Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos įgaliotam asmeniui J. G., atsakovui G. B., atsakovų G. B. ir K. B. atstovui advokatui Andriui Kazakevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinė bylą pagal ieškovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikslintą ieškinį atsakovams G. B. ir K. B. dėl 21374,00 Eur valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjimui civilinio proceso tvarka gautas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys, reikštas baudžiamojoje byloje, civiliniams atsakovams G. B. ir K. B. dėl žalos valstybės biudžetui atlyginimo.

Patikslintu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovų 21374,00 Eur valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodoma, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-47-898/2016 Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau - Šiaulių AVMI) buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą. Pagal nuosprendį G. B. ir K. B. pripažinti kalti padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 str. 1 d., t. y. nuo 2005-09-01 iki 2010-06-09 vykdydami neįregistruotą individualią veiklą ir pardavę 108 vilkikus gavo 628091,49 Lt/181907,87 Eur pajamų ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 21374 Eur gyventojų pajamų mokesčio: G. B., už laikotarpį nuo 2005-09-01 iki 2010-06-16, 11709 Eur, K. B., už laikotarpį nuo 2006-04-07 iki 2010-06-16, 9665 Eur. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad G. B. ir K. B. 2005 m. rugsėjo 27 d. - 2010 m. birželio 9 d. vykdydami neįregistruotą individualią veiklą, iš fizinių asmenų supirkdavo vilkikus ir juos įregistruodavo savo arba kitų asmenų vardais, pasinaudodami įregistruotų vežėjų firmų tarptautinio tranzito leidimais, vilkikus parduodavo Rusijos Federacijoje, taip pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 4 dalį, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 8 straipsnio, 27 straipsnio, 25 str. 2 dalies nuostatas, t. y. gavę 628091,49 Lt/181907,87 Eur pajamų ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 21374 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Dėl šių pažeidimų G. B. ir K. B. padarė valstybės biudžetui 21374 Eur žalą. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, G. B. ir K. B. pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 str. 1 dalį, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 40 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.242 straipsnio 1 dalimi, 6.245 straipsnio 1 dalimi, 6.247 straipsniu, 6.263 straipsnio 1 dalimi prašoma priteisti iš atsakovų G. B. ir K. B. 21374 Eur valstybės biudžetui padarytą žalą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016-02-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-47-898/2016 G. B. ir K. B. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalį, išteisinti dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų. Tuo pačiu nuosprendžiu civiliniam ieškovui - Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai - buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą. Klausimas dėl ieškinio dydžio žalai atlyginti perduotas nagrinėti Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiaulių apygardos teismo 2016-06-09 nutartimi buvo atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų G. B. ir K. B. apeliaciniai skundai, nuosprendis yra įsiteisėjęs.

Byloje ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar atsakovai savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą valstybės biudžetui ir ar privalo ją atlyginti.

Dėl teismo kompetencijos nagrinėti ieškinį.

Nurodytas įstatymas nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką (LR Mokesčių administravimo įstatymo 1 str. 1 d.). Taigi, LR Mokesčių administravimo įstatymas ir juo reglamentuojamos mokestinės procedūros yra skirtos normaliai kasdienei asmenų veiklai, kuria iš atitinkamos veiklos siekiama gauti naudos, administruoti. Faktiškai tai yra susiję su mokesčių administratoriaus ir potencialaus mokesčių mokėtojo bendradarbiavimu. Būtent mokesčių mokėtojo nustatymas, jo ekonominės veiklos vertinimas, mokėtinų mokesčių apskaičiavimas, tokio apskaičiavimo ginčijimas, mokesčių išieškojimas ir kiti su tuo susiję klausimai yra mokesčių administravimo procedūros dalykas. Tačiau norint, kad mokesčių administravimas galėtų vykti, šiame procese turi dalyvauti bei įgyvendinti savo teises bei pareigas ne tik mokesčių administratorius, bet ir mokesčių mokėtojas. Mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį (LR Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 17 d.). Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (LR Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 20 d.). Mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse (LR Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 23 d.). Mokestinis tyrimas – mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje (LR Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 24 d.). Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (LR Mokesčių administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Mokesčių mokėtojas, bendradarbiaudamas su mokesčių administratoriumi, savanoriškai vykdo mokesčių teisės aktuose jam nustatytas pareigas bei nekliudo mokesčių administratoriui įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių (LR Mokesčių administravimo įstatymo 27 str. 2 d.).

