- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-10-05
- Bylos Nr.
- N1-112-238/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 64-1-00072-07
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Danguolė Šiugždinytė
- Kaltinamasis
- K.
- Nukentėjusysis
- J. K., L. K.
- Advokatai
- Vidmantas Knezevičius
- Kategorijos
- 1.1.7.2.4Bauda (BK 47 str.)
Nr. 1-112-238/2010 Proceso Nr. 64-1-00072-07 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4.; 1.2.28.4.
NUOSPRENDI S
2010 m. spalio 5 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, sekretoriaujant Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorui Zenonui Leonavičiui, kaltinamajam K. S., jo gynėjui advokatui Vidmantui Knezevičiui, nukentėjusiesiems J. K., L. K., teisiamajame posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštesniojo išsilavinimo, nevedęs, kaltinamojo teigimu dirba Jungtinėje Karalystėje, DHL krovėju, neteistas, deklaruoja gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 181 straipsnio 2 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamasis K. S. savavaldžiavo, o būtent: 2003 m. lapkričio 30 d. apie 13.00 val., Laimučio ir J. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su kitais asmenimis: E. N. (nuteistas už turto prievartavimą), A. M. (nuteistas už savavaldžiavimą), esant vykdytojo ekscesui, nes bendrininkai atliko veiksmus dėl kurių nesitarė (E. N. ir A. M. panaudojus fizinį ir psichinį smurtą), suklaidintas E. N. ir manydamas, kad E. N. turi teisę reikalauti iš L. K. pinigų už pavogtą automagnetolą, reikalavo, kad L. K. sumokėtų 200 litų E. N. ir atlygintų žalą dėl E. N. motinos D. B. patirtų nuostolių vagystės metu. Taip K. S., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė L. K. ginčijamą bei E. N. tariamą teisę atgauti pinigus už nukentėjusiojo L. K. neįvykdytą vagystę ir padarė L. K. didelę moralinę žalą. Taip padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo K. S. kaltumas patvirtinamas šiais įrodymais.
Kaltinamasis K. S. kaltu dėl savavaldžiavimo prisipažino. Paaiškino, kad 2003 m. lapkričio 30 d. susitiko E. N., A. M., M. B.. Susitikimo metu E. N. papasakojo, kad iš jo motinos automobilio L. K. pavogė magnetofoną, jo namuose matė pavogtos automagnetolos detalę, todėl nutarė visi eiti pas jį į namus ir susigražinti pavogtą daiktą. Nuėję pas nukentėjusįjį L. K. į namus, reikalavo atiduoti automagnetolą arba atlyginti 200 litų žalą už pagrobtą turtą. Kaltinamasis nurodo, kad turto neprievartavo. Kažkuris iš kartu buvusių asmenų prieš nukentėjusįjį smurtavo, tarp jų nebuvo išankstinio susitarimo smurtauti prieš nukentėjusįjį, jis (K. S.) nukentėjusiojo nemušė, turto neprievartavo. Įvykio metu buvo nepilnametis, tuo metu tinkamai neįvertino savo veiksmų. Taip pat, dėl nepilnametystės ir sąvokų netinkamo suvokimo, ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus galėjo netiksliai pareikšti, įvertinti, apibūdinti įvykio aplinkybes. Dėl padaryto nusikaltimo gailisi ir pasižada ateityje nenusikalsti.
Nukentėjusieji J. K. ir L. K. paaiškino, kad 2003 m. lapkričio 30 d. jie buvo namuose. Pro nerakintas duris į kambarį įėjo K. S., E. N., A. M., M. B.. Vaikinai kaltino L. K. dėl magnetolos vagystės, reikalavo sumokėti 200 litų už vagystę. E. N. ir A. M. naudojo fizinį smurtą prieš L. K.. Kaltinamasis K. S. smurto nenaudojo, kitiems asmenims draudė muštis, užstojo nukentėjusįjį. K. S. išsakė reikalavimą sumokėti pinigus, jie suprato, kad - už pavogtą magnetofoną. Po įvykio kaltinamieji atsiprašė, jiems nukentėjusieji atleido.
