Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Jūros Marijos Strumskienės ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti posėdžiui ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant atsakovų atstovui Konstantinui Tiažkijui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo ir dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

- ar 2009 12 09 Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 4 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 52 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

- ar 2009 12 09 Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 5 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria numatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio drausimo pašalpas, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į gautų draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui;

- ar 2009 12 09 Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 16 straipsnio 4 dalis (kiek tai liečia nenumatytą teisėjų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą) neprieštarauja LR Konstitucijos 23 straipsniui, 52 straipsniui bei teisinės valstybės principui.

Prašyme paaiškina, kad 1993 05 03 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) sprendimu Nr. 69/11934 jam buvo paskirta 527,69 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija.

VRM 2010 02 28 išmokėjo pareiškėjui sumažintą 254,03 Lt dydžio valstybinę pareigūnų pensiją.

Pareiškėjas taip pat remiasi Europos teisingumo teismo praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, KT 2003 07 04, 2007 10 22, 2008 12 24 nutarimais.

Pažymi, kad Seimas 2009 12 03 kreipėsi į KT su prašymu išaiškinti kai kuriuos KT sprendimus bei nutarimus. Tačiau Seimo kreipimesi nėra prašymo išaiškinti, ar asmenų gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, sumažintos pareiškėjo nurodytu įstatymu, nenumatant jų kompensavimo tvarkos, neprieštarauja Konstitucijai. Paaiškina, kad tai liečia daugelio asmenų interesus, todėl šiuo klausimu turėtų būti nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas. Pareiškėjas remiasi ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsniu, 102 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad šiuo atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia ir Civilinio kodekso 6.263 straipsnio nuostatomis. Aiškina, kad šiuo atveju neteisėti Seimo veiksmai nulemia tai, kad atsakovu byloje gali būti Lietuvos valstybė. Remiasi ir CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad valstybės civilinė atsakomybė galima ir be kaltės. Nurodo, kad atsižvelgiant į LR CK 6.247 str. ir 6.249 str. 1 d. neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai. Mano, kad tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teigia, kad abu atsakovai – VRM ir valstybė – turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 d. pagal analogiją). Mano, kad teismas, išsprendęs bylą iš esmės, pritaikęs tinkamą teisės aktą, priteis prašomas sumas iš tinkamo atsakovo arba atsakovų šioje byloje.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, 2010 06 02 teisme gautas prašymas nagrinėti bylą pareiškėjui nedalyvaujant (b. l. 23).

Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų, karių, mokslininkų bei teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. 2010 01 01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820, toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris nustato valstybinių, tarp jų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą.

Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos tai šio akto nekonstitucingumu.

Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui buvo išmokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjas 2010 03 01 raštu Nr. 1P-R213 kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti pensijos nepriemoką bei mokėti pareiškėjui paskirtą pensiją. VRM 2010 03 20 raštu Nr. 1D-2249-(2) išsamiai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą, ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi Laikinasis įstatymas yra galiojantis ir nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl skundžiamas VRM sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl valstybės atsakomybės paaiškina, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Neteisėtumas gali pasireikšti įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Remiasi Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d. ir pažymi, kad pareiškėjui pensija perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl VRM veiksmai yra teisėti. Dėl to mano, kad reikalavimas priteisti neišmokėtą pensijos dalį iš valstybės ir VRM yra nepagrįstas.

Dėl prašymo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą VRM paaiškina, kad šio prašymo nagrinėjimą palieka teismo nuožiūrai.

Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VRM atstovas teismo posėdyje prašė netenkinti reikalavimų.

Skundas netenkinamas.

Ginčas yra dėl pareiškėjui R. K. nuo 2010 01 01 perskaičiuotos ir sumažintos (nuo 527,69 Lt iki 254,03 Lt) valstybinės pensijos. Valstybinę pensiją pareiškėjui moka Vidaus reikalų ministerija, o pensijos dydis apribotas vadovaujantis 2009 12 09 Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 4 ir 5 straipsniais (pareiškėjas pensijos mažinimo laikotarpiu gavo draudžiamų pajamų).