Kaip matyti, mokesčių administravimo procedūra visų pirma siejama su savanorišku mokesčių mokėtojo bendradarbiavimu su mokesčių administratoriumi. Nesant tokio bendradarbiavimo ir mokesčių mokėtojui slepiant savo ekonominę veiklą, o mokesčių administratoriui neturint jokios informacijos apie mokesčių mokėtojo veiklą, mokesčių administravimo procedūra yra neįmanoma, o mokesčių administratorius neturi galimybės pasinaudoti jam įstatymų suteiktomis teisėmis bei pareigomis. Minimas įstatymas nenustato mokesčių administratoriui teisės ar pareigos nustatyti, išaiškinti, tirti neteisėtas ir nusikalstamas asmenų veikas, susijusias su mokesčių nemokėjimu. Šią funkciją atlieka atitinkamos teisėsaugos institucijos. Taigi, reziumuojant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratoriui neturint informacijos apie mokesčių mokėtoją, mokesčių administravimo procedūra ir atitinkamo mokesčio išieškojimas, numatyti LR Mokesčių administravimo įstatyme, yra neįmanomi. Nagrinėjamu atveju faktą, kad buvo vykdoma tam tikra ekonominė veikla, iš kurios buvo gaunama nauda, nustatė teismai, priimdami nuosprendį ir nutartį. Tik po šių teismo sprendimų galutinai konstatuota, kad atsakovai vykdė tam tikrą veiklą, dėl kurios galimas ir gyventojų pajamų mokesčio skaičiavimas. Kaip matyti, atsakovai niekada nesiekė ir šiuo metu nesiekia tapti mokesčių mokėtojais bei įgyvendinti su tuo susijusias pareigas.

Atsakovai buvo nuteisti už nusikaltimo, numatyto LR Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 str. 1 d., padarymą. Ši nusikalstama veika priskirta baudžiamojo kodekso XXXI skyriui - nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai. Atsakovų vertinimu ieškinys negalimas, nes dėl nurodytos priežasties nepadaryta žala valstybės biudžetui. Žala būtų padaryta, jei atsakovai būtų nuteisti už nusikalstamą veiką, numatytą BK XXXII skyriuje – nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai. Su šiuo argumentu negalima sutikti. Vien tai, kad atsakovai nebuvo teisiami dėl konkrečių mokesčių nemokėjimo, nereiškia, kad nebuvo kitų, su mokesčiais susijusių, teisės pažeidimų, dėl kurių padaroma žala valstybės biudžetui. Pažymėtina, kad atsakovų baudžiamojoje byloje buvo apsiribota versliškumo požymiu jų vykdytoje veikloje, nenustatinėjant veiklos stambaus masto, t. y. pasirinktas vienas iš alternatyvių nusikalstamos veikos požymių, kadangi jį buvo įmanoma įrodyti. Dėl nusikalstamos veikos specifikos, t. y. dėl to, kad transporto priemonės buvo parduodamos Rusijos Federacijoje, buvo labai sudėtinga arba praktiškai neįmanoma nustatyti, kokią realiai naudą ir kokiu būdu atsakovai iš savo nusikalstamos veikos gavo. Atlikus ikiteisminį tyrimą, pagal byloje surinktus duomenis, prokuroras priima sprendimą, kokia bus kaltinimo apimtis baudžiamojoje byloje. Tačiau tai nereiškia, kad kaltinamas asmuo padarė tik tokius neteisėtus veiksmus, kurie nurodyti kaltinime – nesant galimybės tinkamai ir pakankamai įrodyti asmens padarytą kitokią nusikalstamą veiką, ši lieka už įtarimo bei kaltinimo ribų. Pažymėtina, kad ir BK XXXII skyriuje numatyti nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai neatitinka nagrinėjamo atvejo, kadangi BK 219-223 straipsniuose, kuriuose numatytos nusikalstamos veikos, susijusios su mokesčių mokėjimu, numatyti asmenų veiksmai, kai apie asmenų tam tikrą veiklą iš esmės yra žinoma valstybės institucijoms, įskaitant mokesčių administratorių. Nagrinėjamu atveju tokia veikla atsakovų buvo apskritai slepiama.