Liudytojas E. N. paaiškino, kad 2003 m. lapkričio mėn. iš automobilio buvo pavogta jo motinos D. B. automagnetola. Dėl vagystės įtarė L. K., prieš 2003-11-30 įvykį ėjo pas jį į namus aiškintis ir ten matė dingusios automagnetolos detalę. L. K. neigė vagystės faktą. Susitikęs draugus K. S., A. M., M. B., jiems papasakojo apie motinos magnetolos vagystę ir įtariamą asmenį L. K.. Visi nusprendė nueiti į namus pas L. K. pasiaiškinti ir susigrąžinti magnetolą. Ten nuėję iš nukentėjusiojo reikalavo atlyginti padarytą žalą ir sumokėti pinigus už pavogtą magnetolą, turto neprievartavo. Smurtauti ar prievartauti turtą tarp kaltinamųjų išankstinio susitarimo nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo jaunas, duodamas parodymus galėjo netiksliai pareikšti, įvertinti, apibūdinti įvykio aplinkybes.
Liudytojas A. M. paaiškino, kad 2003 m. lapkričio 30 d. kartu su K. S., E. N., M. B. vyko pas L. K. ir reikalavo atlyginti padarytą žalą už pagrobtą E. N. motinos magnetolą, turto neprievartavo. Prieš tai E. N. visiems pasakojo, kad L. K. pavogė jo motinos automagnetolą iš automobilio. Išankstinio susitarimo prievartauti turtą ar smurtauti nebuvo. Jis (A. M.) buvo nuteistas už savavaldžiavimą L. K. atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo jaunas, duodamas parodymus galėjo netiksliai pasakyti, įvertinti, apibūdinti įvykio aplinkybes.
Analogiškus parodymus teisme davė apklaustas liudytoju M. B..
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2003-12-02 buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini), kur buvo įvykdytas nusikaltimas. Apžiūros metu rasta dėmių, panašių į kraują. (t. 1., b. l. 9-15)
Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 1480 nurodyta, kad L. K. konstatuota galvos, veido ir krūtinės sumušimas, muštinė žaizda apatinėje lūpoje, kairės pusės VII šonkaulio lūžimas, o taip pat nubrozdinimai galvoje, veide, kraujosruvos veide, kairiame šone, dešinėje rankoje. Sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. (t. 1., b. l. 69)
2005-03-23 asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokoluose užfiksuota, kad liudytojas V. K. atpažino E. N., K. S., M. B., kurie 2003 m. lapkričio 30 d. buvo L. K. namuose ir reikalavo sumokėti pinigus. (t. 1., b. l. 89-96 )
Akistatos tarp J. K. ir E. N. metu 2004-01-12, nukentėjusioji patvirtino, kad 2003-11-30 E. N. ir kiti jo draugai iš L. K. reikalavo pinigų už pavogtą automagnetolą. Nurodė, kad atvykę asmenys jų nemušė. Akistatos metu E. N. patvirtino, kad su nukentėjusiosios parodymais sutinka. (t. 1., b. l. 99-100)
Akistatos tarp J. K. ir E. N. metu 2004-05-13, nukentėjusioji patvirtino, kad 2003-11-30 į butą atėjo K. S., E. N., A. M., M. B.. K. S. pasakė, kad L. K. skiria 200 litų baudą už ramų gyvenimą. Po to E. N. ir A. M. pakartojo reikalavimą mokėti 200 litų, bet už ką, ji nesuprato. Po to K. S. pasakė, kad turės mokėti po 100 litų kas mėnesį. Akistatos metu E. N. patvirtino, kad reikalavo pinigų už pavogtą magnetolą. Prievartauti turtą susitarimo nebuvo. (t. 1., b. l. 109-112)
