Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-130-544/2008

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-04-18
Bylos Nr.: 2A-130-544/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualdas Januška (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Valiulienė
Ieškovas: J. S.
Atsakovas: A. I., A.
Advokatai: Algirdas Biguzas

Kategorijos

42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
114.1pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-130-544/2008

teisėja Birutė Jonaitienė Procesinio sprendimo kategorija: 42.4; 44.5.2.1;114.1; 114.11; 121.15;121.21;

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Angelei Andrikonienei, dalyvaujant ieškovei J. S., atsakovei A. I., jos atstovui advokatui Algirdui Biguzui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 03 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-23-198/2008 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovei A. I. dėl 3453 Lt priteisimo nuostoliams atlyginti ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl 9518,03 Lt priteisimo turtinei ir neturinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą apie bylą, apeliantą ir jos atstovą, prašiusius panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti, ieškovę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė CK 6.165, 6.245, 6.249, 6.37, 6.210 straipsnių pagrindais prašė priteisti iš atsakovės 3453 Lt nuostolių, 5 % procentus metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-05 mėn. su atsakove žodžiu sutarė, jog ji nupirks atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) su nameliu sodų bendrijoje „Ąžuolas", už 20 000 eurų (arba 69 056 Lt). Sumokėjo atsakovei 1000 eurų (3453 Lt) užstatą ir tai įformino 2005-06-10 rašytiniu susitarimu. Su atsakove žodžiu sutarė, kad ji su notaru susitars dėl sandorio sudarymo datos iki 2005-10 mėn. pradžios, o iki tol atsakovė įsipareigojo sutvarkyti reikalingus sodo pardavimui dokumentus. Pagal susitarimą likusią 19 000 eurų sumą turėjo pervesti atsakovei į jos sąskaitą banke. 2005-11 mėn. pradžioje atsakovė telefonu pranešė, kad galima įforminti sandorį. Ji, ieškovė, atsakovei nurodė datą ir laiką, kada reikia atvykti pas notarą. Tačiau dar iki tol nuvykus pas atsakovę, ši pareiškė, jog turi kitų pirkėjų, kurie sutinka jai mokėti 25 000 eurų, todėl pareikalavo, kad ieškovė iš viso jai sumokėtų 21 000 eurų. Atsakovė atsisakė grąžinti jos sumokėtą 1000 eurų avansą, nors pati nesilaikė susitarimo sąlygų parduoti jai sodo sklypą su nameliu už sutartą 20 000 eurų kainą, ją nesąžiningai padidino, dėl ko ji nebegalėjo įpirkti šio sklypo su nameliu.

Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 7518,03 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Priešieškiniui pagrįsti nurodė, jog 2005 m. 05-06 mėn. su ieškove tikrai žodžiu sutarė, kad ieškovė nupirks iš jos sodo namelį ir sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) „Ąžuolo" sodų bendrijoje, tačiau ne už 20 000 eurų, o už 21 000 eurų. Susitarimo vykdymui ieškovė jai davė 1000 eurų užstatą. Po to ieškovė užėmė jos sodo sklypą su nameliu ir ėmė juo naudotis. Kada sutvarkė reikalingus pardavimui įforminti dokumentus, ieškovė atsisakė sudaryti su ja pirkimo - pardavimo sutartį ir nepagrįstai ją apkaltino susitarime aptartos kainos padidinimu bei pareikalavo grąžinti 1000 eurų užstatą. Tačiau iš tikrųjų sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovės kaltės, nes ji neturėjo sutartos pinigų sumos, todėl atsisakė sudaryti sutartį. Patikėjusi ieškove, jog ji už sutartą 21 000 eurų sumą turtą tikrai nupirks, leido ieškovei sklypu ir nameliu naudotis. Jais ji naudojosi pusę metų iki 2005-12 mėn. Kadangi ieškovė naudojimosi laikotarpiu iškirto vaismedžius 2644,95 Lt vertės, išsivežė vonią - 250 Lt vertės, karutį - 175 Lt vertės, tai jai padarė turtinės žalos. Be to už gėles negavo apie 2400 Lt pajamų, o sklypo sutvarkymui turėjo 300 Lt išlaidų, kuriuos sumokėjo 3 dienas įvairius darbus dirbusiems trims darbininkams. Už sunaudotą elektros energiją ieškovė liko skolinga 28,08 Lt. Taip pat patyrė nuostolių, nes R. P., G. B., J. P., E. Z. perleido sodo baldus, įrankius, patalynę, kitus daiktus 1720 Lt vertės. Ieškovei atsisakius pirkti sodą, dėl patirto streso jai buvo padaryta 2000 Lt neturtinė žala sveikatai. Viso prašo priteisti iš ieškovės 5798,03 Lt žalos atlyginimo įskaičius tarpusavyje ieškovės ir jos reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-01-03 sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovei 3453 Lt (1000 eurų) sumokėto užstato, 5 % metines palūkanas nuo 2006-11-20 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip paskirstė ir priteisė bylinėjimosi išlaidas ieškovei ir valstybei. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad 2005-06-10 rašytinio susitarimo pagrindu ieškovė sumokėjo atsakovei 1000 eurų užstatą dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) su sodo nameliu „Ažuolo“ sodo bendrijoje pirkimo, kuris turėjo būti įskaitytas į sandorio kainą, ir dėl to ginčo tarp šalių nėra (b. l. 8). Ginčas kilo dėl kainos, už kurią šalys sutarė pirkti ir parduoti minėtą turtą. Ieškovė teigia, jog buvo sutarta, kad atsakovė minėtą turtą už 20000 eurų, o atsakovė – kad buvo sutarta, jog už turtą bus sumokėta 21000 eurų. Iš šalių ir liudytojų paaiškinimų teismas nustatė, jog šalys ruošėsi sudaryti minėto sodo sklypo su nameliu pirkimo - pardavimo sutartį apie 2005-10 mėn., tačiau preliminarios (rašytinės) sutarties nesudarė. 2005-06-10 rašytinis susitarimas dėl 1000 eurų užstato sumokėjimo (b. l. 8), teismo nuomone, negali būti vertinamas kaip preliminari sutartis, nes jame nėra aptartas pagrindinės sutarties dalykas, esminės pagrindinės sutarties sąlygos: kaina, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (CK 6.165 str. l d., 3 d.). Preliminari sutartis turi būti sudaroma raštu, o formos reikalavimų nesilaikymas preliminarią sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 str.2 d. ir CK 1.93 str. 1 d.). Šalims nesudarius preliminarios sutarties, nuostolių atlyginimo klausimas negali kilti (CK 6.165 str. 2 d.). Šalys minėto turto pirkimo - pardavimo sutarties nesudarė, nes nesusitarė dėl jo kainos, nors ir vedė žodines derybas. Sprendime nurodė, kad iš sodininkų bendrijos „Ąžuolas" 2007-01-16 pažymos Nr.07-11 matyti, jog šalys laikotarpiu nuo 2005-08-05 iki 2006-05-12 buvo sutarę dėl minėto turto pirkimo ir pardavimo už 20 000 eurų (b. l. 17). Tokią turto pardavimo kainą patvirtino liudytojai J. K., V. L., G. S., A. B., H. K., kurie parodė, kad jiems iš pačių šalių buvo žinoma, jog atsakovė sutiko parduoti, o ieškovė - pirkti sodo sklypą su nameliu už 20 000 eurų. Todėl teismas sprendė, kad šis šalių ginčas yra ikisutartinis. Šalys turėjo tikslą realizuoti savo ketinimus, t. y. atsakovė parduoti, o ieškovė - pirkti minėtą turtą, tačiau nesusitarė dėl kainos. Nuo šalių pradinio susitarimo 2005 m. 05 mėn. parduoti ir pirkti sodą už 20000 eurų iki susitarimo sudaryti notarinę sutartį 2005 m. 11 mėn. praėjo pusė metų, o šalys preliminarios sutarties nebuvo sudarę. Todėl atsakovės nebesutikimo parduoti turto už 20 000 eurų ir kainos padidinimo iki 21 000 eurų, su kuria nebesutiko ieškovė, sutarties laisvės principo požiūriu teismas nevertino kaip nesąžiningumo. Kadangi šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas, o byloje nenustatyta, kad šalys dėl sutarties sudarymo derėjosi nesąžiningai, kad atliko sąžiningumo kriterijus neatitinkančių veiksmų, tai, teismo nuomone, nuostolių vienai kitai jos atlyginti neprivalo (CK 6.163 str.2 d., 3 d.). Šalys 2005-06-10 susitarimu (b. l .8) susitarė dėl 1000 eurų avanso, kuris atlieka mokėjimo funkciją ir įskaitomas į būsimas įmokas. Todėl joms nesusitarus dėl parduodamo turto kainos ir nesudarius sutarties, avansas turi būti grąžinamas ieškovei.