Pastebėtina taip pat, kad LR Mokesčių administravimo įstatymas numato senaties terminą mokesčiui apskaičiuoti. Jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (LR Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 1 d.). Atsakovai veiklą, dėl kurios buvo nuteisti, vykdė 2005-2010 metais, todėl šiuo metu ieškovas jų atžvilgiu mokestinio patikrinimo nebegalėtų atlikti. Tačiau mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių apskaičiavimas vykdomas ne ginčo būdu, t. y. mokesčių administratorius apskaičiuoja mokesčių mokėtojui mokėtiną mokestį, priima dėl to sprendimą, ir šis sprendimas turi būti vykdomas, jei nėra apskundžiamas. Žalos pagal civilinio kodekso normas atlyginimo atveju klausimas sprendžiamas ginčo teisenos būdu, t. y. ieškovas turi įrodyti žalos dydį ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, dėl aukščiau jau išanalizuotų priežasčių, ieškovas padarytą žalą valstybės biudžetui siekia atlyginti ginčo teisenos keliu, t. y. ieškiniu baudžiamojoje byloje, kadangi prielaidų pradėti mokesčio administravimo procedūrą nebuvo iki teismų sprendimų baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.

Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Kad mokesčių administratorius turi teisę pareikšti ieškinį baudžiamojoje byloje, patvirtina ir teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2K-59/2014 2014-03-04 priimtoje nutartyje konstatavo, kad neteisėtai verčiantis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla pažeidžiama ne tik teisės aktuose nustatyta vertimosi ūkine veikla tvarka, bet žalos gali būti padaroma ir valstybės finansų sistemai, nuosavybei, žmonių sveikatai ir pan. (šiuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtu atveju asmuo taip pat, kaip ir atsakovai, buvo nuteistas pagal BK 202 str. 1 d.). Nurodytu atveju kasacinis teismas konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyrius pagrįstai pateikė teismui ieškinį, kuris pagrįstai buvo patenkintas, kadangi nuteistas asmuo nesumokėjo 6389,28 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bei 2869 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, t. y. dėl tokios neteisėtos veiklos jis nevykdė teisės aktuose numatytų jam, kaip mokesčių mokėtojui, kylančių pareigų, ir taip padarė 9258,28 Lt turtinę žalą VSDFV Panevėžio skyriui. Pažymėtina, kad vadovaujantis LR Mokesčių administravimo įstatymo 15 str. 1 ir 3 d. nurodytos įmokos pagal LR Mokesčių administravimo įstatymo 13 str. 13 p. ir 19 p. laikomos mokesčiais ir taip pat yra administruojamos nurodyto įstatymo tvarka, kiek to nereguliuoja kiti įstatymai, o atsakinga už mokesčių administravimą institucija yra Valstybinė mokesčių inspekcija. Vadovaujantis LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 str. Fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka, t. y. ne ginčo tvarka, kaip ir Valstybinė mokesčių inspekcija. Tačiau byloje Nr. 2K-59/2014 vis tiek buvo konstatuota VSDFV Panevėžio skyriaus teisė mokesčių nesumokėjimu padarytą žalą atlyginti ginčo teisenos būdu – reiškiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad bendrosios kompetencijos teismas turi teisę spręsti dėl žalos valstybės biudžetui atlyginimo pagal pareikštą ieškinį baudžiamojoje byloje.

Dėl padarytos žalos ir jos dydžio

Atsakovai ieškovo ieškinį ginčijo tuo, kad baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jog atsakovai gavo kokių nors pajamų iš savo veiklos. Su šiuo argumentu negalima sutikti.

