- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-13
- Bylos Nr.
- e2A-362-227/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė (pran.), Ramunė Čeknienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- J. S., P. S., J. D.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A –362– 227/ 2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-18-964/2015 pagal ieškovo V. S. ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo, 2013 m. spalio 8 d. įgaliojimo ir 2014 m. kovo 27 d. pastatų dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovams J. S., P. S., J. D., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Molėtų rajono 2-ojo notarų biuro notarė D. Č., Utenos rajono 4-ojo notarų biuro notarė D. P.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas V. S. ieškiniu prašė pripažinti jam asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), tvartą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), daržinę (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), ūkio pastatą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), lauko virtuvę (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinį ir lauko tualetą), unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančius (duomenys neskelbtini) nuo 2007 m. sausio 4 d., taip pat pripažinti niekiniais 2013 m. spalio 8 d. įgaliojimą, notarinio registro Nr. DP-4341, ir 2014 m. kovo 27 d. pastatų dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. DP-1500, bei priteisti iš atsakovų visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Nurodė, kad 2007 m. sausio 4 d. Nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 34, atsakovė J. S. ieškovui – savo sūnui V. S. padovanojo 4 žemės sklypus: 2,6800 ha, 6,0100 ha, 2,9000 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir 2,9000 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Viename iš šia sutartimi dovanotų žemės sklypų (t. y. 2,9000 žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini)) yra statiniai - gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, ūkio pastatas, lauko virtuvė, kiemo statiniai (šulinys ir lauko tualetas). 2007 m. sausio 4 d. Nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartyje nėra aptartas šių statinių teisinis likimas. Tačiau 2007 m. sausio 5 d. VĮ Registrų centras išduotas pažymėjimas, registro Nr. 62/13779, apie 2,9000 žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad 2007 m. sausio 4 d. Nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutarties sudarymo metu aukščiau įvardinti statiniai buvo šio žemės sklypo priklausiniai, t. y. 2007 m. sausio 5 d. pažymėjimo 11 punkto registro pastabose ir nuorodose yra nurodyta statiniai, registro Nr. 90/108859. 2007 m. sausio 17 d. VĮ Registrų centras išduotas pažymėjimas, registro Nr. 90/108859 patvirtina, kad tai yra tie patys aukščiau įvardinti statiniai. Antraeilio daikto- statinių likimas priklauso nuo pagrindinio- žemės, todėl nuo 2007 m. sausio 4 d. Nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutarties sudarymo, t. y. daugiau kaip septynerius metus, ieškovas ir jo šeima naudojosi statiniais, mokėjo komunalinius mokesčius, remontavo ir prižiūrėjo turtą. Pažymėjo, kad atsakovė J. S. ieškovui perdavė ir pirminius nuosavybės teisės dokumentus - 1993 m. rugsėjo 2 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 2140. Ieškovas LR CK 4.14 str. prasme visą šį laiką laikė statinius savo nuosavybe. 2014 metų pavasarį atvykusi sesuo pradėjo grasinti, kad ieškovas ir jo šeima bus iškeldinti, nes šių statinių savininkas yra atsakovas P. S.. 2014 m. birželio 30 d. ieškovas iš VĮ Registrų centro gavo oficialius duomenis, kad 2014 m. kovo 27 d. dovanojimo sutarties pagrindu minimi statiniai asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui P. S. – ieškovo broliui. Ieškovas pabrėžė, kad atsakovė J. S. 2007 m. sausio 4 d. neteko nuosavybės teisės į statinius ir todėl negalėjo jų perleisti 2014 m. kovo 27 d. pastatų dovanojimo sutartimi (CK 2.134 str. 3 d.). Be to, atsakovė J. S. negalėjo statinių perleisti atsakovui P. S. per įgaliotą asmenį – atsakovę J. D., nes dovanotojo atstovas ir apdovanotasis yra brolis ir sesuo, todėl 2013 m. spalio 8 d. įgaliojimas, registro Nr. DP-4341, yra niekinis LR CK 2.134 straipsnio prasme (CK 2.134 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 318,58 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 9,83 Eur pašto išlaidų valstybei.
