Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-10-21 · Administracinė byla Nr. I-3881-331/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-10-21Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-09-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-10-21
Bylos Nr.
I-3881-331/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01878-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Egidija Puzinskaitė, Nijolė Žalnieriūnienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3881-331/2013Proceso Nr. 3-61-3-01878-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74. (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjui A. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundais (b. l. 1-7, 12-14), kuriuose prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013-05-30 sprendimą Nr. 1D-5387(11); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjo 2013-05-29 prašymą iš esmės; 3) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės karių ir pareigūnų pensijos dalį 40 746,08 Lt už 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. laikotarpį.

Paaiškino, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jam kiekvieną mėnesį yra mokama sumažinta pensija už tarnybą. Neišmokėtos pensijos skirtumas už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 yra 28761,28 Lt. Mano, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo neišnagrinėti prašymo ir savo atsisakymo grįsti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalimi, nes VAĮ 23 straipsnis įeina į VAĮ 3 skirsnį, kuris reglamentuoja administracinės procedūros atlikimo tvarką. Teigia, kad nepraleido 3 metų termino apginti pažeistas teises, nes dieną, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį laiko būtent 2012-09-21, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, nes būtent šiuo nutarimu buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti arba bylą nutraukti. Atsiliepime (b. l. 26-28) paaiškino, kad Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į ministeriją kreipėsi tik 2013-05-29, t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo nuostatų paskelbimo 2012-09-21) mano, kad pareiškėjo prašymas paliktas nenagrinėtu pagrįstai. Pareiškėjas su prašymu į ministeriją kreipėsi po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėn.) termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. gegužės 29 d., todėl jo skundas turėtų būti atmestas arba byla nutraukta. Pažymėjo, kad to paties pobūdžio bylos turi būti sprendžiamos analogiškai, nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013-05-23 sprendimą byloje Nr. I-2844-208/2013, 2013-06-14 sprendimą byloje Nr. 1-2366-815/2013.

Atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies

Šioje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2004-06-18 sprendimu Nr. 2/17-1375 pareiškėjui nuo 2004-06-05 neterminuotai paskirta 1 583,61 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 19).

2012-04-20 pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką ir mokėti paskirtą 1 583,61 Lt valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 20)

Vidaus reikalų ministerija 2012-05-21 raštu Nr. 1D-3441(11) pareiškėjui atsakė, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas oficialiai bus paskelbtas ir įsigalios 2012-09-21, todėl neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemokos ir mokėti 1 583,61 Lt dydžio pensijos (b. l. 21-23).

2013-05-29 pareiškėjas pateikė skundą Vidaus reikalų ministerijai prašydamas mokėti paskirtą 1 583,61 Lt pensiją ir išmokėti jos nepriemoką (b. l. 23).

Vidaus reikalų ministerija 2013-05-30 sprendime Nr. 1D-5387(11) nurodė, kad vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi 2013-05-29 pareiškėjo prašymo nenagrinės, nes praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t.y. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo 2012-09-21 (b. l. 24).

Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010-01-01. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) nustatė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012-09-01.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, kuris “Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012-09-21, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (ekonomikos krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir tiek, kiek būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas vertybes; tačiau net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.

Iš bylos dokumentų matyti, kad pensija pareiškėjui buvo mažinta du kartus – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu antikonstitucinėmis pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl kurių taikymo pareiškėjui ir susidarė valstybinės pensijos nepriemoka. Atsakovė negalėjo netaikyti pensijos mokėjimo metu galiojusių, o vėliau Konstitucinio Teismo antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo normų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis).

Atsakovė pareiškėjo prašymo nenagrinėjo remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, numatančioje, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Paaiškėjimą apie nepriemokos neteisėtumą atsakovė siejo su Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo diena – 2012-09-21. Teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, skirta administracinei procedūrai reglamentuoti. Administracinė procedūra – viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas nekvestionuoja Vidaus reikalų ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų teisėtumo, t. y. savo teisių pažeidimo nesieja su šio subjekto veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas) netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius. Pareiškėjas neginčijo atsakovės, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų, todėl administracinę procedūrą reglamentuojančios teisės normos jo atžvilgiu negalėjo būti taikomos.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013 konstatavo, jog nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai, todėl darė išvadą, kad šiems santykiams pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinių draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Kolegija konstatavo, kad asmuo dėl pažeistų teisių visų pirma privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui. Teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per trejų metų terminą.

