- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-10-31
- Bylos Nr.
- 1-1119-167/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-03007-2010-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Alfredas Vilbikas
- Kaltinamasis
- L. G.
- Advokatai
- Rolandas Tamašauskas
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs 1974-04-02 Šiauliuose, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Šiauliai, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, turintis spec. vidurinį išsilavinimą, dirbantis UAB „L. S.“ direktoriumi, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. G., būdamas UAB „E.“, įmonės kodas 300003679, įregistruotos 2004 m. vasario 26 d., (duomenys neskelbtini), Šiauliai, direktoriumi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės įstatymo (1999 m. gruodžio 2 d. Nr. V1II-1463) 3 straipsnį, tyčia, žinodamas apie UAB „E.“ sunkią ekonominę padėtį ir nemokumą, akivaizdžiai gresiant bankrotui, nesilaikė mokėjimų eilės tvarkos ir neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno 4 (ketvirtosios) eilės kreditoriaus A. Š. reikalavimus, t. y. pagal 2009 m. balandžio 20 d., kasos išlaidų orderį Nr. 221, išmokėdamas – 250 000 litų, o pagal 2009 m. balandžio 30 d., kasos išlaidų orderį Nr. 226, išmokėdamas - 84 460 litų, iš viso 334 460 litų, neproporcingai kitų skolų atžvilgiu patenkino kreditoriaus A. Š. reikalavimą 334 460 litų sumai, dėl to buvo sumažintos likusių UAB „E.“ kreditorių galimybės gauti įsiskolinimų padengimą ir tokiu būdu padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams (UAB „E.“ darbuotojams, Šiaulių apskrities VMI Šiaulių skyriui, VSDFV Šiaulių skyriui, įmonėms – tiekėjams).
Apklaustas kaltinamasis L. G. 2013 m. rugsėjo 25 d. posėdžio metu savo kaltę neigė, tačiau 2013 m. spalio 18 d. teismo posėdyje kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad pripažįsta, jog pažeidė mokėjimo eiliškumą, turėjo atsiskaityti ne su A. Š., o su kitais kreditoriais, valstybe. Kaltę neigė dėl to, kad nebuvo visiškai susipažinęs su dokumentais, deklaracijas teikė ne jis. Be to, praėjo nemažai laiko. Nurodė, kad galvojo, jog darbo turės ir ateityje, kadangi buvo sudarytos sutartys ir pagal jas atliekami darbai, tačiau valstybėje kilus krizei ir sutartims nutrūkus, ekonominė įmonės situacija pradėjo blogėti. Praėjus dviems mėnesiams nuo paskolos dalies grąžinimo A. Š., įmonei „E.“ buvo paskelbtas bankrotas.
Kaltinamojo L. G. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalyje, be jo prisipažinimo, įrodoma išdėstytais įrodymais:
Apklausta liudytoja D. V. (Šiaulių apskrities VMI patikrinimų skyriaus vyr. specialistė) teismo posėdžio metu parodė, kad atlikdama mokestinį UAB „E.“ tyrimą, nustatė, kad esant kitiems kreditoriniams įsiskolinimams, buvo grąžinta dalis paskolos akcininkui A. Š., kuris nebuvo pirmoje mokėjimų eilėje, todėl mokestinio tyrimo medžiaga buvo perduota Šiaulių apskrities VMI atsikirtimų ir pažeidimų vertinimo skyriui. Iki bankroto bylos iškėlimo už prievolę mokėti PVM yra atsakinga įmonė. Šiuo atveju, akcininkai gelbėjo patys save, kadangi akcininkui iš kasos buvo išmokėti grynieji pinigai, kai tuo pačiu metu dar buvo kitų kreditorinių įsiskolinimų.
Apklausta liudytoja I. Š. parodė, kad įmonei „E.“ vadovavo jos vyras A. Š.. Vėliau jie abu akcijas pardavė L. G., kuris po akcijų pardavimo pradėjo dirbti įmonės direktoriumi. Akcijas pardavė, nes jai taip patarė vyras. Be to, įmonės finansinė padėtis blogėjo, darbų sumažėjo, prasidėjo krizė. Nežinojo, ar L. G. prieš pirkdamas įmonę, domėjosi jos veikla. Iki akcijų pardavimo L. G. taip pat dirbo įmonėje.