Iš pareiškėjo Pensijos bylos Nr. 11934 matyti, kad 1993 06 09 VRM išvada Nr. 11934 patvirtinta, kad R. K. Kauno VPK SP komisaras už ištarnautus metus turi teisę į pensiją nuo 1993 05 03 neterminuotai. Nuo tada pareiškėjui ir buvo mokama VRM pensininko pensija, kurios dydis keitėsi. Pensija buvo perskaičiuota 1995 04 01. Vidaus reikalų ministerijos 2008 07 18 sprendimu Nr. 11SP-1967 nuspręsta išmokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtąją dalį – 10205,19 Lt už laikotarpį nuo 2001 01 01 iki 2003 07 08. Pareiškėjas 2010 03 01 pateikė prašymą vidaus reikalų ministrui. Pareiškėjas, vadovaudamasis LR pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, prašė ministro išmokėti nepriemoką ir mokėti paskirtą 527,69 Lt valstybinę pensiją. Be kita ko, šiame prašyme buvo nurodyta, kad VRM valstybines pensijas už tarnybą dirbantiems pensininkams sumažino pažeisdama proporcingumo principą, t. y. atsižvelgdama tik į uždirbtas lėšas – kuo daugiau uždirbama, tuo daugiau pensijos atimama (apie 70 procentų). Į šį prašymą VRM pateikė pareiškėjui 2010 03 26 atsakymą Nr. 1D-2249-(2). Šis atsakymas grindžiamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi. Nurodoma, kad pareiškėjas pagal 2010 02 23 sąrašą 2010 sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis nurodytais teisės aktais, pareiškėjui mokėtina pensijos dalis buvo sumažinta iki 254,03 Lt.

Rašte, kurį skundžia pareiškėjas, VRM pažymėjo, kad įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenumato. Dėl to nurodė, kad VRM neturi pagrindo mokėti pareiškėjui 527,69 Lt dydžio pensiją.

Tuo pačiu informavo pareiškėją, kad VRM parengė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo numatyta sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo tvarka.

Šį atsakymą pareiškėjas skundžia teismui.

Vidaus reikalų ministerija privalėjo įgyvendinti įstatymus, kitus teisės aktus, kuriais nuo 2010 01 01 buvo sumažintos tiek valstybinės pensijos, tiek kitos socialinės išmokos. Dėl to skundžiamas VRM 2010 03 26 raštas Nr. 1D-2249-(2), kuriuo atsisakyta išmokėti pareiškėjui prašomą valstybinės pensijos nepriemoką, yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti nėra pagrindo. Šiame rašte nurodyto pensijos mažinimo paskaičiavimo pareiškėjas neginčija.

Valstybinių pensijų sumažinimą nulėmė 2009 metų teisinis reguliavimas, kuriuo buvo siekiama taupiai ir racionaliai naudoti viešąsias lėšas, siekiant išsaugoti finansų sistemos stabilumą ekonominės krizės sąlygomis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 10 14 nutarimu Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“ nutarė: „1. Nustatyti, kad tol, kol baigsis ekonomikos sunkmetis, reikalingos skubios priemonės valstybės viešiesiems finansams konsoliduoti, valstybės skolai ir deficitui valdyti, finansų stabilumui užtikrinti ir ekonomikai skatinti, be kita ko, ir valstybės bei savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų išlaidų mažinimas, atsižvelgiant į pajamas, surenkamas į šiuos biudžetus, ir galimybes tvariai skolintis.

2.1. Toks išlaidų mažinimas yra laikinas ir vykdomas vadovaujantis konstituciniais teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principais, užtikrinant, kad:

socialinės išmokos ir atlyginimai viešajame sektoriuje bus išmokėti laiku;

socialinių išmokų mažinimas – solidarus, mažinamos visų rūšių išmokos;

socialinių išmokų mažinimas yra teisingas ir proporcingas, didesnės išmokos mažinamos proporcingai didesniu koeficientu.