Vidaus reikalų ministerijos 2013-05-30 sprendimas nėra grindžiamas aplinkybe, kad buvo praleisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio skundo padavimo terminai. Net ir skaičiuojant 3 metų terminą nuo tos dienos, kurią atsakovė laiko paaiškėjimu apie nepriemokos neteisėtumą (2012-09-21), kreipimosi dėl pažeistų teisių gynimo terminai nebūtų praleisti, nes dėl pažeistų teisių pareiškėjas į atsakovę kreipėsi dar 2012-12-20. Pareiškėjas, be kita ko, ir kreipdamasis 2013-05-29 nepraleido trejų metų termino. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas neskundė 2012-05-21 raštu Nr. 1D-3441(11) išdėstyto sprendimo, kuriuo atsakyta į jo 2012-12-20 prašymą, ir kad atsakovė nenagrinėjo pareiškėjo 2013-05-29 skundo, neriboja jo teisės kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo.

Teismas neturi pagrindo vadovautis atsakovės nurodytais Vilniaus apygardos administracinio teismo neįsiteisėjusiais sprendimais. Be to, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas laiko, kad atsakovė nepagrįstai laikė, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Teismo vertinimu, teismo nurodymas, panaikinus ginčijamą sprendimą ir įpareigojus Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą, t. y. nurodymas formaliai atlikti ikiteisminę administracinio ginčo nagrinėjimo procedūrą, nepagrįstai apsunkintų pareiškėjo turtinių teisių ir interesų teisminį gynimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-709/2013). Tai, kad Vidaus reikalų ministerija neišnagrinėjo pareiškėjo skundo ikiteismine tvarka, neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, atsiradusios dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto teisės akto, o teismui atitinkamai kyla pareiga tokį ginčą nagrinėti iš esmės.

Analizuojant Vidaus reikalų ministerijos 2013-05-29 pažymą Nr. 11PP(P)-3608 (b. l. 25)matyti, kad taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas laikotarpiu 2010-01-01–202-08-31 pareiškėjo perskaičiuota pensijos suma sudarė 41087,68 Lt, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota ir dar kartą sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 2 priedo koeficientą, pensija, kurios minėtu laikotarpiu faktiškai išmokėta 12326,40 Lt. Taigi, pareiškėjui iš viso dėl Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo neišmokėta 28 761,28 Lt (41 087,68 Lt – 12 326,40 Lt), kurie priteistini pareiškėjui. Ginčo dėl atsakovės pateiktų duomenų apie pareiškėjui neišmokėtą pensijos sumą byloje nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010-11-16 galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 įskaitytinai neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Kaip minėta, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012-09-01. Seimas 2011-12-20 priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011-12-28, kurio 1 d. nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 str. 2 d. 4 p. nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011-12-31; 2) 1 str. 2 d. 1, 2 ir 3 p. nurodytoms išmokoms, 4 p. nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 p. nurodytai išmokai – iki 2012-12-31. Seimas 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012-12-31, kuriuo pakeitė 15 str. 1 d. 2 p. ir nustatė šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galiojimo terminą iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013-12-31, todėl atsakovė pagrįstai laikotarpiu 2012 m. rugsėjo mėn. – 2013 m. balandžio mėn. pensiją ribojo remdamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, kuris Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu nebuvo pripažintas antikonstituciniu.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo A. K. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-05-30 sprendimą Nr. 1D-5387(11).

Priteisti pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 28 761,28 Lt (dvidešimt aštuonis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt vieną tūkstantį ir dvidešimt aštuonis centus) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnį.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkas Henrikas SadauskasTeisėjai Egidija PuzinskaitėNijolė Žalnieriūnienė