Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Darjai Bočekovai, dalyvaujant ieškovui M. B., jo atstovui adv. Vitalijui Burinskiui, atsakovėms J. A. ir D. G. D., jų atstovui adv. pad. Janui Zavadskiui, vertėjai Liucinai Jasnauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovėms J. A. ir D. G. D. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. B. 2014-06-06 kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., b.l. 3 - 6), kuriuo prašo priteisti jam iš atsakovės J. A.:

1) 13 000 Lt skolos už statybos remonto darbus;

2) 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 13 000 Lt sumos.

Minėti du ieškiniai, kurie buvo pareikšti skirtingose bylose, sujungti į vieną civilinę bylą Nr. 2-523-860/2015 (ankstesnis bylos Nr. 2-2530-860/2014) (2 t., b.l. 76 - 77). Šioje byloje ieškovu laikytinas M. B., o atsakovais – J. A. ir D. G. D..

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

I. M. B. yra pareiškęs šiuos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus:

1) prašo priteisti jam iš atsakovės D. G. D. 21 000 Lt negrąžintos paskolos;

2) prašo priteisti jam iš atsakovės J. A. 13 000 Lt skolos už statybos remonto darbus.

Dėl ieškovo M. B. reikalavimo priteisti iš atsakovės D.G. D. negrąžintos paskolos

Minėta, kad ieškovas M. B. vienu iš savo reikalavimų prašo priteisti iš atsakovės D.G. D. 21 000 Lt negrąžintos paskolos; šį savo reikalavimą kildina iš žodinės paskolos sutarties, kuri, kaip nurodyta ieškinyje, buvo sudaryta 2002-10-02 (teismo posėdžio metu ieškovas teigė, kad žodinė paskolos sutartis buvo sudaryta 2002 m. liepos mėnesį). Atsakovė D.G. D. kategoriškai neigia, kad tokio pobūdžio žodinė sutartis buvo tarp šalių sudaryta.

Paskolos sutarties samprata pateikta LR CK 6.870 straipsnio 1 dalyje. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (minėto straipsnio 2 d.). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės. Tai reiškia, kad paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt (CK 6.871 str. 1 d.). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (minėto straipsnio 3 d.).

Lietuvos A. T. 2013-12-31 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 pažymėjo, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (paskolos rašteliui ar kt. skolos dokumentui) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga, jog šalis sieja būtent prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (šiuo atveju ieškovui).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo sudaryta jokia rašytinė paskolos sutartis; atsakovė nėra pasirašiusi jokio paskolos raštelio ar kitokio skolos dokumento, kuris patvirtintų apie paskolinių santykių egzistavimą. Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra. Minėta, kad ieškovas savo reikalavimus kildina iš žodinės paskolos sutarties, kuri buvo sudaryta: ieškinyje ieškovas nurodė sutarties sudarymo datą 2002-10-02; teismo posėdžio metu – 2002 m. liepos mėnesį.

