Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. ir atsakovo A. J. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui A. J. dėl pirkimo – pradavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2. Nurodo, kad LR CK 6.323 str. 1 d. nustatyta pardavėjo atsakomybė, kai jo parduotą daiktą teismas atiteisia iš pirkėjo dėl pagrindų, atsiradusių iki pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad daiktas iš pirkėjo, kuris tapo daikto savininku, turi būti atiteistas pagal LR CK 6.323 str. arba grąžintas savininkui, pripažinus sandorį negaliojančiu LR CK 6.307 str. 3 d. nustatyta tvarka. Teismas sprendime nepasisakė, ar paėmus automobilį iš ieškovės reikalaujamų daiktų protokolu, ieškovė neteko nuosavybės teisės į automobilį ir jau turi reikalavimo teisę į atsakovą.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė A. S. prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Dėl automobilio pirkimo- pardavimo sandorio.

LR CK 6.305 str. 1 d. nustato, kad pirkimo – pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar pasitikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Taigi, pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, kad pastarasis šį daiktą galėtų valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, tuo pačiu patvirtindamas savo turtą nuosavybės teisę į parduodamą daiktą. Pirkimo – pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo taisyklės (LR CK 6.311 str.). Nors šalys įstatymų reikalaujamos rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties nebuvo sudariusios (LR CK 1.73 str. 1 d. 1 p.), tačiau vien ši aplinkybė negali būti pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu, nes toks negaliojimas įsakmiai įstatymuose nenurodytas (LR CK 1.93 str. 1 d.), be to, paties sandorio sudarymo (buvimo) fakto šalys neginčija. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šalys buvo sudariusios žodinę automobilio pirkimo – pardavimo sutartį.

Remiantis LR CK 4.37 str. 1 d., nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudotis nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Tai reiškia, kad tik savininkas pats arba per įgaliotą asmenį turi teisę parduoti arba kitokiu būdu perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (LR CK 4.37 str. 2 d., 6.317 str.). Taigi, tik esant paminėtoms sąlygoms pirkėjas tampa teisėtu įgyto daikto savininku. Automobilis yra kilnojamasis daiktas, kuriam privaloma teisinė registracija. Nuosavybės teisę į tokį daiktą patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys.

Šioje byloje yra nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad vogtą automobilį VW Passat, kurio identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), žodinės pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu atsakovas pardavė ieškovei, nors apie tai, kad automobilis vogtas, kaip teigia abi sutarties šalys, nežinojo nei atsakovas, nei ieškovė. Taigi, šios aplinkybės sudaro pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu LR CK 1.80 str. pagrindu. Atsižvelgiant į LR CK 4.37 str. nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog sudarant sandorį tarp ieškovės ir atsakovo, faktiškai nebuvo įvykdyta pardavėjo prievolė užtikrinti, kad jam priklauso nuosavybės teisė į automobilį VW Passat, kurio identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), taigi nuosavybės teisė į minėtą automobilį neperėjo ir ieškovei, nes šalių sandorio sudarymo momentu jau egzistavo aplinkybė, jog minėtas automobilis buvo pavogtas, nors sandorio šalys apie šią aplinkybę ir nežinojo. Pažymėtina, kad ginčo šalys šią aplinkybę, kuri jiems paaiškėjo vėliau, pripažįsta ir automobilio grąžinimo teisėtam savininkui neginčija (LR CK 4.96 str. 1 d.).

Su šiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, automobilis Rietavo savivaldybės „Rietavo turguje“ buvo pirktas 2007 m. rugsėjo mėnesio 30 d., o registruojamas buvo 2007 m. spalio mėn. (b.l. 1-2, 9, 15, 34-36). Automobilis yra kilnojamasis daiktas, kuriam privaloma teisinė registracija, kuri atliekama teisės aktų, galiojusių registracijos dieną, tvarka. T.y. automobilį registruojant buvo vadovautasi „Taisyklių“ redakcija, galiojusia nuo 2007-01-05 iki 2007-12-30, ir kurios V dalyje „Transporto priemonių registravimas“ nebuvo reikalavimo pateikti pirkimo – pardavimo sutartį bei duomenis apie automobilio techninės apžiūros atlikimą. Be to, tiriant kiekvieno ginčijamo sandorio teisėtumo kausimą, viena esminių nustatinėtinų aplinkybių yra civilinio teisinio santykio dalyvių valia, buvusi sandorio sudarymo metu. Vėliau, po sandorio sudarymo atsiradusios ginčijamo teisinio santykio dalyviui nepalankios aplinkybės negali būti pagrindas sudaryto sandorio neteisėtumo faktui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006). Todėl pagal byloje pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu yra teisinga ir pagrįsta.

Dėl ieškovės reikalavimo teisės ir restitucijos taikymo.

Įstatymai nustato, kad pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, kad pardavėjas perdavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti turėtus nuostolius (LR CK 6.307 str. 1d., 3 d., 6.323 str. 1 d.).

