Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2767-104/2013 pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovams Všį Vilniaus miesto klinikinė ligoninė (buvusi Všį Vilniaus miesto universitetinė ligoninė) ir „BTA Insurance Company“ SE (buvęs BTA Draudimas) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nebuvo tenkinti jos reikalavimai dėl žalos, padarytos sveikatos priežiūros darbuotojų veiksmais, atlyginimo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė bylą prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 str.). Apeliantės manymu, pagrindą žodiniam nagrinėjimu sudaro tai, kad byla yra sudėtinga ir didelės apimties, nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje neatskleista bylos esmė. Visgi šios apeliantės nurodomos aplinkybės per se neteikia besąlyginio pagrindo žodiniam bylos nagrinėjimui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas negalės bus pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis. Apeliantė yra pateikusi išsamų apeliacinį skundą, kuriame aiškiai išdėstyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai, apeliacinės instancijos teismui motyvuotai pateikti papildomi prašymai bei papildomi įrodymai. Todėl tai, ar tinkamai teismas vertino faktines bylos aplinkybes, ar buvo atskleista bylos esmė ir tinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka. Neįžvelgiant būtinybės nagrinėti apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka, darytina išvada, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, todėl byla nenagrinėtina žodinio proceso tvarka.

Dėl papildomos ekspertizės skyrimo

Apeliantė prašo skirti pakartotinę teismo ekspertizę. Nurodomas pakartotinės ekspertizės tikslas – nustatyti 2008 m. kovo 18 d. apeliantei kilusių komplikacijų priežastį ir atsakyti, ar, įvertinant apeliantės alergiją medikamentui flusedui (midozalamui), buvo tinkamai įvertinta anestezijos taikymo rizika ir tinkamai parinkti anestetikai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pakartotinės ekspertizės skyrimo tikslingumo klausimas svarstytinas išanalizavus skundžiamo sprendimo motyvų pagrįstumą byloje esančių įrodymų kontekste, todėl dėl jo bus pasisakyta žemiau.

Dėl papildomų įrodymų

Apeliantė prašo prijungti prie bylos 2013 m. sausio 15 d. išrašą iš savo medicininių dokumentų ir medikamento fulsedo (midazolamo) aprašymą. Nurodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo teismui atsisakius tenkinti apeliantės prašymą dėl teismo ekspertizės komplikacijos priežasčiai nustatyti skyrimo, o dėl trumpo laiko tarpo iki bylos išnagrinėjimo pabaigos šie įrodymai negalėjo būti pateikti į bylą ją nagrinėjant pirmojoje instancijoje. Tačiau apeliantė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovo neteisėtų veiksmų nesiejo su jos organizmo neatsparumu tam tikriems medikamentams ir šie duomenys akivaizdžiai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui iki skundžiamo sprendimo priėmimo, dėl ko tokie įrodymai galėtų būti nepriimti (CPK 314 str.). Tačiau siekiant visapusiškai atsakyti į apeliantės skundo argumentus ir pašalinti visas kilusias abejones dėl sprendimo pagrįstumo, apeliantės pateiktieji nauji rašytiniai įrodymai priimami ir kartu su kita bylos medžiaga bus įvertinti žemiau.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 straipsniai). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo (ieškovas), pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013).

Apeliantė prašo kvalifikuoti gydytojų veiksmus neteisėtais ir nustatyti priežastinį šių veiksmų ryšį su jos patirta tiek turtine, tiek neturtine žala. Tvirtina, kad žalą sukėlę atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog nebuvo imtasi priemonių nustatyti, kad apeliantė yra alergiška anestezijos metu parinktam ir naudotam medikamentui, nebuvo tinkamai pasiruošta galimoms komplikacijoms bei nerūpestingai, neapdairiai ir aplaidžiai atlikta trachėjos intubacija, o šių neteisėtų veiksmų pasekmė - sužaloti apeliantės vidaus organai, šalinant šiuos sužalojimus ant kūno liko randai ir iki šiol neatsistatė jos organizmo funkcijos (balsas visiškai neatsistatė, yra nuolat pridusęs ir prikimęs, pasikeitė balso tembras, tonas, ji negali garsiai kalbėti ir dainuoti). Tačiau šių apeliantės argumentų nepatvirtina bylos duomenys, faktiškai jie juos paneigia.

Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti arba paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas; kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti. Taigi, sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013). Ekspertų išvada nėra nekvestionuojamas įrodymas, bet ji taip pat negali būti paneigta vien bendro pobūdžio teiginiais, abejonės dėl jos pagrįstumo taip pat turi pareikštos remiantis objektyviais bylos duomenimis.

Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš ekspertizės išvadų ir jos papildymo, 2008 m. kovo 18 d. VšĮ Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje apeliantei buvo tinkamai įvertinta anestezijos taikymo rizika ir tinkamai parinkti anestetikai, o nurodyti konkrečią priežastį, dėl kurios apeliantei išsivystė laringobronchospazmas bei ūmi gerklų edema, negalima. Taip pat ekspertai nurodo, kad trachėjos intubacija, įvykus laringobronchospazmui, buvo neišvengiama, siekiant išgelbėti pacientės gyvybę (nes neatlikus intubacijos, situacija galėjo baigtis pacientės mirtimi), tuo tarpu balso stygų pažeidimą lėmė apsunkinta intubacija, kas medicininėje praktikoje pasitaiko (t. 2, b. l. 143; t. 3, b. l. 30-31)). Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atlikusi patikrinimą, konstatavo, kad apeliantei 2008 m. kovo 18 d. VšĮ Vilniaus klinikinėje ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų. Patikrinimo ataskaitoje nurodoma, kad pacientei anestezijos - intensyvios terapijos paslaugos buvo teikiamos iš esmės tinkamai: gydytojas anesteziologas - reanimatologas prieš numatomą anesteziją ir operaciją pacientės būklę įvertino ir anestetikus parinko tinkamai, anesteziją atliko kvalifikuotai (t. 3, b. l. 90). Taigi minėtos išvados iš esmės patvirtina, kad apeliantei anestetikai parinkti buvo tinkamai. Kaip matyti iš šių rašytinių įrodymų turinio, minėtos išvados buvo grindžiamos iš apeliantės prieš operaciją surinktos anamnezės, kurią įvertinus rizikos veiksnių nepageidaujamų reakcijų išsivystymui prieš operaciją gydytojai nenustatė. Todėl, esant tokiems įrodymams, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nenustatyta, jog teikiant sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeisti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojantys teisės aktų reikalavimai, patvirtintos diagnostikos bei gydymo metodikos ir tie pažeidimai sukėlė apeliantės sveikatos pablogėjimą, taip pat, kad apeliantės sveikatos pablogėjimą sukėlė sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių asmenų tyčia arba šie asmenys nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