Ieškovas teigia, kad atsakovei paskolino 21 000 Lt, tad ši paskolos sutartis, vadovaujantis CK 6.871 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti sudaryta rašytinės formos. Tokio sandorio rašytinės formos reikalavimų nesilaikymo teisinės pasekmės numatytos CK 1.93 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Taigi, ieškovas šiuo atveju įrodinėdamas paskolos sudarymą negali remtis liudytojų parodymais. Teismas pažymi, kad byloje iš esmės nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, jog tarp ginčo šalių buvo sudaryta paskolos sutartis; apie tai, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis nurodo tik vienintelis pats ieškovas. Net ir netaikant CK 1.93 straipsnio 2 dalyje numatyto draudimo ieškovui remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 6 d.), šiuo atveju vis tiek ieškovas neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto. A. D. vienintelis iš byloje apklaustų liudytojų parodė, kad jis aptariamu laikotarpiu buvo paskolinęs ieškovui 25 000 Lt, tačiau jis nematė kaip ieškovas perdavė pinigus atsakovei ir ten nedalyvavo. Tad ši aplinkybė savaime neįrodo to fakto, kad ieškovui gavus pinigus iš minėto liudytojo, jis (M. B.) atitinkamai 21 000 Lt perdavė atsakovei paskolos pagrindais. Juo labiau, kad šio liudytojo parodymais galima abejoti, nes ieškovas yra jo dėdė, taigi, liudytojas gali būti suinteresuotas palankia ieškovui bylos baigtimi. Kita vertus, teismas vertina ir tai, kad ieškovo pozicija paskolos suteikimo klausimu yra nenuosekli, pavyzdžiui, dėl žodinės paskolos sutarties sudarymo datos ir pan. Teismas taip pat vertina tą aplinkybę, kad ieškovas daugiau negu 10 metų atsakovei nereiškė jokių pretenzijų dėl paskolos grąžinimo, o reikalavimus pradėjo kelti tik tada, kai jis nutraukė santykius su atsakovės mama; ši aplinkybė kelia abejonių ieškovo nurodomų teiginių pagrįstumu. Vienok, esant artimiems santykiams tarp ieškovo ir atsakovės mamos, net jeigu ieškovas ir būtų davęs minėtą pinigų sumą atsakovei, tai dar savaime nereiškia, kad ieškovas suteikė atsakovei paskolą. Tokių pinigų perdavimas galėjo būti susijęs su ieškovo siekiu padėti jo sugyventinės dukrai, paremti ją materialiai, t.y. su dovana, parama ar pan. Juo labiau, kad byloje nustatyta, jog ieškovas pinigus pradėjo reikalauti tik po to, kai jo ir atsakovės santykiai nutrūko, jie tapo konfliktiški.

Atsižvelgiant į išdėstytą, į teisinį paskolos sutarties reglamentavimą, darytina išvada, kad ieškovas šioje byloje neįrodė paskolos sutarties sudarymo, t.y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (LR CPK 176 – 177 str., 185 str.). Nesant paskolinių sutartinių santykių tarp šalių, atsakovei nėra ir pareigos grąžinti ieškovui reikalaujamą pinigų sumą. Tad ieškovo ieškinys šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl ieškovo M. B. reikalavimo priteisti iš atsakovės J. A. 13 000 Lt už statybos remonto darbus

Ieškovas M. B. taip pat prašo priteisti jam iš atsakovės J. A. 13 000 Lt skolos už statybos remonto darbus. Šį savo reikalavimą kildina iš žodinės statybos rangos sutarties, kuri, kaip nurodyta ieškinyje, buvo sudaryta 2005-01-01 (teismo posėdžio metu ieškovas teigė, kad žodinė rangos sutartis buvo sudaryta ne 2005 m., o 2002 m. prieš atsakovei J. A. įsigyjant ginčijamas patalpas). Atsakovė J. A. kategoriškai neigia, kad tokio pobūdžio žodinė sutartis buvo tarp šalių sudaryta; teigia, kad statybos rangos darbus įrengiant kirpyklą atliko ji pati, jai padėjo mama, sesuo su vyru.

CK 6.681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą.

Tinkamam ginčo išsprendimui visų pirma svarbu išsiaiškinti, ar tarp šalių buvo sudaryta statybos rangos sutartis.

Pažymėtina, kad pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų (sandorio sudarymo metu - penki tūkstančiai litų). Ieškovas teigia, kad jis su atsakove buvo sudaręs žodinę statybos rangos sutartį dėl statybos darbų 13 000 Lt. Tačiau tokia sutartis, atsižvelgiant į CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turėjo būti sudaryta raštu.

Tokio sandorio, kaip ir anksčiau minėtos paskolos sutarties, rašytinės formos reikalavimų nesilaikymo teisinės pasekmės numatytos CK 1.93 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Taigi, ieškovas šiuo atveju įrodinėdamas statybos rangos sutarties sudarymą negali remtis liudytojų parodymais.

Kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina ieškovo nurodytų aplinkybių. Teismas pažymi, kad ieškovo byloje pateikta lokalinė sąmata (1 t., b.l. 9), kuri sudaryta 2014 m. kainų lygiu, jokiu būdu nepatvirtina tarp šalių buvus (esant) statybos rangos teisiniams santykiams. Teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad ši sąmata net gi neįrodo paties remonto atlikimo fakto. Pats ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad ši sąmata buvo sudaryta 2014 m. jam pateikus sąmatos sudarytojui patalpų planą ir nurodžius, kokie darbai atlikti; sąmatos sudarytojas į vietą apžiūrėti patalpų nebuvo nuvykęs. Be paties ieškovo paaiškinimų daugiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą apie statybos rangos santykių tarp šalių buvimą.

Net ir netaikant CK 1.93 straipsnio 2 dalyje numatyto draudimo ieškovui remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 6 d.), šiuo atveju vis tiek ieškovas neįrodė statybos rangos sutarties sudarymo fakto. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas T. K., kuris yra ieškovo pažįstamas, parodė, kad jis ieškovui padėjo atlikti santechnikos darbus kirpykloje, dirbo po 3 – 4 valandas 3 dienas; šis liudytojas negalėjo konkrečiai parodyti, kokiu adresu šios patalpos buvo ir kam jos priklausė. Taigi, nors minėtas liudytojas parodė, kad ieškovui padėjo atlikti santechnikos darbus kirpykloje, tačiau nieko daugiau konkretaus negalėjo nurodyti. Tuo tarpu kiti teismo posėdžio metu apklausti liudytojai D. V. ir J. D. iš esmės nurodė aplinkybes, kurios atitinka atsakovių nurodytoms aplinkybėms, t.y. kad ginčo kirpyklos patalpas įrenginėjo J. A., D.G. D., D. V. ir J. D.; tuo tarpu nei ieškovas, nei koks kitas asmuo kirpykloje nedirbo. Daugiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, ar paneigtų šalių nurodytas aplinkybes. Esant tokiems duomenims, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas pas atsakovę atliko statybos darbus.

Kita vertus, net ir pripažinus, kad ieškovas tam tikrus statybos darbus atliko pas atsakovę, tačiau tai nėra pagrindo pripažinti, jog tarp šalių buvo sudaryta statybos rangos sutartis. Teismas be kita ko vertina tas aplinkybes, kad: ieškovo paaiškinimai dėl neva sudarytos statybos rangos sutarties yra nenuoseklūs ir prieštaringi, pavyzdžiui, ieškovas savo ieškinyje nurodė, kad žodinė statybos rangos sutartis buvo sudaryta 2015-01-01, vėliau teismo posėdžio metu nurodė, jog tokia sutartis buvo sudaryta 2002 m., prieš atsakovei įsigyjant ginčo patalpas (išeitų, kad ne anksčiau negu 2002-12-04), tuo tarpu dar ankstesniame teismo posėdyje ieškovas buvo nurodęs, kad sutartis buvo sudaryta 2002-12-06, taigi, ieškovas iš esmės yra nurodęs tris skirtingas statybos rangos sutarties sudarymo datas; ieškovas taip ir nesugebėjo teismui paaiškinti, kodėl pradėjo reikalauti už atliktus statybos darbus kainą tik praėjus daugiau negu 10 metų, nuo ieškovo nurodomos galimos sutarties sudarymo ir darbų atlikimo datos, kodėl ankščiau nepareiškė atsakovei pretenzijų dėl sumokėjimo už atliktus statybos darbus, kai CK 6.687 straipsnio 2 dalis numato, kad sutarta kaina sumokama po objekto priėmimo, ir pan.; ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie statybos darbų pridavimą (CK 6.694 str.); ieškovas teismo posėdžio metu pripažino ir tai, kad iš pradžių su atsakove buvo sutarta, jog tai bus šeimos verslas, tad šios aplinkybės, atsižvelgiant ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes, leidžia daryti išvadą, kad net jeigu atsakovas ir atliko tam tikrus statybos darbus pas atsakovę, tai darbai nebuvo atliekami statybos rangos sutarties (CK 6.681 str.) pagrindu, o kitais pagrindais;

