93 straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. CK 1.93 straipsnio antrosios dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d.).

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus bei nustatytas aplinkybes sprendžia, kad tiek pagal 1964 m. CK normų, tiek pagal galiojančio CK normų reikalavimus negalima remtis liudytojų parodymais atsakovo perdavimo ieškovei pinigų sumą butui bei sklypui įsigyti fakto patvirtinimui, taip pat aplinkybių, kad buto bei sklypo pirkimo sandorius sudarė ir atsakovas, patvirtinimui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra CK 1.93 straipsnio šeštojoje dalyje nurodytų pagrindų šios normos taikymui šalių santykiams dėl buto ir žemės sklypo įsigijimo ir kad nagrinėjamu atveju draudimas remtis liudytojų parodymais įrodyti atsakovo nuosavybės teises į ginčo butą bei sklypą neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. 1 d.). Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 str. 2 d.). Protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumas yra sąžiningumas objektyviuoju požiūriu, t. y. iš esmės reiškia moralinį imperatyvą: „Elkis su kitais taip, kaip pats norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi“. Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis ir t. t., elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos. Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pavyzdžiui, protingumas reikalauja, kad pirkėjas, prieš sudarydamas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patikrintų viešame registre, ar pardavėjas tikrai yra parduodamo daikto savininkas ir ar parduodamas daiktas nėra suvaržytas. Šitaip darydamas, pirkėjas elgiasi protingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra sąžiningas, o šito nedarydamas, jis elgiasi neprotingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra nesąžiningas.

Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumui dėl savo teisių ir pareigų, jis turi kreiptis teisinės pagalbos į advokatą ar kitas institucijas, teikiančias teisinę pagalbą. Kadangi teisės aktai viešai skelbiami ir galioja tik paskelbti įstatymai (Konstitucijos 7 str.), kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti nežinąs įstatymų ar netinkamai juos suvokiąs (CK 1.6 str.).

Į bylą nėra pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo perdavimo ieškovei pinigų sumą buto bei sklypo įsigijimui faktą ir aplinkybes, kad atsakovas sandorių pagrindu įgijo nuosavybės teises ieškovės vardu pirktiems butui ir žemės sklypui.

