Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. kasacinį skundą dėl:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 a punktu ir 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtoji bausmė subendrinta visiškai sudedant su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2001 m. birželio 29 d. nuosprendžiu ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 2 d. nutartimi paskirta ir neatlikta keturiasdešimt penkių parų arešto bausme, pakeitus ją į keturiasdešimt penkių dienų laisvės atėmimo bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta šešių mėnesių ir penkiolikos dienų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2007 m. kovo 13 d. iki liepos 30 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendis pakeistas: V. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė pagriežtinta iki vienerių metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 a punktu ir 2 dalimi, paskirtoji bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2001 m. birželio 29 d. nuosprendžiu ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 2 d. nutartimi paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams ir vienuolikai mėnesių bei penkiolikai dienų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką V. J. įskaitytas Lenkijoje sulaikyme išbūtas laikas nuo 2007 m. vasario 26 d. iki kovo 13 d. ir suėmime išbūtas laikas iki 2007 m. liepos 30 d. bei Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės atliktos dalies laikas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2002 m. gegužės 30 d. apie 0.30 val. Pakruojo r. (duomenys neskelbtini) k. bendrininkų grupe kartu su E. O., E. J., A. S., nuteistais Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, ir asmeniu, kurio paieška paskelbta, siekdami plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą, užsidėję veidą maskuojančias kaukes, E. J. ir asmeniui, kurio paieška paskelbta, išlaužus O. T. ir Z. T. gyvenamojo namo duris, įsibrovė į šio namo koridorių ir pasikėsino pagrobti nukentėjusiųjų pinigus, tačiau Z. T. pradėjus šaudyti pro durų tarpą, išsigandę pabėgo, po to, tęsdami nusikalstamą veiką, išdaužė langą ir mėtydami akmenis bei plytas į Z. T., o asmeniui, kurio paieška paskelbta, per išdaužtą langą suolu bandant ją nustumti, įvairiais sužalojimais padarė Z. T. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei asmeniui, kuriam paskelbta paieška, vieną kartą iššovus dujiniu pistoletu į orą, vėl pasikėsino užvaldyti nukentėjusiųjų pinigus, tačiau nusikaltimo nebaigė, nes pradėjusi šaudyti Z. T. asmeniui, kuriam paskelbta paieška, sužeidė ranką, ir visi užpuolikai išsigandę pabėgo.

Skunde pažymima, kad Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 18 d. nuosprendyje, kaip ir Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendyje, kasatoriaus veiksmai nėra individualizuoti. Nenurodyta, kokius veiksmus jis atliko 2002 m. gegužės 30 d. 0.30 val. Pakruojo r. (duomenys neskelbtini) k., todėl nuosprendis nepakankamai pagrįstas ir teisingas. Iš visos įvykio situacijos matyti, kad jis nebuvo aktyvus šios nusikalstamos veikos dalyvis, o priešingai, pasyviai stebėjo aplinką, priartėjo prie nukentėjusiųjų namo, bet neatliko jokių aktyvių nusikalstamų veiksmų. Su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis sutinka tik dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžio vertinimo kaip nenuoseklaus, nes jame kasatoriaus vaidmuo vienur vertinamas kaip aktyvaus bendrininko, kitur - kaip antraeilis. Taigi akivaizdu, jog abejonės nebuvo įvertintos kaltinamojo naudai.

Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teisme apklausto vieno iš nuteistųjų, jau atlikusio bausmę, parodymai neatitinka bylos aplinkybių. Be to, teismas jį apklausė prisaikdintą kaip liudytoją, taip padarydamas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 dalyje numatytą esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, suvaržiusį kasatoriaus kaip kaltinamojo teises į teisingą procesą ir sutrukdžiusį teismui bylą išnagrinėti teisingai ir nešališkai bei priimti teisingą nuosprendį. Nuteistas ir atlikęs bausmę asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie tas pačias nusikalstamos veikos aplinkybes, už kurias nuteistas. Priešingu atveju jam gali iškilti kitos teisinės pasekmės, pvz., baudžiamoji atsakomybė už melagingus parodymus.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo argumentų, siejamų su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu

Kasatoriaus pozicija dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžio prieštaringa. Jis nurodo, kad šis nuosprendis priimtas padarius esminį baudžiamojo proceso normų pažeidimą, tačiau naikinti ar keisti šio nuosprendžio neprašo, bet, priešingai, prašo palikti galioti juo paskirtą bausmę.

Pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo proceso normų pažeidimą kasatorius įžvelgia liudytojo E. J. apklausos aplinkybėse, jį prisaikdinant, įspėjant dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Išties toks pažeidimas, kaip rodo byloje esantys dokumentai, yra padarytas. BPK 78 straipsnyje apibrėžta liudytojo sąvoka, 79 straipsnyje nurodyta, kokie asmenys negali būti liudytojais, 80 straipsnyje nustatytos aplinkybės, dėl kurių asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas dėl savo paties padarytos veikos, jis turi būti apklausiamas kaip kaltinamasis ir jam netaikoma atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Liudytojo apklausa teisminio nagrinėjimo metu reglamentuota BPK 277– 282 straipsniuose. Nei viename iš šių straipsnių nėra reglamentuota specifinį statusą turinčio nuteistojo apklausos procedūra. Nagrinėjant bendrininkų bylą, dėl tos pačios veikos jau nuteisti asmenys į teismo posėdį kviečiami ir apklausiami jame pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau neįspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus ir neprisiekia. Pirmosios instancijos teismas, posėdyje apklausdamas vieną iš jau nuteistų už šią veiką kitu nuosprendžiu bendrininkų kaip liudytoją, jį prisaikdinęs ir įspėjęs dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį ir BK 235 straipsnį, pažeidė BPK 80 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau šis pažeidimas nėra esminis BPK pažeidimas. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžio aprašomosios dalies tekstas rodo, kad E. J. parodymai iš esmės sutapo su V. J. parodymais. Klausimu dėl išankstinio visų bendrininkų žinojimo, kad jie važiuoja į sodybą plėšti, teismas išvadas padarė remdamasis ne vien E. J. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais duomenimis. Tai duomenys, susiję su kaltės įrodinėjimu, kurios kasatorius neginčija. Todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, kad padarytas proceso normų pažeidimas sukliudė pirmosios instancijos teismui kaltės klausimu priimti teisingą spendimą.

Dėl bausmės individualizavimo

Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, neįvertino visų byloje nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių ir, esant BK 62 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nustatytoms sąlygoms, nepaskyrė švelnesnės negu įstatymo nustatyta bausmės, atmestini. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaida skiriant bausmę V. J. nepadaryta.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali, bet neprivalo, už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta žala, jeigu ji buvo padaryta, kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas už pasikėsinimą padaryti sunkų nusikaltimą V. J. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, atsižvelgęs ne į visas BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies numatytas aplinkybės. Šio teismo motyvai visiškai nepagrindžia nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Baudžiamojoje byloje nustatyta viena V. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe, ir dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą. Jis padarė sunkų nusikaltimą, nurodytą BK 11 straipsnio 5 dalyje, už kurį sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Šis nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, bet dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių. Jis vėl nusikalto būdamas vieną kartą jau teistas už analogišką nusikaltimą, neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tuoj po nusikaltimo padarymo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir buvo sulaikytas tik 2007 m. vasario 26 d. pagal Europos arešto orderį Lenkijoje. Visų nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ankstesniu nuosprendžiu už analogišką veiką V. J. paskirta laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas, nebuvo pasiekti bausmės tikslai, todėl už naujai padarytą nusikalstamą veiką jam turi būti skiriama griežtesnė bausmė, artima BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismas bausmę V. J. skyrė vadovaudamasis 61 straipsnio 2 dalimi, 54 straipsnio 2 dalimi, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, bendrininkavimo laipsnį ir formą. Bausmės rūšis parinkta motyvuotai, o skiriamos bausmės dydis skaičiuotas nuo sankcijos vidurkio. Kolegija kritiškai įvertino nuorodą, jog nuteistojo V. J. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pats visiškai paneigė. Kolegija konstatavo, kad negalima absoliučiai teigti, jog egzistuoja tokia nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė kaip jo atviras prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis padarius nusikaltimą, nes ji nurodyta tik formaliai. Be to, aprašomojoje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje V. J. parodymus dėl kai kurių aplinkybių pats teismas vertina kritiškai, kaip nepatvirtintus kitais įrodymais. Dėl šių priežasčių kolegija konstatavo, kad vien nusikaltimo padarymo stadija, atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir tai, kad nuteistasis nebuvo baustas administracine tvarka, negalėjo ir negali nulemti bausmės ir jos dydžio parinkimo. Atsižvelgus į bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visetą ji turi būti griežtinama, tačiau nustatytina kiek mažesnė, nei bausmės vidurkis. Skirdamas V. J. bausmę, apeliacinės instancijos teismas įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės individualizavimą, nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. J. kasacinį skundą atmesti.