Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimtojo V. K. gynėjos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 11 d. nutarties, kuria kaltinamajam V. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2013 m. sausio 12 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. kaltinamas tuo, kad 2012-09-20, apie 18.54 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), priėjęs prie lovoje gulinčio savo tėvo Č. K. (Č. K. ), sugriebė jį už drabužių ir numetė ant žemės, kojomis sudavė nemažiau nei du smūgius į galvą ir nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno dalis, padarydamas daugybinius odos nubrozdinimus, muštines žaizdas ir poodines kraujosruvas veide, krūtinėje bei pilvo kairėje pusėje su X ir XI kairės pusės šonkaulių lūžimais bei blužnies plyšimą, lydimą kraujo (1,5 1) išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, tokiu būdu sužalojo artimąjį giminaitį - savo tėvą, padarydamas Č. K. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl blužnies plyšimo.

Dėl šių veiksmų V. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

V. K. taip pat kaltinamas tuo, kad 2012-11-12, apie 2.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kumščiais trankė motinos M. K. kambario duris siekdamas jas išlaužti, šaukdamas, kad „tėvas liko gyvas, o tave tikrai užmušiu“, dėl ko nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Dėl šių veiksmų V. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

V. K. taip pat kaltinamas tuo, kad 2012-11-12 nuo 3.00 val. iki 3.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vežamas tarnybiniu automobiliu MITSUBISHI 1200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Penktąjį policijos komisariatą, savo pareigas einančių valstybės tarnautojų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 1-o būrio patrulio D. Ž. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 2-o būrio patrulio H. G. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, vadino policijos pareigūnus „musarais“, nuo 4.10 val. iki 5.20 val. pristatytas į komisariato operatyvaus valdymo poskyrio patalpas, Vilniuje, Justiniškių g. 14 A, toliau vartojo necenzūrinius žodžius, vadino pareigūną H. G. „suka“, „pydaru“, „gnyda“, „padla“, „pridurku“, tokiu būdu įžeidė savo pareigas einančius Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 1-o būrio patrulį D. Ž. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 2-o būrio patrulį H. G. .

Dėl šių veiksmų V. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 straipsnyje.

V. K. , vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 140 straipsniu, laikinai sulaikytas 2012 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2012 m. lapkričio 12 d.

Skundžiamoje 2013 m. sausio 11 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus, suėmimo terminą V. K. apygardos teismas pratęsė dar trims mėnesiams.

Teismo posėdžio metu kaltinamojo V. K. gynėja prašė jos skundą tenkinti. Prokuroras prašė kaltinamojo V. K. gynėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Suimtojo kaltinamojo V. K. gynėjos skundas atmetamas.

Apygardos teismas, pratęsdamas V. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė, kas nepagrįstai ginčijama suimtojo kaltinamojo gynėjos skunde.

Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Patikrinęs pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinis teismas konstatuoja, kad byloje pakanka teisėtais būdais gautų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog V. K. galėjo padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 145 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje duomenimis, leidžiančiais pagrįstai manyti, jog V. K. padarė aukščiau paminėtas nusikalstamas veikas, yra paties kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, duomenys, užfiksuoti įvykio vietos apžiūros protokole, specialisto išvada, kita baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad suimtasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo manymu, švelnesnės kardomosios priemonės, tame tarpe ir kaltinamojo gynėjos skunde nurodytas užstatas, nebūtų pakankamos užtikrinant V. K. dalyvavimą procese bei netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir neužkirstų kelio naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Už V. K. inkriminuojamus nusikaltimus baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis).

Apygardos teismas kaltinamajam V. K. suėmimo terminą trims mėnesiams pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai.

Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog V. K. kaltinamas padaręs du nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnyje (BK 11 straipsnio 3 dalis), ir vieną labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (BK 11 straipsnio 6 dalis). Už pastarojo nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi, šios aplinkybės iš esmės pakako pratęsiant suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Kita vertus, iš skundžiamos nutarties matyti, jog apygardos teismas paminėtu pagrindu pratęsdamas V. K. suėmimo terminą vertino ne tik gresiančios bausmės griežtumą, bet ir tai, kad kaltinamasis yra išsituokęs ir nesusaistytas tvirtais teigiamais socialiniais ryšiais, iki sulaikymo nedirbo, praeityje buvo nusikaltęs. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog šiuo metu užsienio valstybėje gyvena kaltinamojo dukra. Taigi, visos aukščiau išdėstytos aplinkybės, apeliacinio teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, jog yra pagrindas manyti, kad V. K. , būdamas laisvėje ir suvokdamas gresiančios atsakomybės pobūdį, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu ir yra duomenų, kad iki nuosprendžio priėmimo jis gali padaryti naujų šioje baudžiamojo proceso įstatymo normoje nurodytų nusikaltimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 punkte nurodyta, jog pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Kaip jau minėta, V. K. kaltinamas trijų nusikalstamų veikų padarymu, viena iš kurių priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai ir taip pat yra numatyta BPK 122 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, jog tuo atveju, kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo kaltinamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus, gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. K. praeityje buvo nusikaltęs (šiuo metu teistumas išnykęs), ne kartą baustas administracine tvarka, šiuo metu kaltinamas trijų nusikalstamų veikų padarymu. Visos kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarytos per labai trumpą laikotarpį, kaltinamajam būnant apsvaigus nuo alkoholio, dvi iš jų nukreiptos prieš artimus savo šeimos narius – tėvą ir motiną. Trečia nusikalstama veika galimai padaryta prieš savo pareigas vykdančius policijos pareigūnus, už tokio pobūdžio veiksmus kaltinamasis praeityje jau buvo patrauktas atsakomybėn administracine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, aukščiau išdėstytos aplinkybės, įvertinus ir byloje esančius duomenis, jog kaltinamasis piktnaudžiauja alkoholiu, leidžia konstatuoti, kad apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, jog V. K. , būdamas laisvėje, gali daryti naujus, tame tarpe BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus, nusikaltimus (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kaltinamojo gynėjos skunde nurodytos aplinkybės, kad V. K. prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, šios veikos nėra susijusios su nelegalių pajamų gavimu, o nukentėjusiaisiais pripažinti kaltinamojo tėvai neturi jam pretenzijų, apygardos teismo nustatytų suėmimo pagrindų nepaneigia. Nors kaltinamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau, kaip jau minėta, dvi nusikalstamos veikos galimai buvo padarytos prieš V. K. tėvus, kurie taip pat gyvena kaltinamojo deklaruotoje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Atkreiptinas gynėjos dėmesys į tai, kad įtarimas padarius nusikalstamas veikas V. K. pirmą kartą šioje byloje buvo pareikštas tik 2012-11-12, iki to kaltinamasis apie savo tėvo sužalojimo aplinkybes nebuvo apklaustas, jokie įtarimai jam nebuvo pareikšti, nebuvo paskirta ir kardomoji priemonė.

Gynėja savo skunde teisingai nurodo, jog apygardos teismas nutartyje nepasisakė dėl teismo posėdžio metu pareikšto prašymo kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą pakeisti į 15 000 Lt užstatą. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą, V. K. gynėja teismo posėdyje tik nurodė, jog kaltinamojo motina yra pasiryžusi sumokėti 15000 Lt užstatą, tačiau nepateikė jokių duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti, jog kaltinamojo artimieji turi galimybę tokią užstato sumą sumokėti. Kita vertus, iš skundžiamos nutarties matyti, jog įvertinęs bylos aplinkybes, apygardos teismas nustatė, jog BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti tik taikant V. K. griežčiausią kardomąją priemonę.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, V. K. paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, atitinkamai jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją dėl kaltinamojo gynėjos skunde išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Suimtojo V. K. gynėjos skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.