2.2. Atsigavus Lietuvos ekonomikai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei konstatavus ekonominio sunkmečio pabaigą, krizės laikotarpiu sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijos bus kompensuojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, kuri būtų pradėta taikyti tik pasibaigus ekonominei krizei ir numatytų spartesnį (palyginti su kitomis biudžeto išlaidomis) minėtų valstybinio socialinio draudimo pensijų augimą, tačiau šis augimas neturėtų didinti valdžios sektoriaus skolos ir fiskalinio deficito. Punkto pakeitimai:Nr. 1583, 2009-12-03, Žin., 2009, Nr. 144-6401 (2009-12-05)

3. Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai parengti ir nustatytąja tvarka iki 2010 m. liepos 1 d. pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei šio nutarimo 2.2 punkte nurodytą ekonominės krizės laikotarpiu sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką.

Papildyta punktu:Nr. 1583, 2009-12-03, Žin., 2009, Nr. 144-6401 (2009-12-05)“

Nors šiame Vyriausybės nutarime nepasisakoma apie pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau šiame Vyriausybės nutarime yra nuoroda į tai, kad valstybėje 2008 metų pabaigoje prasidėjo ekonomikos sunkmetis ir kad tai buvo konstatuota Seimo 2008 12 09 nutarimu Nr. XI-52. Be to, šiame nutarime nurodoma, kad būtinos priemonės ir valstybės biudžeto išlaidų mažinimui (ne tik socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidų mažinimui). Tai susiję su tokios rūšies socialine išmoka kaip valstybinė pensija, paskirta ir mokama pagal LR pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

LR Seimas 2009 12 03 nutarimu Nr. XI-524 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti daugelį ankstesnių Konstitucinio Teismo nutarimų ir sprendimų, susijusių su galimu valstybinių pensijų (kitų socialinių išmokų) mažinimu, tame tarpe ir dėl ypatingos situacijos valstybėje, t. y. sunkios ekonominės padėties. Seimas šiuo nutarimu dar negalėjo kreiptis dėl atskirų Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumo (pareiškėjas nurodo, kad Seimas privalėjo kreiptis ir dėl to, kad Laikinajame įstatyme nenumatyta kompensavimo tvarka), nes šis įstatymas įsigaliojo vėliau. Tačiau Seimo kreipimasis ir Konstitucinio Teismo sprendimas yra reikšmingi, aiškinant ir šioje byloje taikomas įstatymo nuostatas.

Konstitucinis Teismas Seimo prašymu aiškino oficialias konstitucines doktrinines nuostatas, atskleidžiančias konstitucinius reikalavimus, kurių turi būti laikomasi mažinant pensijas, tame tarpe ir pareigūnų pensijas. Konstitucinis Teismas šiais klausimais priėmė 2010 04 20 sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma ir į šios bylos pareiškėjo keliamus klausimus, susijusius su oficialiosios konstitucinės doktrinos dėl pensijų mažinimo, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, aiškinimu. Taip pat nurodytame Konstitucinio Teismo sprendime aiškinama konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų doktrina ne tik pareiškėjo (Seimo) prašomuose išaiškinti nutarimuose, bet ir atsižvelgiant į kituose KT aktuose esantį kontekstą.

Atsižvelgiant į pareiškėjo išdėstytą argumentaciją, susijusią su konstitucinių principų taikymu, aptariamas minėtas Konstitucinio Teismo 2010 04 20 sprendimas (bylos Nr. 41/200, 47/2001-08/2003-20/2003-32/2003-38/2003, 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05, 35/04-37/04-72/06, 38/04-39/04, 06/05-08/05, 09/06-30/06-01/07-30/08, 15/98, 33/03) „Dėl LR Konstitucinio Teismo 2002 11 25, 2003 12 03, 2006 01 16, 2007 09 26, 2007 10 22, 2007 11 22, 2008 12 24 nutarimų ir 2009 01 15 sprendimo nuostatų išaiškinimo“.

Konstitucinio Teismo 2010 04 20 sprendimo konstatuojamoje dalyje pasisakoma:

“ 8.16. Minėta, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos. Vienos iš tokių pensijų šiuo metu yra valstybinės pensijos. Minėta ir tai, kad kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga; konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga; teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Minėta ir tai, kad jeigu pertvarkant pensijų sistemą iš esmės būtų pakeistas Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų teisinis reguliavimas, įstatymų leidėjas privalėtų asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Šio sprendimo kontekste pažymėtina, kad teisinio reguliavimo koregavimas dideliu mastu mažinant valstybines pensijas dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų valstybinėms pensijoms mokėti, sukaupimas, yra esminis šių pensijų teisinio reguliavimo pakeitimas. Taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

Šio sprendimo kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos ir nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų; šie ypatumai suponuoja tai, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjas gali mažinti šias pensijas didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas. Šio sprendimo kontekste konstatuotina, jog šie ypatumai suponuoja ir tai, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo.

9. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra pažymėjęs: ir Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, ir Seimas, pagal Konstituciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų; esant tokioms aplinkybėms gali būti keičiamas atitinkamas teisinis reguliavimas; savaime suprantama, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai gali būti nesurenkamos valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos, taigi negaunamos ir reikiamos lėšos atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytoms reikmėms finansuoti; tokiais (bet, žinoma, ne tik tokiais) atvejais valstybės biudžetas gali būti keičiamas nepasibaigus biudžetiniams metams; tokia galimybė yra expressis verbis numatyta Konstitucijos 132 straipsnio 2 dalyje; keičiant valstybės biudžetą (ir savivaldybių biudžetus) gali būti mažinamos išlaidos (asignavimai) (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas)“.

Toliau Konstitucinio teismo 2010 04 20 sprendimo konstatuojamojoje dalyje dėstoma:

„Šiame kontekste pažymėtina, jog konstitucinė valstybės biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimams už darbą mokėti, arba lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant minėtų asmenų atlyginimus ir pensijas, mažinti atlyginimus ir pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams. Iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokami sumažinti atlyginimai, pensijos“.

Konstitucinio Teismo 2010 04 20 sprendimo nusprendžiamojoje dalyje padarytos išvados dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2009 12 03 nutarime Nr. XI-524 išdėstyto prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimų ir 2009 01 15 sprendimo kai kurias nuostatas, susijusias su pensijų, tiek valstybinių, tiek socialinių, reglamentavimu. Konstitucinio Teismo 2010 04 20 sprendimo nusprendžiamosios dalies išvados yra tokios:

3 punkte daroma išvada, kad net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį principo; įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems senatvės ar invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės ar invalidumo pensijos sumažinimo; įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo dideliu mastu; praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo; jeigu dar iki ekonomikos krizės pabaigos atsiranda galimybė sukaupti (gauti) lėšas, būtinas iki pensijų sumažinimo buvusio dydžio pensijoms mokėti, teisinis reguliavimas, pagal kurį pensijos buvo sumažintos, turi būti panaikintas;

6 punkte daroma išvada, kad įstatymų leidėjas gali koreguoti valstybinių pensijų, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės pensijų, taip pat ir nuo invalidumo pensijų, teisinį reguliavimą mažindamas šias pensijas didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas; tai darant neturi būti pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos;

8 punkte daroma išvada, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.

Taigi, valstybinio socialinio draudimo tiek kitų rūšių pensijų sistema galėjo būti pertvarkoma taip, kad socialinės išmokos realiai buvo sumažintos, tačiau tokiam socialinių išmokų sistemos pertvarkymui atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išvadas būtinos atitinkamos sąlygos, kurios užtikrintų, kad pensijų mažinimas neprieštaraus Konstitucijos nuostatoms. Sąlygos yra tokios: 1) socialinės išmokos, tame tarpe ir valstybinės pensijos, galėjo būti mažinamos atsižvelgiant į finansines valstybės galimybes; 2) mažinimas turi būti ribojamas biudžetinių metų laikotarpiu; 3) mažinant socialines išmokas turi būti užtikrinami minimalūs išmokas gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai; 4) turi būti numatytas praradimų kompensavimo mechanizmas.