Kaip matyti iš Plungės rajono apylinkės prokuratūros 2007-11-29 rašto Nr. V6-2726, automobilis VW Passat 2007 m. spalio 31 d. reikalaujamų daiktų protokolu grąžintas jo savininkui (b.l. 9). Automobilio grąžinimo teisėtam savininkui šalys nekvestionuoja (LR CK 4.96 str. 1 d.).

Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai. Taigi, restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (LR CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d.). Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Taip yra sugrįžtama į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tuo atveju, kai pardavėjas parduoda jam nuosavybės teise nepriklausiusį daiktą, pripažinus sandorį negaliojančiu, pirkėjui grąžinama jo sumokėta kaina (LR CK 6.323 str. 1 d.), o pripažinto neteisėtu sandorio dalykas turi būti grąžinamas daikto savininkui arba teisėtam valdytojui - LR CK 6.307 str. 3 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008).

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas. Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, pasekmė (LR CK 1.80 str. 2 d.). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti, ar ne, 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. Restitucijos taikymą nustato LR CK 6.145 str. – 6.153 str.. LR CK 6.145 str., 6.147 str. nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos. Jų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos - atitinkamas pagerėjimas. Pritaikius restituciją tokia forma, kaip atliko bylą nagrinėjas teismas, tokia padėtis ir sukuriama. Ieškovė A. S. įsigijo automobilį VW Passat, sumokėdama atsakovui 17500 Lt, atsakovas neginčijo, kad tokią pinigų sumą gavo. Automobilis iš ieškovės buvo paimtas ir grąžintas teisėtam savininkui, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovo priteisė tik dalį, t.y. 8750 Lt, jos sumokėtos sumos. Tokiu būdu ieškovės padėtis nepagrįstai pabloginama.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad faktinė padėtis, kuriai esant įstatyme teismui suteikiama galimybė restitucijos netaikyti, turi būti išimtinė bei teismo tinkamai argumentuota. Teismo sprendime nurodytų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų aiškiai nepakanka. Be to, aptariamos situacijos pasekmės yra specialiai reglamentuotos LR CK 6.323 str. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad, paaiškėjus, jog pirkėjas nupirko vogtą automobilį, vien aplinkybė, kad nebėra galimybės grąžinti automobilį pardavėjui, nelaikytina savaime suponuojančia restitucijos netaikymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006). Juolab, kad pirmosios instancijos teismas, pirma konstatuodamas, jog „atsakovas neįrodė, kad jis yra sąžiningas automobilio įgijėjas“, o po to nurodydamas, kad byloje nėra įrodymų, jog kuri nors iš proceso šalių būtų nesąžiningas asmuo (b.l. 38), ieškovei priteisė tik pusę jos sumokėtos sumos, tokiu būdu nepagrįstai pablogindamas ieškovės padėtį, tuo pačiu pagerindamas atsakovo padėtį ir aiškiai prieštaraudamas pats sau.

Kadangi automobilis buvo paimtas iš ieškovės ir grąžintas jo teisėtam savininkui, tai reiškia, kad galima vienašalė restitucija, o atsakovas savo patirtus nuostolius taip pat gali reikalauti atlyginti įstatymo nustatyta tvarka iš jam padariusio nuostolį asmens, kurio atsakovas dėl nežinojimo ar dėl kitų priežasčių neįvardijo ir neprašė teismo patraukti trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje. Todėl ieškovės reikalavimas taikyti vienašalę restituciją ir priteisti iš atsakovo 17500 Lt turėjo būti tenkinamas visiškai.

Dėl bylos sustabdymo.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog jis buvo pateikęs prašymą sustabdyti bylą LR CPK 163 str. 3 p. pagrindu. Tačiau pirmosios instancijos teismas prašymo nenagrinėjo ir sprendime nieko dėl to nepasisakė.

Iš byloje esančio atsakovo atsiliepimo matyti, kad jis prašė sustabdyti bylą iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 78-1-398-07 (b.l. 15), tačiau 2008 m. rugpjūčio 28d. parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovas civilinės bylos stabdyti nebeprašė (b.l. 23), pastabų dėl posėdžio protokolo nepareiškė (LR CPK 171 str.), todėl atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas sprendime privalėjo pasisakyti šiuo klausimu.