Apklaustas liudytoju A. Š. parodė, kad nuo 2004 m. UAB „E.“ įkūrimo iki 2009 m. jis dirbo direktoriumi. 2009 m. pradžioje, įmonėje „E.“ dirbo 4-5 darbuotojai, lygiai tiek pat, kaip ir parduodant įmonę. 2007 m. daugiausiai įmonėje dirbo 20 žmonių, tačiau vėliau jų pradėjo mažėti. Darbuotojų skaičius priklausė nuo darbo apimties. Kuo daugiau objektų – tuo didesnis darbuotojų skaičius. Iš pradžių įmonei sekėsi neblogai iki to momento, kol nepradėjo statyti gyvenamųjų namų. Tuomet pasiėmė paskolą, mokėjo už statybines medžiagas, atlyginimus darbuotojams. Tada kilo krizė, dėl kurios krito nekilnojamojo turto kainos, o jie buvo daug investavę į statybas. Bankas paprašė atiduoti paskolą, nes atėjo tam laikas. Kadangi stengėsi sumokėti paskolą, pardavė dalį nekilnojamojo turto. Imant paskolą, bankas buvo davęs tam tikrą laikotarpį, per kurį planavo grąžinti paskolą, tačiau nespėjo, kadangi sunkiai sekėsi parduoti pastatytus namus. Tuo metu, kai įmonė pardavė dalį nekilnojamojo turto, jis dirbo direktoriumi. Savo akcijas L. G. pardavė, nes bankui paprašius grąžinti paskolą, pamatė, kad su nekilnojamuoju turtu labai sunkiai sekasi, yra daug investavęs ir nebematė galimybės tęsti namų statybos. Tuo metu kai jis buvo įmonės direktorius, L. G. užėmė direktoriaus pavaduotojo pareigas. L. G. įmonę „E.“ parduoti pasiūlė jis. Pardavęs akcijas ir nebeužimdamas direktoriaus pareigų, su nauju įmonės direktoriumi L. G. sutarė ir pasirašė dokumentus, kad grąžins jo suteiktą paskolą iki balandžio 25 d. Žodinės sąlygos buvo tokios, kad jei įmonė grąžins paskolos dalį iki nustatytos datos, nereikės grąžinti 125 000 litų. Su įstatymais, kaip buvęs direktorius, yra susipažinęs. Skolų grąžinimo kreditoriams tikslios eilės nežino. Jam užimant direktoriaus pareigas, įmonė „E.“ nei Valstybinei mokesčių inspekcijai, nei Sodrai skolų neturėjo. Dalį skolos L. G. jam atidavė, bet paaiškino, kad kitos skolos dalies neatiduos, nes neuždirba. Parduodant įmonę L. G. domėjosi įmonės buhalteriniais dokumentais. Buhalterė visada pateikdavo ataskaitas, kurių jie paprašydavo. L. G. turėjo žinoti kokias skolas turi įmonė.
Apklausta liudytoja R. I. teismo posėdžio metu parodė, kad pradėjo dirbti UAB „E.“ buhaltere, kai direktoriumi buvo A. Š.. Tuo laikotarpiu apyvartinėms lėšoms buvo pasiskolinta pinigų iš akcininko A. Š.. Taip pat buvo sudarytos lizingo sutartys ir pasiskolinta iš banko „DNB“ statybų darbams. Kai ji atėjo dirbti, prasidėjo krizė, buvo mažai užsakymų, pastatytų namų niekas nepirko. Pradėjo prastėti įmonės padėtis. Visi namai buvo užstatyti bankui, kuris sutiko leisti parduoti namus su sąlyga, kad jam bus grąžinta paskola. 2008-2009 m. įmonės direktoriaus pareigas užėmė L. G., kuriam buvo parduotos įmonės akcijos. Jai buvo žinoma, kad buvo atsiskaityta su A. Š., nors tuo metu buvo likę skolų kitiems kreditoriams, neišmokėti atlyginimai darbuotojams, skola mokesčių inspekcijai ir kelioms įmonėms. Už 2008 m. įmonės finansines atskaitomybes ir balansus sudarinėjo ji. Kai direktorius paprašydavo tam tikrų duomenų, ji juos pateikdavo. Pasakydavo, kokie yra įmonės įsiskolinimai. Abu direktoriai apie tai žinojo. 2009 m. pavasarį įmonės finansinė padėtis blogėjo, nes nebuvo užsakymų. Blogėjimas nebuvo ypatingai staigus, tai vyko metų laikotarpyje. Prieš perkant ar parduodant akcijas, nebuvo sudarinėjamos atskaitomybės, tarpiniai buhalteriniai dokumentai, balansai. Jai nebuvo žinoma, kad kas nors būtų domėjęsis įmonės finansine būkle. Parduodant akcijas, iš jos nebuvo reikalaujama jokių konkrečių buhalterinių dokumentų, nes L. G. dirbo toje įmonėje ir neužimdamas direktoriaus pareigų galėjo susipažinti su minėtais dokumentais. Nuo 2008 m. žiemos buvo atleista trečdalis darbuotojų, nes įmonės būklė prastėjo. Iki bankroto įmonėje liko 2-3 darbuotojai.
