Kauno apygardos teismo nutartis

2013-12-09 · Civilinė byla Nr. 2S-2437-260/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-12-09Kauno apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-12-09Kauno apygardos teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-02-28Kauno apylinkės teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-09
Bylos Nr.
2S-2437-260/2013
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-13955-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Raimondas Buzelis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Spindulio spaustuvė“
Atsakovas
DanskeBank A
Kategorijos
  • 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-2437-260/2013,Proceso Nr. 2-69-3-13955-2013-9,Procesinio sprendimo kategorijos:110.2; 122.4; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 9d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Spindulio spaustuvė“atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartiescivilinėje byloje Nr.2-17899-454/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Spindulio spaustuvė“ ieškinį atsakovui DanskeBank A/S, veikiančiam per DanskeBank A/S Lietuvos filialą, dėl nuomos sutarties spragos užpildymo ir vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama užpildyti 2011 m. liepos 22 d. nekilnojamojo turto nuomos sutarties Nr. 2011/07/12 11.2 punkte esančią spragą ir nustatyti, kad nuomotojas suteikia 6 (šešių) mėnesių terminą pirmenybės teisei (2013 m. liepos 15 d. rašte Nr. dnk1307435 1-4 punktuose nurodytomis sąlygomis) įgyvendinti, terminą skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pripažinti atsakovo Nekilnojamojo turto nuomos sutarties Nr. 2011/07/12 nutraukimą nuo 2013 m. spalio 10 d. neteisėtu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Teismas, patenkinęs ieškovės prašymą, 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti.

Atsakovas prašymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo prašė, kad teismas pareikalautų iš ieškovės nuostolių, atsirasiančių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, – sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 6 500 000 Lt sumą, t. y. turto kainą, kurios atsakovas negaus neįvykus turto pardavimo sandoriui nei su trečiuoju asmeniu, nei su ieškove. Atsakovas nurodė, kad ieškovė nevykdo nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nemoka nuomos mokesčio, neatlygina atsakovui išlaidų komunaliniams mokesčiams, susijusiems su atsakovo turte vykdoma ieškovės veikla, apmokėti, ir įsiskolinimas prašymo pateikimo dienai yra 502 105,58 Lt. Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas negali iškeldinti ieškovės iš jam nuosavybės teise priklausančių patalpų, nors nuomos sutartis yra nutraukta, todėl ne tik kad negauna pajamų už nuomą, bet ir patiria nuostolius mokėdamas mokesčius už suteiktas komunalines paslaugas. Vidutinė mokesčių už komunalines paslaugas suma per mėnesį yra 40 000 Lt, nuomos mokestis - 48 400 Lt, todėl kas mėnesį atsakovas patiria 88 400 Lt žalą. Bylos nagrinėjimui tęsiantis mažiausiai 1 metus, patirti nuostoliai įskaičiuojant jau dabar esantį įsiskolinimą sudarys 1 562 905,58 Lt. Be to, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas turto negali perleisti trečiajam asmeniui, kai tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų realius ieškovės ketinimus ir realias galimybes įsigyti nuomojamą turtą, todėl neįvykus turto pardavimo sandoriui nei su trečiuoju asmeniu, nei su ieškove, atsakovas patirs 6 500 000 Lt nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi patenkino atsakovo prašymą užtikrinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą ir įpareigojo ieškovę galimam nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimui per 14 dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 6 500 000 Lt dydžio užstatą arba pateikti minėtai sumai banko garantiją, galiojančią iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrų apribojimų atsakovui taikymu, todėl taikant jas privalu siekti ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyros. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad areštuoto atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto suma yra gana didelė, dėl ko atsakovas galipatirti nuostolių, sprendė, kad 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės padarė atsakovui žymią materialinę žalą ir įpareigojo ieškovę į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 6 500 000 Lt dydžio užstatą, t. y. turto kainą, kuriosatsakovasnegaus neįvykus ginčo turto pardavimo sandoriui nei su trečiuoju asmeniu, nei su ieškove, arba pateikti minėtai sumai banko garantiją, galiojančią iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvai

Ieškovė atskiruoju skundu prašopanaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir atsakovo prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas nėra pagrindęs jam potencialiai kilsiančių nuostolių dydžio. Nors atsakovas prašyme nurodė, kad jam nuostoliai atsiras dėl to, jog ieškovė metus laiko, t. y. kol vyks bylos nagrinėjimas nemokės nei komunalinių mokesčių, nei nuomos mokesčio, tačiau atsakovo nurodyti argumentai ir nuogąstavimai yra niekuo nepagrįsti, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas niekaip nėra susijęs su ieškovės pareiga mokėti nuomos bei kitus su nuoma susijusius mokesčius. Ieškovė pripažįsta, kad mokėjimai už nuomą yra šiek tiek pradelsti, tačiau įsiskolinimas yra susidaręs tik dėl ieškovės veiklos sezoniškumo, yra daugiau nei du kartus mažesnis nei atsakovo nurodytas, be to, nuosekliai mažinamas.Nepagrįsti ir atsakovo nurodyti 6 500 000 Lt dydžio nuostoliai nesant galimybės turtą parduoti potencialiam pirkėjui, kadangi nuostoliai, kuriuos įrodžius būtų galima reikalauti juos atlyginti iš atsakingos šalies, negali būti tokio paties dydžio, kaip ir turto vertė, nes priteisus tokio dydžio nuostolius nukentėjusioji šalis turėtų ir turtą, ir pinigų sumą, lygią turto vertei. Aplinkybė, kad potencialus pirkėjas ketino įsigyti turtą už 6 500 000 Lt sumą dar nereiškia, kad ketinimas būtų realiai įgyvendintas, kadangi tarp šalių nebuvo sudarytajokia preliminarioji sutartis. Nėra duomenų, jog atsakovas neįvykus sandoriui su potencialiu pirkėju turėtų mokėti baudas ar kitas pinigų sumas, dėl ko pagal teismų praktiką tokiais atvejais nuostolių atlyginimo užtikrinimas netaikomas. Be to, svarbu įvertinti ir tai, kad atsakovas derybas su potencialiu pirkėju pradėjo žinodamas, jog ieškovė, turinti pirmenybės teisę, turtą ketina įsigyti už analogiško dydžio kainą, kas leidžia manyti, jog būtent atsakovas prisiėmė riziką dėl galimų nuostolių kilimo. Šiuo metu šalys derasi dėl turto pardavimo ieškovės pasiūlytam pirkėjui už analogiško dydžio, t. y. už 6 500 000 Lt kainą, kas tik papildomai pagrindžia faktą, jog atsakovas ateityje jokių nuostolių apskritai nepatirs.Tenkinant prašymą dėl nuostolių užtikrinimo privalo būti duomenų, jog patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, šių aplinkybių nevertino. Ieškovė yra 4 metus sėkmingai veikianti įmonė turtinti daugiau nei 80 darbuotojų, kasmet gaunanti solidų pelną, mokanti nuomos mokestį ir komunalinius mokesčius bei dengianti susidariusį įsiskolinimą atsakovui, kas rodo, jog ieškovė gali vykdyti ir įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, dėl ko nėra jokio pagrindo baimintis, kad nuostolių, jei tokie iš tiesų būtų, atlyginimas būtų apsunkintas.Ieškovė šiuo metu apyvartoje neturi laisvos 6 500 000 Lt sumos, kurią galėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą. Jei ieškovė būtų turėjusi tokio dydžio sumą, ginčas tarp šalių nebūtų kilęs. Taigi esant ieškovės reikalavimui nustatyti protingą terminą, per kurį ji galėtų gauti nurodytą sumą turtui įsigyti, teismas ieškovę įpareigojo nurodyto dydžio sumą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą per 14 dienų, kas tik dar kartą patvirtina priimtos nutarties nepagrįstumą ir nutarties panaikinimo būtinumą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė prašo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartįpalikti galioti nepakeistą, panaikinti visas laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2013 m. rugpjūčio 30 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi.Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Nors ieškovė pripažįsta, kad yra įsiskolinusi atsakovui, tačiau nepagrįstai teigia, kad laiku moka eilinius mokėjimus ir mažina įsiskolinimą. Ieškovė iš dalies yra padengusi įsiskolinimą pagal nuomos sutartį, tačiau likusi įsiskolinimo suma yra didelė, einamieji mokėjimai už naudojimąsi turtu nėra mokami. Ieškovės įsiskolinimas atsakovui yra 206 842,36 Lt, kas rodo, kad ieškovė yra finansiškai nepajėgi ne tik įsigyti turtą, bet ir padengti pačias būtiniausias savo veiklos sąnaudas. Kadangi dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas negali sumažinti ar išvengti nuostolių, susijusių su ieškovės naudojimusi turtu, esamas įsiskolinimas yra didelis, laikytina, kad byloje yra visiškai įrodytas nuostolių atsiradimo faktas, o taip pat kad yra reali grėsmė, jog ateityje šie nuostoliai tik didės.Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismo nurodytas mokėtino depozito dydis ar banko garantijos suma yra nepagrįsta, kadangi į teismo nurodytą sumą yra įtrauktos ne tik atsakovo negautos pajamos iš turto pardavimo, bet ir jau patirti bei būsimi nuostoliai, susiję su turto naudojimusi. Kadangi bylos nagrinėjimas užtruks, atsakovo patiriamų nuostolių suma dar labiau išaugs. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog teismo nustatytas depozito dydis yra nepagrįstas, t. y. neįrodė, kad atsakovo nuostoliai bus mažesninei kad nurodė teismas. Situacijoje, kai priverstinio išieškojimo metu atsakovo perimtas turtas ne tik kad negali būti realizuotas dėl jo nepatrauklumo nekilnojamojo turto rinkoje, bet ir generuoja atsakovui papildomus nuostolius dėl to, jog ieškovė ne tik kad nevykdo nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, bet ir neteisėtai toliau naudojasi turtu ir neatsiskaito su atsakovu už naudojimąsi juo, nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovo nuostoliai, atsiradę dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, bus mažesni nei realaus pirkėjo pasiūlyta ir kredito įstaigos suteiktu kreditu užtikrinta kaina.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas.Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