Šiaulių apygardos teismas 2016-06-09 nutartyje pritarė apylinkės teismo išvadai, kad G. B. ir K. B. kaltinime nurodytais laikotarpiais ir aplinkybėmis realiai sau įgijo balninius vilkikus, dalį jų registravo savo bei savo sutuoktinių vardu, dalį vilkikų registravo jų pačių surastų asmenų vardu ir net juridinių asmenų vardu, po to organizavo vilkikų išvarymą į Rusijos Federaciją, kur juos Biručių nurodymu nuvarę asmenys palikdavo su registracijos liudijimais ir valstybiniais numeriais, už vilkikų išvarymą Biručiai mokėjo paslaugą įvykdžiusiems asmenims sutarto dydžio atlygį, parsiveždavo juos iš Rusijos Federacijos ir neabejotinai patys iš to turėjo naudos – gaudavo nenustatyto dydžio pajamas už vilkikų realizavimą Rusijos Federacijoje. Teisėjų kolegija taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad K. B. ir G. B. nusikalstami veiksmai, atsižvelgiant į didelę veiklos apimtį, tąsą, sistemiškumą, į tai, kad tokia veikla, neabejotinai susijusi su pajamų gavimu, nebuvo nustatyta tvarka įregistruota ir deklaruojama Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, buvo vykdoma neturint tam leidimo (verslo liudijimo), kai toks leidimas būtinas, laikytini neteisėtu vertimusi ūkine komercine (finansine) veikla versliškai, atitinka BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Teisėjų kolegija taip pat laikė, jog byloje nustatyta, kad Biručiai jau aptarta veikla vertėsi ilgą laiką (apie 5–4 metus), neabejotina kad iš šios veiklos gaudavo pajamų, nes kitaip tokia veikla neapsimokėtų (nustatyta, kad buvo mokama vairuotojams už vilkikų išgabenimą, už transporto priemonių registraciją, valstybinius numerius, kelionės išlaidos ir kt.), būtų iš esmės tik nuostolinga, prieštarautų elementariai logikai (pvz. sumokama atitinkama pinigų suma už naudotą vilkiką ir nepraėjus nei mėnesiui kreipiamasi į VĮ Regitrą, kad vilkiką išregistruoti, nes pastarojo eksploatacija neva baigta ir jis atiduotas į utilizavimui). Nustatyta, kad per 5–4 metus Biručiai įgijo ir realizavo viso 108 transporto priemones, kad nuslėpti savo pajamas ir teisės aktams priešingą veiklą atlikdavo eilę parengiamųjų ir organizacinių darbų – surasdavo asmenis, kad už atlygį pastarieji įregistruotų balninius vilkikus savo vardu, kad išgabentų vilkikus į Rusiją, po to parsiveždavo tuos asmenis iš Rusijos, organizuodavo vilkikų išregistravimą ir pan., iš įvairių asmenų įgydavo vienkartinius leidimus vykdyti tarptautinius krovinių vežimus automobilių keliais ir kt. būtinus dokumentus (pvz. įgaliojimus, panaudos sutartis). Vien tai, kad Biručiai savo veiklą vykdė tokį ilgą laiką, kad jų veiklą sudaro net 108 atskiri atvejai ir buvo įgyvendinami įtraukiant daugelį asmenų, kuriems, be kita ko, buvo mokamas atitinkamas atlygis už dalyvavimą, suteiktas paslaugas – rodo, kad jie visa tai darė ne dėl atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių (pvz. savo vardu už palankią kainą įsigyjant nenaują vilkiką po to parduodant jį detalėmis ar pan.; įgyjant vilkikus realiam krovinių gabenimui ir pan.), bet versliškai, atliekant sudėtingas ir atsakingas ūkines operacijas, kurios reikalavo laiko, atitinkamų pažinčių, organizacinių gebėjimų, logistikos patirties ir tam tikro profesionalumo. Taigi padarytų pažeidimų skaičius, nuolatinis ilgalaikis veikos pobūdis parodo versliškumo požymį.

Taigi, teismai konstatavo, kad atsakovai neabejotinai turėjo naudos iš savo nusikalstamos veikos. Tuo tarpu veiklos trukmė, mastas, organizacinis sudėtingumas, kitų asmenų pasitelkimas, veiklos išlaidos ir kitos aukščiau nurodytos teismų baudžiamojoje byloje konstatuotos aplinkybės neabejotinai įrodo, kad atsakovų iš jų veiklos gaunama nauda buvo tikrai didelė.

Atsakovai nurodo, kad ieškovas, apskaičiuodamas žalą, atsakovų pajamas prilygina baudžiamojoje byloje nustatytoms transporto priemonių įsigijimo kainoms. Atsakovų vertinimu, transporto priemonių įsigijimo kainą laikant pajamomis, išeina, kad jokių pajamų atsakovai negavo, kadangi sumos skirtos, įsigyti transporto priemonėms yra išlaidos, bet ne pajamos. Individualia veikla besiverčiantis asmuo gali atlikti atskaitymus, jeigu jie susiję su įprastinėmis vykdomos veiklos išlaidomis. Atsakovų vykdytos veiklos sąnaudos vilkikų įsigijimui turi būti atskaitomos iš jų tariamai gautų pajamų, ko pasekoje atsakovų turėtos pajamos tampa lygiomis nuliui. Su šiuo argumentu nesutiktina. Kaip jau paminėta anksčiau, teismai, nagrinėję baudžiamąją bylą nustatė, kad atsakovai neabejotinai iš savo veiklos gavo naudos, kuri, teismo vertinimu, viršijo šios veiklos sąnaudas. Priešinga išvada neatitiktų elementarios logikos dėsnių – nėra prasmės užsiimti tokia versliška veikla, kuri neduoda naudos. Atsakovai jokių įrodymų apie tai, kad veiklą, susijusią su transporto priemonių įsigijimu ir pardavimu, vykdė neturėdami jokios naudos, nepateikė – nėra ne tik jokių įrodymų, bet ir nenurodyta tokio tariamo elgesio motyvų.

Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.). Pažymėtina, kad teismai, išnagrinėję baudžiamąją bylą, pripažino civiliniam ieškovui - Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai - teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio žalai atlyginti perduodant nagrinėti LR Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Teismų praktikoje tai reiškia, kad ieškinys negali būti atmestas kaip nepagrįstas, o iš civilinės atsakomybės sąlygų nustatinėtinas tik padarytos žalos (nuostolio) dydis, kitas atsakomybės taikymo sąlygas jau laikant įrodytomis nuosprendžiu. Nagrinėjamu atveju nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovai turi atlyginti valstybės biudžetui dėl nesumokėto Gyventojų pajamų mokesčio padarytą turtinę žalą, tačiau turi būti nustatytas padarytos žalos dydis.

Atsakovai ginčija ieškovo nurodytą žalos apskaičiavimo metodą, t. y. kad nenustačius už kiek tiksliai buvo nupirktas turtas, jo pardavimo kaina prilyginama pirkimo kainai. Atsakovų teigimu, ši metodika nėra kaip nors įtvirtinta teisės aktais ar teismų praktika. Atsakovų vertinimu, teismai baudžiamojoje byloje paneigė tokį pajamų ir nesumokėtų mokesčių apskaičiavimo būdą bei specialisto išvadas, paaiškinimus. Su šiais argumentais nesutiktina.

Kaip matyti iš nuosprendžio bei nutarties baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys nebuvo išspręstas baudžiamojoje byloje ne dėl to, kad ieškovas pasirinko neteisėtą, nepagrįstą, neegzistuojantį žalos apskaičiavimo metodą.

Nuosprendyje sprendžiant civilinio ieškinio klausimą nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad iš kaltinimo yra šalinami dar du vilkikai, taip pat, kad specialisto išvadoje nustatyta neatitikimų dėl mokesčių sumų apskaičiavimo pagal pateiktą patikslintą kaltinimą (patikslintame kaltinime buvo 110 vilkikų, o specialisto išvadoje nurodoma 113, be to, neaišku kodėl už 2005-09-01 iki 2006-04-06 gyventojų pajamų mokesčių apskaičiuota 81196,29 Lt/23516,07 Eur toliau išdėstant sumas, kurias sudėjus šis bendras skaičius nesigauna (24t., 55 b.l.)), teismas negali objektyviai įvertinti gautų pajamų ir apskaičiuotų nesumokėtų mokesčių sumų neatnaujinus įrodymų tyrimo ir negavus papildomos specialisto išvados bei papildomų specialisto paaiškinimų.

Išanalizavus šias teismo išvadas matyti, kad iš esmės kalbama tik apie matematinius netikslumus, galimus rašymo apsirikimus, bet ne apie žalos apskaičiavimo metodo nepagrįstumą.

Pažymėtina, kad atsakovų argumentai apie specialisto išvados sąlyginumą, mokestinės teisinės bazės, kurios pagrindu būtų galima nustatyti pardavimo kainas, nebuvimą, vilkikų įsigijimo pajamų prilyginimo pardavimo pajamoms nepagrįstumą buvo reiškiami ir paduotame apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nepadarė išvados, kad šie argumentai yra pagrįsti, ar kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą – apeliaciniai skundai dėl nuosprendžio buvo atmesti.

Dėl ieškovo žalos apskaičiavimo metodo pastebėtina, kad šis metodas vis dėlto egzistuoja ir teisės aktais yra įtvirtintas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas žalą valstybės biudžetui apskaičiavo vadovaudamasis baudžiamojoje byloje pateikta specialisto išvada, atsižvelgdamas į priežastis, dėl kurių ieškinio klausimas nebuvo išspręstas baudžiamojoje byloje. Šioje civilinėje byloje liudytoja apklausta specialistė nurodė, kad atsakovų pajamos, prilyginant jas atsakovų turėtoms išlaidoms įsigyjant transporto priemones, apskaičiuotos vadovaujantis įstaigoje susiklosčiusia praktika. Nors liudytoja negalėjo nurodyti, kokiais teisės aktais tokia metodika patvirtinta, šią aplinkybę nustatė pats teismas.

Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (LR Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 2 d.). Mokesčių apskaičiavimo metodai nurodyti šio įstatymo 69-72 str. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (LR Mokesčių administravimo įstatymo 70 str. 1 d.). Mokesčių administratoriaus savo nustatyti įvertinimo metodai teisiškai įtvirtinti VMI prie LR FM viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės). Šiose taisyklėse išsamiai įvardinti įvairūs mokesčių apskaičiavimo metodai. Ir ieškovės įgaliotas asmuo teismo posėdžio metu užsiminė, kad mokesčius apskaičiuojant ne ginčo tvarka, toks metodas, kuris taikomas šioje nagrinėjamoje byloje atsakovams, naudojamas vadovaujantis LR Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis.

Įvardintose Taisyklėse nurodyta, kad mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti tokius vertinimo metodus: palyginamąjį; analogijos; išlaidų; grynosios vertės; lėšų bankų sąskaitose; ekonominių modelių (Taisyklių 6.3.1.-6.3.6. p.). Taisyklėse taip pat numatyta, kad mokesčių administratorius atsižvelgia į kitas reikšmingas aplinkybes (Taisyklių 6.4. p.). Nagrinėjamos bylos kontekste vertinant ieškovės pritaikytus žalos apskaičiavimo metodus darytina išvada, kad ieškovė iš esmės taikė išlaidų, grynosios vertės, ekonominių modelių metodus, taip pat atsižvelgta į kitas reikšmingas aplinkybes. Kaip matyti iš Taisyklėse nurodytų metodų taikymo būdų, Taisyklės griežtai metodų turinio neapibrėžia (vartojamos sąvokos „pvz.“, „ir pan.“, leidžiama dispozityviai pasirinkti informacijos ir duomenų šaltinius).

Kaip matyti, mokesčių administratorius taikydamas LR Mokesčių administravimo įstatymo ir Taisyklių nuostatas, pasirinko atsakovų pajamas skaičiuoti pagal jų išlaidas įsigyjant transporto priemones. Išlaidos transporto priemonių įsigijimui nustatytos pagal iš VĮ „Regitra“ gautą informaciją apie tai, kokios transporto priemonių įsigijimo sumos buvo nurodytos pagal pateiktus VĮ „Regitra“ duomenis. Taigi, buvo nustatyta, už kiek transporto priemones atsakovai savo ar kitų asmenų vardu įgijo, tačiau nenustatyta, už kiek jas pardavė. Kadangi atsakovų ekonominė veikla nebuvo registruota teisės aktų nustatyta tvarka, veiklos sąnaudos ir iš jos gautos pajamos nebuvo deklaruotos, ieškovas laiko, kad lėšos, už kurias įsigytos transporto priemonės, yra atsakovų pajamos. Iš dalies su tokia pozicija galima sutikti, kadangi šias lėšas transporto priemonių įsigijimui atsakovai iš kažkur gavo, tačiau jos, kaip ir visa veikla, nebuvo deklaruojamos, priešingai, buvo stengiamasi veiklą ir jos teikiamą naudą nuslėpti. Tačiau pastebėtina, kad per ilgą laikotarpį, t. y. 2005-2010 m., įgyjant net 108 transporto priemones, jų pardavimo procese turint papildomų nemažų išlaidų, didelė dalis ieškovės nurodomų tų pačių lėšų galėjo būti panaudotos daug kartų įsigyjant vis kitas transporto priemones. Atsižvelgiant į tai, nesant duomenų apie atsakovų realiai gautas pajamas, neatskaičiavus transporto priemonių įsigijimo kainos, kitų veiklos sąnaudų, galimas daugkartinis tų pačių lėšų apmokestinimas Gyventojų pajamų mokesčiu, jei ieškovės ieškinys būtų tenkinamas pilna apimtimi.