Apklausta liudytoja V. G. teismo posėdžio metu parodė, kad dirbo įmonėje vyr. buhaltere nuo 2004 m. iki 2008 m. Įmonei vadovavo A. Š.. Jai išeinant iš darbo 2008 m., darbų krūvis buvo toks pat kaip ir 2007 m. Įmonės finansinė padėtis buvo nestabili, nes labai keitėsi statybinių medžiagų kainos. 2008 m. vyko namų statybos, darbai truko ilgesnį laiko tarpą, pelnas buvo nelabai tikėtinas, nes pinigai buvo naudojami statybinių medžiagų pirkimui. Didelių problemų su įsiskolinimais nebuvo. Jai žinoma, kad įmonė skolinosi iš „DNB“ banko ir akcininko A. Š.. Tikslių sumų nepamena. Su banku buvo atsiskaitoma normaliai, o su įmonėmis dėl atsiskaitymų buvo tariamasi. Kaip buvo atsiskaitoma su akcininku A. Š., nepamena.
Apklausta liudytoja L. Š. teismo posėdžio metu parodė, kad iš įmonės „E.“ pirko žemės sklypą su nebaigtais statyti pastatais, adresu Lieknės g. 18. Jį pardavė tais pačiais metais, kadangi namą buvo per brangu įsirengti. Pirkdama žemės sklypą su namu žinojo, kad įmonėje dirbo jos brolis A. Š..
Apklausta liudytoja I. K. parodė, kad iš įmonės „E.“ pirko žemės sklypą, esantį Dainų kaime. Apie sklypą pasakė žentas A. Š.. Pirkdama žemę bendravo su L. G., su juo derino kainą.
Apklaustas liudytoju A. M. (UAB „E.“ darbuotojas) teismo posėdžio metu parodė, kad dirbo įmonėje su L. G. 2009 m. Tuo metu L. G. buvo įmonės direktorius. Įmonė jam liko skolinga 1 051,49 Lt darbo užmokesčio. Kodėl įmonė neatsiskaitė, nežino. Darbo užmokestį išmokėdavo buhalterė. Darbo užmokestį skaičiuodavo už trinkelių klojimą ir padarytą kvadratūrą.
Apklaustas liudytoju R. P. teismo posėdžio metu parodė, kad 2009 m. rugsėjo mėnesį buvo paskirtas UAB „E.“ bankroto administratoriumi. Patikrinus UAB „E.“ pagal tam tikras rekomendacijas, tyčinio bankroto požymių nebuvo nustatyta. Pagal pateiktus buhalterinius dokumentus ir patikrinus sandorius, kurie per 36 mėnesius iki bankroto nutarties įsiteisėjimo dienos buvo sudaryti, nebuvo nustatyta, kad jie buvo priešiški bedrovės veiklai. Patvirtino, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas už tuo metu galiojusią rinkos kainą. Nurodė, kad kreditorių lygiateisiškumas atsiranda tuomet, kai įsiteisėja bankroto nutartis. Iki bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo, įmonė pati pasirenka su kuo jai atsiskaityti. Įmonę „E.“ ištiko bankrotas, nes 2008 m. buvo ekonominio nuosmukio metai.
