- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-21
- Bylos Nr.
- I-4328-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01928-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 9000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 5-7) bei teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. gegužės 28 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namų lokaliniuose sektoriuose, taip pat uždarojoje zonoje, t.y. baudos izoliatoriuose, karantine bei kamerų tipo patalpose. Lokalinio sektoriaus patalpose buvo laikoma po 16-18 žmonių, kur visada buvo ploto stygius, drėgmė, šalta, pelėsis, taip pat buvo prastas apšvietimas, langai seni, sulūžę, buvo pilna parazitų, patalynė prastos būklės, o šilti pledai buvo draudžiami, Pažymėjo, kad maistas buvo prastas, maisto energetinė vertė siekė nuo 1100 kcal. iki 1500 kcal., o giminės ar draugai perduoti maisto neturėjo teisės. Sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, nebuvo galima užsirakinti, nebuvo ventiliacijos, patalpa buvo prastos būklės, prie sporto salės nebuvo dušo. Akcentavo, kad visose patalpose buvo pelėsis, nors jį valyti privalo nuteistieji, bet tam jis neturėjo respiratoriaus. Baldai gyvenamosiose patalpose buvo labai seni ir avarinės būklės. Nors Alytaus pataisos namų administracija buvo nustačiusi laiką, kada galima lankytis sporto aikštyne ir bibliotekoje, bet tam buvo skiriama labai mažai laiko. Teigė, kad tris metus ir vieną mėnesį praleido uždarojoje zonoje, kur plotas neatitiko reikalavimų, lovos taip pat buvo apgailėtinos būklės ir jose nebuvo įrengtos kopėtėlės užlipti į antrą aukštą, trūko baldų. Tualetas buvo tik skylė ir jis atskirtas nuo gyvenamosios patalpos siena, todėl jis dar labiau sumažino kameros ir taip mažą plotą. Vienam asmeniui buvo išduodamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus, kurio kokybė buvo labai prasta. Baudos izoliatoriuje nebuvo veidrodžio, tualeto reikmėms spintelės ar lentynėlės. Apšvietimas buvo prastas, o langas geriausiu atveju praleisdavo 10 lx natūralios dienos šviesos, patalpoje visada buvo drėgna. Pažymėjo, kad drabužių skalbimas buvo mokamas, visur buvo pilna parazitų. Pasivaikščioti buvo galima tik 1 valandą per dieną ir pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai netvarkingi. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje buvo draudžiami pasimatymai ir skambučiai bei laiškų siuntimas. Nurodė taip pat, kad dalį laiko praleido kamerų tipo patalpose, kur buvo netinkama temperatūra, apšvietimas, ventiliacija. Visos patalpos buvo netinkamos naudoti būklės. Grįžus iš kelionės nebuvo leidžiama nusiprausti duše, todėl tekdavo praustis kameroje, kur buvo tik šaltas vanduo ir prausiantis prisitaškydavo vandens ant grindų, o vandens nubėgimo kameroje įrengto nebuvo, todėl teko ne kartą paslydus susižeisti. Nurodė, kad 2015 m. kovo 3 d. kilus gaisrui jis apsinuodijo dūmais, tačiau medicinos darbuotojai jo net neapžiūrėjo. Taip pat pažymėjo, kad pareigūnai su nuteistaisiais elgėsi netinkamai, t.y. daugelis jų serga sadizmu. Atsižvelgiant į tai, kad visą bausmės atlikimo laikotarpį buvo pažeidinėjami galiojantys teisės aktai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos bei į tai, kad patyrė didžiulius dvasinius skausmus, prašė skundą tenkinti ir priteisti 9000 Eur neturtinės žalos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b.l. 9-16) bei teismo posėdžio metu su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pabrėžė, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, tai yra gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Taip pat yra įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai, pareiškėjas prašymo dėl priėmimo į darbą nebuvo pateikęs), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje. Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Akcentavo, jog nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Pažymėjo, kad Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas, kurio metu pakeisti langai, durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas. Akcentavo, kad kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Būriuose ir uždarosios zonos kamerose įrengtos prausyklos ir tualetai yra geros būklės. Atsakovo nuomone, įstaigoje maistas pateikiamas geros kokybės, taip pat nuteistųjų patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami teisės aktų nustatyta tvarka, parazitų naikinimas atliekamas pagal poreikį. Prašė pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senatį, o likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) bendrabučio tipo, baudos izoliatoriaus bei kamerų tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. gegužės 28 d.
Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 9-10). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN netinkamomis sąlygomis, nurodydamas laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. gegužės 28 d. (b.l. 5). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t.y. kaip nurodo pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio mėnesio (bylos duomenimis pareiškėjas į Alytaus PN atvyko 2012 m. gruodžio 11 d. (b.l. 17)), tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 16 d. (b.l. 8).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų Alytaus PN trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Alytaus PN, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. gegužės 28 d.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, t.y. dėl vienam asmeniui trūkusio ploto.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 m² vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 m² vienam žmogui.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ ( galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau tekste Higienos norma HN 76:2010). Joje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste Higienos norma HN 134:2015) nurodyta, kad gyvenamoji patalpa tai patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi.
Į bylą pateikti duomenys (b.l. 10, 19-21, 22-25) patvirtina, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. spalio 29 d. pareiškėjas buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių (b.l. 17). Nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d., nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. sausio 21 d., nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 19 d., nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 12 d., nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., pareiškėjas bausmę atliko 18 būrio 7 miegamajame (bendrabučio tipo), kurio plotas buvo 35,83 m² ir jame buvo įrengta 8 miegamosios vietos. Teismas daro išvadą, jog esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,47 m² ir tai atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą.
Nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. balandžio 2 d., nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 17 būrį, 4 bendrabučio tipo miegamąjį, kurio plotas buvo 35,54 m² ir jame buvo įrengta 8 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,44 m². Taigi atsakovas užtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą.
Nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., nuo 2015 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. liepos 15 d. (aktualus laikotarpis iki 2016 m. gegužės 28 d.) pareiškėjas gyveno 18 būrio 6 miegamajame (bendrabučio tipo), kurio plotas buvo 35,83 m² ir jame buvo įrengta 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,47 m² gyvenamojo ploto ir tai atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą.
Pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 21 d., nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2014 m. liepos 2 d., nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2014 m. liepos 11 d., nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. liepos 25 d., nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 25 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d., nuo 2014 m. rugsėjo 11 d iki 2014 m. rugsėjo 25 d., nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. spalio 10 d. paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 2, kuri yra 29,51 m² ploto ir joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,68 m².
Nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. balandžio 10 d., nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 41, kurios gyvenamasis plotas yra 12,40 m², joje įrengtos 3 miegamosios vietos. Teismas daro išvadą, jog esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,13 m² ir tai atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktą.
Nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 18 d., nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. vasario 15 d., nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. kovo 31 d., nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 31, kuri buvo 11,50 m² ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,83 m² ir tai taip pat atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktą.
Pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. gegužės 3 d. gyveno kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 35, kuri buvo 12,67 m² ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,22 m², todėl buvo užtikrintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimas.
Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, plotą, kurį užima kiti įrenginiai, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, vadovaujantis minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2 punktais, garantuojančiais minimalų 3,1 m² ir atitinkamai 3,6 m² kameros plotą, nuostatomis ir teismui pateiktų duomenų pagrindu darytina išvada, jog ši Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad V. B. nagrinėjamu laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos, t. y. kad didelę ginčui aktualiu laikotarpiu dalį, pareiškėjas atliko bausmę gyvendamas bendrabučio tipo patalpose. Pažymėtina tai, jog pareiškėjas šioje įstaigoje atlikdamas bausmę (išskyrus laikotarpius kai buvo uždarytas į baudos izoliatorių bei kamerų tipo patalpas) turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji, gyvendami bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. liepos 1 d. Pataisos įstaigos direktorius įsakymu Nr. 1-181 patvirtino pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašą, kurio 2 punktas numato laisvalaikio leidimo organizavimo formas: fizinę kultūrą, sportą; dvasinių, religinių poreikių tenkinimą; nuteistųjų klubo, bibliotekos darbą; kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veiklą (b.l. 28-29). Byloje nustatyta, jog pareiškėjas galėjo nuteistųjų bibliotekos ar koplyčios lankymo grafiku lankytis minėtose vietose (b.l. 36, 37). Nors pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl sportavimui bei lankymuisi bibliotekoje per mažai skiriamo laiko, tačiau naudojimosi tvarka yra patvirtinta Alytaus PN direktoriaus ir jos privalu laikytis. Taigi, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Duomenų apie pareiškėjo fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos bylos nagrinėjimo atveju byloje nėra, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui minėtu laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taipogi nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu teigė, kad visos tiek bendro naudojimo patalpos tiek gyvenamosios patalpos yra prastos būklės, tualetai neatitinka reikalavimų, nebuvo ventiliacijos, inventorius senas ir avarinės būklės. Teismas pažymi, kad į bylą pateiktu 2014 m. gruodžio 12 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. PA-369 konstatuota, jog baudos izoliatoriaus kamerose įrengta tualeto patalpa su plautuve, tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Visose kamerų tipo kamerose atliktas kapitalinis remontas, kur kiekvienoje kameroje įrengta patalpa su plautuve, tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Kiekvienam būriui yra skirti gyvenamieji kambariai, virtuvėlės, asmeninių daiktų sandėlis, rūbų džiovyklos, tualetai, prausyklos. Prausyklose yra įrengtos plautuvės, tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Patalpų valymui yra skirtas inventorius, o patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai. Taip pat nurodyta, kad lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 atliktas kapitalinis remontas ir, kad lokaliniuose sektoriuose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 reikalingas remontas, tačiau minėtu aktu pažeidimų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams nebuvo nustatyta (b.l. 30-32).