CPK 146 straipsnio 1 dalis numato teismui galimybę šalies prašymu pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. CPK nedetalizuoja šio instituto taikymo sąlygų; ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Asmuo, prašantis taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, neprivalo įrodyti neabejotinai atsirasiančių nuostolių konkretaus dydžio, tačiau turi įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar egzistuoja objektyvi tikimybė, kad atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir preliminarus dydis, o vertindamas šias aplinkybes – vadovautis juos pagrindžiančiais įrodymais, įvertinti tikimybę, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Teismų praktikoje suformuotos taisyklės, kad galimi nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti realiai prognozuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. apžvalga Nr. AC-34-2 „Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendrųjų klausimų“, Teismų praktika Nr. 34, 2011 m.).

CPK yra įtvirtintas principas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.). Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, kaip minėta, gali pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentas, kad būtent apeliantė turėjo įrodyti atsakovo galimų nuostolių dydį, t. y. įrodyti, kad atsakovo patirti nuostoliai bus mažesni, nei kad nurodė atsakovas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas, priėmęs ieškovės UAB „Spindulio spaustuvė“ ieškinį dėl nuomos sutarties spragos užpildymo ir sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, ieškovei prašant 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones: 1) įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo uždraudžiant perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamuosius objektus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), t. y. spaustuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vandentiekio tinklus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lietaus nuotekų tinklus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuotekų tinklus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) draudimą atsakovui trukdyti ieškovei naudotis visu tarp šalių 2011 m. liepos 12 d. sudaryta Nekilnojamojo turto nuomos sutartimi Nr. 2011/07/12 ieškovei išnuomotu (perduotu naudotis) turtu; 3) draudimą atsakovui trukdyti ieškovei vykdyti šalių 2011 m. liepos 12 d. sudarytą Nekilnojamojo turto nuomos sutartį bei naudotis visomis sutartyje numatytomis nuomininko teisėmis; 4) draudimą atsakovui leisti (sudaryti galimybes) kitam (-iems) asmeniui (-ims) naudotis spaustuve, žemės sklypu, vandentiekio tinklais, lietaus nuotekų tinklais, nuotekų tinklais, kiemo statiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovui pareiškus prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teismas skundžiama nutartimi įpareigojo ieškovę galimam nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimui per 14 dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 6 500 000 Lt dydžio užstatą arba pateikti minėtai sumai banko garantiją, galiojančią iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Apeliantė, nesutikdama su 2013 m. rugsėjo 17 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, prašo minėtą nutartį panaikinti ir atsakovo prašymą atmesti. Apeliantės teigimu, atsakovas ne tik kad nėra pagrindęs nuostolių atsiradimo tikimybės, potencialiai kilsiančių nuostolių dydžio, bet nėra ir duomenų, jog galimai patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Su šiais atskirojo skundo argumentais teismas neturi pagrindo nesutiki.