Nustatė, kad 2007 metų sausio 4 d. nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartimi J. S. padovanojo savo sūnui V. S. 2,6800 ha, 6,0100 ha, 2,9000 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir 2,9000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad 2,9000 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra statiniai - gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, ūkio pastatas, lauko virtuvė, kiemo statiniai (šulinys ir lauko tualetas) (b.l. 6-7, 8, 9, 14). 2007-01-05 VĮ Registrų centro Utenos filialo pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre 11 p. (registro pastabos ir nuorodos) nurodyta statiniai – registro Nr. 90/108859, kas, remiantis 2007-01-17 VĮ Registrų centro Utenos filialo pažymėjimu atitinka aukščiau nurodytus gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, ūkio pastatą, lauko virtuvę, kiemo statinius (šulinį ir lauko tualetą) (b.l.9). 2013 m. spalio 8 d. įgaliojimu J. D. įgaliojo savo dukrą J. D. dovanoti visą jai priklausantį nekilnojamąjį turtą savo nuožiūra ir sąlygomis P. S. (2-a įgaliojimo pastraipa) (b.l.72). Aukščiau nurodytus statinius 2014 m. kovo 27 d. pastatų dovanojimo sutartimi J. S., atstovaujama J. D., veikiančios pagal 2013-10-08 įgaliojimą, padovanojo P. S. (b.l.67-71). Pripažino, kad šioje byloje būtina nustatyti, ar ginčo pastatai yra savarankiški daiktai, ir kokia buvo J. S. valia dėl jų perleidimo. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9, 10 str. nuostatomis, kad nekilnojamojo turto objektai, esantys ant žemės sklypo, jeigu įstatymo nenustatyta kitaip, gali būti registruojami kaip atskiri turto objektai, vieno arba kelių jų priklausiniai arba sklypo priklausiniai. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatė, kad gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, ūkio pastatas, lauko virtuvė, kiemo statiniai (šulinys ir lauko tualetas) Nekilnojamojo turto registre yra registruoti kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai, tik kiemo statiniai yra susieti su pastatu - gyvenamuoju namu, tačiau tai ir yra pažymėta registrų centro išraše (b.l.9), jų savininkė 2007-01-17, t.y. po 2007-01-04 žemės sklypo, ant kurio stovi šie pastatai, dovanojimo sutarties, nurodyta J. S.. Nors 2007-01-05 VĮ Registrų centro Utenos filialo pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre 11 p. (registro pastabos ir nuorodos) nurodyta statiniai – registro Nr. 90/108859, sprendė, kad nėra jokių žymų, jog statiniai yra šio žemės sklypo priklausiniai, tai tik išviešina faktą, kad žemės sklypas nėra tuščias, ant jo yra savarankiški statiniai, įregistruoti nekilnojamojo turto registre, kurie, atsižvelgiant registro numerį, atitinka ginčo pastatus. Sprendė, kad ginčo pastatų negalima vertinti kaip 2,9000 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinio, o 2007-01-04 dovanojimo sutartimi V. S. nuosavybėn perleidusi 2,9000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), J. S. išliko statinių - gyvenamojo namo, tvarto, daržinės, ūkio pastato, lauko virtuvės, kiemo statinių (šulinio ir lauko tualeto), esančių (duomenys neskelbtini), savininke. Konstatavo, kad ieškovo nurodyti duomenys dėl pastatų laikymo savais ir rūpinimosi jais nėra pagrindas pripažinti juos ieškovo nuosavybe, o aplinkybė, jog pastatų eksploatavimui reikalinga žemė, nėra pagrindas statinius vertinti kaip žemės sklypo priklausinius. Pažymėjo, kad 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki CK įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo priklausiniais, jeigu įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita, o CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma tik statiniams, pastatytiems įsigaliojus naujam kodeksui (2001 m. liepos 1 d.), tuo tarpu gyvenamasis namas pastatytas 1970 m., tvartas, daržinė – 1971 m., ūkio pastatas – 1978 m., lauko virtuvė – 1990 m., kiti statiniai – 1985 m. (b.l. 6-7). Teismas pripažino, kad J. S. valia buvo dovanoti 2,9000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vienam sūnui, o jame esančius pastatus kitam, įvertinęs notarės D. P., pačios atsakovės J. S. atsakovų P. S., J. D. parodymus. Pripažino, kad nėra pagrindo abejoti J. S. valia sudarant 2013 m. spalio 8 d. įgaliojimą, notarinio registro Nr. DP-4341, kuriuo J. D. įgaliojo savo dukrą J. D. dovanoti visą jai priklausantį nekilnojamąjį turtą savo nuožiūra ir sąlygomis P. S. (2-a įgaliojimo pastraipa). Pažymėjo, kad pats ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad po 2007 m. sausio 4 d. dovanojimo sutarties sudarymo suprato, jog jam padovanoti tik žemės sklypai, nes nurodė, jog spaudė terminai, reikėjo