2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. PA-436 nustatyta, kad patalpos ir jose įrengti įrenginiai patikrinimo metu buvo techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pažymėta, kad patalpos vėdinamos per langus, karštas vanduo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Patalpoms, įrangai, inventoriui valyti naudojamos priemonės pagal paskirtį ir gamintojo nurodytas instrukcijas. Patalpoms, kurias valo patys nuteistieji yra skirtos valymo priemonės. Nors pareiškėjas teigė, kad patalpose pelėsis, tačiau šiame akte pažymėta, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių. Minėtu aktu konstatuota, jog Alytaus PN veiklą vykdo nepažeisdami Higienos normos HN 134:2015 nuostatų (b.l. 33-35). Pažymėtina, kad minėtos higienos normos nenumato karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias patalpas. Nors pareiškėjas kėlė ginčą dėl patalpų avarinės būklės, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo aukščiau įvardinti teiginiai, laikytini nepagrįstais.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodo inventoriaus trūkumą, taip pat, kad inventorius, t.y. lovos senos ir be kopėtėlių. Nors pareiškėjas teigia, jog lovos senos tačiau, kad jos netinkamos naudoti įrodymų nepateikė. Atsakovo atstovas patvirtino, kad vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 Pataisos įstaigos administracija aprūpina nuteistuosius taip kaip numatyta baldais ir kietuoju inventoriumi bei, kad įstaigoje kameros yra aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi (b.l. 12, 13). Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai nenumato reikalavimo dviaukštėms lovoms įrengti kopėtėles. Taigi pareiškėjo argumentai dėl inventoriaus trūkumo bei netinkamų naudoti lovų, atmestini kaip neįrodyti.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas per mėnesį nuteistiesiems turi būti išduodama tualetinio muilo 100 g., skalbiamojo muilo 200 g., tualetinio muilo 1 rulonas numatyta, jog tualetinio popieriaus 1 rulonas išduodamas 1 mėnesiui. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui, reikalavimų tualetinio popieriaus kokybei galiojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, todėl neteisėti atsakovo veiksmai ir pats neturtinės žalos egzistavimo faktas dėl per mažo kiekio ir nekokybiško tualetinio popieriaus išdavimo nenustatyti. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo aprūpinimo higienos priemonėmis, todėl suteikti jam daugiau tualetinio popieriaus ar kitų priemonių atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo netvarkingas, be to, pasivaikščioti kiemelyje jis galėjo tik vieną valandą per parą.
Higienos normos HN 76:2010 11 punkte nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis buvo vedamas pasivaikščioti mažiau nei vienai valandai, arba, kad visai nebuvo vedamas pasivaikščioti, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal Higienos normos HN 76:2010 11 punkto nuostatas privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą kategorijai, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai skunde nurodo, kad kiemeliai buvo netvarkingi, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginys dėl netvarkingo pasivaikščiojimo kiemelio bei galimybės tik vieną valandą pasivaikščioti, atmestinas.
Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog gyvenamosiose patalpose visada buvo šalta, tamsu, netinkamas apšvietimas. Pažymėtina, kad 2014 m. gruodžio 12 d. ir 2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras atliko Alytaus PN patalpų, tarp jų ir baudos izoliatoriaus bei kamerų tipo patalpų, patikrinimus, kurių metu nebuvo nustatyta pažeidimų Higienos normos HN 76:2010 bei Higienos normos HN 134:2015 reikalavimams (b.l. 30-32, 33-35). Atsakovo atstovas patvirtino, kad Alytaus PN vadovaujasi teisiniu reglamentavimu ir šiltuoju metų periodu užtikrina gyvenamosiose patalpose oro temperatūrą 18oC-28oC, šaltuoju metų laiku 18oC-22oC, šiltuoju metų laiku santykinę oro drėgmę 35-65%, šaltuoju metų laiku - 35-60%, dirbtinę apšvietą 200 lx. Taip pat pažymėjo, kad Alytaus PN esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas ir nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią teisinį reglamentavimą visuose pataisos namuose (b.l. 13). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nedezinfekuojamu minkštu inventoriumi bei, kad kamerose gausu parazitų. Tiek galiojusioje Higienos normoje HN 76:2010, tiek galiojančioje Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN patalpose buvusių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta 2013 m. sausio 30 d. tarp V. M. IĮ ir Alytaus PN sudaryta sutartis Nr. 39, 2014 m. sausio 8 d. minėtos sutarties pratęsimas Nr. 2, patvirtina, kad skiriamos lėšos deratizacijos ir dezinsekcijos darbams (b.l. 46-49, 50) ir tai teismui nekelia abejonių, jog Alytaus PN, esant poreikiui, yra atliekamas kenkėjų naikinimas. Be to, į bylą pateiktas 2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PA-436 patvirtina, kad atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius buvimo pėdsakus, - jie naikinami (b.l. 34). Teismui nepateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog aukščiau nurodytos sutarties šalys nesilaiko. Be to, teismo vertinimu, kameras ir minkštą inventorių nuolat tinkamai prižiūrint, tvarkant, plaunant, palaikant švarą, parazitų ir kenkėjų plitimo galima išvengti. Pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais ir atmestini.
Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN teikiamas maistas yra nepilnavertis, jo energetinė vertė nuo 1100 iki 1500 kcal.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Šio kodekso 173 straipsnio 5 dalis numato, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Nėščioms moterims ir krūtimi maitinančioms motinoms pagal gydytojų komisijos išvadą leidžiama gauti pašto ar perduodamų maisto produktų siuntinių. Jų svorį ir periodiškumą nustato Kalėjimų departamento direktorius. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - ir Maitinimo organizavimo taisyklės) bei Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2014 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo.“
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nedirbantis vyras (kokiu buvo pareiškėjas), laikomas laisvės atėmimo vietoje, per parą turi gauti 2298 kcal, 72 g riebalų, 72 g baltymų, iš kurių 31 g gyvūniniai, 334 g angliavandenių, iš kurių 88 g mono ir disacharidai, vitaminų: 0,2 mg A, 1,8 mg B1, 1,7 mg B2, 13,3 mg PP, 42,8 g C, 10 mg E ir 3 mg B12, mineralinių medžiagų: 1,5 g Na, 2,5 g K, 0,6 g Ca, 0,4 g Mg, 0,9 g P ir 10 mg Fe. Į bylą pateiktas Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus 2015 m. kovo 30 d. Cheminių tyrimų protokolas Nr. Ch1680 (b.l. 60-61), 2015 m. rugpjūčio 18 d. Kauno technologijos universiteto maisto instituto maisto tyrimų centro tyrimų protokolas Nr. 50 073, 2016 m. kovo 22 d. Kauno technologijos universiteto maisto instituto maisto tyrimų centro tyrimų protokolas Nr. 53 350, 2016 m. sausio 7 d. Kauno technologijos universiteto maisto instituto maisto tyrimų centro tyrimų protokolas Nr. 52 280 (b.l. 54, 55, 56, 57, 58, 59) patvirtina, kad maisto dienos patiekalų energetinė vertė atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką pareiškėjas neturi pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius netinkamas jo kalinimo sąlygas, tačiau privalo tinkamai ir aiškiai apibrėžti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kaip buvo pažeistos jo teisės dėl blogos maisto kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pažymėtina, jog esant didesniam poreikiui už teisės aktų numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės maisto produktus, juos galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Atmestinas pareiškėjo teiginys, kad giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti jam maisto, kadangi bausmių vykdymo norminiai aktai nenumato nuteistųjų teisės gauti iš artimųjų ar kitų asmenų atvežtus ir perduotus maisto produktus ar maisto papildus.
Byloje taip pat keliamas dėl mokamo drabužių skalbimo Alytaus PN.
Higienos normos HN 76:2010 38.1. punkte nurodyta, kad skalbyklose skalbiami lovos skalbiniai, rankšluosčiai, apatiniai ir viršutiniai drabužiai. Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (Higienos normos HN 76:2010 64 p., Higienos normos HN 134:2015 40 p.).