Teisės aktai, dėl kurių pareiškėjui sumažinta valstybinė pensija, buvo priimti po to, kai 2009 10 14 Vyriausybės nutarimu Nr. 1295 „Dėl ekonominio sunkmečio“ buvo paskelbta, kad valstybėje 2008 metų pabaigoje prasidėjęs precedento neturintis ekonomikos sunkmetis, nulemtas pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės (tai jau buvo konstatuota Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje, kuriai Lietuvos Respublikos Seimas pritarė 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52), tęsiasi iki šiol. LR Seimas 2008 12 09 nutarimu Nr. XI-52 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ pritarė Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus pateiktai Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai, kuri yra šio nutarimo priedas. Programoje akcentuojama, kad artimiausios trukmės laikotarpiu svarbiausias uždavinys bus ekonomikos krizės ir jos pasekmių suvaldymas. Programoje numatytas Krizės įveikimo planas. Programos XIX skyriuje numatomos Vyriausybės socialinės politikos gairės. Pasisakoma, kad Vyriausybė paveldėjo išderintą socialinės srities finansinę sistemą, nurodomas Sodros biudžeto tikėtinas deficitas ir pasisakoma, kad būtina tobulinti veikiančią sistemą, kad socialinė paramos politika būtų veiksmingesnė. Nors programoje nepasisakoma dėl valstybinių pensijų peržiūrėjimo, tačiau ši programa iš esmės yra skirta ekonominės krizės įveikimui ir valstybės finansų sistemos stabilizavimui. Šios programos patvirtinimas Seime reiškė konstatavimą padėties, kai Vyriausybė veikia ekonominės krizės valstybėje sąlygomis. Todėl daroma išvada, kad Seimo 2008 12 09 nutarimu valstybėje oficialiai paskelbta tam tikra ypatinga situacija – ekonominė krizė. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo sprendime išdėstytą išaiškinimą, daroma išvada, kad viena iš esminių sąlygų socialinių išmokų mažinimui valstybėje buvo.

Pareiškėjui valstybinė pensija, kurią moka VRM, buvo sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. IX-537 (toliau - Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies (skirta draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims) nuostatomis, pagal įstatymo 2 priede nurodytą formulę.

Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo 2010 04 20 sprendimą, daroma išvada, kad 2009 12 09 Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. IX-537 (Laikinasis įstatymas) tiek 4 straipsnio, tiek 5 straipsnio nuostatos, kurios buvo taikytos perskaičiuojant valstybinę pensiją pareiškėjui ir ją sumažinant, atitinka ir kitas sąlygas, kurias akcentuoja Konstitucinis Teismas, ir kiek tai susiję su pareikštu reikalavimu – pareiškėjas prašo priteisti sumažintą valstybinės pensijos dalį tik už 2010 m. sausio-balandžio mėnesius (patikslintas prašymas), ši dalis yra 1107,25 Lt suma. Taikytu pareiškėjui Laikinuoju įstatymu valstybinė pensija yra sumažinta dviejų metų laikotarpiui (15 straipsnis), o prašoma priteisti dalis yra už 2010 m. sausio-balandžio mėnesius, kai dar nesibaigė pirmieji biudžetiniai metai, kai valstybės biudžete sumažintos socialinėms reikmėms skirtos išlaidos. Tačiau Laikinasis įstatymas yra sukonstruotas taip, kad jo 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos, įvertinusios Lietuvos ekonomikos rodiklius, lemiančius Lietuvos ūkio raidą, ir Lietuvos Respublikos valstybės bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų būklę, iki 2010 07 01 pateikia pasiūlymus Seimui dėl šio įstatymo galiojimo termino. Tai reiškia, kad dar šiais biudžetiniais metais pagal įstatymą turės būti sprendžiamas klausimas dėl tolimesnio šio įstatymo galiojimo. KT pasisakė, kad laikinas pensijų ribojimas galimas, o valstybinių pensijų ribojimas galimas netgi didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijų. Laikinumą KT apibrėžė kaip einamuosius biudžetinius metus. Šis reikalavimas Laikinajame įstatyme nepažeistas. Šuo atveju tolimesnis pensijų dydžio klausimas vėl bus įstatymo leidėjo vertinamas iš naujo, atsižvelgiant į tai, koks galės būti 2011 ir 2012 metų valstybės biudžetas, nes tai numato Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis. Nors KT išaiškinime pasisakyta, kad pensijų dydžio ribojimas turi būti laikinas ir peržiūrimas prieš kiekvienus biudžetinius metus, tačiau pareiškėjas šioje byloje prašo priteisti neišmokėtą pensijos dalį, kuri galėjo susidaryti tik už 2010 metus, todėl vertinti aplinkybę, ar pensijos ribojimas ir 2011 metais pažeis pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, šiuo metu dar nėra pagrindo, nes tuo klausimu dar nėra ginčo. Šiuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų atitikimas Konstitucijai dar nekelia abejonių, t. y. atsižvelgiant į minėtais teisės aktais paskelbtą ekonomikos sunkmetį, nėra pagrindo manyti, kad Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatos, kurias nurodo pareiškėjas ir kurių pagrindu pensija pareiškėjui buvo sumažinta, gali prieštarauti Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio dalis, kad šis įstatymas įsigalioja 2010 01 01, atsižvelgiant į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir į to paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalį šiais biudžetiniais metais dar negali būti kvestionuojama atitikimo Konstitucijai prasme.