Teismas nurodė, kad priešieškinio reikalavimai dėl 9518,03 Lt žalai atlyginti yra nepagrįsti ir pareikšti nesąžiningai. Byloje nustatyta, kad atsakovė leido ieškovei savo nuožiūra naudotis sodo nameliu, tvarkyti sodo sklypą iki bus sutvarkyti dokumentai, ką pripažįsta ir pati atsakovė. Ieškovė be atsakovės leidimo savavališkų žalą darančių veiksmų atsakovės turtui nepadarė. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad sodo baldus, įrankius, patalynę ir pan. pati atsakovė neatlygintinai atidavė R. P., G. B., E. Z., karutį ir vonią pardavė ieškovei už 50 Lt (b. 1. 83, 84, 95, 96). Todėl teismas padarė išvadas, kad atsakovė priešieškinio reikalavimų neįrodė (CPK 177 str.) bei kad ieškovės kaltės dėl atsakovės patirtų nuostolių nėra, ir, jei atsakovė mano patyrusi nuostolių, tai jie atsirado dėl jos pačios veiksmų ir kaltės, t. y. nesudarius sutarties, pačiai neapsisprendus dėl pardavimo kainos ir leidus ieškovei naudotis turtu.

Šalies argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-01-03 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, o priešieškinį - tenkinti. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas (CPK 330 str., 331 str.). Jis nemotyvuotas, neišsamus, neargumentuotas, prieštaringas bei nepagrįstas byloje esančiais įrodymais, nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, priimtas vadovaudamasis prielaidomis, neatsižvelgdamas į atsakovės paaiškinimus. Teismas neteisingai įvertino įrodymus, pažeidė CPK 176, 185 str. reikalavimus ir to pasekoje padarė nepagrįstą išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl jos kaltės pakeitus sutartą turto pardavimo kainą. Šiai išvadai pagrįsti teismas rėmėsi išskirtinai tik ieškovės ir liudytojų, kurie nedalyvavo šalių tarpusavio susitarime ir su kuriais ji nebendravo, parodymais. Teismas neįvertino to, kad atsakovė iš karo nurodė parduosianti sodą už 21000 eurų, o ieškovė dėl pasiūlytos pinigų sumos nesiderėjo. Kadangi ieškovė atsisakė pirkti sodo sklypą už sutartą 21 000 eurų kainą, tai teismo išvada, kad šalys „nesusitarė dėl kainos", neteisinga. Bylos duomenys patvirtina atsakovės nuoseklią poziciją dėl sutarties sudarymo ateityje, nes rengė tam dokumentus, leido ieškovei naudotis sodo sklypu, sklype laikyti lentas, namelyje šaldiklį, davė raktus, pranešė ieškovei, kad baigė tvarkyti sodo sklypo registracijos dokumentus, pasiūlė susitarti dėl sutarties pasirašymo pas notarą datos. Būtent ieškovė ėmė išsisukinėti ir sutarties pasirašyti nebepanoro. Mano, kad teismas turėjo pripažinti, jog skirtumas tarp kainos 1000 eurų, kurį buvus įrodinėjo ieškovė, nėra tokio dydžio, kad galėtų iš esmės pakeisti šalių apsisprendimą dėl sutarties sudarymo. ****Mano, kad ieškovė neturėjo pakankamai pinigų sandoriui sudaryti, todėl pasielgė nesąžiningai, nes leido manyti, kad sandoris bus sudarytas, dėl leido ieškovei naudotis sklypu ir nameliu, kuo pasinaudojusi ieškovė jai padarė nuostolių. Teismas šalių santykius vertino tik per susitarimo kainą, nevertindamas kitų susitarimo aplinkybių ir šalių veiksmų, ketinimų sudaryti sandorį pagrįstumo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, nors derybos dėl sutarties sudarymo gali būti bet kada nutrauktos, tačiau jas vedančios šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai (CK 1.5, 6.4, 6.158 ir 6.163 str.). Derybos buvo toli pažengusios, ji įrodė, kad turėjo tikrą ir rimtą ketinimą sudaryti sandorį. Derybose šalys prisiėmė įsipareigojimus, už kurių nevykdymą atsirado ikisutartinė civilinė atsakomybė pagal CK 6.1 str. Teismas sprendime prieštarauja savo paties teiginiams, nes, nors nurodo, kad kainos nustatymas ikisutartiniuose santykiuose neprieštarauja sutarties laisvės ir sąžiningo elgesio principams, tačiau kartu teigia, kad reikalavimas atlyginti nuostolius, atsiradusius ikisutartinių santykių stadijoje yra pareikštas nesąžiningai, nors nuostolių atlyginimas dėl vienos šalies kaltės ikisutartiniuose santykiuose yra galimas (CK 6.163 str. 3 d.). Neteisingai įvertinęs įrodymus, teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovė, o ne ieškovė kalta dėl sandorio nesudarymo, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos (LAT CBS nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-05, AB "Vingio kino teatras" v. "Eika").

