Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Daivos Jankauskienės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 45 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta 30 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirta 30 parų arešto bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 15 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams 27 dienoms, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2016 m. liepos 7 d., apie 21.00 val., namuose (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, rankomis ir kojomis sudavė savo šeimos narei – sugyventinei J. S. – ne daugiau septyniolika kartų į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke, kairėje krūtyje, abiejų klubų srityse, nugaros dešinėje, juosmens dešinėje, abiejuose žastuose, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, abiejose plaštakose, odos nubrozdinimus nugaros kairėje, taip nežymiai sutrikdė jai sveikatą.Kėdainių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad A. S. padarytas nusikaltimas kvalifikuotas teisingai, o byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama išvadoms dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsti. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.Skunde nuteistasis teigia, kad nukentėjusioji J. S. niekada nebuvo jo sugyventinė. Ji yra tik pažįstama ir draugė. Niekada su J. S. nevedė bendro ūkio ir kartu negyveno, tiesiog atvykdavo pas ją, kaip pas draugę. Tačiau niekada nebuvo sugyventiniai, nėra sudarę partnerystės sutarties ar panašiai. Skunde A. S. nurodo, kad gyvena pas mamą. Ten yra deklaravęs gyvenamąją vietą, o pas draugę J. S. lankydavosi kaip svečias. Dėl to teismas nepagrįstai pritaikė baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Pasak nuteistojo, jo atžvilgiu iš viso negalėjo būti atliekamas ikiteisminis tyrimas. Nebent galėjo būti iškelta privataus kaltinimo byla, jei būtų buvęs J. S. skundas.Pasak nuteistojo, esant tokioms aplinkybėms, turi būti atnaujintas įrodymų tyrimas dėl nuosprendyje nurodyto nuteistojo, kaip sugyventinio, statuso ir neva bendro gyvenimo su nukentėjusiąja aplinkybių.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas ir nukentėjusioji apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde neneigiamos fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją faktinės aplinkybės. Tačiau nesutinkama su A. S. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tokį nesutikimą grindžiant tuo, kad nuteistasis A. S. ir nukentėjusioji nebuvo sugyventiniai.BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota šio nusikaltimo sudėtis, tai yra, baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas paminėtus veiksmus atliko prieš savo artimą giminaitį ar šeimos narį. Artimųjų giminaičių ir šeimos narių sąvoka apibrėžta BK 248 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal BK 248 straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Nuteistasis A. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl fizinio smurto panaudojimo prieš savo sugyventinę J. S.. Nuteistasis A. S., kaip minėta, savo apeliaciniame skunde ginčija veikos kvalifikavimą teigdamas, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi J. S. nėra jo sugyventinė, bendro ūkio jie nevedė, jis tik kartais pas ją užeidavo, pabūdavo, o paskui grįždavo pas savo mamą, pas kurią gyveno. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. S. kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, taikė tinkamai, pagrįstai pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu faktinės nusikaltimo aplinkybės nustatytos teisingai, nuteistojo atliktų veiksmų kvalifikavimas abejonių nekelia, o jo kaltė įrodyta patikimais ir objektyviais įrodymais. Atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis A. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neneigė aplinkybės, kad jis ir J. S. yra sugyventiniai. Dėl šios faktinės aplinkybės ginčo nebuvo. Versiją dėl to, kad su J. S. kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, nuteistasis A. S. iškėlė tik savo apeliaciniame skunde. Siekiant patikrinti A. S. skunde nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, dar kartą apklausti nuteistasis A. S., nukentėjusioji J. S., taip pat apklausti liudytojai I. R., V. M., I. S., R. Č., A. M.-E., prie bylos medžiagos prijungti duomenys iš Sodros, taip pat duomenys apie policijoje registruotus įvykius. Kolegija, išklausiusi teismo posėdyje apklaustų asmenų paaiškinimus, ištyrusi papildomus rašytinius duomenis, juos įvertinusi ir palyginusi su įrodymais, ištirtais ir įvertintais pirmosios instancijos teismo, sprendžia, kad nuteistojo A. S. skundo argumentai dėl neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių, lėmusių neteisingą veiksmų kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsti, o jo paaiškinimai, kad su J. S. kartu negyveno, bendro ūkio nevedė, todėl nėra sugyventiniai, vertintini kaip gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. S. patvirtino savo apeliaciniame skunde išreikštą poziciją, kad jo veiksmų kvalifikavimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra neteisingas. Paaiškino, kad pas J. S. tik užsukdavo pabūti, bendro ūkio nevedė, bendrų finansų neturėjo, su ja negyveno. Taip pat nuteistasis teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu nesuprato, ką reiškia sąvoka „sugyventinis“ ir, kad ši sąvoka yra reikšminga teismui kvalifikuojant jo veiksmus. Nukentėjusioji J. S. apelianto paaiškinimus dėl to, kad jie nebuvo sugyventiniai, patvirtino (1 t., b. l. 133, 134). Kolegijos vertinimu, tikėti A. S. ir A. S. apeliacinės instancijos teisme duotais paaiškinimais ir juos laikyti patikimais nėra pagrindo, kadangi jie iš esmės prieštarauja nuteistojo ir nukentėjusiosios pozicijai, išreikštai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat neatitinka faktinių aplinkybių, nustatytų remiantis liudytojų parodymais ir rašytiniais bylos duomenimis. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymima, kad pagal teismų praktiką, vien formalaus gyvenimo kartu faktas, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą, negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą, reikia vertinti tų santykių turinį ir, atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus, spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių, santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykių turinį, būdingą šeimos santykiams.Nuteistasis A. S. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl sugyventinės J. S. sumušimo pripažino visiškai, nurodė apsigyvenimo pas J. S. ir bendro gyvenimo su ja aplinkybes. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teisme iš esmės analogiškai nurodė ir nukentėjusioji J. S.. Vertinant A. S. ir J. S. paaiškinimų turinį, nekyla abejonių dėl to, kad jie savo tarpusavio santykius vertino, kaip artimus ir, kad juos siejo ne tik fizinis buvimas kartu vienoje gyvenamojoje vietoje, bet ir kitos aplinkybės, leidžiančios spręsti apie šeiminį santykių pobūdį. Tokią išvadą leidžia daryti nuteistojo ir nukentėjusiosios paaiškinimai apie finansinės naštos pasidalinimą apsigyvenus kartu, apie nuteistojo požiūrį į tai, kad nukentėjusioji, net ir gyvendama su A. S., kartais lankydavosi pas buvusį sugyventinį, nuteistojo negatyvi reakciją į tokį A. S. elgesį (teismo posėdyje A. S. nurodė, kad gyvena kartu su nukentėjusiąja, yra pavydus ir nenori, kad ji važiuotų pas buvusį sugyventinį). Abejonių, dėl A. S. ir J. S., kaip sugyventinių, statuso nekilo ir pareigūnams, šioje byloje atlikusiems proceso veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja I. R. paaiškino, kad ji šioje byloje atlikto ikiteisminį tyrimą, apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiąją, atliko kitus procesinius veiksmus ir jai nekilo jokių abejonių dėl to, kad A. S. ir J. S. gyvena kartu, kaip sugyventiniai (2 t., b. l. 156, 157). Liudytojai V. M. ir I. S. taip pat teigė, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios bendro gyvenimo faktas jiems abejonių nekėlė, nurodė aplinkybes, kurios jiems leido susidaryti tokią nuomonę (2 t., b. l. 157, 158). Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų asmenų paaiškinimus ir jais nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad A. S. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra neteisingas, o pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. S. ir J. S. bendro gyvenimo pobūdžio, leidžiančio jų santykius vertinti kaip artimus, nepagrįstos. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir nukentėjusioji teigė nesupratę, ką reiškia sugyventiniai, taip pat tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tai, ką nurodė tyrėja, savo užrašytų paaiškinimų neskaitė, kolegija tokiais paaiškinimais netiki. Bylos medžiagoje jokių duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis ir nukentėjusioji buvo apklausti nesilaikant BPK reikalavimų, kad iš esmės būtų suvaržytos jų teisės ar daromas neleistinas poveikis, nėra. Nors A. S. apeliaciniame skunde iškėlė naują versiją dėl sugyventinio statuso neigdamas bendrą gyvenimą su J. S., nei savo apeliaciniame skunde, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenurodė įtikinamų ir logiškų savo pozicijos dėl esminių šiai bylai aplinkybių pakeitimo priežasčių. Teismo posėdyje buvo apklaustas A. S. sesers sugyventinis R. Č., kuris nurodė, kad A. S. gyvena (duomenys neskelbtini) pas motiną, (duomenys neskelbtini) jis negyvena, apie jokią sugyventinę jis nežinantis. Šio liudytojo paaiškinimų teismas nevertina, kaip paneigiančių pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, reikšmingų A. S. veiksmų kvalifikavimui. Minėtas liudytojas nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jo paaiškinimų jokie kiti įrodymai, kurių patikimumas abejonių nekelia ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytomis priemonėmis, nepatvirtina. Byloje yra pateikta pažyma apie J. S. deklaruotą gyvenamąją vietą, iš kurios matyti, kad nuteistasis gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini). Tačiau ši informacija, pati savaime, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų teisingumo nepaneigia ir teisinės reikšmės A. S. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį neturi.Nuteistojo A. S., nukentėjusiosios J. S., taip pat ir liudytojo R. Č. apeliacinės instancijos teisme duotus paaiškinimus vertinti, kaip neobjektyvius ir nepatikimus leidžia ne tik jau paminėti įrodymai, bet ir papildomi rašytiniai duomenys iš Sodros ir policijoje registruotų įvykių registro. Pateikti duomenys atitinka A. S. ir J. S. paaiškinimus dėl A. S. įsidarbinimo, taip pat rodo tai, kad policiją į savo gyvenamąją vietą arba A. S., arba J. S. ne kartą kviesdavo ne tik iki šioje byloje tiriamo įvykio, bet ir po jo, kas suponuoja pagrįstą manymą, jog ir šiuo metu nuteistasis ir nukentėjusioji gyvena kartu. Nors šie duomenys negali būti laikomi tiesioginiu A. S. kaltės įrodymu, jie turi didelę reikšmę teismo vidiniam įsitikinimui, taip pat ir nukentėjusiosios bei nuteistojo parodymų vertinimui jų patikimumo aspektu. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visumą, sprendžia, kad nuteistojo A. S. skundo teiginiai yra nepagrįsti. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. S. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, yra argumentuotos ir pagrįstos, padarytos išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus byloje surinktus įrodymus. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, nusikalstamos veikos kvalifikacija yra teisinga, faktinės aplinkybės nustatytos ir įvertintos tinkamai, bausmė paskirta nepažeidžiant bausmių skyrimą reglamentuojančių BPK normų. Atsižvelgiant į paminėta, tenkinti apeliacinį skundą ir A. S. dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo išteisinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.