Atskirai pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo byloje surinkti įrodymai gali turėti tiesioginės įtakos atsakovo atžvilgiu tuo aspektu, kad nustačius kaltą asmenį, atsakovas turės teisę iš jo reikalauti atlyginti nuostolius. Tačiau nagrinėjamoje civilinėje byloje pardavėjo A. J. atsakomybės ribos ir sąžiningumo klausimas, įgyjant bei parduodant automobilį ieškovei nėra svarbus. Teisminėje praktikoje vogto automobilio pirkimo - pardavimo sandoriai pripažįstami negaliojančiais ir teisinių pasekmių klausimas sprendžiamas taikant LR CK 6.307 str. 1 d., 3 d., 6.323 str. 1 d., 6.237 str. 1 d., 2 d., t.y. sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad juo asmuo (šiuo atveju - atsakovas) parduoda jam nepriklausantį daiktą, nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus; pardavėjui iškyla pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas išnyksta vėliau; pirkėjas turi teisę reikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą, o pardavėjas privalo ją grąžinti pirkėjui ir sumokėti šio turėtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Atsakovo kaltė, remiantis LR CK 6.307 str. 1 d., yra preziumuojama, kai parduodamas ne jam nuosavybės teise priklausantis daiktas, šiuo atveju -automobilis. Civilinei atsakomybei galioja kaltės prezumpcija. Tai kartu reiškia ir pardavėjo (atsakovo) veiksmų neigiamų pasekmių riziką, kurios našta, sustabdžius bylos nagrinėjimą neapibrėžtai ilgam laikui, būtų nepagrįstai perkeliama ieškovei. Ikiteisminis tyrimas iki šiol nėra baigtas, įtariami asmenys nenustatyti (b.l. 94), o tai reiškia, kad tyrimas gali trukti ilgai. Per visą šį laiką ieškovė negalėtų nei naudotis automobiliu, nei atgauti už jį sumokėtų įmokų, o tai reikštų neproporcingą jos teisėtų interesų pažeidimą.

Dėl sprendimo priėmimo, atsakovui nedalyvaujant.

Bylomis duomenimis nustatyta, jog teismo posėdyje, vykusiame 2008 m. lapkričio 19 d., 9.00 val., atsakovas ir jo atstovas nedalyvavo (b.l. 34-36), apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą jiems buvo pranešta tinkamai (b.l. 29, 30), atsakovo atstovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą teisme faksu gautas 2008 m. lapkričio 19 d., 9.42 val. (b.l. 31), t.y. jau pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė LR CPK 246 str. 2 d. nuostatų ir neatidėjo bylos nagrinėjimo. Nors atsakovas nurodo, kad prieš teismo posėdį jo atstovas advokatas Romanas Lupeika skambino į teismą ir žodžiu informavo apie negalėjimą dalyvauti posėdyje (b.l. 52), tačiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, tai negali būti pagrindu atidėti bylos nagrinėjimą, nes bylos nagrinėjimas gali būti atidedamas, tik jeigu iki teismo posėdžio pradžios yra pateikiami dokumentai, pateisinantys neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (LR CPK 246 str. 2 d.).

Dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą.

Atsakovas teigdamas, jog ieškovė, registruodama automobilį „Regitroje“ turėjo patekti ir valstybinės techninės apžiūros dokumentą, tačiau jo nepateikė, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas į bylą trečiuoju asmeniu turėjo įtraukti Techninių apžiūrų centrą, nes, neva, jo teisėms ir pareigoms teismo sprendimas galėjo turėti įtakos.

Šie atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip jau anksčiau konstatuota, ieškovei automobilį registruojant buvo vadovautasi „Taisyklių“ redakcija, galiojusia nuo 2007-01-05 iki 2007-12-30, kurios V dalyje „Transporto priemonių registravimas“ nebuvo reikalavimo pateikti pirkimo – pardavimo sutartį bei duomenis apie automobilio techninės apžiūros atlikimą. Kolegijos įsitikinimu, teismo sprendimas Techninių apžiūrų centro teisėms ir pareigoms jokios įtakos neturi ir neturės, todėl trečiuoju asmeniu įtraukti į bylą Techninių apžiūrų centrą nėra ir nebuvo teisinio pagrindo (LR CPK 47 str.).

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės A. S. apeliacinis skundas tenkintinas visiškai ir Telšių rajono apylinkės teismo 2008m. lapkričio 21 d. sprendimas pakeistinas iš dalies: iš atsakovo A. J. papildomai priteistina ieškovei A. S. 8750 litų kaip piniginį ekvivalentą pritaikius vienašalę restituciją. Atsakovo A. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus iš dalies, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme (LR CPK 93 str. 4 d.).

Kadangi ieškovė, pateikdama ieškinį, yra sumokėjusi 525 Lt žyminio mokesčio (b.l. 4), pirmos instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, jau yra priteisęs 263 Lt žyminio mokesčio, todėl iš atsakovo A. J. papildomai priteistina ieškovei A. S. 262 Lt žyminio mokesčio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovė pateikdama apeliacinį skundą yra sumokėjusi 236 Lt žyminio mokesčio (b.l. 46), taip pat turėjo 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų (b.l. 90), todėl iš atsakovo A. J. priteistina ieškovei A. S. 1236 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 79 str., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Iš atsakovo A. J. priteistina valstybei 12,77 Lt (b.l. 62) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

A. S. ieškinį patenkinti visiškai ir papildomai priteisti iš atsakovo A. J. ieškovei A. S. 8750,00 Lt (aštuonis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt) litų piniginį ekvivalentą pritaikius vienašalę restituciją.

Priteisti papildomai iš atsakovo A. J. ieškovei A. S. 262 Lt (du šimtus šešiasdešimt du) litus žyminio mokesčio.

Likusioje dalyje Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. J. ieškovei A. S. 1236 Lt (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt šešis litus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo A. J. valstybei 12,77 Lt (dvylika litų 77 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.