Akistatos tarp L. K. ir E. N. metu 2004-01-12, nukentėjusysis L. K. nurodė, kad 2003-11-30 E. N. ir jo draugai reikalavo pinigų už pavogtą automagnetolą, smurtavo. Akistatos metu E. N. patvirtino, kad su nukentėjusiojo parodymais sutinka. (t. 1., b. l. 101-102)
Akistatos tarp L. K. ir E. N. metu 2004-05-12, L. K. nurodė, kad E. N. ir A. M. reikalavo mokėti 200 litų, po to jie mušė. Kiti du-stovėjo ir žiūrėjo. Negali pasakyti ar kiti du buvę vaikinai išreiškė reikalavimą. Šio procesinio veiksmo-akistatos metu E. N. nurodė, kad reikalavo 200 litų už pavogtą automagnetolą, nors jis ir neprisipažino. (t. 1., b. l. 105-106)
Akistatos tarp L. K. ir E. N. metu 2005-03-22, nukentėjusysis nurodė, kad 2003-11-30 atvykus keturiems vaikinams į jo namus, reikalavimą mokėti 200 litų pirmas išsakė E. N., o po to K. S.. Šio procesinio veiksmo-akistatos metu E. N. patvirtino, kad jis pirmas pareikalavo sumokėti 200 litų, bet tai buvo reikalavimas už pavogtą magnetolą. (t. 1., b. l. 113-114)
Akistatos tarp J. K. ir A. M. metu 2004-01-12, nukentėjusioji patvirtino, kad 2003-11-30 L. K. mušė A. M. ir E. N.. Nurodė, kad kiti vaikinai nieko nedarė. (t. 1., b. l. 115-116)
Akistatos tarp L. K. ir A. M. metu 2004-01-12, nukentėjusysis patvirtino, kad 2003-11-30 A. M. smurtavo prieš jį. (t. 1., b. l. 117-118)
Akistatos tarp L. K. ir K. S. metu 2004-01-12, nukentėjusysis nurodė, kad E. S. prieš jį nesmurtavo ir jo nemušė, jį gynė nuo kitų asmenų. (t. 1., b. l. 119-120)
Akistatos tarp J. K. ir K. S. metu 2004-01-12, nukentėjusioji nurodė, kad 2003-11-30 K. S. jokių neleistinų veiksmų jų atžvilgiu neatliko. Nepamena ar jis, ar kiti jo draugai reikalavo pinigų už pavogtą magnetolą. (t. 1., b. l. 121-122)
Akistatos tarp J. K. ir M. B. metu 2004-01-12, nukentėjusioji nurodė, kad 2003-11-30 M. B. ir jo draugai reikalavo pinigų už pavogtą magnetolą, smurto jis ir jo draugai prieš nukentėjusiuosius nepanaudojo. (t. 1., b. l. 123-124)
Akistatos tarp L. K. ir M. B. metu 2004-01-12, nukentėjusysis patvirtino, kad 2003-11-30 M. B. buvo atvykęs su draugais į jo namus. Jo draugai reikalavo pinigų už pavogtą magnetolą, smurto nepanaudojo. (t. 1., b. l. 125-126)
Akistatos tarp E. N. ir K. S. metu 2005-05-13, E. N. nurodė, kad jis pirmas pareikalavo sumokėti 200 litų už vagystę, po to pakartojo A. M., K. S.. (t. 2., b. l. 8-9)
Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad 2004-05-12 parodymų patikrinimo vietoje metu E. N. parodė nusikaltimo padarymo vietą, esančią (duomenys neskelbtini) (t. 1., b. l. 140-143)
Teismas daro išvadą, kad kaltinamasis K. S. padarė savavaldžiavimą, jo veiksmus būtina perkvalifikuoti iš LR BK 181 straipsnio 2 dalies į LR BK 294 straipsnio 1 dalį. Ši išvada daroma dėl šių aplinkybių.
Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Turto prievartavimas yra nusikaltimas nuosavybei, kurio rūšinis objektas – nuosavybė, o papildomas objektas gali būti sveikata, laisvė, orumas ir kt. Šios viena į kitą labai panašios nusikalstamos veikos atribojamos pagal esminius jų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atskiriant objektyviuosius šių nusikalstamų veikų požymius, svarbu pažymėti tai, kad savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė, o esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, kokią normą – turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ar savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) – taikyti. Atskiriant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo pagal subjektyviuosius požymius, būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip kaltininkas suvokia savo veiksmus. Savavaldžiautojo psichiniam santykiui su daroma nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą.
Teismas daro išvadą, kad kaltinamasis iš nukentėjusiojo L. K. reikalavo perduoti E. N. turtą ne išgalvotais motyvais, o manydamas, jog E. N. turi tam pagrindą, tai yra dėl nukentėjusiojo padarytos vagystės ir pagrobtos E. N. motinos automagnetolos. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš E. N. motinos D. B. automobilio buvo pavogta automagnetola. Dėl vagystės D. B. kreipėsi į policiją. Iki įvykio E. N. lankėsi nukentėjusiojo namuose, aiškinosi vagystės aplinkybes ir apie tai, kad L. K. pavogė E. N. motinos turtą, informavo K. S., kitus asmenis. K. S., E. N., A. M., M. B. atvykę pas nukentėjusįjį į namus pareikalavo grąžinti magnetolą, o jam paneigus vagystės faktą, pareikalavo sumokėti 200 litų, tai yra atlyginti padarytą žalą. Taigi byloje nustatyti faktai patvirtina aplinkybę, kad K. S. išsakytas reikalavimas sumokėti 200 litų už magnetolą L. K., pastarojo buvo suprastas kaip žalos atlyginimas dėl vagystės. Šią aplinkybę patvirtino nukentėjusiųjų L. K. ir J. K. parodymai, kaltinamojo K. S., nuteistųjų E. N., A. M. parodymai. Reikalavimas atlyginti žalą pateiktas po E. N. pasakojimo apie L. K. įvykdytą vagystę ir E. N. pačiam atėjus kartu su K. S. į namus pas nukentėjusįjį ir E. N. pirmam pareikalavus atlyginti žalą ir jam pačiam dalyvaujant pokalbyje su nukentėjusiuoju. E. N. išdėstytas reikalavimas atsiskaityti už pagrobtą magnetolą, kaltinamojo buvo suprastas kaip reikalavimas atsilyginti už tikrai padarytą vagystę. Pažymėtina, kad K. S. nežinojo, ar nukentėjusysis buvo įvykdęs vagystę, ir sąžiningai klydo dėl reikalavimo teisės tikrumo. Reikalaudamas sumokėti 200 litų, kaltinamasis vykdė tariamą kito asmens teisę. Išvadą dėl K. S. nusikalstamų veiksmų apimties ir jo veiksmų juridinio vertinimo, teismas daro įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, tai yra surinktus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu. Teisme apklaustas kaltinamasis K. S. tvirtino, kad E. N. informavo jį, A. M., M. B. apie tai, kad L. K. įvykdė jo motinos automagnetolos vagystę. Turėdami tikslą atgauti magnetolą, ėjo pas L. K. į namus, ten aiškinosi dėl vagystės, o nukentėjusiajam negrąžinus magnetolos, pareikalavo už ją sumokėti. Smurtą naudoti nesitarė, kiti kartu buvę asmenys smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo. Nurodė, kad neturėjo išankstinio tikslo prievartauti turtą, smurtauti, tokio susitarimo nebuvo su kitais įvykyje dalyvavusiais asmenimis. Ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai nėra tikslūs, nes jis buvo jauno amžiaus ir nepilnametis, todėl netiksliai pareiškė duodamas parodymus dėl įvykio aplinkybių. Teisme apklaustas E. N. paaiškino, kad susitikęs draugus K. S., A. M., M. B., jiems papasakojo apie motinos magnetolos vagystę ir įtariamą asmenį L. K.. Visi nusprendė nueiti į namus pas L. K. pasiaiškinti. Ten nuėję iš nukentėjusiojo reikalavo atlyginti padarytą žalą ir sumokėti pinigus už pavogtą magnetofoną, turto neprievartavo. Nurodė, kad neturėjo išankstinio tikslo prievartauti turtą, smurtauti, tokio susitarimo nebuvo ir su kitais įvykyje dalyvavusiais asmenimis. Ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai nėra tikslūs, nes jis buvo jauno amžiaus ir nepilnametis, todėl netiksliai pareiškė duodamas parodymus dėl įvykio aplinkybių. Teisme apklausti liudytojai A. M., M. B. aiškino, kad kartu su K. S. ir E. N. ėjo pas L. K. aiškintis dėl E. N. motinos magnetolos vagystės, reikalavo atlyginti žalą dėl magnetolos vagystės, turto neprievartavo. Teisme apklausti nukentėjusieji J. K. ir L. K. paaiškino, kad įvykio metu K. S. reikalavo atlyginti žalą ir sumokėti už pavogtą magnetolą, jis smurto prieš nukentėjusiuosius nepanaudojo, kitus asmenis drausmino ir ragino nesmurtauti. Nurodė, kad K. S. turto neprievartavo.
Iš prašymo, paaiškinimo matyti, kad 2003-11-26 E. N. motina D. B. kreipėsi į Marijampolės policijos komisariatą ir pranešė apie 2003-11-26 įvykdytą automagnetolos vagystę iš automobilio, ji buvo apklausta, jos pranešimas policijoje užregistruotas 2003-11-27, atliktas tyrimas. (t. 1., b .l. 72-76)
Taigi iš E. N. parodymų ir jo motinos D. B. prašymo policijai matyti, kad 2003 m. lapkričio 26 d. iš D. B. automobilio buvo pavogta automagnetola. E. N. nurodė, kad prieš 2003-11-30 įvykius jis įtarė L. K. vagyste, nes jo namuose matė magnetolos detalę, apie tai pasakė draugams, tarp jų ir K. S..
K. S., E. N., A. M., M. B. patvirtino, kad E. N. jiems pasakojo apie motinos magnetolos vagystę ir nurodė, kad L. K. įvykdė vagystę, jis buvo nukentėjusiojo namuose ir matė pavogtos magnetolos detalę. Jie ėjo pas nukentėjusįjį tikslu atsiimti magnetolą, o jos negavę, reikalavo už ją sumokėti. Nukentėjusieji L. K., J. K. taip pat patvirtino aplinkybę, kad K. S. reikalavo atlygio už pavogtą magnetolą. Galima daryti išvadą, kad K. S. nebuvo informuotas apie E. N. ketinimus be pagrindo gauti iš nukentėjusiojo pinigų. K. S. iš E. N. pasakojimo sužinojo apie magnetolos vagystę ir buvo įsitikinęs, kad E. N. pasakojimas yra realus, kad tikrai nukentėjusysis yra pavogęs E. N. motinos magnetolą. Tačiau galima daryti išvadą, kad K. S. suprato, jog savavališkai vykdo ginčijamą kito asmens teisę gauti žalos atlyginimą už pavogtą turtą. Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad paminėtos aplinkybės patvirtina, jog K. S. buvo suklaidintas E. N. pasakojimo apie nukentėjusiojo padarytą vagystę, pagrįstai manė turintis teisę reikalauti iš nukentėjusiojo, kad būtų atlyginta dėl automagnetolos vagystės padaryta žala, tačiau pasirinko neteisėtą būdą spręsti iškilusius teisinius santykius. Jo motyvas buvo padėti draugui atgauti turtą, kurį manė esant pavogtą.
