Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ALEXera“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla uždarajai akcinei bendrovei „ALEXera“ (civilinė byla Nr. Nr. B2-728-372/2016) pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Skolų departamentas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Skoleksa LT“ pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovei UAB „ALEXera“ iškelta bankroto byla. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinis teismas nenustatė, dėl to nagrinėjamais klausimais pasisako vadovaudamasis atsakovės atskirajame skunde išdėstytu faktiniu bei teisiniu pagrindu (CPK 320, 338 straipsniai).

Kaip minėta, kvestionuodama šią teismo nutartį atsakovė savo atskirąjį skundą grindžia tvirtindama, kad teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl jos nemokumo, nes nustatyti finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio, bendrovė deda visas pastangas tam, jog būtų atkurta normali veikla.

Prieš pradedant nagrinėti minėtus skundo argumentus tikslinga pažymėti aktualias įstatymo nuostatas, kasacinio teismo, o taip pat apeliacinio teismo išaiškinimus aktualius sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Kaip žinia, įmonei bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad ši atitinka bent vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė, kitaip pranešė kreditoriams, kad negali / neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai etc.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai etc.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

Apeliacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra nurodęs, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose bei aiškinamuosiuose raštuose, kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus rodančiuose dokumentuose), o taip pat kituose byloje esančiuose įrodymuose, taip nustatant realią įmonės ūkinę finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016 etc.). Tokiu būdu byloje turi būti nustatyta ar bendrovė yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008).

Teismai, nagrinėjamos kategorijos bylose aiškindami bei taikydami bendruosius civilinio proceso principus bei normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, taip pat yra ne kartą nurodę, kad nepaisant to, jog bankroto bylose yra viešojo intereso, sprendžiant tokio pareiškimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis); kad tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismo pareikalautų įstatyme nurodytų duomenų, reikalingų tam klausimui išspręsti, apie įmonės mokumą sprendžiama iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu šie nėra pakankamai išsamūs. Taigi atitinkamų išsamių duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios / apeliacinės instancijos teismui leidžia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu konstatuoti, jog tokia įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013, 2013 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1338/2013, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2203/2013, 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2635/2013 etc.).

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovių pateiktais, taip pat savo iniciatyva išreikalautais įrodymais, nustatė (CPK 179 straipsnio 2 dalis), kad atsakovė yra skolinga ieškovei UAB „Skolų departamentas“ 23 471,67 Eur, o ieškovei UAB „Skoleksa LT“ atsakovė skolinga 4 052,42 Eur; kad pagal 2013 m. gruodžio 31 d. balansą ši įmonė turėjo 458 747 Lt turto, kurį sudarė 180 969 Lt gautini už nebaigtas vykdyti sutartis ir 204 720 Lt kitos per vienerius metus gautinos sumos, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 445 558 Lt sumą. Taip pat nustatė, kad balansai už vėlesnį laikotarpį Juridinių asmenų registrui nepateikti; kad pagal viešai skelbiamus duomenis atsakovės skola VSDFV sudaro 14 457,38 Eur; kad antstoliai vykdo išieškojimus pagal 5 vykdomąsias bylas; kad jos turtas yra areštuotas.

Apeliacinis teismas, vadovaudamasis šioje nutartyje aukščiau nurodytomis proceso taisyklėmis, turėdamas omenyje teismų praktikos nuostatas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o taip pat pabrėždamas, kad šios instancijos teismui, kaip fakto instancijai, nepateikta jokių įrodymų, paneigiančių konstatuotus faktus, sprendžia, jog skundžiamoje nutartyje teismas turėjo pagrindą išvadai, kad atsakovė UAB „ALEXera“ yra nemoki, todėl jai yra iškeltina bankroto byla (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 dalis, 4 straipsnio 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 straipsnis, 11 straipsnio 2 dalis, CPK 185 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė skunde neneigia, jog jai buvo žinoma apie pareiškėjų pretenzijas, šios bylos nagrinėjimą, apie teismo įpareigojimą pateikti rašytinius įrodymus. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad pagal CPK 95 straipsnį asmeniui, kuris, be kita ko, sąmoningai veikė prieš teisingą, greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti paskirta 5 792 Eur bauda, o pagal specialiojo įstatymo – ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalį įmonės vadovui, nepateikusiam teismui dokumentų apie įmonės finansinę padėtį, gali būti paskirta 2 896 Eur bauda, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali apriboti asmens, vengusio pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdžiusiam procedūroms, teisę nuo 3 iki 5 metų eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Taip pat išaiškintina, kad bankroto bylos iškėlimas neužkerta kelio tam, kad tokio proceso metu atsiskaičius su kreditoriais, su jais sudarius taikos sutartį, ši byla būtų nutraukta (ĮBĮ 27, 28 str.).

Remdamasis tuo, kas nurodyta šioje nutartyje aukščiau, teismas skundžiamą teismo nutartį, kuria atsakovei UAB „ALEXera“ iškelta bankroto byla, palieka nepakeistą, o pastarosios atskirąjį skundą atmeta (CPK 338 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.