Teigia, jog nepagrįsta teismo išvada, kad ji pareikšdama priešieškinį ieškovei dėl nuostolių atlyginimo elgėsi nesąžiningai. Ieškovei pažeidus pareigą sąžiningai elgtis esant ikisutartiniams santykiams, jai atsirado turtinė prievolė atlyginti nesąžiningu elgesiu padarytą žalą (nuostolius), nes bet koks kaltas (neteisėtas) šalies veiksmas ikisutartiniuose santykiuose yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, kurios sąlygos buvo įrodytos. Neteisėtais veiksmais šiuo atveju teismas turėjo pripažinti teisinės pareigos elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose pažeidimą (CK 6.163 str.). Teismo sprendimas prieštarauja CK 6.252 str., kuriame nurodyta, kad šalys negali susitarti dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl tyčios ar neatsargumo, netaikymo. Nurodo, kad, leisdama naudotis sodo sklypu ir jame tvarkytis, neleido padaryti žalos ir už- tai neatsakyti. Visus veiksmus sodo sklype ieškovė atliko savavališkai, nepranešė apie medžių iškirtimą. Dėl to teismas turėjo įpareigoti ieškovę atlyginti jai padarytą žalą. Mano, kad 1000 eurų ieškovės jai primygtinai įsiūlyto užstato grąžinti neprivalo, nes tai yra žalos atlyginimo dalis, ką suprato po to, kai paprašė išpjautus medžius atiduoti malkoms, o ieškovės vyras G. S. pareiškė, kad „nusipirksi už tą 1000 eurų". Be to, teismas teismas nemotyvuotai atmetė pastabas dėl 2007-12-14 teismo posėdžio protokolo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skunde nurodyti teiginiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir nepaneigia pareikšto ieškinio argumentų bei teismo sprendime konstatuotų faktinių aplinkybių. Atsakovė pateikia savo samprotavimus, kuriais savaip interpretuoja jau nustatytas ir pačios atsakovė byloje pripažintas faktines bylos aplinkybes. Tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi įstatymais ir įvertino byloje esančių įrodymų, kuriuos teismui pateikė ginčo šalys, visumą (CPK 185 str.). Teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, objektyviai ir išsamiai išanalizavo bei tinkamai įvertino byloje esamus įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Atsakovė posėdžio metu pripažino, jog sodą parduoda už 20 000 eurų, o skunde pateikia neteisingą informaciją. Atsakovė leido jai naudotis sodo nameliu, tvarkyti sklypą ir be jos leidimo jokių savavališkų veiksmų neatliko, todėl jos kaltės dėl žalos atsiradimo nėra. Priešieškinyje nurodytus baldus, sodo įrankius, patalynę ir pan. pati atsakovė neatlygintinai atidavė liudytojams, o deklaratyvių reikalavimų dėl 7518,03 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos priteisimo nepagrindė įrodymais (CPK 177 str.).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-01-03 sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė konkrečius įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, sudarančias faktinį ir teisinį pagrindą ieškinį patenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti, su kuo teisėjų kolegija iš esmės sutinka.

