- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-08-31
- Bylos Nr.
- I-3415-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Paaiškino, kad Vilniaus PN direktorius nutarimu jam paskyrė nuobaudą - perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Vilniaus PN administracija nusprendė, kad pareiškėjas paskirtą nuobaudą atliks atskirajame Vilniaus PN sektoriuje, esančiame Sniego g. 2. Pareiškėjo teigimu, laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. sausio 8 d. kamerų tipo patalpa, kurioje jam teko atlikti paskirtą nuobaudą, neatitiko higienos normų reikalavimų, joje pareiškėjui trūko teisės aktuose nustatyto ploto, kameros sienos buvo nubalintos, todėl tepdavo rūbus, patalynę, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas jam naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo langų, dienos šviesa nepatekdavo į kamerą, vėdinimas buvo netinkamas, medinės grindys išpuvusios, nelygios, kamerose nebuvo radiatorių, centrinio šildymo sistemos, buvo šalta. Dėl to pareiškėjas patyrė depresiją, galimybių sumažėjimą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti, palaikė skundo argumentus, sutiko, kad nuobaudą atliko nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. sausio 8 d.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 12–15) paaiškino, kad pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 28-1035(1) dėl narkotinių medžiagų vartojimo, buvo paskirta nuobauda perkėlimas 10 (dešimt) parų į kamerų tipo patalpas. Vilniaus PN direktorius 2016 m. gruodžio 18 d. rezoliucija nurodė perkelti pareiškėją į atskirą Vilniaus PN sektorių, esantį Sniego g. 2. Pareiškėjas atliko jam paskirtą nuobaudą Vilniaus PN atskirojo sektoriaus (Sniego g. 2) kamerų tipo patalpoje Nr. 3 laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. sausio 8 d. (pareiškėjas buvo perkeltas į atskirojo sektoriaus kamerą, nes Vilniaus PN Rasų g. 8 tuo metu kamerų tipo patalpose trūko vietų prasižengusiems nuteistiesiems). Vilniaus PN atskirajame sektoriuje (Sniego g. 2) įrengtos trys kamerų tipo patalpos, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose (drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Patekimas į kamerų tipo patalpą priklausė tik nuo pareiškėjo valios. Skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento pareigūnai 2017 m. vasario 9 d. operatyvaus patikrinimo metu nenustatė jokių Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritoriniu policijos ištaigų areštiniu sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015), pažeidimų. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų.
Visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareikštu skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 8–10) paaiškino, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą skundžiamu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų Vilniaus PN nesikreipė, pareiškėjo dėstomi argumentai yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs bei nekonkretūs.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 72), todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas i š dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, akcentuodamas teisės minimalų plotą pažeidimus, higienos normų pažeidimus, netinkamą gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų įrengimą.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinėse bylose: Nr. A-756-122/2010, Nr. A-438-121/2009, Nr. A-502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-502-734/2009 ir kt.), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) ir kt.).
Pažymėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT administracinėse bylose: Nr. A442-1346/2013, Nr. A858-977/2013, Nr. A525-197/2013 ir kt.). Taigi pareiškėjas grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste inter alia yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos. Atitinkamai, Vilniaus PN yra saistomas pareigos pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, kurie susiję su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymųsi.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas atlikdamas laivės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose atliko paskirtą nuobaudą (Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 28-1035(1) dėl narkotinių medžiagų vartojimo, buvo paskirta nuobauda perkėlimas 10 (dešimt) parų į kamerų tipo patalpas) kamerų tipo patalpoje Nr. 3 nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. sausio 8 d. (b. l. 16-17). Ginčo dėl šių aplinkybių tarp proceso šalių nėra, tačiau pareiškėjas teigia, kad minėtose patalpose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.
Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenis, gyvenamosios patalpos Nr. 3 plotas - 9,02 kv. m., joje įrengtos 2 miegamos vietos. Nurodytos gyvenamosios patalpos plotą patvirtina ir į bylą pateikti patalpų planai (b. l. 18). Nors nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtoje patalpoje, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, gyvenamosiose patalpose, vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas nebuvo pažeistas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose negalėjo tinkamai išsimiegoti (nuteistųjų miego laikas nustatytas dienotvarkėje), pailsėti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad nustatytas minimalus gyvenamosios patalpos ir kamerų plotas tenkantis vienam asmeniui nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu tai, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. sausio 8 d., o naujai patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad skunde nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas susijęs su jo privatumo pažeidimu. EŽTT yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05); 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara, užuolaidomis ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis, todėl pripažintina, kad Vilniaus PN neužtikrino reikalavimų dėl sanitarinio mazgo patalpų atskyrimo. Tai aiškiai patvirtina pateiktos fotonuotraukos, iš kurių aiškiai matyti, kad sanitarinis mazgas atskirtas sienele (b. l. 20–25). Darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. sausio 8 d. (viso – 10 parų), kai pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN. Todėl vertintina, kad sanitarinio mazgo įrengimas Vilniaus PN kameroje Nr. 3 10 parų neužtikrino pareiškėjo teisės į jo privatumą.
Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena, ir kt. Daugelį šių klausimų ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Pareiškėjas skunde teigia, kad kamera Nr. 3 neatitiko Higienos normų reikalavimų, t. y. kameros sienos buvo nubalintos, tepdavo rūbus, patalynę, nebuvo langų, dienos šviesa nepatekdavo į kamerą, vėdinimas buvo netinkamas, medinės grindys išpuvusios, nelygios, kamerose nebuvo radiatorių, centrinio šildymo sistemos, buvo šalta.
Ginčo metu galiojusios Higienos normos HN 134:2015 buvo nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal Higienos normos punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Santykinė oro drėgmė, temperatūra ir oro judėjimo greitis turi atitikti Higienos normos punkte nurodytus rodiklius. Higienos normos HN 134:2015 įpareigoja užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, remontas atliekamas pagal poreikį.
Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto (b. l. 20–21) matyti, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliai per langus, langai tvarkingi, temperatūros, drėgmės, oro judėjimo greičio pažeidimų patikrinimų metu nenustatyta, padaryta išvada, jog patikrinimo metu higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, pažeidimų nenustatyta. Byloje objektyvių įrodymų dėl kitų skunde minimų higienos normų pažeidimų nėra. Pareiškėjas į laisvės atėmimo vietų administraciją su prašymais ir skundais nesikreipė, gerinti kalinimo sąlygų, šalinti higienos normų pažeidimų neprašė. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats pareiškėjas. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad Vilniaus pataisos namai Higienos normos HN 134:2015 nepažeidė.
Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje, į tai, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 19 d., 2017 m. sausio 31 d., 2017 m. vasario 8 d., 2017 m. vasario 21 d., 2017 m. kovo 7 d., 2017 m. kovo 21 d., 2017 m. balandžio 14 d. dėl padidinto jautrumo, nemigos, įtampos kreipėsi į gydytojus, jam buvo paskirtas gydymas, vartojo vaistus (b. l. 38–48). Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į asmens privatumą pažeidžiančių kalinimo sąlygų trukmę, viso 10 parų (pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje), į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga – 380 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), minimalusis valandinis atlygis – 2,32 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija – 120 Eur (nuo 2017 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija – 273,86 Eur (2017 m. kovo mėn.), valstybės remiamos pajamos – 102 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka – 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-6022016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 100 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.
Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. D. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.