Kaip minėta, vadovaujantis LR Mokesčių administravimo įstatymo 70 str. 1 d., mokesčių mokėtojui priklausanti mokėti mokesčio suma apskaičiuojama taip pat ir atsižvelgiant į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją, o parenkant savo nustatytus įvertinimo metodus, šie turi atitikti protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Atsižvelgiant į šią teisinę nuostatą bei aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas visa apimtimi. Nors atsakovai tiek baudžiamojoje byloje, tiek civilinėje byloje iš esmės neigė savo nusikalstamą veiką, aplinkybę, kad iš jos buvo gaunamos pajamos, t. y. siekė, kad bylose nebūtų nustatytos tikrosios jų gautos pajamos, tačiau, teismo vertinimu, vis dėlto susidariusioje situacijoje, atsižvelgiant į tai, kad realių atsakovų gautų pajamų baudžiamojoje byloje praktiškai nebuvo įmanoma nustatyti (iš esmės dėl to, kad jos buvo gautos transporto priemones realizavus užsienio valstybėje), vien formaliai vertinti atsakovų gautas pajamas negalima. Skaičiuojant atsakovų pajamas ir nuo jų mokėtiną pajamų mokestį tokiu, būdu, koks pateiktas ieškovo, galimas daugkartinis atsakovų gautų pajamų apmokestinimas, o tai būtų neteisinga. Nagrinėjamu atveju iš esmės netgi labiau svarbu ne prievolės dydis, o tai, kad prievolės mokėti mokesčius valstybei nepavyks išvengti net ir sugebėjus nuslėpti savo pajamas.

Teismo vertinimu, apskaičiuojant atsakovų padarytą žalą valstybės biudžetui nebuvo atsižvelgta į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją, įvertinimo metodas ne visiškai atitinka protingumo bei teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus, nors tam tikra apimtimi objektyvumo suteikti mokestinės prievolės dydžiui yra įmanoma. Taigi, kaip minėta, nebuvo atsižvelgta į tai, kad atsakovai turėjo ne tik pajamas, bet ir išlaidas (transporto priemonių įsigijimo, veiklos sąnaudų).

Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į baudžiamojoje ir civilinėje byloje surinktus įrodymus, siekiant, kad nustatytinos atlygintinos žalos dydis būtų protingas ir teisingas, jis turi būti mažinamas. Tačiau manyti, kad atsakovų pajamos iš jų neteisėtos veiklos buvo labai mažos, taip pat nėra pagrindo. Veiklos pakankamai didelį naudingumą įrodo baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės.

Pirma, veikla buvo vykdoma ilgą laiką, t. y. 2005-2010 m., todėl atsakovų teiginys apie tai, kad pajamų nebuvo gauta, yra nelogiškas. Vykdoma penkerius metus pakankamai sudėtinga veikla neabejotinai buvo naudinga.

Antra, nustatyta, kad vilkikai savo eiga nuvažiavo iki pardavimo vietos Rusijos Federacijoje (Sankt Peterburge), todėl darytina išvada, kad vilkikai nebuvo prastos būklės.

Trečia, daugumos vilkikų kaina, už kurią atsakovai juos įsigijo Lietuvos Respublikoje, yra ganėtinai maža, todėl tai kelia abejonių, ar VĮ „Regitra“ pateiktose jų pirkimo-pardavimo sutartyse tokiais atvejais buvo nurodoma reali sandorio vertė. Kadangi dauguma atvejų vilkikų pardavėjai buvo juridiniai asmenys, yra įmanoma, kad pirkimo-pardavimo sutartyse buvo nurodoma vilkiko kaina, kuri pagal buhalterinę įmonės turto apskaitą reglamentuojančius teisės aktus gali būti nustatyta formaliai, kaip nusidėvėjusiam ir vertę praradusiam įmonės turtui, nors reali rinkos kaina galėjo būti ir didesnė. Sunkiai įtikima, kad už 100 Lt, 500 Lt, 944 Lt, 1000 Lt ir pan., įgytas vilkikas galėjo būti tiek kokybiškas ir tvarkingas, kad pats nuvyko į pardavimo vietą Rusijos Federacijoje, kad jį, tokios vertės, apsimokėjo transportuoti, atsižvelgiant vien į tokios veiklos sąnaudas, ir dar parduoti su logišku, apsimokančiu naudingumu. Kaip matyti, keletu atvejų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos 10000 Lt viršijančios vilkikų įsigijimo kainos. Pvz. vilkiko įsigijimo iš UAB „Volvo Lietuva“ atveju kaina nurodyta net 32187,13 Lt. Vertinant nurodytos įmonės prestižą Lietuvos Respublikoje, tokia kaina neduoda pagrindo kilti abejonėms dėl jos realumo sandorio metu. Taip pat tai patvirtina, kad atsakovai įpirkdavo ir pirkdavo ne tik kelis šimtus ar tūkstančius litų kainuojančius vilkikus.