Apeliantė pateikė teismui papildomus naujus įrodymus, kad ji yra alergiška anestezijai parinkto medikamento sudedamajai daliai (midazolamui), tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad gydytojai savo darbą atliko rūpestingai, atidžiai, taip kaip yra tikimasi iš kvalifikuoto gydytojo. Visų pirma, alerginiai tyrimai apeliantei buvo atlikti praėjus beveik 5 metams nuo skundžiamo įvykio. Todėl vien tik šių apeliantės pateiktų medicininių duomenų pagrindu daryti išvadą, kad ir 2008 m. atliktos operacijos metu kritinė apeliantės organizmo reakcija buvo būtent į jos nurodomo medikamento komponentą (midazolamą), negalima. Byla pradėta dar 2008 m., iki sprendimo byloje priėmimo praėjo ketveri metai. Per tiek laiko apeliantė turėjo visas galimybes teikti įrodymus, tarp jų – ir teikiamą apeliacinės instancijos teismui dėl alerginių tyrimų, tačiau jis pirmosios instancijos teismui nebuvo teiktas ir apskritai jau apeliantės gautas tik po skundžiamo sprendimo priėmimo. Taigi, apeliantės skunde keliami klausimai dėl alerginių organizmo reakcijų į medikamentus pirmosios instancijos teismo nebuvo tiriami bei įvertinti, nes apeliantė šiuo pagrindu savo ieškinio negrindė. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinis procesas nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, todėl, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo. Vertinant prašomos paskirti ekspertizės tikslingumą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad, nors apeliantė ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, byloje esantys duomenys nėra prieštaringi. Byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti ekspertų nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, to nenurodo ir apeliantė. Ekspertizę atliko Valstybinė teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyrius ir, minėta, nurodė, kad konkrečią priežastį, dėl kurios apeliantei išsivystė laringobronchospazmas bei ūmi gerklų edema, nėra galimybių. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vienos gydytojos atliktas tyrimas ir išvada po beveik penkerių metų po operacijos apie apeliantės alergiją vienam iš medikamento komponentų, nepaneigia kvalifikuotų ekspertų išvadų ir neteikia pakankamo pagrindo jomis abejoti ar skirti pakartotinę arba papildomą ekspertizę. Juo labiau dar ir dėl to, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumatė ir nenumato pareigos prieš operaciją ištirti paciento organizmo galimas reakcijas į jam skiriamus vaistus (bent jau to nenurodo nė vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų ar atlikusios tyrimą institucijos). Atsakovas iš esmės neginčijo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme posėdžio metu pats nurodė, kad apeliantės kritinė būklė - tai jos organizmo reakcija į vaistus, t.y. suleistų vaistų šalutinis poveikis, tačiau šios apeliantės organizmo reakcijos gydytoja anesteziologė pagal turimus apeliantės medicininius duomenis nustatyti neturėjo galimybių. Taigi, byloje nėra duomenų, kad būtų nusižengta gydymo metodikai, buvusiai įvykio metu, ar bendriesiems rūpestingumo reikalavimams. Kaip minėta, šias išvadas patvirtina nagrinėjamoje byloje specialistų atliktas patikrinimas, kurio metu nebuvo nustatyti teisės aktų pažeidimai gydytojams atliekant jiems priklausančias funkcijas skundžiamo įvykio metu (t. 3, b. l. 90). Kaip matyti iš specialistų pateiktų išvadų bei atsakovo nurodomo įvykio metu galiojusio Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. 284 dėl Lietuvos medicinos normos MN 25:1999 „Gydytojas anesteziologas-reanimatologas: funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“ 8.2 punkto, įtvirtinančio saugios anestezijos nuostatas, prieš operaciją apie bet kokį galimą pacientų jautrumą vaistams, gydytojai sprendžia rinkdami anamneziją. Nagrinėjamu atveju anamnezė apie pacientę buvo surinkta prieš operaciją, t.y. buvo įvertinta jos būklė, širdies- kraujagyslių darbas, turėti susirgimai, ypatingai susiję su kvėpavimų takais, pacientė priskirta pirmai rizikos grupei (t. 1, b. l. 17, t. 2, b. l. 88). Apeliantė yra davusi sutikimą operaciniam gydymui ir nuskausminimui atlikti bei raštu patvirtino, jog buvo informuota tiek apie galimas operacijos, tiek ir apie nuskausminimo priemonių taikymo galimas komplikacijas, kurios gali būti net ir labai rimtos bei baigtis mirtimi (t. 1, b. l. 16,18). Sutiktina, kad apeliantės pateikto midazolamo vartojimo aprašyme nurodomas vienas iš galimų šalutinių poveikių (kvėpavimo sutrikimai ir gerklų spazmas) nėra visiškai paneigtinas. Be to, tai nėra vienintelis šio medikamento šalutinis poveikis galinti pasitaikyti jį pavartojus. Kaip matyti iš apeliantės pateikto medikamento Fulsed/ injekcinio/ infuzinio tirpalo Midazolamo aprašymo, apeliantės akcentuojamas ir jai pasireiškęs šiam medikamentui šalutinis poveikis nėra vienintelis, tarp jų yra ir toks pat ar net ir labiau gyvybei pavojingas galimas poveikis - širdies priepuolis (sustojimas), kvėpavimo sutrikimai, galintys sukelti net kvėpavimo sustojimą ir pan (t. 3, b. l. 193). Taigi, visų įmanomų pasireikšti individualaus organizmo reakcijų ir profesionaliai atsakingas bei rūpestingas gydytojas, net ir turėdamas pakankamai duomenų apie pacientą, objektyviai numatyti ne visada turi galimybes.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus. Turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013). Iš specialistų (ekspertų) išvadų matyti, kad nagrinėjamoje byloje pacientės balso stygų pažeidimą lėmė trachėjos intubacija, tačiau intubacija buvo neišvengiama, siekiant išgelbėti apeliantei gyvybę, o jos apsunkinimą su kilusiomis pasekmėmis pacientei lėmė išsivystęs laringobronchospazmas, o ne neteisėti sveikatos priežiūros institucijos darbuotojų veiksmai. Kaip galima spręsti iš byloje esančių duomenų, atliekant šią procedūrą paciento gyvybei lemiama yra kiekviena sekundė, todėl pagrindinis gydytojo tikslas ir pareiga yra gelbėti gyvybę pagal nustatytas gydymo metodikas, o ne koncentruotis į estetinio pobūdžio galimas šios procedūros pasekmes. Apie netinkamą medikų pareigų atlikimą bendrąja prasme ar kokius norminių aktų pažeidimus šiuo aspektu byloje įrodymų taip pat nėra. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad tinkamai nebuvo pasiruošta galimų komplikacijų išsivystymui. Šiuos apeliantės argumentus paneigia jau vien tai, kad visa skubi pagalba kritinėje situacijoje jai buvo suteikta laiku, laikantis teisės aktų reikalavimų tvarkos, ir svarbiausia, kad ji buvo efektyvi, nes išgelbėjo pacientei gyvybę. Tuo tarpu apeliantės argumentai, kad intubacija jai turėjo būti taikoma dar prieš anestezijos pradžią nėra pagrįsti. Apeliantė nenurodė jokių teisės normų, numatančių pareigą gydytojams taikyti šią priemonę dar prieš operaciją, nepasireiškus jos taikymo būtinybei. Šios pareigos sveikatos priežiūros institucijos darbuotojams nenustatė ir sveikatos priežiūros specialistų atliktas ginčo įvykio patikrinimas. Juolab, kaip minėta, kad gydytoja anesteziologė, net ir vadovaujantis profesionalaus atidaus, rūpestingo specialisto standartu, pagal atliktą anesteziją ir turimus apeliantės medicininius duomenis neturėjo galimybių iš anksto numatyti pacientei kilsiančių būtent tokių pasekmių, kurios kilo šiuo atveju, t.y. gerklų spazmų, galinčių sukelti kvėpavimo sutrikimu, o prieš anesteziją jokių indikacijų, suponuojančių būtinybę taikyti intubaciją.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus. Turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013). Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą; pacientą ir gydytoją siejančios prievolės turinį sudaro ne pareiga garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Taigi, teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2008).

Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes pasisakydamas, kad apeliantė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, nepasisakė dėl apeliantės patirtos žalos ir priežastinio ryšio. Tačiau minėta, kad deliktinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius visas jos sąlygas. Iš keturių sąlygų tik atsakovo kaltė pagal civilinius įstatymus yra preziumuojama. Nesant bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, civilinė atsakomybė negali kilti. Todėl, teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nebetenka prasmės ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų nustatinėjimas, nes, nesant neteisėtų veiksmų, nėra ir priežastinio ryšio su žala. Tokiu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad teismui nepasisakius dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų liko neatskleista bylos esmė.

Apeliantė nurodo, kad Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 56-59 pripažino, kad ginčo atvejis yra laikytinas draudiminiu įvykiu, tačiau nei atsakovas, nei draudimo bendrovė atitinkamai žalos neatlygino. Apeliantė tvirtina, kad šis dokumentas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje, kuri buvo aktuali ginčo teisiniams santykiams, nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo, išskyrus ginčus, kylančius iš civilinės atsakomybės draudimo santykių. Todėl sutiktina su atsakovų argumentais, kad šiuo atveju Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos išvados prieštarauja įstatymo nuostatoms, nes jos nesuteikia teisės šiai komisijai spręsti klausimus, susijusius su draudimo teisiniais santykiais. Todėl šiomis išvadomis kaip apeliantės nurodomu oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu prima facie įrodomąją galią prieš kitus įrodymus, nagrinėjamu atveju vadovautis negalima.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį keisti ar naikinti apeliantės nurodomais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.