Pirmiau minėta, kad Konstitucinis Teismas aiškina, kad valstybinių pensijų (ir kitų socialinių išmokų) ribojimas įpareigoja valstybę numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi Vyriausybė įpareigota iki 2010 07 01 parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Šiuo atveju pareiškėjas teisus, kai nurodo, kad įstatyme nenumatyta valstybinių pensijų dalies praradimo kompensavimo tvarka. Tačiau dėl Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto reguliavimo konstitucingumo ta prasme, kad šioje normoje yra teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2010 06 29 nutarimu (Byla Nr. 06/2008-18/2008-24/2010), kuris turi būti paskelbtas 2010 11 16 ir tuomet įsigalios, ši įstatymo norma pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nutarė: „6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Taigi Socialinių išmokų mažinimą sąlygojo ekonomikos sunkmetis, kurio egzistavimas valstybėje paskelbtas tiek Seimo 2008 12 09 nutarimu Nr. XI-52, tiek Vyriausybės 2009 10 14 nutarimu Nr. 1295. Iki šiol įstatymų leidėjas dar neatšaukė paskelbto ekonomikos sunkmečio. Laikinojo įstatymo preambulėje akcentuojamas išmokų mažinimo laikinumas. Tuo tarpu minėtame KT 2010 04 20 sprendime pasisakyta, kad esant valstybėje ypatingai situacijai, kilus ekonomikos krizei, valstybė laikinai gali mažinti tiek valstybines, tiek valstybines socialinio draudimo pensijas, o valstybinės pensijos gali būti mažinamos didesniu mastu, o kompensuojamos mažesniu mastu.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui sumažintą pareigūno pensijos dalį iš Vidaus reikalų ministerijos, kadangi VRM pareigūno pensiją sumažino vadovaudamasi galiojančio įstatymo nuostatomis.

Dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį kaip žalą iš valstybės.

Vidaus reikalų ministerija vykdė įstatymų nuostatas dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, todėl ministerijos veiksmai yra teisėti, ministerija kitaip pasielgti negalėjo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-338/2010, 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-309/2010 ir kt.).

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, pareiškėjas suteikia galimybę teismui pasirinkti, ar turtinė žala iš valstybės šiuo atveju gali būti priteista. Turtiniai pareiškėjo nuostoliai yra jo prarasta pensijos dalis dėl specialaus teisinio reguliavimo tuo klausimu nustatymo. Nustatyta, kad nėra pagrindo konstatuoti VRM neteisėtų veiksmų, todėl turtinės žalos priteisimui nėra jokio teisinio pagrindo. Kadangi pagal ABTĮ 16 str. 2 d. administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veiklos, pareiškėjo nurodomi argumentai dėl Seimo priimto įstatymo negali būti nagrinėjami.

Be to, socialinių išmokų sumažinimas įstatymu buvo ribojamas taip, kad būtų užtikrintas asmens socialiai pagrįstų poreikių tenkinimas. Pareiškėjas nenurodo, kad sumažinimas atėmė iš jo galimybę tenkinti socialiai pagrįstus poreikius. Pareiškėjas nurodo tik tai, kad toks pensijos mažinimas gali atimti iš jo galimybę dirbti. Tačiau tai tik samprotavimai, kurie nepagrįsti jokiais paskaičiavimais. Pareiškėjo valioje yra pasirinkti, kas jam naudingiau – gauti tik valstybinę pareigūno pensiją ir nedirbti, ar dirbti ir gauti sumažintą valstybinę pensiją.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

atmesti pareiškėjo R. K. prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.