Byloje esantis 2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PA-436 patvirtina aplinkybę, kad nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Taip pat nurodyta, jog Alytaus pataisos namų direktorius 2015 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1-104 yra patvirtintas Nuteistųjų asmeninių apatinių drabužių skalbimo bei viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valdymo tvarkos aprašas. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami atsižvelgiant į užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę ir nuteistiesiems yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše pagal patvirtintą grafiką (b.l. 33-35, 45). 2014 m. gruodžio 12 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. PA-39 konstatuota, kad nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, apatiniai drabužiai skalbiami ir džiovinami vieną kartą per savaitę pataisos namų skalbykloje (b.l. 30-32). Teismas pažymi, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, tačiau, jei asmuo asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų, esant jo prašymui, viršutiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o išskalbti drabužiai yra grąžinami sausi, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su tokiu prašymu į Alytaus PN administraciją bei kad jam buvo atsisakyta skalbti viršutinius drabužius nemokamai. Pareiškėjui yra sudaryta galimybė naudotis skalbyklos paslaugomis, į skalbyklos paslaugą įeina ir skalbinių džiovinimas, taigi nurodytu aspektu pagrindo konstatuoti Alytaus PN administracijos neteisėtus veiksmus nėra.
Pareiškėjas nurodė, kad jam atliekant bausmę baudos izoliatoriuje, buvo draudžiami pasimatymai, skambučiai bei laiškų siuntimas. Pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje numatyta, kad pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių drausmės grupei, teisė per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų bei du kartus per mėnesį paskambinti telefonu. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės davė pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas konkrečiai neįvardino kokie jam pasimatymai ilgalaikiai ar trumpalaikiai buvo draudžiami. Turint omenyje, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, konstatuotina, jog pagal aukščiau įvardintą teisinį reglamentavimą, pareiškėjui tokie pasimatymai ir nepriklausė. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad atliekant bausmę baudos izoliatoriuje tik retais atvejais pavykdavo išsiųsti laiškus, tačiau įrodymų, kad rašė laiškus, bandė juos įteikti ar, kad buvo atsisakyta juos paimti, nepateikė. Nepateikė jokių įrodymų ir, kad jam nebuvo suteikta teisė paskambinti. Byloje nepateikta dokumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių jo teisių pažeidimų buvo kreipęsis į įstaigos administraciją ir, kad jo prašymas buvo netenkintas. Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas daro išvadą, kad vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai apie Alytaus PN neteisėtus veiksmus, negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį su nuteistaisiais, t.y., kad daugelis jų serga sadizmu, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Pareiškėjas akcentavo, jog prie sporto salės nebuvo dušo, nors jis yra garantuotas teisės aktų. Atsakovo atstovas paneigė šias pareiškėjo pretenzijas nurodydamas, kad Alytaus PN sporto salės nėra, yra įrengtas tik sporto aikštynas po atviru dangumi, kuriame dušas nėra įrengtas, kadangi teisės aktai to nereglamentuoja (b.l. 14). Šiais atsakovo teiginiais nėra pagrindo teismui netikėti, todėl pareiškėjo minėti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Atmestini taip pat ir pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledus. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Alytaus PN 2015 m. kovo 3 d. uždarojoje zonoje kilo gaisras, kurio metu jis apsinuodijo dūmais, o gydytojai jo bei kitų nuteistųjų net neapžiūrėjo.
Pareiškėjo nuomone, Alytaus PN medicinos specialistai netinkamai atliko savo pareigas, kadangi 2015 m. kovo 3 d. Alytaus PN uždarojoje zonoje kilusio gaisro metu jis apsinuodijo dūmais, o gydytojai jo bei kitų nuteistųjų net neapžiūrėjo. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.
Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Atsakovo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad medicinine pagalba pareiškėjas naudojosi, tačiau ne kalinimo sąlygos Pataisos įstaigoje lėmė pareiškėjo nusiskundimus. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
Pažymėtina, kad Alytaus PN prašo 2,76 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pareiškėjo už pateiktos medžiagos kopijų rengimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Alytaus PN nurodė, kad dėl pareiškėjo skundo teismui darė 46 lapus teikiamos medžiagos kopijų. Kopijavimo išlaidos apskaičiuotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos 6 ir 7 punktais, taip pat Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, pagal kuriuos nustatyta A4 formato lapo dokumento kopijos parengimo kaina – 0,06 Eur. Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus PN teikdamas teismui atsiliepimą į skundą elektroninių ryšių priemonėmis, kartu su atsiliepimu teikė ir papildomą medžiagą taip pat elektroninių ryšių priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų daręs dokumentų kopijas į šią administracinę bylą, atsakovo atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis, 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Skundo dalį dėl pareiškėjui nesuteiktų medicininių paslaugų palikti nenagrinėtą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.