Apklausta specialistė N. S. teismo posėdžio metu parodė, kad atlikus bendrovės „E.“ patikrinimą ji nustatė, kad akcininko A. Š. suteiktos paskolos viršijo šios įmonės įstatinį kapitalą ir tokiu būdu, skolintais pinigais, bendrovė turėjo didinti įstatinį kapitalą arba dengti susidariusius nuostolius, nes už 2008 m. nustatė, kad bendrovė vykdė nuostolingą veiklą. Remiantis šiuo įstatymu, padarė išvadą, kad nepagrįstai A. Š. buvo grąžinta paskola. 2007 m. bendrovė dirbo pelningai. Už 2008 m., pagal balanso duomenis, nusistato veiklos nuostolis – įmonė nemoki. Galima tvirtinti, kad 2009 m. įmonė UAB „E.“ buvo nemoki, jos buvo sunki ekonominė padėtis, nes nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 19 d. įmonė deklaravo 442 000 litų pardavimo pajamų, 595 000 litų sąnaudų ir 153 000 litų veiklos nuostolių. Tyrimo metu nustatyta, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo vedami tvarkingai. Įmonėje, keičiantis direktoriams, yra sudaromi balansai, apskaitomas ir inventorizuojamas turtas, apskaitomi buhalterinės apskaitos dokumentai ir persiduoda veikla, jei akcininkai įpareigoja. Jei neįpareigoja – perduodamas turtas pagal inventorizaciją, perduodami buhalterinės apskaitos dokumentai. Dokumentai perduodami raštiškai. Šiuo atveju akcijos yra fizinių asmenų tarpusavio susitarimai. Buvęs direktorius patvirtina, kad perdavė, o esamas direktorius, kad gavo. Asmenys susipažįsta su esama įmonės turtine padėtimi, nes perduodami buhalterinės apskaitos dokumentai. Išvadoje akcentuota tai, kad atsiskaitydama su kreditoriais, įmonė neturėjo galimybės patenkinti visus kreditorinius reikalavimus – šis teiginys yra parašytas remiantis einamojo mokumo likvidumo koeficientu. Pagal bankroto įstatymą, turtas yra lyginamas su pradelstomis skolomis. Bankroto įstatyme pasakyta, kad įmonės nemokumo būsena yra tuomet, kai pradelsti įsipareigojimai viršija pusę jos balanse įrašyto turto vertės. Tarp įmonės UAB „E.“ dokumentų nerasta pradelstų skolų apskaitos. Esančiuose įmonės dokumentuose, juose esantys duomenys yra pakankami apskaičiuoti faktiniam nemokumo momentui. 2008 m. įmonė buvo nemoki, 2009 m. sausio-kovo mėnesiais – nemoki, bet toliau ji atlieka ūkines operacijas, grąžinant pinigus, sumažinant turtą ir tuo pačiu nepalikdama galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais. 2009 m. balandžio 20 d. – 2009 m. balandžio 30 d. įmonei neužteko turto atsiskaityti su visais kreditoriais. Įmonės būsenos pagal bankroto įstatymą specialistė nustatyti negalėjo, nes nėra pradelstų skolų apskaitos. Teisę skolintis iš A. Š. įmonė UAB „E.“ turėjo.