Pažymėtina, kad atsakovas, reikšdamas prašymą, galimų nuostolių dydį grindė susidariusiu įsiskolinimu už turto nuomą bei suteiktus komunalinius mokesčius, taip pat paskaičiavo preliminarų jų dydį imant 1 metų galimą bylos nagrinėjimo laikotarpį. Atsakovo teigimu, apeliantei ir toliau naudojantis nuomojamu turtu, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nuostolių dydis tik didės, kadangi apeliantė ir toliau nemokės nuomos mokesčio bei mokesčių už suteiktas komunalines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apeliantės argumentu, pažymi, kad nuomos mokesčio ir mokesčių už komunalines paslaugas mokėjimas niekaip nesusijęs su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Apeliantei tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir esant susidariusiam nuomos mokesčio bei mokesčių už komunalines paslaugas įsiskolinimui atsakovas gali kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, tačiau tiek jau egzistuojantis įsiskolinimas, tiek galimai ateityje susidarysianti įsiskolinimo suma nėra nuostoliai, kurie gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad atsakovas į nuostolių sumą įskaičiuoja jau šiuo metu esatį įsiskolinimą, kai pagal CPK 146 straipsnio 1 dalies nuostatas yra numatytas tik būsimų nuostolių atlyginimo užtikrinimas. Be to, atsakovas nepateikė duomenų ar įrodymų, kurie leistų spręsti, kad apeliantė ir ateityje nemokės nuomos mokesčio ir mokesčių už komunalines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas be kita ko pažymi, kad nors atsakovas kaip galimai atsirasiančius nuostolius nurodė nuomos mokesčio ir komunalinių mokesčių nesumokėjimą laiku, tačiau iš prašyme suformuluoto reikalavimo matyti, jog jis prašė įpareigoti apeliantę į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 6 500 000 Lt sumą nurodydamas, kad tai yra turto kaina, kurios atsakovas negaus neįvykus turto pardavimo sandoriui nei su trečiuoju asmeniu, nei su ieškove. Nurodyta aplinkybė, taip pat skundžiamos nutarties argumentai sudaro pagrindą nepagrįstu laikyti atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentą, jog teismas į 6 500 000 Lt sumą yra įtraukė ne tik atsakovo negautas pajamas iš turto pardavimo, bet ir jau patirtus bei būsimus nuostolius, susijusius su turto naudojimusi.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su atskirojo skundo argumentu, jog nepagrįsti yra ir atsakovo nurodyti 6 500 000 Lt dydžio nuostoliai nesant galimybės turtą parduoti potencialiam pirkėjui. Pažymėtina, jog apeliantė pagrįstai teigia, kad nuostolių dydis negali būti lygus turto vertei. Visų pirma, pažymėtina, kad atsakovui priteisus turto vertės nuostolius jis nepagrįstai praturtėtų, kadangi jis turėtų ne tik turtą, bet ir jo vertę atitinkančią pinigų sumą. Atsakovas neįrodė, kad nepardavus turto apeliantei ar trečiajam asmeniui jis iš viso negalėtų turto realizuoti ar kad jį realizuotų už žymiai mažesnę sumą, ar kad ketinamas parduoti turtas prarastų savo vertę. Antra, byloje nėra pateikta daugiau ar mažiau pamatuotų argumentų išvadai, jog atsakovas ketino laikinosiomis apsaugos priemonėmis suvaržytą turtą parduoti kažkokiomis konkrečiomis sutartinėmis sąlygomis, kas galėjo sąlygoti nuostolių atsiradimą. Nors civilinėje byloje Nr. 2-15-454/2014 yra trečiojo asmens pranešimas apie jo pageidavimą įsigyti ginčo turtą, tačiau, kaip pagrįstai nurodė apeliantė, nėra duomenų, jog atsakovas ir trečiasis asmuo būtų sudarę preliminarią sutartį, kuri rodytų neginčijamus minėtų asmenų ketinimus sudaryti turto pirkimo–pardavimo sutartį. Nesant neginčijamų duomenų apie realią galimybę realizuoti areštuotą nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo išvadai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas per se sukėlė/sukelia/sukels atsakovui nuostolius. Juolab, kad turto areštas neeliminuoja galimybės šį turtą parduoti ateityje, išsprendus tarp šalių kilusį ginčą atsakovo naudai.