Savavaldžiavimo nusikaltimą sudaro savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Civilinis kodeksas nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Teisės vykdymo savavališkumas reiškia veikimą priešingai šiems įstatymo reikalavimams.
Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad kaltinamasis K. S. pasirinko netinkamą ir įstatymams prieštaraujantį būdą, nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos vykdyti tariamą teisę, taip padarė nukentėjusiajam didelę moralinę žalą.
Teismas daro išvadą, kad kaltinamojo veika negali būti kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Pagal šį straipsnį padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama kaip turto prievartavimas tuomet, kai asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus. Konstatuotina, kad šiuo atveju nėra vieno iš BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementų „neturint teisinio pagrindo“.
Iš nuosprendžio matyti, kad E. N. neturėjo teisės reikalauti sumokėti pinigus, jis teismo nuosprendžiu nuteistas už turto prievartavimą. A. M. teismo nuosprendžiu nuteistas už savavaldžiavimą. E. N. prieš įvykį informavo K. S., A. M., M. B., kad L. K. pavogė jo motinos automagnetolą iš automobilio, jis matė nukentėjusiojo namuose pavogtos magnetolos detalę. Taigi galima daryti išvadą, kad prieš įvykį K. S. buvo įsitikinęs, kad tikrai L. K. yra įvykdęs E. N. motinos turto vagystę. Todėl yra pagrindas tikėti kaltinamojo K. S. aiškinimu, kad nei jis, nei kiti įvykyje dalyvavę asmenys neturėjo išankstinio tikslo prievartauti turtą, to daryti iš anksto nesitarė ir pas nukentėjusįjį ėjo bei ten išsakė reikalavimą grąžinti pavogtą magnetolą arba atlyginti už jos vagystę patirtus nuostolius. Byloje nustatyta, kad įvykio metu E. N. ir A. M. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. K. S., E. N., A. M., M. B. paneigė aplinkybę, kad iš anksto būtų taręsi panaudoti fizinį smurtą, prievartauti turtą. Įvykio metu K. S. fizinio smurto nenaudojo, priešingai, jis ramino ir draudė tai daryti, šią aplinkybę patvirtino nukentėjusiojo L. K. parodymai. Todėl teismas daro išvadą, kad buvo vykdytojo ekscesas (bendrininkų veiksmų susitarimo ribų peržengimas). Negalima daryti išvados, kad K. S. panaudojo fizinį ar psichinį smurtą, nes bylos aplinkybės šio fakto nepatvirtina.
Kauno apygardos teismo 2007-05-14 nuosprendžiu E. N. nuteistas pagal LR BK 181 straipsnio 2 dalį (turto prievartavimas).