Apklausta civilinio ieškovo atstovė O. S. teismo posėdžio metu parodė, kad UAB „E.“ pateikus metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2008 m., patikslintą PVM deklaraciją už 2009 m. vasario – 2009 m. liepos mėn. laikotarpį, PVM deklaraciją už 2009 m. rugpjūčio mėn. – įmonės skola valstybės biudžetui buvo 150 382,99 litai. UAB „E.“ nesumokėjus ir iškėlus bankroto bylą, Šiaulių apygardos teismas 2009 m. gruodžio 4 d. patvirtino Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinį reikalavimą. Valstybinė mokesčių inspekcija pasirašė perdavimo-priėmimo aktą su valstybės įmone „Turto bankas“, kuriam buvo perduota administruoti ši mokestinė nepriemoka. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. vasario 18 d. pakeitė bankroto byloje kreditorius: vietoje VMI kreditoriumi patvirtino VĮ „Turto bankas“ su 150 382,99 litų kreditoriniu reikalavimu. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. vasario 3 d. pripažino, kad UAB „E.“ veikla pasibaigusi dėl bankroto ir 2011 m. balandžio 4 d. ji yra išregistruota iš juridinių asmenų registro. Įmonės nemokumas matomas iš įmonės pateiktų balansų. 2007 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas balansas, kurį pasirašė direktorius A. Š., kuriame nurodyta, kad iš viso įmonė turi turto už 1 440 982 litus, įsipareigojimų turi - 1 075 506 litus. 2008 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta, kad įmonė turto turi už 1 411 017 litų, įsipareigojimų turi – 1 174 892 litai. Įmonė pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas ir pati Valstybinė mokesčių inspekcija tikrindavo, darydavo suvestines, bei pranešdavo, kokia yra susidariusi mokėtina suma. 2009 m. rugsėjo 7 d. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija UAB „E.“ vadovui išsiuntė kvietimą atvykti, kuriame nurodė, kokius mokesčius reikia sumokėti. Taip pat nurodė bendrą sumą 159 186, 15 Lt, nurodė sąskaitos numerį ir bankus, už ką susidariusios sumos. VĮ „Turto bankas“ mano, kad nesumokėti įmonės mokesčiai ir padaryta žala dėl neteisėtų kaltinamojo veiksmų, todėl prašo priteisti 150 382,99 litus.
Apklausta liudytoja D. P. teismo posėdžio metu parodė, kad civilinio ieškinio suma yra sudaryta iš gyventojų pajamų mokesčio: 2 264 litai ir delspinigiai nuo tos sumos – 82, 38 litai. Ši suma susidariusi pagal 2009 m. kovo ir balandžio mėnesių gyventojų pajamų deklaraciją. Gyventojų pajamų mokestis buvo nesumokėtas kovo mėnesį - 90 litų, balandžio mėnesį – 975 litai. Į nepriemoką įeina privalomojo sveikatos draudimo įmokos – 3 litai, kuriuos reikėjo sumokėti 2009 m. balandžio mėnesį. Taip pat susideda iš pridėtinės vertės mokesčio: 2009 m. balandžio mėnesį reikėjo sumokėti 70 126 Lt, 2009 m. gegužės mėnesį – 64 946 Lt, 2009 m. birželio mėnesį – 4 998 Lt. Pateikus deklaraciją, suma buvo didesnė, bet buvo mokėjimai, todėl suma sumažėjo. Delspinigiai buvo skaičiuojami nuo prievolės termino įvykdymo pasibaigimo visoms sumoms. Suma, kurią sudaro delspinigiai: gyventojų pajamų mokestis – 82,38 litai, privalomojo sveikatos draudimo įmoka – 0, 23 centai, pridėtinės vertės mokestis – 9 162, 38 litai. Šie delspinigiai buvo skaičiuoti iki 2009 m. rugsėjo 15 d.. Iki tada, kai teismas iškėlė bankroto bylą, tuomet delspinigių skaičiavimas buvo sustabdytas. Pridėtinės vertės mokestis buvo paskaičiuotas pagal įmonės pateiktą deklaraciją, kuri buvo pateikta 2009 m. balandžio 27 d. Pridėtinės vertės mokestis už parduotas prekes, suteiktas paslaugas yra paskaičiuojamas ir mokamas iki kito mėnesio 25 d., o jei išeina savaitgalis – nusikelia. Paskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis pagal kovo mėnesio deklaraciją už kovo mėnesį atliktas ūkines operacijas, bet reikėjo mokėti balandžio mėnesį. Šiuo atveju, pridėtinės vertės mokesčio prievolė atsirado sumokėti balandžio 27 d. Taip pat iki balandžio 27 d. turėjo būti pateikta deklaracija ir mokėjimas už kovo mėnesį.
Iš Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. nutarties matyti, kad UAB „E.“ buvo iškelta bankroto byla (2 tomas, 163-164 b. l.).
Iš UAB „E.“ kasos išlaidų 2009 m. balandžio 20 d. orderio Nr. 221 matyti, kad kaltinamasis L. G. 2009 m. balandžio 20 d. kreditoriui A. Š. išmokėjo 250 000 litų sumą (buhalteriniai dokumentai – segtuvas Nr. 82, 42 lapas).
