Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-03-14 · Administracinė byla Nr. A-44-1062/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-14
Bylos Nr.
A-44-1062/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01516-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Ramutė Ruškytė (pran.)
Pareiškėjas
L. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-44-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01516-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. L. (toliau – ir pareiškėjas) savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 4–6).Pareiškėjas paaiškino, kad jis laisvės atėmimo bausmę atliko Marijampolės PN nuo 2012 m. kovo mėnesio. Atvykus į Marijampolės PN buvo patalpintas į karantino kamerą ir ten buvo laikomas savaitę laiko. Karantino kameroje plotas neatitiko teisės aktuose nustatytai gyvenamojo ploto minimaliai normai. Kameroje nebuvo lango, trūko oro, buvo patalpintas kartu su rūkančiais. Nurodė, kadangi yra neįgalus, todėl buvo paskirtas bausmę atlikinėti į 19 būrį, kuris yra neįgaliųjų ir pagyvenusių žmonių būrys, sekciją Nr. 1. 19 būryje taip pat plotas neatitiko teisės aktuose nustatytai gyvenamojo ploto minimaliai normai. Sekcijoje gyveno 24 žmonės. Langai maži, todėl buvo prastas apšvietimas, trūko oro. Dėl prasto apšvietimo nusilpo regėjimas, negalėjo skaityti, rašyti. Dėl klubo, kelio sąnarių skausmų pradėjo sunkiai vaikščioti, todėl negalėdavo nueiti į valgyklą pavalgyti, tekdavo kęsti alkį. Maisto į gyvenamąją patalpą niekas neatnešdavo, nes neturėjo už ką mokėti asmeniui, kuris atneštų maistą. Kiti nuteistieji kartais atnešdavo duonos, dešreles arba kiaušinį. Kenčiant didelius skausmus naktį būdavo sunku prisikviesti pareigūnus, nes jie nukeldavo signalinį ragelį ir nebūdavo galimybės prisišaukti pagalbos. Pareigūnui dažnai užgauliodavo. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu, sutriko miegas. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 12–18).Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2012 m. kovo 29 d. ir buvo paskirtas į būrį Nr. 19, 192 brigadą, gyvenamąją patalpą Nr. 1, patalpos plotas 39,60 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų. Pabrėžė, jog nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip visi kiti asmenys, jokių išimčių, bloginančių pareiškėjo padėtį, nebuvo. Į nuteistųjų būrį Nr. 19 yra perkeliami vyresnio amžiaus (virš 40 metų) gero elgesio, nevartojantys narkotikų nuteistieji. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio mėnesį, 2012 m. kovo mėn., 2010 m. rugsėjo 13 d. atliko Marijampolės pataisos namų patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimams ir pažeidimų nenustatė. Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą Marijampolės pataisos namų karantino patalpoje ir pažeidimų nenustatė. 19 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir 2 pisuarai. Tarp klozetų įrengtos pertvaros. Prausykloje yra įrengtas dušas, įrengti keturi šalto vandens čiaupai. Sanitariniu mazgu gali naudotis ir neįgalūs asmenys. Maitinimas Marijampolės PN organizuotas vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 bei 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-38 patvirtintais valgiaraščiais. 2012-2013 m. nuteistajam buvo duotas leidimas ankščiau išeiti į valgyklą, 2014 metais, progresuojant (duomenys neskelbtini), buvo duotas leidimas parnešti maisto davinį į būrį. Maistą nešiodavo kitas to paties būrio nuteistasis. Marijampolės PN, vadovaujantis Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 puntu, yra užtikrinamas nuteistųjų asmenų teisės į sveiką aplinką be tabako dūmų ir Tabako kontrolės įstatymo reikalavimų laikymasis. Tam, kad nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nuteistiesiems griežtai yra draudžiama rūkyti gyvenamose patalpose, taip pat ir 19 būrio patalpose. Bendro naudojimo patalpose iškabintos iškabos, ženklai su draudimu rūkyti, nuolat vykdoma nuteistųjų priežiūra, kad nuteistieji laikytųsi nustatytos teisės aktais tvarkos. Marijampolės PN nuteistųjų gyvenamieji pastatai yra bendrabučių tipo, todėl nuteistieji didelį paros laiko tarpą gali būti lauke, todėl lokaliniuose sektoriuose po atviru dangumi yra įrengtos rūkymui skirtos vietos pažymėtos „Rūkymo vieta“ ženklais. Įrodymų, kad Marijampolės PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjas nepateikė. Administracija jokių skundų dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų iš pareiškėjo nėra gavusi. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nesikreipė į Marijampolės PN direktorių, prašydamas jį pervesti į kitas gyvenamąsias patalpas, taip pat dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos, susijusios su laikymo sąlygų pažeidimais, į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Kadangi Marijampolės PN jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė ir prievolė atlyginti neturtinę žalą. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui taikyti senaties terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimui (I t., b. l. 178–184).Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi ir kitomis normomis, sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2015 m. sausio 8 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 5 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. rugpjūčio 5 d. pareikšti. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. rugpjūčio 5 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmesta kaip nepagrįsta.Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į būrį Nr. 19, 192 brigadą, gyvenamąją patalpą Nr. 1. 19 būrio 192 brigados 1 gyvenamosios patalpos plotas 39,60 kv. m, įrengta 20 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui šioje patalpoje teko 1,98 kv. m. Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN metu, nuo 2012 m. rugpjūčio 5 d. iki 2015 m. sausio 8 d. gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinama Taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 1,12 kv. m). Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad patalpose netinkama vėdinimo sistema, trūko oro. Teismas vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 24 punktu ir 26 punktu. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio 10 d., 2012 m. kovo 22 d. atliko Marijampolės pataisos namų patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad ginčo gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas natūralus apšvietimas. Atsakovas nepateikė duomenų apie patalpų, kuriose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę natūralų apšvietimą, taip pat nepateikė ir Marijampolės Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros natūralios apšvietos liko nepaneigti. Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį su nuteistaisiais, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz., rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN administracija nėra užfiksavusi pareigūnų tyčiojimosi iš nuteistųjų veiksmų. Atsižvelgiant į ankščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, t. y. tyčiojamasi, naudojamas fizinis smurtas, žeminamas ar pan., todėl šie skundo argumentai vertinti kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmesti. Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl klubo, kelio sąnarių skausmų pradėjo sunkiai vaikščioti, todėl negalėdavo nueiti į valgyklą pavalgyti, tekdavo kęsti alkį. Maisto į gyvenamąją patalpą niekas neatnešdavo, nes neturėjo už ką mokėti asmeniui kuris atneštų maistą. Atsakovas atsiliepime ir pažymoje nurodė, jog 2012–2013 m. pareiškėjui buvo duotas leidimas anksčiau išeiti į valgyklą, 2014 m. progresuojant (duomenys neskelbtini), buvo duotas leidimas parnešti maisto davinį į būrį. Maistą nešiodavo kitas to paties būrio nuteistasis. Jokių problemų dėl maisto nešiojimo nuteistasis nėra išsakęs. Pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas buvimo Marijampolės PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl maisto nešiojimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikyti deklaratyviais, todėl atmesti kaip nepagrįsti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad naktį būdavo sunku prisikviesti pareigūnus, nes jie nukeldavo signalinį ragelį ir nebūdavo galimybės prisišaukti pagalbos. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog naktį būdavo sunku prisikviesti pareigūnus, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildino iš nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose. Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru yra įtvirtintas ir Higienos normos 14 punkte. Iš byloje esančių duomenų buvo matyti, kad 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės PN lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė. 2015 m. balandžio 23 d. Marijampolės PN lankėsi Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai, kurie tikrino, ar nuteistieji būriuose, koridoriuose rūko, ar jaučiamas rūkalų kvapas, tačiau pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją dėl laikymo su rūkančiais asmenimis kreipėsi su prašymu 2014 m. liepos 28 d. Tačiau tą pačią dieną paprašė prašymo nenagrinėti. Teismas pabrėžė, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmesti kaip neįrodyti. Nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės normų, reglamentuojančių gyvenamąjį plotą, reikalavimus atitinkančiose gyvenamosiose patalpose, tačiau nustatytus pažeidimus dėl ploto gyvenamosiose patalpose trūkumo iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus ir lauke esančio kiemo teritorijoje, galėjo dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla, buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Kita vertus, atkreiptas dėmesys, kad byloje nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pabrėžta, kad Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2015 m. rugpjūčio 25 d. pažyma Nr. 55/04-433 patvirtina, jog pareiškėjas į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo, į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi dėl progresuojančios (duomenys neskelbtini).Atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (atsakovas nepaneigė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu trūko 1,12 kv. m) bei pataisos įstaigos daryto pažeidimo trukmę – 820 parų, padaryta išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, priteisiant jam 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas L. L. apeliaciniame skunde nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu, prašo jį panaikinti, iš naujo įvertinti bylą ir priteisti didesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą (II t., b. l. 1–2).Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija neatitinka jo patirtų kančių. Mano, jog teismas nepagrįstai palaikė atsakovo argumentus, kadangi jis buvo žeminamas, būdamas neįgalus negalėjo savimi pasirūpinti, mokėti, kad kažkas jam padėtų, būdavo nevalgęs. Nurodo, jog jo regėjimas pablogėjo, dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo kankinamas ir žeminamas. Teigia, jog bijodamas fizinio susidorojimo pareiškėjas yra privestas tylėti arba atsisakyti kokio nors tyrimo. Pažymi, jog ne kartą kreipėsi dėl perkėlimo į kitą įkalinimo įstaigą. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį dėl 800 Eur priteisimo pareiškėjui ir priimti naują sprendimą – šios žalos nepriteisti (I t., b. l. 187–189). Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas atlikinėjo bausmę pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatyta tvarka. Vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimu Valašinas prieš Lietuvą ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas dėl šios teismo praktikos nepasisakė. Gyvenamojo ploto trūkumas negalėjo pakenkti pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei, ką patvirtina ir prie atsiliepimo į skundą pateikta Psichologinės tarnybos pažyma. Pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas sąlyginai trumpą laikotarpį. Teismas neįvertino, jog pareiškėjas tris kartus per dieną yra nemokamai maitinamas, jam yra suteikiama nemokama gyvenamoji vieta, teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 11–12, 19–18).Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam nusilpo regėjimas, taip jo gyvenimas buvo labai pabloginamas. Išdėsto, jog sumažėjus bendravimo galimybėms tapo uždaresnis. Būdamas neįgalus kentė kankinimus. Gyvenamasis plotas buvo toks mažas, kad buvo galima tik sėdėti ant lovos. Pažymi, jog rūkymas būryje buvo toleruojamas, jis pabandė kreiptis į Marijampolės PN dėl rūkymo, tačiau vos nesulaukė fizinio susidorojimo ir buvo priverstas savo skundo atsisakyti. Teigia, jog Marijampolės PN veikia susidorojimo mechanizmas, kuris pablogina nuteistajam padėtį. Paaiškina, jog teko badauti, nes nebuvo nešiojamas maistas, o reikia mokėti, kad jam nešiotų valgį. Pateikia duomenis apie savo sveikatą. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 14).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą Marijampolės PN nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2015 m. sausio 8 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN metu, nuo 2012 m. rugpjūčio 5 d. iki 2015 m. sausio 8 d. gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinama Taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 1,12 kv. m), iš viso 820 parų, taip pat atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl netinkamos kameros apšvietos, dėl to priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigdamas, jog priteista neturtinės žalos atlyginimo kompensacija neatitinka jo patirtų kančių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palaikė atsakovo argumentus. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas priteisė pareiškėjui per didelę neturtinės žalos atlyginimo sumą ir netinkamai įvertino bylos aplinkybes.Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. rugpjūčio 5 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 5 d. į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos išvadas dėl ieškinio senaties taikymo bei atsižvelgusi į tai, jog apeliaciniame skunde jokių argumentų dėl tokių pirmosios instancijos teismo išvadų nėra ir jos neginčijamos, konstatuoja, kad teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstos ir teisėtos, todėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su senaties termino taikymu, iš naujo neanalizuoja ir dėl jų atskirai nepasisako.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Marijampolės PN pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpį (nuo 2012 m. rugpjūčio 5 d. iki 2015 m. sausio 8 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. rugsėjo 7 d. pažyma „Dėl L. L. gyvenamosios vietos Marijampolės pataisos namuose, b. l. 19, taip pat b. l. 12), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.Nagrinėjamu atveju pareiškėjui daugiau nei dvejus metus teko 1,98 kv. m ploto. Nesutiktina su atsakovo argumentais, jog netinkamomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas sąlyginai trumpą laikotarpį. Sanitarinis mazgas bendrabučio tipo miegamosiose patalpose neįrengtas. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13). Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos ir kiti duomenys, I t., b. l. 84–148) matyti, jog pareiškėjas turi sveikatos problemų, taip pat turi problemų dėl regėjimo, be to, atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę, jog (duomenys neskelbtini) progresuoja, pakankamos asmeninės erdvės sudarymas buvo itin svarbus siekiant užtikrinti jo sveikatą ir saugumą. Tačiau nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą tik abstrakčiai nurodė, jog rūkymas būryje buvo toleruojamas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Marijampolės PN administracijai būtų skundęsis dėl laikymo su rūkančiais asmenimis ar prašęs jį laikyti su nerūkančiais. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros natūralios apšvietos liko nepaneigti. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis yra per mažas, dėl to teisėjų kolegija padidina pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 5 000 Eur ir vertina, jog ši suma yra adekvati atsakovo padarytam teisės pažeidimui atlyginti. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjui priteistinas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui L. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisRamutė RuškytėSkirgailė Žalimienė