statinius perregistruoti, tad buvo nuspręsta šį klausimą palikti vėlesniam laikui. Sprendė, kad J. S. po 2007 m. sausio 4 d. nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutarties išliko viename žemės sklype esančių statinių savininkė, todėl turėjo teisę šiuos pastatus padovanoti kitam savo sūnui tiek pati, tiek įgaliodama tai atlikti kitą asmenį, CK 2.134 str. 3 d. nuostata nepažeista, pastatų perleidimas nuosavybėn P. S. atitinka tikrąją atsakovės J. S. valią, todėl pagrindo laikyti 2013-10-08 įgaliojimo dalį dėl viso J. S. priklausančio nekilnojamojo turto dovanojimo (antra įgaliojimo pastraipa), 2014 m. kovo 27 d. dovanojimo sutartį negaliojančiais, pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į statinius nuo 2007 m. sausio 4 d., nėra jokio teisinio pagrindo. Atmetus ieškinį, iš ieškovo priteisė atsakovų patirtas atstovavimo išlaidas bei pašto išlaidas valstybei (CPK 92, 96 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. S. prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškovo ieškinį tenkinant pilnai, taip pat priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad statiniai ant jam priklausančio žemės sklypo yra savarankiški daiktai, kadangi CK 4.40 str. 1 d. įtvirtinta aksioma, jog visas nekilnojamas turtas, esantis ant žemės sklypo, priklauso žemės sklypo savininkui. Nors ši nuostata pirmosios instancijos teismo nuomone netaikytina, tačiau teismas nepasisakė dėl CK 4.13, 4.14 str. taikymo. Apelianto nuomone, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jei sutartyje nėra nustatyta kitaip, o šiuo atveju 2007 m. sausio 4 d. Nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartyje nebuvo aptarta, kad ginčo statiniai lieka dovanotojos J. S. asmeninėje nuosavybėje. Nesutinka su teismo išvada, kad ginčo statinių, kaip daiktų, savarankiškumą lemia tai, kad jie nebuvo įregistruoti kaip žemės sklypo priklausiniai. Teigia, kad sąvoka „priklausinys“ yra žymiai siauresnė nei „antraeilio daikto rūšis“. Todėl ginčo statiniai yra ne žemės priklausiniai, o vertintini kaip antraeiliai daiktai, negalintys egzistuoti be žemės sklypo, nes yra tvirtai susiję su žeme (CK 4.13 str.) ir atsakovai neįrodinėjo, kad statiniai gali būti naudojami be žemės sklypo. Net ir vertinant ginčo statinius kaip žemės sklypo priklausinius, priklausinio statusą lemia ne jo teisinė registracija viešame registre, bet funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl byloje pateiktų rašytinių įrodymų, nevertino Utenos tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro namų valdos techninės apskaitos bylos, gyventojų turto draudimo liudijimų. Liudytojų parodymai, atsakovų paaiškinimai patvirtina, kad ieškovas ginčo statinius valdė kaip savininkas.
Atsakovai J. S., P. S., J. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad žemės sklypo dovanojimo sutartyje atsakovei neišreiškus valios sklype esančius statinius pasilikti savo asmeninėje nuosavybėje, visas nekilnojamas turtas, esantis ant žemės sklypo, priklauso žemės sklypo savininkui. Sutarties sudarymo metu J. S. aiškiai išreiškė savo valią - sūnui V. S. perduoti asmeninėn nuosavybėn žemės sklypą, tuo tarpu apie žemės sklype esančius statinius ir jų perleidimą ieškovui kalbėta nebuvo. Pats ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad po 2007 m. sausio 4 d. dovanojimo sutarties sudarymo suprato, kad jam padovanoti tik žemės sklypai. Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, tuo tarpu iš nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog ginčo statiniai Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai, tik kiemo statiniai yra susieti su gyvenamuoju namu. 2007 m. sausio 5 d. pažymėjime esanti žyma „statiniai“ reiškia ne minėtų nekilnojamojo turto objektų priklausomybę, o pagrindžia faktą, kad žemės sklypas nėra tuščias, o ant jo yra savarankiški statiniai, įregistruoti nekilnojamojo turto registre, kurie, atsižvelgiant į registro numerį, atitinka ginčo pastatus, tai nėra žemės sklypo priklausiniai. Nors apeliantas teigia, kad statiniai yra antraeiliai daiktai, tačiau spręsti dėl ginčo statinių statuso yra teismo prerogatyva, teismo išvadomis nėra pagrindo abejoti. Duomenys dėl pastatų laikymo savais, rūpinimosi jais, išlaidos jiems, nėra pagrindas pripažinti juos ieškovo nuosavybe. Statinių perleidimas nuosavybėn atsakovui P. S. atitinka tikrąją atsakovės J. S. valią, todėl nėra jokio teisinio pagrindo statinius pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe ir laikyti negaliojančiais – 2013 m. spalio 8 d. įgaliojimo dalį dėl viso J. S. priklausančio nekilnojamojo turto dovanojimo ir 2014 m. kovo 27 d. dovanojimo sutartį.