Nors apeliantė teigia, kad sprendimas yra nemotyvuotas, neišsamus, neargumentuotas, prieštaringas bei nepagrįstas byloje esančiais įrodymais, nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir taikė sprendime nurodytas materialinės teisės normas, procesinės teisės normas taikant įrodinėjimo taisykles ir pateiktų įrodymų įvertinimo taisykles (CPK 179, 176, 178, 185 str.). Teismas vadovavosi taisykle, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o teismas, vadovaudamasis įrodymų pusiausvyros taisykle, turi nustatyti, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė tarp šalių susidarius faktinius santykius dėl ginčo dalyko tiek pagal ieškovės ieškinį, tiek ir pagal atsakovės priešieškinį, reikšmingas bylai aplinkybes, kurių visetą teisiškai įvertino ir kvalifikavo teisingai, sprendime motyvavo, kodėl tam tikrus įrodymus atmeta, o kitais – vadovaujasi. Su teismo išvadomis, argumentais ir motyvais nesutikti nėra pagrįsto pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų visumos pagrindu teisingai nustatė, kad iš 2005-06-10 susitarimo turinio (b. 1. 8), šalių paaiškinimų, liudytojų J. K., V. L., G. S., A. B., H. K., kurie tiesiogiai iš šalių iki ginčo teisme kilimo žinojo apie bylos aplinkybes, parodymų yra pagrįstas pagrindas išvadai, kad pagal žodinį susitarimą atsakovė ieškovei sutiko parduoti sodo sklypą su nameliu už 20 000 eurų, ieškovė sutiko jį už tokią kainą pirkti ir būsimo sandorio, kai bus sutvarkyti reikalingi dokumentai, sudarymo faktui patvirtinti sumokėjo atsakovei 1000 eurų užstatą. Nuoseklių ieškovės bei virš minėtų liudytojų parodymų apie tai, kad šalys buvo iš pat pradžių žodžiu susitarė dėl parduodamo sodo sklypo su nameliu 20 000 eurų kainos, ir tik vėliau kainą padidino iki 21 000 eurų, atsakovė nepaneigė jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais, nenurodė jokio pagrindo, kodėl teismas turėjo netikėti liudytojų parodymais, kurie sutapo tarpusavyje ir su rašytiniais įrodymais, t. y. „Ąžuolo“ bendrijos pažymomis duomenimis.

