- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-28
- Bylos Nr.
- ATP-866-107/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-03024-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Stasys Valužis
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro viršininko R. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarimo, kuriuo J. G., gim. (duomenys neskelbtini) , pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį administracinė byla nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
2012-07-20 J. G. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., o Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-11-13 nutarimu J. G. administracinę bylą nutraukė už tai, kad 2012-07-13, apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), ji, vairuodama automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdama Kelių eismo taisyklių 9, 106, 234 punktų reikalavimus, kliudė važiuojantį automobilį „Honda CR-V ir jį apgadino, apie eismo įvykį policijai nepranešė, iš eismo įvykio vietos pasišalino.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro viršininkas R. Š. nurodo, kad J. G. savo paaiškinime teigė, jog po įvykio atidžiai apžiūrėjo savo automobilį ir pastebėjo kito automobilio padarytus neryškius įbrėžimus. Liudytoja K. L., kuri sėdėjo kartu su seserimi J. G., parodė, kad jos nepasižiūrėjo į kito automobilio valstybinius numerius, nes pagalvojo, kad padaryta nedidelė turtinė žala, todėl policijos nekvietė. Apelianto tvirtinimu, nuo šio momento J. G. aiškiai suprato, kad įvyko eismo įvykis, buvo pažeistos Kelių eismo taisyklės. J. G. padarė administracinį teisės pažeidimą tyčia, nes ji suprato padariusi priešingą teisei savo veikimo ar neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Apeliantas prašo skundžiamą nutarimą panaikinti, J. G. paskirti ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. sankcijų ribose numatytas nuobaudas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą J. G. teigia, kad jeigu eismo įvykis ir buvo, tai jis įvyko ne dėl jos kaltės. Nurodo, kad, kai ji su seserimi įsėdo į automobilį, dar nespėjus užsisegti saugos diržų ir neįkišus raktelio į automobilio užvedimo spynelę, prie jos automobilio prisartino R. S. vairuojamas automobilis. R. S. kalbėjo telefonu, tą pati pripažino teisme, automobilyje, kėdutėje sėdėjo kūdikis. J. G. nuomone, jos dėmesys buvo nukreiptas į pokalbį ir į kėdutėje sėdintį kūdikį, todėl ji per anksti pasuko į įvažiavimą, į kiemą, prie kurio stovėjo jos (J. G.) automobilis. J. G. tvirtinimu, R. S. atsitrenkė į jos automobilį, pavažiavo atbula ir iš įvykio vietos nuvažiavo. J. G. nurodo, kad jai yra virš (duomenys neskelbtini) metų, ji niekada neskuba pradėti važiuoti, viską gerai apgalvoja. Kai R. S. įvažiavo į jos automobilį, ji su seserimi išlipo iš automobilio, apžiūrėjo automobilio vietą, į kurią jų manymu, galėjo atsitrenkti R. S. vairuojamas automobilis. R. S. automobilio nebematė, valstybinio numerio neįsidėmėjo, suprato, kad ji iš įvykio vietos pabėgo, todėl, įsitikinusios, kad jos (J. G.) automobilis nesugadintas, žala nepadaryta, nusprendė, kad jokio įvykio nebuvo ir nuvažiavo. Po dviejų savaičių ji buvo iškviesta į policiją. J. G. nesuprantama, kaip į jos automobilį įvažiavusi vairuotoja galėjo būti tokia įžūli, pasislėpusi palaukė, kol ji nuvažiuos, pasižiūrėjo jos automobilio numerius ir kreipėsi į policiją. Tai, kad J. G. į R. S. automobilį neįvažiavo, paliudijo ir J. M.. J. G. nuomone, teismas teisingai įvertino visus įrodymus ir konstatavo, kad ji dėl transporto priemonių susidūrimo nekalta, nes jos (J. G.) automobilis stovėjo, o atsakyti turi tie, kurie yra kalti. Prašo skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo su šiuo įvykiu yra susijęs, kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010). Šis pažeidimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką gali būti padaromas tik tyčia, kai asmuo suvokia padaręs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (pvz. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010; 2010 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-5002/2010).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.