Lietuvos Apeliacinio teismo 2007-11-09 nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį (savavaldžiavimas).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko tyčios turinys ir kryptingumas nustatomas įvertinus jo parodymus, objektyviai atliktus veiksmus bei kitus bylos duomenis. Šiuo atveju kaltinamojo nusikalstami veiksmai neleidžia daryti išvados dėl turto prievartavimo sudėties subjektyviųjų požymių. Iš baudžiamojoje byloje esančių K. S. parodymų matyti, kad jis nesuvokė esminių skirtumų tarp turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sudėties. Taip pat matyti, kad tiek įvykyje dalyvavusių kaltinamųjų, tiek nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nėra vienodi ir nuoseklūs. Kaltinamasis K. S. nurodė, kad įvykio metu ir apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nepilnametis, todėl ne visai tiksliai pareiškė ir davė parodymus apie įvykio aplinkybes. Todėl teismas negali remtis kaltinamojo parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, kur jis buvo nurodęs apie mokesčio reikalavimą „už ramų gyvenimą ir stogą“. Byloje nesurinkta įrodymų, kad K. S. turėjo tokį ketinimą ir jo siekė. To nepatvirtino ir apklausti nukentėjusieji L. K. ir J. K.. Teismas vertina K. S. parodymus, duotus teisme, ir daro išvadą, kad jie visiškai patvirtina faktą, jog kaltinamasis savavaldžiavo. Kaltinamojo parodymai dėl savavaldžiavimo aplinkybių visiškai atitinka kitus byloje esančius įrodymus ir bylos duomenis. Vertindamas kaltinamojo K. S. parodymus, duotus teisme, teismas pažymi, kad jie, nepaisant specifiškumo (turi teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus, nėra saistomas priesaikos ir atsakomybės už melagingų parodymų davimą), BPK 20 str. prasme taip pat yra savarankiški įrodymai. Tam, kad kaltinamojo parodymai būtų atmesti, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti, kokie kiti savarankiški ir patikimi įrodymai paneigia šiuos parodymus. Konstatuojama, kad jie nepaneigti. Teismas daro išvadą, kad įrodymų, jog K. S. prievartavo turtą, byloje nėra. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai teisme, daromos tik tada, kai tokiai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje 2007 m. birželio 28 d. apžvalgos 3.8.2. p.). Visuma surinktų įrodymų duoda pagrindą daryti išvadą, kad K. S., būdamas suklaidintas E. N. apie jo motinos turto vagystę, manė, kad E. N. turi teisę reikalauti iš nukentėjusiojo grąžinti pavogtą turtą arba pinigus už jį. Faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės rodo, kad K. S. suvokė, jog E. N. turtines pretenzijas realizuoja nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala (moralinė). Tokia K. S. nusikalstama veika atitinka BK 294 straipsnio 1 dalį, todėl turi būti perkvalifikuota iš BK 181 straipsnio 2 dalies. Tą aplinkybę, kad K. S. savavaldžiavo, pripažino ir prokuroras, kuris teisminio nagrinėjimo metu prašė kaltinamojo veiksmus perkvalifikuoti iš turto prievartavimo į savavaldžiavimą.
Skiriant bausmę K. S. atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, kaltininko asmenybę bei kitas aplinkybes. Kaltinamojo padarytas nusikaltimas yra nesunkus, tyčinis ir baigtas. Kaltinamasis nurodė, kad dirba. Byloje surinkti duomenys patvirtina aplinkybes, kad kaltinamasis K. S. neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, nusikalto būdamas nepilnametis, po šio nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, kaltinamasis naujų nusikalstamų veikų nepadarė, tinkamai vertina savo poelgį ir įvykdytą nusikaltimą 2003 metais. Lengvinančia atsakomybę aplinkybe pripažįstama tai, kad dėl padaryto nusikaltimo kaltę kaltinamasis pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Teismas daro išvadą, kad kaltinamajam skirtina bausmė-bauda, nes paskyrus šios rūšies bausmę bus pasiekti bausmės tikslai ir paskirtis. Skiriant baudos dydį įvertinama ta aplinkybė, kad kaltinamasis nusikalto būdamas nepilnametis, dirba, kaltinamojo teigimu, turi įsipareigojimų bankui dėl paimto kredito. Taip pat, įvertinama nusikalstamos veikos apimtys, padariniai. Įvertinamas ir nukentėjusiųjų prašymas K. S. griežtai nebausti. Kadangi nusikaltimą K. S. padarė būdamas nepilnametis, todėl skiriant bausmę turi būti taikomi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai. Taip pat įvertinama ta aplinkybė, kad šiuo metu kaltinamasis yra pilnametis. Pažymėtina, kad teisminėje praktikoje, kaip ir nurodyta LR BK 55 straipsnyje, laikomasi nuostatos, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė yra bauda. LR BK 47 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda iki 100 MGL (tai atitinka 100 BBD).