Teisinga ir pagrįsta teismo išvada, kad 2005-06-10 susitarimas dėl 1000 eurų užstato sumokėjimo (b. l. 8), faktai, kad atsakovė ėmėsi tvarkyti sandorio sudarymui reikalingus dokumentus, leido ieškovei naudotis žemės sklypu, namu, dalimi daiktų, atidavė raktus, o ieškovė ėmė realiai tvarkytis sodo sklype, namelyje, susitarė dėl sandorio tvirtinimo pas notarą datos, įrodo šalių ketinimą ateityje, kai tik bus sutvarkyti reikalingi dokumentai iki 2005 m. spalio mėnesio, notarine tvarka sudaryti sutartį dėl minėto sodo sklypo su nameliu pirkimo – pardavimo. Tačiau, ko esmėje neginčija ir šalys, įstatyme numatytos formos ir turinio preliminari pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, todėl nuostolių atlyginimo klausimas šiuo pagrindu negali būti keliamas, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas (CK 6.165 str. l, 2, 3 d., 1.93 str. 1 d.). Šalys, nors ir vedė žodines derybas, notariškai patvirtintos sodo pirkimo - pardavimo sutarties nesudarė, kadangi nesusitarė dėl parduodamo sodo kainos už pradinę 20 000 eurų kainą. Nors apeliantė teigia, kad sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovės kaltės, nes ji neturėjo tokios pinigų sumos, tačiau šiuos argumentus paneigia banko išrašų duomenys, pažymų apie darbo užmokestį duomenys, iš kurių matyti, kad ieškovės šeimai buvo suteikta paskola, jie gaudavo darbo užmokestį, todėl turėjo finansines galimybes atsiskaityti su atsakove (1 t., b. l. 98-106)112-128, 140-154). Todėl pagrįsta teismo išvada, kad ieškovė atsisakė sudaryti sutartį dėl atsakovės kaltės, kuri vienašališkai padidino parduodamo daikto pradinę kainą. Nesutarimas dėl esminės sąlygos - daikto kainos - yra pakankamai rimta priežastis sudaryti sandorį, nors šalių derybos dėl pirkimo –pardavimo sutarties sąlygų buvo pažengusios. Be virš aptartų įrodymų visumos, aplinkybės, kad ieškovų gyvenamasis būstas yra šalia atsakovės žemės sklypo, todėl jie buvo ypač suinteresuoti sandorio sudarymu sutartomis sąlygomis, ir kad ieškovė sklypą ėmė naudoti ir tvarkyti kaip savą, duoda pagrindą manyti, kad faktinės aplinkybės buvo labiau tokios kaip nurodo ieškovė, o ne atsakovė.

Šalių ginčas yra ikisutartinis. Teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.163 str. 2 d., 3 d. nuostatas dėl sutarties laisvės principo, dėl nepasiekto susitarimo pasekmių ir fakto, kad atsakovė siekė gauti didesnę kainą už parduodamą turtą. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti ir atmestini. Byloje neįrodyta, kad ieškovė vengė ar nepagrįstai atsisakė sudaryti sandorį ir kad sutartis nebuvo sudaryta ne dėl ieškovės kaltės. Todėl ieškovei atsakovė turi grąžinti gautą 1000 eurų užstatą, kuris, kaip pripažįsta abi šalys, turėjo būti įskaitytas į turto kainą, jei būtų buvusi sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis. Šalys negali užtikrinti preliminariosios sutarties sudarymo rankpinigiais (CK6.98 str.2 d.).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad atsakovės priešieškinio reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo nepagrįsti ir atmestini, nes atsakovė nesudariusi jokio sutarties leido ieškovei naudotis ir tvarkyti sodo sklypą, namelį iki ji sutvarkys dokumentus, reikalingus sandoriui įforminti. Šią aplinkybę visiškai pripažįsta pati atsakovė. Atsakovė ne tik leido ieškovei naudotis minėtu turtu, bet dalį sodo, namelio reikmenų, apyvokos daiktų pardavė ieškovei, perleido kaimynams (bylos liudytojams – b. l. 76-85, 82-86), kas patvirtina, kad ieškovė turėjo pagrįstą pagrindą suprasti ir tikėtis, kad faktiškai ji gali sklypu ir namu naudotis kaip savo turtu. Pati atsakovė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad ieškovė atsisakė pirkti jos sodą, nors iš visų jos ir jos sutuoktinio veiksmų buvo matyti, kad jie ketino šį sodą įsigyti. Byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų peržengusi susitarimo su atsakove naudotis ir valdyti minėtą turtą ribas ar atlikusi kokius nors kaltus savavališkus žalingus ieškovei veiksmus. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad nėra ieškovės kaltės dėl atsakovės patirtų nuostolių, jei tokie nuostoliai ir būtų nustatyti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi iš dėstytu ir CPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutari a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 03 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija: Romualdas JanuškaRamunė ČeknienėBirutė Valiulienė