2012-07-03 tarnybiniame pranešime Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro Eismo įvykių tyrimo grupės vyresnysis patrulis D. M. nurodė, kad 2012-07-03 17.30 val. R. S. kreipėsi į Kelių policijos biurą ir pranešė, kad prie (duomenys neskelbtini) namo, jai sukant į kairę, į kiemą, pajudėjo šalia kelkraščio stovėjęs automobilis „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsitrenkė į jos vairuojamą automobilį „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilis „Ford Focus“ atsitraukė atgal ir apsisukęs nuvažiavo (duomenys neskelbtini) prospekto link (b. l. 5).
2012-07-20 tarnybiniame pranešime Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro Eismo įvykių tyrimo grupės specialistas A. B. nurodė, kad, atvykusi į Kelių policijos biurą, J. G. paaiškino, kad įvykio metu automobiliu nevažiavo, o tik ketino važiuoti. Jos automobilį kliudė kitas automobilis. J. G. iš automobilio neišlipo, automobilio neapžiūrėjo. Automobilį apžiūrėjo vėliau, pamatė, kad jis apgadintas nežymiai, nusprendė, kad jai žala padaryta minimali, žmonės nenukentėjo, todėl niekur nesikreipė.
Specialistas A. B. konstatavo, kad automobilio „Ford Focus“ vairuotoja J. G. „juto susilietimą“, pradėdama važiuoti turėjo įsitikinti, kad pro šalį nevažiuoja jokia transporto priemonė, nesvarbu, kaip ji važiuotų, turėjo ją praleisti, o supratusi, kad padarė eismo įvykį, apie jį turėjo pranešti policijai (b. l. 4).
2012-07-03 paaiškinime R. S. nurodė, kad įvykio dieną, prieš (duomenys neskelbtini) namą, parodžiusi posūkį, norėjo sukti į šalutinį kiemą. Kelkraštyje stovėjęs automobilis pajudėjo ir įvažiavo į jos automobilį. Kad pajudėjęs automobilis atsirėmė į jos automobilį, pažiūrėjusi pro langą, R. S. nepastebėjo. Tik patraukusi automobilį ji pastebėjo, kad nubrozdintos durelės. Automobilį vairavusi moteris su keleive iš įvykio vietos pasišalino. R. S. teigimu, ji moteris vijosi, užsirašė automobilio valstybinius numerius ir apie įvykį pranešė policijai (b. l. 13).
Teismo posėdyje R. S. savo parodymus keitė. Iš pradžių ji tvirtino, kad, kai ji savo automobiliu norėjo pasukti į kiemą, neparodęs posūkio, pradėjo judėti J. G. automobilis. R. S. pamanė: „kad spėjau sustabdyti, nes nelabai kas girdėjosi, nes grojo muzika.“ Apie tai, kad automobiliai kliudė vienas kitą, neparodė. Toliau aiškinantis situaciją R. S. parodė, kad, jai privažiavus, „jos įtrenkė.“ Į advokato V. J. klausimą R. S. atsakė: „pajutau susilietimą. Laikau, kad pasišalinau iš įvykio vietos, nes pajudėjau atgal. Tai mano klaida. Policija man nesurašė protokolo dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, nebaudė.“ Iš R. S. parodymų matyti, kad vieną kartą savo parodymais duoda suprasti, kad automobilių susidūrimo nepajuto, negirdėjo, nes jos automobilyje grojo muzika, kitu atveju – automobilių kontaktą pajuto. Apie tai, ar darydama posūkį kalbėjo telefonu, R. S. taip pat parodė nevienareikšmiškai. Iš R. S. parodymų matyti, kad ji pati iš įvykio vietos pasišalino neleistinai.
2012-06-19 (b. l. 12, turėtų būti 2012-07-19) paaiškinime J. G. nurodė, kad jos automobilis 2012 m. liepos 3 d., apie 17 val. 30 min., stovėjo (duomenys neskelbtini) gatvėje, kelkraštyje, keleivio sėdynėje sėdėjo jos sesuo K. L.. J. G. apsidairė, norėdama įvažiuoti į kiemą, parodė posūkį, tačiau, dar iš vietos nepajudėjus, staiga jos automobilį prispaudė džipas ir sustojo. Vengdama automobilių kontakto, J. G. įvažiavo į kiemą, o jas prispaudęs automobilis dingo. Savo automobilį apžiūrėjo ne iš karto. Kai pasitiko svečius, automobilį apžiūrėjo autobusų stotyje. Pamatė, kad įbrėžimai nėra žymūs, tuo viskas ir pasibaigė (b. l. 12).