Apeliacinis skundas atmestinas, Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-02-05 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Byloje nustatyta, kad 2007 metų sausio 4 d. nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartimi J. S. padovanojo savo sūnui V. S. 2,6800 ha, 6,0100 ha, 2,9000 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir 2,9000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ieškovui padovanotame 2,9000 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra statiniai - gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, ūkio pastatas, lauko virtuvė, kiemo statiniai (šulinys ir lauko tualetas) (b.l. 6-7, 8, 9, 14). 2007-01-05 VĮ Registrų centro Utenos filialo pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, kuriuo reikalavimą grindžia ieškovas, jo 11 punkte „Registro pastabos ir nuorodos“ yra tik įrašas „statiniai – registro Nr. 90/108859“ (b.l.8). VĮ Registrų centro Utenos filialo 2007-01-17 pažymėjime nurodytu registro įrašu įregistruoti nekilnojamieji daiktai: gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, ūkio pastatas, lauko virtuvė, kiemo statiniai (šulinys ir lauko tualetas) nuosavybės teise priklausantys J. S. (b.l.9). 2013 m. spalio 8 d. įgaliojimu J. S. įgaliojo savo dukrą J. D. dovanoti visą jai priklausantį nekilnojamąjį turtą savo nuožiūra ir sąlygomis P. S. (2-a įgaliojimo pastraipa) (b.l.72). Aukščiau nurodytus statinius 2014 m. kovo 27 d. pastatų dovanojimo sutartimi J. S., atstovaujama J. D., veikiančios pagal 2013-10-08 įgaliojimą, padovanojo P. S. (b.l.67-71). Įrašas apie pastatų savininkų pasikeitimą Nekilnojamojo turto registre galioja nuo 2014-04-03.
Byloje kilo ginčas dėl to, ar 2007 metų sausio 4 d. nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartimi, kuriuo ieškovui padovanoti žemės sklypai, taip pat buvo perleisti ieškovo nuosavybėn viename iš sklypų esantys statiniai - gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, ūkio pastatas, lauko virtuvė, kiemo statiniai (šulinys ir lauko tualetas). Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo konstatuota, kad ieškovui dovanojimo sutartimi buvo perleisti tik žemės sklypai.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad vadovaujantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Mano, kad šiame straipsnyje įtvirtinta aksioma, jog visas nekilnojamasis turtas, esantis ant žemės sklypo, priklauso žemės sklypo savininkui, taikytina jo atžvilgiu.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pagal 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatas iki CK įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo priklausiniais, jeigu įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita, o CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jei įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip, priklauso žemės sklypo savininkui, taikoma tik statiniams, pastatytiems įsigaliojus šiam kodeksui (2001 m. liepos 1 d.). Kadangi byloje buvo nustatyta, kad gyvenamasis namas pastatytas 1970 m., tvartas, daržinė – 1971 m., ūkio pastatas – 1978 m., lauko virtuvė – 1990 m., kiti statiniai – 1985 m. (b.l. 6-7), todėl jiems, kaip pastatytiems iki naujojo CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostata netaikoma. 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad jeigu tam pačiam asmeniui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir ant jo esantys statiniai iki naujojo CK įsigaliojimo buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, kaip šio ginčo atveju, tai statiniai laikomi žemės sklypo priklausiniais tik tuomet, kai savininko prašymu padaromi specialūs pakeitimai šiame registre. Tai atitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatančias, kad Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatyme nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Kai įstatyme nenustatyta kitaip, būtent daikto savininkas sprendžia, kokį teisinį statusą suteikti nekilnojamajam daiktui – suformuoti nekilnojamojo turto kadastro nustatyta tvarka daiktą kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą ir įregistruoti savarankišku (pagrindiniu) daiktu ar šį daiktą įregistruoti kito – pagrindinio daikto (žemės sklypo, statinio) – priklausiniu, jeigu tai leidžia daikto prigimtis. Taigi, sprendžiant dėl daikto likimo, teisiškai reikšmingas ir sukuriantis teisinius padarinius yra daikto savininko apsisprendimas, kokį teisinį statusą suteikti nekilnojamajam daiktui. Toks žemės sklypo ir jame esančio nekilnojamojo daikto santykio reguliavimas reiškia, kad galima situacija, kai dėl tam tikrų priežasčių statinio savininkas neturi nuosavybės teisės į sklypą, kuriame statinys pastatytas, o žemės sklypo savininkui priklausančiame sklype gali būti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių.