LR BK 3 straipsnio 1 dalis nurodo, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. K. S. nusikaltimą padarė 2003-11-30, kuomet minimalus gyvenimo lygis pagal 1998 m. balandžio 1 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ buvo nustatytas 125 litai, todėl vadovaujantis BK 3 straipsniu, taikytinas įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu. Bausmę, skaičiuotiną pagal minimalaus gyvenimo lygio dydį, nustato baudžiamasis įstatymas – BK 47 straipsnio 2 ir 3 dalys. Bausmė, šiuo atveju – bauda, kaip ir bet kurios kitos rūšies bausmė, yra prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui, ji nustatoma baudžiamojo įstatymo pagrindu, kurio galiojimo laiko taikymo taisykles numato taip pat baudžiamasis įstatymas. Dėl to pagal BK 3, 41, 47 straipsnių prasmę bausmės dydį lemia baudžiamojo įstatymo nuostatos ir principai.
Priėmus Lietuvos Respublikos 2008-07-15 „Minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo“ Įstatymą Nr. X-1710, įsigaliojusį 2008-08-01 nebeliko MGL (minimalaus gyvenimo lygio) instituto. Šio įstatymo 3 straipsnis numato, kad bazinis bausmių dydis tai rodiklis, taikomas nusikalstamoms veikoms kvalifikuoti bei bausmių dydžiams apibrėžti ir apskaičiuoti. Minėto Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, kad įsigaliojus įstatymui, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų kvalifikavimą bei bausmių dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „MGL“ yra tapatus ir lygus baziniam bausmių dydžiui. Esant šioms aplinkybėms, skiriant baudą turi būti vartojamas terminas BBD (bazinis bausmės dydis).
Negali būti tenkinamas ir atmestinas Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos prašymas išieškoti iš kaltinamojo ekstradicijos išlaidas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu 2005-05-26 prokuroro nutarimu K. S. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Kitų asmenų atžvilgiu byla buvo nagrinėjama teisme ir Kauno apygardos teismo 2006-09-22 nutartimi byla perduota prokurorui tyrimui papildyti. 2006 m. gruodžio 18-19 d. K. S. išvyko į Jungtinę Karalystę. 2007-01-22, 2007-01-23 priimti prokuroro nutarimai K. S. pripažinti įtariamuoju, paskelbta jo paieška, paskirta kardomoji priemonė-suėmimas, tačiau jis su nutarimais nesupažindintas, neapklaustas, apie juos neinformuotas. Teismo nuomone, esant tokioms aplinkybėms, kad K. S. atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, ir jam apie tai žinant, tačiau nežinant, kad ikiteisminis tyrimas vėl tęsiamas, nei apie tai, kad jis yra ieškomas, jam paskirta kardomoji priemonė-suėmimas, jo atžvilgiu priimtas nutarimas pripažinti įtariamuoju, taip pat jam nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jis nebuvo apklaustas, jam nebuvo žinoma apie paskirtą kardomąją priemonę, apie paskelbtą paiešką. t. y. K. S. ekstradicijos išlaidos nebuvo nulemtos jo sąmoningų veiksmų, todėl jos negali būti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš kaltinamojo. Analogiška yra teisminė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-293/2007).
Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam skirta kardomoji priemonė – užstatas. Įsiteisėjus nuosprendžiui ši kardomoji priemonė turi būti panaikinta ir užstatas grąžintas K. S..
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 301-303 straipsniais,
nusprendė:
K. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalyje, ir skirti bausmę baudą 40 BBD dydžio (5 000 litų).
Įpareigoti K. S. savanoriškai sumokėti baudą į Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Per nustatytą laiką K. S. savanoriškai nesumokėjus ar nepervedus baudos į Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, ją išieškoti priverstinai.
Nuosprendžiui įsiteisėjus kardomąją priemonę - užstatą panaikinti ir grąžinti 5 000 (penkis tūkstančius) litų K. S..
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.