Iš UAB „E.“ kasos išlaidų 2009 m. balandžio 30 d. orderio Nr. 221 matyti, kad kaltinamasis L. G. 2009 m. balandžio 30 d. kreditoriui A. Š. išmokėjo 84 460 litų sumą (buhalteriniai dokumentai – segtuvas Nr. 82, 27 lapas).
Iš FNTT prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus specialisto 2010 m. gruodžio 16 d. išvados Nr. 5-4/116 11 punkto matyti, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001-03-20 Nr. IX-216) 2 str. 8 dalyje nurodyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tyrimui pateiktos 2009 m. balandžio 30 d., užpildytos finansinės ataskaitos „Balansas“ už 2008 veiklos metus duomenimis bendrovės „E.“ ilgalaikio turto vertė 2008-12-31 buvo 668 005,00 litų, trumpalaikio turto 743 012,00 litų, o veiklos skolos sudarė 1 174 892, 00 litų, iš jų: bendrovės skola bankui buvo 499 487, 52 litų, direktoriui A. Š. – 459 460 litų, tiekėjams - 184 071, 70 litų ir kitiems kreditoriams (mokesčiams ir darbuotojams) – 31 872, 78 litų. Šios ataskaitos duomenimis bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai minėtai datai buvo 1 110 148,00 litų. 2008 m. gruodžio 31 d., momentui bendrovės „E.“ trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo trumpalaikį turtą 1,5 karto (1110148/743012) ir tuo atsiskaitydama su kreditoriais ji neturėjo galimybės patenkinti visus kreditorių reikalavimus. UAB „E.“ 2009-03-19 užpildytos finansinės ataskaitos „Balansas“ 2009 m. kovo 19 d., duomenimis bendrovės „E.“ trumpalaikis turtas buvo 427 150, 00 litų, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 948 653, 00 litų. 2009 m. kovo 19 d., bendrovės „E.“ trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo trumpalaikį turtą 2,2 karto (948653/427150) (1 tomas, 166-167 b. l.). Iš FNTT prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus specialisto 2010 m. gruodžio 16 d. išvados Nr. 5-4/116 12 punkto matyti, kad UAB „E.“ direktorius – kaltinamasis L. G., veikdamas kaip vienintelis akcininkas, neteisėtai kreditoriui A. Š. pagal 2009 m. balandžio 20 ir 30 d., kasos išlaidų orderius Nr. 221 ir 226, išmokėjo iš viso 334 460, 00 litų. Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (1999 m. gruodžio 2 d. Nr. V1II-1463) 3 straipsnyje nurodyta mokėjimų eilės tvarka, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų. UAB „E.“ neproporcingai kitų skolų atžvilgiu patenkinus kreditoriaus A. Š. reikalavimus 334 460, 00 litų sumai, kiti tiriamos bendrovės kreditoriai prarado 334 460, 00 litų sumos turto dalį bendroje turto masėje (1 tomas, 167 b. l).
Iš Sodros duomenų bazės 2013 m. kovo 25 d. išrašo matyti, kad kaltinamasis L. G. UAB „E.“ dirbo nuo 2005 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. (3 tomas, 30 b. l.).
2013 m. spalio 14 d. sudarytas susitarimas tarp VĮ „Turto bankas“ atstovo A. B. ir kaltinamojo L. G., kuriuo susitarta dėl nuostolių atlyginimo sąlygų ir tvarkos. Kaltinamasis L. G. įsipareigojo 2013-10-14 sumokėti 5 000 Lt, 2013-11-10 - 52 475,48 Lt, 2013-12-10 – 25 000 Lt (4 tomas, 128-129 b. l.).