Nagrinėjamu atveju, iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, ūkio pastatas, lauko virtuvė, kiemo statiniai (šulinys ir lauko tualetas) Nekilnojamojo turto registre yra registruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, o kiemo statiniai yra susieti su gyvenamuoju namu (b.l.9). Šių statinių savininkė išliko J. S. ir po to, kai ji jai priklausantį nuosavybės teise žemės sklypą, kuriame stovi minėti statiniai, padovanojo savo sūnui- ieškovui. Byloje nėra duomenų ir tokių ieškovas nepateikė, kad atsakovė J. S. iki 2007 m. sausio 4 d žemės sklypo dovanojimo sutarties buvo išreiškusi norą statinius įregistruoti žemės sklypo priklausiniais ir pateikusi tokį prašymą Nekilnojamojo turto registrui. Todėl ginčo statiniai nesusieti priklausomybe su žemės sklypu. Priešingai apeliantui, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad 2007 m. sausio 5 d. VĮ Registrų centro Utenos filialo pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre 11 punkte „Registro pastabos ir nuorodos“ nurodyta statiniai – registro Nr. 90/108859, nėra jokių žymų, kad statiniai yra šio žemės sklypo priklausiniai. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad įrašas „statiniai“ rodo ne šių nekilnojamojo turto objektų priklausomybę ir yra pagrindas ne juos vertinti kaip antraeilius daiktus žemės sklypo atžvilgiu, bet išviešina faktą, kad ant žemės sklypo yra savarankiški statiniai, įregistruoti nekilnojamojo turto registre, kurie, atsižvelgiant registro numerį, atitinka ginčo pastatus.
Atkreiptinas dėmesys, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, jog nekilnojamieji daiktai, jų teisinė padėtis, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymai ir kt. yra registruojami Nekilnojamojo turto registre; šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje – už registro duomenų teisingumą ir apsaugą atsako Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Tuo pačiu pažymėtina, kad duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nenulemia daikto paskirties ir jo ryšių su kitais daiktais, taigi nereiškia, kad daikto savybės ar kriterijai yra būtent tokie; išviešinti duomenys nelemia daikto likimo. Tam turi reikšmės požymiai, savybės ir kriterijai, kurie priklauso daiktui, ir savininko valia. Taigi, Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos nereglamentuoja ir nelemia, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas atskiru nekilnojamojo turto objektu arba unikalaus numerio suteikimo negali būti pripažintas daikto priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo bešeimininkiu, bylos Nr. 3K-3-422/2011). Todėl sutiktina su apeliantu, kad daikto priklausomumą lemia ne jo teisinė registracija atskiru nekilnojamojo turto objektu, o jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu ar keliais pagrindiniais daiktais.
