- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-29
- Bylos Nr.
- I-5055-644/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00812-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. J. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-4).
Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016-10-16 iki 2018-05-28 buvo laikomas Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, nes ankštose patalpose buvo laikoma po 20 nuteistųjų. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, durų rėmai kiauri, langai išdaužyti, elektros instaliacija netvarkinga. Patalpos nepakankamai vėdinamos, jose kaupėsi drėgmė, pelėsis, buvo šalta ir tamsu. Tualetų patalpose drėgna, langai išdaužyti, ne visi praustuvai veikė. Pataisos namuose neįrengta rūkymo patalpa, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru. Praustis po šiltu dušu leidžiama tik kartą per savaitę ir nebuvo galimybės nusiprausti po sporto užsiėmimų. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnį, sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, kuri pasireiškė sveikatos pablogėjimu, pažeminimu, diskomfortu, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, depresija.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 10-14) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose minimali gyvenamojo ploto norma jo atžvilgiu buvo užtikrinta. Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra šiltuoju metų laiku būtų 18-28 Co, šaltuoju - 18-22 Co, santykinė drėgmė šiltuoju laiku - 35-65 proc., šaltuoju - 35-60 proc., dirbtinė apšvieta - 200 lx. Alytaus pataisos namų šiluminis mazgas yra kompiuterizuotas ir visą parą nepertraukiamai palaiko temperatūrą. Bendrabučio tipo patalpų miegamieji vėdinami per atveriamus langus, o patalpas valo patys jose laikomi asmenys. Alytaus visuomenės sveikatos centras reguliariai atlieka patalpų patikrinimus, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Bendrabutis Nr. 2, kuriame įrengti būriai Nr. 1, 4, 21, nėra avarinės būklės, 2018 m. liepos mėnesį buvo pradėtas šio bendrabučio remontas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016-10-16 iki 2018-05-28.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo paskirtas į šias gyvenamąsias patalpas: nuo 2016-10-18 iki 2017-01-05 – 21 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 42,60 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,87 kv. m ploto; nuo 2017-01-05 iki 2017-01-12 – 1 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 42,66 kv. m, įrengta 11 miegamų vietų, vienam asmeniui teko 3,87 kv. m ploto; nuo 2017-01-12 iki 2018-05-14 – 17 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 34,16 kv. m, įrengta 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,79 kv. m ploto; nuo 2018-05-15 iki 2018-05-29 – 4 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 33,86 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,23 kv. m ploto (b. l. 15-19). Šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo, o teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į gyvenamąsias patalpas, šių patalpų plotą, įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpoje buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas nurodė, kad pataisos namuose neįrengta rūkymo patalpa, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dūmais.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją prašymu ar skundu dėl to, kad patalpoje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. LVAT 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šios skundo dalies nenustatyta.
Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, jose kaupėsi drėgmė, pelėsis.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Atsakovo atstovas nurodo, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-12-21 patikrinimo akto matyti, kad gyvenamųjų patalpų langai pritaikyti natūraliam vėdinimui (b. l. 20-22). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Dėl pareiškėjo argumentų apie gyvenamųjų patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, o tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės (b. l. 20-22). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Alytaus pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, nešvarių patalpų ir susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, oro temperatūrą, oro judėjimo greitį, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinį apšvietimą, tinkamą oro temperatūrą (šiltuoju metų laiku 18-28 oC, šaltuoju - 18-22 oC ), santykinę oro drėgmę (šiltuoju laiku 36-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc.). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo, oro temperatūros ir oro judėjimo greičio atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad dirbtinis apšvietimas, oro temperatūra ir oro judėjimo greitis neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo, oro temperatūros, oro judėjimo greičio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, be to, teisės aktai nereglamentuoja karšto vandens įrengimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge (prausykloje), todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatyta.
Pareiškėjas nurodė, kad patalpos buvo neremontuotos, avarinės būklės, langai ir durų rėmai išdaužyti, tačiau byloje nėra duomenų apie netinkamai įrengtas ir susidėvėjusias gyvenamąsias patalpas, sanitarinio mazgo patalpų avarinę būklę, netinkamai įrengtą elektros instaliaciją, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad patalpos tvarkingos, remontuojamos, o bendrabučio pastatas nėra avarinės būklės, tačiau jam reikalingas remontas. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-12-21 patikrinimo akto matyti, kad dušo patalpų sienos, grindys išklotos plytelėmis, paviršiai lygūs, lengvai valomi, įrengta mechaninė ventiliacija (b. l. 20-22). Kita vertus, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. J. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.