Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus ir Almanto Padvelskio, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Daivos Kiupelienės ir Edmundo Kiupelio atskirąjį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2009-09-08 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Šilalės rajono savivaldybės ieškinį atsakovams Daivai ir Edmundui Kiupeliams, trečiajam asmeniui Drobūkščių kaimo bendruomenei dėl servituto nustatymo ir užstatymo teisės žemės sklype pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė Šilalės rajono savivaldybė pareiškė ieškinį atsakovams D. ir E. Kiupeliams dėl servituto nustatymo ir užstatymo teisės žemės sklype, priklausančiame atsakovams, pripažinimo, trečiasis asmuo Drobūkščių kaimo bendruomenė. Ieškovė prašė teismo pripažinti jai neterminuotą užstatymo teisę atsakovų nuosavybės teise valdomo sklypo dalyje, esančioje po Šilalės rajono savivaldybės nuosavybės teise priklausančiais pastatais: gyvenamuoju namu (unikalus Nr. 8793-7002-0015), sandėliu (unikalus Nr. 8793-7002-0048), viraline (unikalus Nr. 8793-7002-0059), 2 daržinėmis (unikalus Nr. 8793-7002-0062 ir 8793-7002-0080), tvartu (unikalus Nr. 8793-7002-0076) ir kiemo statiniu (lauko tualetu, unikalus Nr. 4400-0925-0122), esančiais Drobūkščių k., Traksėdžio sen., Šilalės sen., taip pat nustatyti kelio servitutą, reikalingą privažiuoti, prieiti bei atlikti kitus teisėtus veiksmus valdant minėtus pastatus. Iki sprendimo byloje priėmimo ieškovė prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovams atlikti veiksmus, kuriais būtų pažeidžiamos teisėtų pastatų savininkų ir naudotojų teisės savo nuožiūra niekieno netrukdomiems naudotis, valdyti ir disponuoti minėtais pastatais; uždrausti kliudyti Šilalės rajono savivaldybės darbuotojams, Drobūkščių kaimo bendruomenės nariams ir kitiems teisėtiems pastatų naudotojams transporto priemonėmis ar pėsčiomis patekti į šiuos pastatus; nekliudyti atlikti pastatų remonto darbus ir kitus veiksmus, reikalingus tinkamai pastatų priežiūrai ir eksploatavimui; įpareigoti susilaikyti nuo veiksmų, galinčių pakenkti minėtų pastatų būklei.

Šilalės rajono apylinkės teismas 2009-09-08 nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.

Dėl minėtos nutarties atsakovai D. ir E. Kiupeliai pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai laikinąsias apsaugos priemones taikė nepagrįstai, neįsigilino į faktines prašymo aplinkybes. Apeliantai mano, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju visiškai netikslingas, kadangi jos neatlieka joms būdingos funkcijos – užtikrinti būsima galimo teismo sprendimo įvykdymą. Šiuo atveju išvis nėra jokios grėsmės, jog priimtas sprendimas nebūtų vykdomas, jo įvykdymas būtų apsunkintas ar padarytas neįmanomu. Apeliantai teigia, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog jie trukdo naudotis pastatais, neleidžia į juos patekti ar privažiuoti. Be to, D. ir E. Kiupeliai pažymi, kad administraciniame teisme ginčija Šilalės rajono savivaldybės tarybos priimtą sprendimą „Dėl patalpų perdavimo Drobūkščių kaimo bendruomenei“, kuriuo išvardyti pastatai perduoti naudotis minėtai bendruomenei dešimčiai metų panaudos pagrindais. Apeliantai įsitikinę, jog toks savivaldybės tarybos sprendimas pažeidžia jų, kaip žemės po pastatais savininkų, teises ir teisėtus interesus, todėl turi būti panaikintas.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė Šilalės rajono savivaldybė su skundu nesutinka bei prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ieškovė pažymi, kad atsakovai net gavę pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, trukdo teisėtiems pastatų valdytojams ir naudotojams patekti į ginčo pastatus, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės yra būtinas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki ieškinio išsprendimo iš esmės atsakovams uždrausta trukdyti teisėtiems pastatų naudotojams patekti į pastatus, jais naudotis ir pan. Teigia, jog laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepagrįstai, šiuo atveju nėra grėsmės, jog priimtas teismo sprendimas nebūtų vykdomas ar jo įvykdymas būtų apsunkintas. Kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais.

CPK 144 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti arba padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką šalis neprivalo teismui pateikti neginčijamų įrodymų, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas būtų neįvykdytas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas atsižvelgia į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, šalies veiksmus ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovė kreipėsi į teismą dėl servituto nustatymo ir užstatymo teisės žemės sklype, priklausančiame atsakovams, pripažinimo. Ieškovė teigia, jog nei ji, nei trečiasis asmuo negali netrukdomai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiais, o trečiajam asmeniui patikėjimo teise suteiktais naudotis pastatais. Atsakovai teigia, jog minėtiems asmenims pastatais, stovinčiais jų žemėje, naudotis netrukdoma. Pažymi, jog atsakovai, kaip žemės savininkai, tik įgyvendina savo nuosavybės teises į žemę – tvarko aplinką, aptvėrė sklypą tvora, dalį sklypo suarė bei apsėjo žole, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami kaip trukdymas patekti į pastatus. Byloje pateikti įrodymai (nuotraukos, b. l. 15–17), iš kurių matyti, jog žemė aplink pastatus yra suarta, ieškovė teigia, jog suartas net buvęs kelias, todėl galima manyti, jog patekimas į pastatus yra apsunkintas. Minėta, jog šalis prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones neprivalo pateikti neginčijamų įrodymų, jog jų netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iki šalių ginčo išsprendimo iš esmės būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių – užtikrinti teisėtiems pastatų valdytojams ir naudotojams galimybę patekti į šiuos pastatus. Šiuo atveju taikytos prevencinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės – draudimas atsakovams imtis tam tikrų veiksmų (CPK 145 str. 1 d. 6 p.), kurių pagrindinis tikslas – užkirsti kelią tolimesniam asmenų teisių pažeidimui bei žalos padidėjimui, taip pat ir naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina tokį teisinį režimą, kuris garantuoja abiejų proceso šalių teisių ir teisėtų interesų gynimo pusiausvyrą.

Esant šioms aplinkybėms apeliantų atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2009-09-08 nutartį palikti nepakeistą.