Apeliantas teigia, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti CK 4.13. 4.14 straipsnius, kurie apibrėžia antraeilių daiktų sąvoką bei likimą, nurodo, kad jis ginčo statinius vertina ne kaip žemės sklypo priklausinius, tačiau kaip antraeilius daiktus, negalinčius egzistuoti be žemės sklypo, su kuriuo jie susiję, ir kuriuos ištinka pagrindinio daikto likimas. Nurodo, kad nustačius, kad daiktas neturi savarankiško daikto statuso, o yra kito daikto priklausinys ar kitaip susijęs su pagrindiniu daiktu, taikoma CK 4.14 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip ir tokiu būdu nuosavybės teisė į daiktą pripažįstama pagrindinio daikto savininkui.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais teiginiais. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2007). Sutiktina su apeliantu, kad statiniai neatsiejamai susiję su žemės sklypu, nes ant jos pastatyti ir ginčo dėl to nėra. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija įvertina, kad VĮ Registro centro duomenys patvirtina, jog visi statiniai, išskyrus kiemo statinius, kurie yra susiję su gyvenamuoju namu, yra savarankiški nekilnojamojo turto objektai, statinių registracija nėra nuginčyta, taip pat apeliantas neįrodinėjo aplinkybių, kad statiniai turi funkcinį ryšį su žemės sklypu kaip pagrindiniu daiktu, o vien faktas, kad statiniai stovi ant žemės sklypo nesudaro pagrindo spręsti, kad jie neatsiejamai susiję, kadangi CK nustatyti įvairūs žemės naudojimo teisiniai pagrindai (pavyzdžiui, nuomos, panaudos, servitutas) situacijai, kai žemės sklypo ir jame esančių statinių savininkai yra skirtingi asmenys, spręsti. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto teiginį, kad žemės sklypo dovanojimo sutartimi jam buvo perleisti ir jame esantys statiniai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad 2007 m. sausio 4 d dovanojimo sutartyje neaptarimas pastatų teisinio likimo, taip pat rodo, jog J. S. neišreiškė valios kartu su žemės sklypu V. S. nuosavybėn perleisti ir jame esančius statinius, ką teismo posėdžio metu patvirtino pati dovanotoja – atsakovė J. S.. Šios aplinkybės patvirtina, jog savininkė buvo išreiškusi valią statinių nesusieti su žemės sklypu.
Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad visi ginčo statiniai, išskyrus kiemo statinius, kurie susieti su gyvenamuoju namu, yra savarankiški nekilnojamojo turto objektai, šios aplinkybės apeliantas nepaneigė, todėl jie laikytini pagrindiniais daiktais, kaip tai numato CK 4.12 straipsnis. Kiemo statiniai yra susieti priklausomybe su gyvenamuoju namu (pagrindiniu daiktu), o ne su ieškovo nuosavybėn perleistu žemės sklypu, todėl ir kiemo statiniai nėra laikytini su žemės sklypu kaip pagrindiniu daiktu susijusiais antraeiliais daiktais. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija plačiau nebepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su statinių pripažinimu antraeiliais daiktais.
Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina aplinkybę, jog ginčo statinius jis valdė kaip savininkas: Utenos tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro namų valdos techninės apskaitos bylos, kurios originalas yra pas ieškovą, gyventojų turto draudimo liudijimų, kuriuose jis nurodytas kaip draudėjas, atsakovų paaiškinimų, kad ieškovas mokėjo komunalinius mokesčius, liudytojų parodymų, kurie patvirtino, jog ieškovas atliko remonto darbus.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog ieškovas rūpinosi statiniais, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti jam nuosavybės teisės į pastatus, kurie 2014 m. kovo 27 d. dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso P. S., o iki tol ir po 2007 m. sausio 4 d. nekilnojamųjų daiktų- žemės sklypų dovanojimo ieškovui V. S.- priklausė atsakovei J. S.. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė J. S., būdama savininke ginčo statinių, įregistruotų nekilnojamojo turto registre savarankiškais nekilnojamojo turto objektais, turėjo teisę juos padovanoti kitam savo sūnui tiesiogiai pati ar per įgaliotą asmenį. Darytina išvada, kad CK 2.134 straipsnio 3 dalies nuostatos nepažeistos, statinių perleidimas nuosavybėn atsakovui P. S. atitinka tikrąją atsakovės J. S. valią. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiais 2013 m. spalio 8 d. įgaliojimo dalį dėl viso J. S. priklausančio nekilnojamojo turto dovanojimo (antra įgaliojimo pastraipa) ir 2014 m. kovo 27 d. dovanojimo sutartį bei pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į statinius, esančius (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. sausio 4 d. Aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nenustatyta.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Atsakovų atsiliepime į skundą prašymas priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, netenkintinas nesant įrodymų apie tokių išlaidų apeliacinės instancijos teisme turėjimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
NUTARIA:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.