Ginčo butą bei žemės sklypą ieškovė D. M. pirko santuokoje su R. M. , todėl atsakovas V. T. , turėdamas pareigą elgtis protingai, dėl nuosavybės teisių ginčo butui bei žemės sklypui įgijimo turėjo bei privalėjo atlikti įstatymo nustatytus veiksmus – sudaryti įstatymo reikalaujamos formos sutartis. Nurodytų veiksmų neatlikimas patvirtina, kad atsakovas nepanaudojo jam priklausančių lėšų įgijimui nuosavybės teisių ginčo butui bei žemės sklypui ir tokių teisių neįgijo. Nurodytų veiksmų neatlikimo pasekmės tenka pačiam atsakovui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagal įstatymo reikalavimus neįrodė savo priešieškinio reikalavimų pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas pareiškė priešieškinio reikalavimus dėl nuosavybės teisių butui bei žemės sklypui praėjus ilgiau dešimties metų po ieškovės minėtų daiktų įsigijimo, nenurodė konkrečių bei detalių atsakovui priklausančių lėšų panaudojimo minėtiems daiktams įsigyti aplinkybių.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojais atsakovo nurodytus asmenis, kadangi pagal įstatymo reikalavimus atsakovo priešieškiniu įrodinėjamos aplinkybės negali būti patvirtintos liudytojų parodymais.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad teismas netinkamai įvertino 1995 m. kovo 3 d. ir 1995 m. kovo 9 d. pinigų dovanojimo sutartis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagal įstatymo reikalavimus leistinais įrodymais neįrodė, kad atsakovas jam priklausančias lėšas, įskaitant gautas pagal dovanojimo sutartį, panaudojo ginčo buto bei žemės sklypo pirkimui ir nuosavybės teisių minėtiems daiktams įgijimui. Dėl atsakovui pripažinimo nuosavybės teisių ginčo butui bei sklypui įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kadangi minėtų daiktų pirkimo sandorius sudarė bei daiktines teises šiems daiktams nustatyta tvarka įregistravo ieškovė. Ieškovės sudaryti buto bei žemės sklypo sandoriai, ieškovės daiktinių teisių minėtiems daiktams registracija įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyti bei pripažinti negaliojančiais, todėl ieškovei nepriklauso įrodinėjimo našta ir ji neprivalo įrodinėti aplinkybių dėl pinigų gavimo minėtiems daiktams įsigyti. Todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo skirti ekspertizės dėl ieškovės ir jos motinos pinigų dovanojimo sutarties autentiškumo bei tikrumo ir aiškintis aplinkybes, ar ieškovės motina turėjo galimybę padovanoti pinigines lėšas ieškovei. Pažymėtina, kad atsakovas konkrečiai bei detaliai nenurodė kas ieškovės ir jos motinos 1995 m. kovo 9 d. pinigų dovanojimo sutartyje yra suklastota. Vilniaus miesto 4 notarų biuro notarės pateiktas į bylą 1995 m. kovo 9 d. pinigų dovanojimo sutarties nuorašas patvirtina, kad sutartis buvo sudaryta. Pateiktas į bylą Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. spalio 17 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2564(08) nepatvirtina, kad 1995 m. kovo 9 d. pinigų dovanojimo sutartis yra suklastota. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas ir jo atstovas neprašė apeliacinės instancijos teismą skirti ekspertizę dėl 1995 m. kovo 9 d. pinigų dovanojimo sutarties autentiškumo bei tikrumo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl atsakovo ligos ir todėl buvo suvaržytos atsakovo teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl atsakovo ligos teismas neprivalėjo atidėti bylos nagrinėjimo ir todėl atsakovo teisės nebuvo pažeistos bei suvaržytos. Atsakovą teismo posėdyje atstovavo jo atstovė advokatė.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodymų tyrimo bei įvertinimo ir nenustatymo turinčių bylai reikšmės aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus, tinkamai bei teisingai nustatė turinčias bylai reikšmės aplinkybes.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovei 4 221,85 Lt bylinėjimosi išlaidų, nes pagal pateiktus į bylą dokumentus ieškovės bylinėjimosi išlaidų suma yra 4 107,15 Lt. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 114,70 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 3), už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 3 807,15 Lt (2037,15 Lt + 1770 Lt = 3807,15 Lt; t. 2, b.l. 129, 131, 185, 186), už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą sumokėjo 300 Lt (t. 2, b. l. 187) ir ieškovės turėtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų bendra suma yra 4 221,85 Lt (114,70 Lt + 3807,15 Lt + 300 Lt = 4221,85 Lt). Atsakovas ir jo atstovė pirmosios instancijos teisme nepareiškė pastabų dėl ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Apeliaciniame skunde ginčijamas ne ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumas, bet įrodymai dėl išlaidų dydžio. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina ieškovės turėtų pirmosios instancijos teisme išlaidų pagrįstumą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dėl kompensacijų už ieškovės turto remontą ar pagerinimą, taip pat dėl kitokio pobūdžio lėšų sugrąžinimo atsakovas gali kreiptis į teismą atskirai bendra tvarka.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino ir priešieškinį atmetė (1964 m. CK 40-46, 58, 95, 109, 121, 149, 472 str.; Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2,4 str.; CK 1.63, 1.71, 1.93, 1.136-1.138, 4.1, 4.34-4.38, 4.47, 4.93, 6.969 str.) bei konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas ir jo atstovas nepateikė pastabų dėl ieškovės turėtų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti dydžio. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tretysis asmuo D. M. nepateikė į bylą įrodymų apie turėtas išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir advokatės darbo bei laiko sąnaudas, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovei 3 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo valstybei 10,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. T. ieškovei D. M. 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo V. T. valstybei 10,25 Lt (dešimt litų dvidešimt penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.