Ketvirta, atsakovų veikla reikalavo pakankamai nemažų ir sudėtingų pastangų, veiksmų. Išvaryti vilkikams į Rusijos Federaciją buvo reikalingi vienkartiniai leidimai vykdyti tarptautinius krovinių vežimus keliais, kurie buvo įsigyjami iš kitų asmenų. Pats G. B. buvo davęs parodymus, kad tokie leidimai kainavo maždaug 300 Lt, bet pasikeitus išdavimo tvarkai galėjo kainuoti ir apie 200-300 Eur. Be to, kainavo ir vilkiko nuvairavimas. Liudytojai A. D., R. M. baudžiamojoje byloje paliudijo, kad už reisą, t. y. vilkiko nuvarymą į Rusijos Federaciją, gaudavo po 500 Lt. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad atsakovai organizuodavo ir vairuotojų parvežimą į Lietuvos Respubliką.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes akivaizdu, kad vilkikai buvo parduoti ne už savikainą, o gerokai brangiau, kad pasidengtų ne tik turėtos nemažos tokios veiklos išlaidos, bet ir neabejotinai būtų gauta naudos, kuri, sprendžiant pagal veiklos sąnaudos, akivaizdžiai nebuvo minimali.

Nors ieškovo atstovė teigė, kad atsakovai nesilaikė įstatymų, todėl negali reikalauti, kad būtų atsižvelgiama į jų veiklos sąnaudas, su tuo negalima sutikti, kadangi dėl susiklosčiusios situacijos specifikos ieškovas negali įrodyti tikslių atsakovų pajamų, o atsakovai vengia jas atskleisti. Todėl teisingą nesumokėtu Gyventojų pajamų mokesčiu padarytą valstybės biudžetui žalą tenka nustatyti teismui (CK 6.249 str. 1 d.). Tokiam žalos nustatymui galima bandyti išvesti įvairių formulių, kriterijų, skaičiavimų, atsižvelgiant į baudžiamojoje ir civilinėje bylose surinktus įrodymus, tačiau tokie metodai vis tiek objektyviai nebus visiškai teisingi, todėl tai netikslinga. Atsižvelgiant į tai, esamoje situacijoje, teismo vertinimu, taikytini esminiai teisingumo, sąžiningumo, protingumo principai, taip pat LR Mokesčių administravimo įstatymo 70 str. 1 d. nustatyti kriterijai, ir protinga nesumokėto mokesčio suma nustatytina 5000,00 Eur. Nesumokėjus tokio dydžio Gyventojų pajamų mokesčio sumos, bendra pajamų suma (atskaičiavus minėtas sąnaudas) pardavus 108 vilkikus, būtų apie 33333,00 Eur, arba maždaug 308,00 Eur (1063,46 Lt) nuo vieno vilkiko. Atsižvelgiant į visas jau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad 1063,46 Lt grynoji nauda atsakovams nuo vieno parduoto vilkiko tikrai yra reali, ir netgi visiškai minimali.

Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad G. B. nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m balandžio 6 d., veikė vienas, o nuo 2006 m. balandžio 7 d. iki 2010 m. birželio 16 d. - kartu su K. B.. Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 str. 3 d.). Bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai (CK 6.279 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovai nusikalstamą veiką atliko bendrai, išskyrus 2005-2006 metų atitinkamą laikotarpį, kai nusikalstamą veiką darė tik G. B.. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovų solidariai priteistini 4300,00 Eur žalos atlyginimo, o iš atsakovo G. B. individualiai – 700,00 Eur.

Papildomai pastebėtina, kad toks nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo nustatymas, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra tinkamas ir teisingas, kadangi laikotarpiu, kai atsakovai veikė bendrai (apie 4 metus), kiekvienam iš jų tai sudaro apie 43,00 Eur Gyventojų pajamų mokesčio per mėnesį, o G. B. veikiant vienam – apie 87,00 Eur per mėnesį.

Kiti klausimai.

Žyminis mokestis šioje byloje neskaičiuotinas, kadangi ieškinys buvo pareikštas baudžiamojoje byloje ir galėjo būti išspręstas baudžiamojoje byloje.

Bylinėjimosi išlaidų byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 268 str., 269 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovų G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. B., a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai 4300,00 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus Eur 00 ct) valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimui ieškovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, į. k. 188729542, naudai.

Priteisti iš atsakovo G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 700,00 Eur (septynis šimtus Eur 00 ct) valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimui ieškovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, į. k. 188729542, naudai.

Kitoje dalyje patikslintą ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.