Pagrįstu laikytinas ir apeliantės argumentas, jog teismas, tenkindamas prašymą dėl nuostolių užtikrinimo, nevertino aplinkybių, ar patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Teismas skundžiamoje nutartyje tik konstatavo esant nuostolių atsiradimo tikimybę, tačiau aplinkybių, ar nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas, nevertino ir neanalizavo. Nors apeliantė pripažino, kad šiuo metu ji neturi galimybės laisvai disponuoti 6 500 000 Lt suma ir šios sumos įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą, kas leistų daryti išvadą, jog tokio dydžio nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas, tačiau pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovas neįrodė tokio dydžio galimų nuostolių atsiradimo tikimybės.

Skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrais suvaržymais, tačiau tai nesuponuojama teismui būtinumo bet kokiu atveju taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas nėra savitikslė gynimosi priemonė nuo laikinųjų apsaugos priemonių. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymas per se negali būti siejamas vien tik su CPK 145 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principu. Kaip minėta, aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Procesinis proporcingumo principas neturi būti suprantamas kaip savaime sudarantis pagrindą taikyti nuostolių atlyginimo institutą, kai yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo situaciją, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, jog atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių galimą realių (o ne hipotetinių, deklaratyvių) nuostolių atsiradimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 185 str.), todėl teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi taikė galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą naikinti skundžiamą teismo nutartį, o atsakovo prašymą atmesti (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Pažymėtina, kad atsakovo prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetimas nereiškia pripažinimo, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai nesukelia ir negali sukelti atsakovui nuostolių atsiradimo. Kaip pažymima teismų praktikoje, tai reiškia, kad atsakovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą dėl konkrečių atsakovo prašyme nurodytų nuostolių atsiradimo galimybės. Atsakovui nedraudžiama pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.). Be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo apeliantėsieškinys būtų atmestas, atsakovui bet kokiu atveju išlieka teisė reikalauti, kad apeliantėatlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė apeliantėsprašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 3 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2367/2013).

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą be kita ko prašė panaikinti visas laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl atsakovo pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Atsakovo DanskeBank A/S, veikiančio per DanskeBank A/S Lietuvos filialą, prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Raimondas Buzelis