Išdėstyti įrodymai, t. y. L. G. visiškas prisipažinimas, byloje esantys aukščiau išdėstyti rašytiniai įrodymai (specialisto išvada, liudytojų D. V., I. Š., A. Š., R. I., V. G., L. Š., I. K., A. M., R. P., D. P. parodymai, specialistės N. S. paaiškinimas, civilinio ieškovo atstovės O. S. parodymai, UAB „E.“ kasos išlaidų 2009 m. balandžio 20 d. ir 30 d. orderiai) neginčijamai patvirtina, kad L. G. būdamas UAB „E.“ direktoriumi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės įstatymo (1999 m. gruodžio 2 d. Nr. V1II-1463) 3 straipsnį, tyčia, žinodamas apie UAB „E.“ sunkią ekonominę padėtį ir nemokumą, akivaizdžiai gresiant bankrotui, nesilaikė mokėjimų eilės tvarkos ir neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno 4 (ketvirtosios) eilės kreditoriaus A. Š. reikalavimus, t. y. pagal 2009 m. balandžio 20 d., kasos išlaidų orderį Nr. 221, išmokėdamas – 250 000 litų, o pagal 2009 m. balandžio 30 d., kasos išlaidų orderį Nr. 226, išmokėdamas - 84 460 litų, neproporcingai kitų skolų atžvilgiu patenkino kreditoriaus A. Š. reikalavimą 334 460 litų sumai, dėl to buvo sumažintos likusių UAB „E.“ kreditorių galimybės gauti įsiskolinimų padengimą ir tokiu būdu padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams (UAB „E.“ darbuotojams, Šiaulių apskrities VMI Šiaulių skyriui, VSDFV Šiaulių skyriui, įmonėms – tiekėjoms). Tokie jo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalį.
Teisiamajame posėdyje L. G. prašė teismo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio pagrindu kaip susitaikiusį su juridinio asmens atstovu bei baudžiamąją bylą nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Kaltinamasis L. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos 208 straipsnio 1 dalyje, dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi, susitaikė su civiliniu ieškovu – VĮ „Turto bankas“ (pateiktas susitaikymo protokolas (4 t. 128 b. l.) bei taikos sutartis), padarė nesunkų nusikaltimą, administracine tvarka baustas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (3 tomas, 25-28 b. l.), neteistas, anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu (3 tomas, 24 b. l.), dirba (3 tomas, 30 b. l.), nusikalstama veika buvo padaryta 2009 m. balandžio mėnesį, iki bylos nagrinėjimo teisme pabaigos naujų nusikalstamų veikų kaltinamasis L. G. nėra padaręs, todėl pagrįstai galima manyti, kad kaltinamasis nėra linkęs nusikalsti ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esant visiems BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytiems atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindams, L. G. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla nutraukiama.
L. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus – naikinama.
VĮ „Turto bankas“ byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl turtinės žalos – 150 382, 99 litų sumos atlyginimo, teisminio nagrinėjimo metu dalies civilinio ieškinio reikalavimo atsisakė. Kaltinamasis L. G. ir civilinis ieškovas - VĮ „Turto bankas“ – susitarė dėl žalos atlyginimo, todėl baudžiamosios bylos dalis, susijusi su civiliniu ieškiniu dėl likusios žalos dalies, nutraukiama (BPK 113 str. 2 d., CPK 42 str. 1 d., 140 str. 3 d., 293 str. 5 p.).
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – UAB „E.“ buhalteriniai dokumentai, pateikti UAB „E.“ bankroto administratoriaus R. P. ir aprašyti 2010 m. gegužės 11 d. poėmio protokole (1 tomas, 147-148 b. l.) – nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini juos pateikusiam UAB „E.“ bankroto administratoriui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 4 dalimi,
nusprendė:
L. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsniu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalyje ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
L. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, taikyti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Patvirtinti susitarimą dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos tarp L. G. ir valstybės įmonės „Turto bankas“, kuriuo susitarta dėl 82 475,48 Lt žalos atlyginimo, L. G. įsipareigojant 2013-10-14 sumokėti 5 000 Lt, 2013-11-10 - 52 475,48 Lt, 2013-12-10 – 25 000 Lt, o baudžiamosios bylos dalį, susijusią su civiliniu ieškiniu dėl likusios žalos dalies, nutraukti.
Įspėti L. G., kad jeigu jis per vienerius metus padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdys teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Jeigu per vienerius metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – UAB „E.“ buhalterinius dokumentus, aprašytus 2010 m. gegužės 11 d. poėmio protokole – nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti juos pateikusiam UAB „E.“ bankroto administratoriui.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.