Teismo posėdyje J. G. patvirtino, kad, kai į ją įvažiavo automobilis, ji stovėjo vietoje, raktelio į užvedimo spynelę dar nebuvo įkišusi. Kliudžiusi jos automobilį automobilio vairuotoja stabtelėjo, pavažiavo atgal ir nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) . Į ją įvažiavusi automobilio vairuotoja laikė rankoje telefoną. Išlipusios iš automobilio, J. G. ir jos sesuo ant automobilio jokių įbrėžimų nepastebėjo, o į jas įvažiavusio automobilio vairuotoja nuvažiavo. J. G. tvirtinimu, ji su seserimi automobilyje dar sėdėjo 5–7 minutes, tačiau prie jų niekas nepriėjo (b. l. 42–43).
Teismo posėdyje liudytoja K. L. patvirtino, kad J. G. automobilį kliudžiusi automobilio vairuotoja „davė atbula“ ir nuvažiavo. Jų automobilis stovėjo vietoje, o po susidūrimo J. G. pajudėjo iš vietos ne iš karto. Kadangi J. G. automobiliui apgadinimai buvo padaryti nežymūs, todėl į policiją nesikreipė, be to, neįsidėmėjo ir automobilio numerių (b. l. 44–45).
Teismo posėdyje liudytoja J. M. parodė, kad ji įvykio metu žiūrėjo pro langą ir matė, kaip J. G. su seserimi išėjo iš namų ir įsėdo į automobilį. Pro jas važiavo „didelė mašina“, kuri „davė“ atbuline eiga ir nuvažiavo link (duomenys neskelbtini). J. G. su seserimi išlipo iš automobilio, apžiūrėjo jį ir taip pat nuvažiavo (b. l. 45–46).
Tiek paaiškinime, tiek teismo posėdžio metu J. G. tvirtino, kad, kai į ją įvažiavo automobilis „Honda CR-V“, ji stovėjo. Kliudžiusi jos automobilį R. S. stabtelėjo, „davė atgal“ ir nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) . Nors R. S. tvirtino, kad J. G. iš vietos buvo pajudėjusi, tačiau tiek paaiškinime, tiek teismo posėdžio metu R. S. parodė, kad ji automobilių susidūrimo garso negirdėjo, pati pripažino, kad ji nebuvo įsitikinusi, ar automobiliai kliudė vienas kitą, iš įvykio vietos nuvažiavo pirmoji. Savo automobilį apžiūrėjo tik pavažiavusi 5 metrus, o kai pamatė ant savo automobilio įbrėžimus, paskambino draudimo bendrovei, kuri liepė kreiptis į policiją. R. S. parodymai duoda pagrindą manyti, kad R. S. dėl eismo įvykio jautėsi kalta, nes iš įvykio vietos nuvažiavo, nepaneigė, kad, vairuodama automobilį, kalbėjo telefonu, todėl, darydama posūkį, galėjo būti neatidi, o į policiją kreipėsi tik dėl to, kad gautų draudimo išmoką. Tai, kad R. S. nuvažiavo iš įvykio vietos, patvirtino ir liudytojos K. L. bei J. M.. Netikėti J. G. aiškinimu, kad ji iš įvykio vietos nuvažiavo ne iš karto, nėra pagrindo, nes tiek iš J. G., tiek iš K. L. parodymų matyti, kad abi automobilių susidūrimą pajuto, priešingai nei R. S., po įvykio buvo išsigandusios, buvo išlipusios iš automobilio, tačiau R. S. jau buvo nuvažiavusi. Kadangi žymių apgadinimų ant automobilio nebuvo, į policiją nesikreipė. Kad J. G. nuvažiavo ne iš karto, patvirtino ir liudytoja J. M..
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė atsiranda tada, kai asmuo suvokia padaręs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Kad J. G. padarė eismo įvykį ir iš jo pasišalino sąmoningai, siekdama išvengti administracinės atsakomybės, neabejotinais įrodymais nenustatyta, todėl nesutikti su apylinkės teismo nuomone, kad J. G. veiksmuose nėra pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nėra pagrindo. Esant tokioms bylos aplinkybėms, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-13 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-13 nutarimą palikti nepakeistą, Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro viršininko R. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.