Atsižvelgiant į išdėstytą, į teisinį statybos rangos sutarties reglamentavimą, darytina išvada, kad ieškovas šioje byloje neįrodė statybos rangos sutarties, kaip ir paskolos sutarties, sudarymo, t.y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (LR CPK 176 – 177 str., 185 str.). Nesant statybos rangos sutartinių santykių tarp šalių, atsakovei nėra ir pareigos sumokėti už atliktus statybos darbus, be to, ieškovas net ir neįrodė, kad jis kokius nors statybos darbus pas atsakovę atliko. Tad ieškovo ieškinys ir šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl baudos ieškovui skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

Atsakovės J. A. ir D.G. D. pateikė teismui prašymus dėl atitinkamai 13 000 Lt ir 10 000 Lt baudos skyrimo ieškovui M. B. už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis, t.y. už nepagrįstų ieškinių teismui pareiškimą; baudą prašo skirti pagal CPK 95 straipsnį.

Teismas pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra garantuojama LR Konstitucijos; ši teisė yra absoliuti. Tad asmeniui gali būti paskirta bauda už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis – pareiškiant nepagrįstą ieškinį, pagal CPK 95 straipsnį ne už bet kokį nepagrįstą ieškinį, bet už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį; toks nesąžiningumas turi būti akivaizdus ir nekeliantis jokių abejonių. Nagrinėjamu atveju nors ir yra galima įžvelgti tam tikrų ieškovo piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis požymių, tačiau teismo nuomone, jam skirti baudą pagal CPK 95 straipsnį už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį, - vis tik nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovo M. B. ieškinys atmestas pilnoje apimtyje. Tad laikytina, kad teismo sprendimas yra priimtas atsakovių J. A. ir D.G. D. naudai; jos turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovė J. A. iš viso sumokėjo 1 750 Lt už teisines advokato padėjėjo paslaugas (1 t., b.l. 118, 2 t., b.l. 104), 28.80 Lt už kopijavimo paslaugas (2 t., b.l. 105 - 106). Iš viso atsakovė J. A. patyrė 1 778.80 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovė D.G. D. iš viso sumokėjo 2 250 Lt už teisines advokato padėjėjo paslaugas (2 t., b.l. 70, 103). Tačiau teismas, atsižvelgdamas į CPK 98 straipsnio nuostatas, į bylos sudėtingumą (nagrinėjama byla nelaikytina sudėtinga), į advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas (kurios nelaikytinos didelės apimties; bylos buvo sujungtos ir nagrinėjamos kartu; abiejų bylų faktinės aplinkybės yra susijusios ir panašios), į kitos šalies (ieškovo) patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį (800 Lt), kuris yra žymiai mažesnis, nors ieškovui atstovavo advokatas, kurio darbo laiko užmokestis yra didesnis, daro išvadą, kad atsakovės pagrįstos, būtinos ir racionalios bylinėjimosi išlaidos už advokato padėjėjo teisinę pagalbą yra 1 750 Lt / 506.84 Eur.

Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovei J. A. iš ieškovo M. B. priteistina 515.18 Eur / 1 778.80 Lt; atsakovei D.G. D. – 506.84 Eur (CPK 88 str., 93 str., 98 str.).

Vilniaus rajono apylinkės teismas patyrė iš viso 8,91 Eur procesinių dokumentų siuntimo ir įteikimo išlaidų (teismo pažymos). Šios išlaidos iš ieškovo M. B. priteistinos valstybės naudai (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR CPK 95 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalimi, 270 straipsniu, 293 straipsnio 4 punktu,

nusprendė:

M. B. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo M. B., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas: 515.18 Eur (penkis šimtus penkiolika eurų ir 18 euro centų) atsakovei J. A., a.k. (duomenys neskelbtini) 506.84 Eur (penkis šimtus šelis eurus ir 84 euro centus) – D. G. D., a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovo M. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 8.91 Eur (aštuonis eurus ir 91 euro centų) pašto išlaidų valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas AB Swedbank, a.s. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.