Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. V. priteista 55 254,02 Lt turtinei žalai atlyginti civilinio ieškovo UAB „U.“ naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „U.“ sandėlio vedėju ir pagal 2008 m. liepos 1 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdamas visiškai materialiai atsakingas už statybines medžiagas, esančias bendrovės statybinių medžiagų parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Utenoje, neteisėtai, laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2010-12-21 pardavė nenustatytiems asmenims jo žinioje buvusias medžiagas: 536 maišus cemento, kurio vieno kaina 10,20 Lt, 5467,20 Lt vertės; 200 maišų cemento, kurio vieno kaina 12,86 Lt, iš viso 2572 Lt vertės; 167 maišus cemento, kurio vieno kaina 10,24 Lt, iš viso 1710,08 Lt; vieną 26,06 Lt vertės šiferio lapą; stogo dangos 13 lapų, kurio vieneto kaina 29,1789 Lt, iš viso 671,11 Lt vertės; 70 lapų stogų dangos „Baltija“, kurio vieneto kaina 16,4385 Lt, viso 1150,70 Lt vertės; 71 lapą stogo dangos, kurios vieneto kaina 14,0492 Lt, viso 997,49 Lt vertės; 285 lapus stogo dangos „Ondulai“, kurios vieneto kaina 14,0492 Lt, viso 6278,55 Lt vertės; 495 lapus stogo dangos „Izopol“, kurios vieneto kaina 26,80 Lt, viso 13 266 Lt vertės; 389 lapus stogo dangos, kurios vieneto kaina 31, 8966 Lt , viso 12407, 78 Lt; 2566 vienetus vinių, kurių vieneto kaina 0,07 Lt, viso 179,62 Lt vertės; 2853 vienetus šiferio vinių, kurių vieneto kaina 0,43 Lt, viso 676,98 Lt; 2 vienetus šulinio žiedų, kurių vieneto kaina 101 Lt, viso 202 Lt vertės; vieną šulinio žiedą, kurio kaina 93,96 Lt; 2 vienetus kraigo gaubtų, kurių vieneto kaina 16,62 Lt, viso 33,23 Lt vertės; 22,515 kub. metrų akytų betono blokelių, kurių vieno kubinio metro kaina 213 Lt, viso 4795,70 Lt; 14,265 kub. metrų akyto betono blokelių, kurių vieno kub. metro kaina 207,63 Lt, viso 2961,80 Lt; 4,3115 kub. metro akyto betono blokelių, kurių vieno kub.metro kaina 163,64 Lt, viso 705,53 Lt; 73,9 kub. metrų plėvelės „Tyvek“ , kurios vieno metro kaina 4,40 Lt, viso 237,98 Lt; 488,20 kub. metrų plėvelės „Silver“, kurios vieno metro kaina 0,88 Lt, viso 429,62 Lt; 449 kub. metrus plėvelės „Silver“, kurių vieno kub.metro kaina 0,87 Lt, viso 390,63 Lt, viso pardavė statybinių medžiagų 55254,02 Lt sumai, neišmušdamas čekių bei gautų iš pirkėjų pinigų neįnešdamas į UAB „U.“ kasą, pasisavino svetimą – didelės vertės UAB „U.“ turtą – pinigus – 55 254, 02 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog Panevėžio apygardos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien tik prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Nei vienas iš teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų nepatvirtino matęs, jog apeliantas būtų pasisavinęs ar neteisėtai perleidęs tretiesiems asmenims UAB „U.“ priklausantį turtą. Priešingai, liudytoja A. S. savo parodymuose patvirtino, kad A. V. savo darbines pareigas visuomet atlikdavo sąžiningai ir pareigingai. Liudytojas P. I. parodė, kad apeliantas neturėjo jokios galimybės iš UAB „U.“ sandėlio išvežti statybines medžiagas be vadovybės žinios. Nuteistojo teigimu, nuosprendį priėmusio teismo išvada, jog jis įmonėje buvo vienintelis asmuo, turėjęs raktus nuo sandėlio, kuriame buvo laikomos prekės, yra nepagrįsta bei paneigiama byloje surinktais duomenimis. Apeliantas tvirtina, jog nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2009 metų balandžio mėnesio, nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2010 m. balandžio 5 d., nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. jis turėjo nedarbingumo pažymėjimą, todėl šiais laikotarpiais raktus nuo sandėlio buvo perdavęs G. K. . Be to, visą laiką raktus nuo sandėlio turėjo ne vien apeliantas, bet ir įmonės vairuotojas, kuris sandėlyje laikė įmonei priklausantį automobilį. Šios aplinkybės nepaneigė ir teisiamajame posėdyje apklaustas UAB „U.“ direktorius H. B. bei liudytojas G. K. . Vadinasi, raktus nuo sandėlio, kuriame buvo laikomos prekės, turėjo ir kiti įmonėje dirbę asmenys, kurie gali būti atsakingi dėl UAB „U.“ priklausiusių statybinių medžiagų pasisavinimo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendį priėmęs teismas nenustatė visų apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, t.y. kada bei kokiu būdu iš UAB „U.“ sandėlio buvo išvežtos, parduotos ar kitaip iššvaistytos statybinės medžiagos. Dėl šių pirmiau nurodytų aplinkybių, nuteistojo nuomone, darytina išvada, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu yra grindžiamas prielaidomis ir spėlionėmis, tokiu būdu esmingai pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK ) 20 straipsnio reikalavimus.

Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų esant pakankamai A. V. kaltės įrodymų, apeliantas prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį bausmės skyrimo dalyje. Nurodo, jog, atsižvelgus į visas byloje nustatytas teigiamai apeliantą charakterizuojančias aplinkybes, yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtąją bausmę.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir civilinio ieškovo atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

A. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą svetimą, UAB „U.“ priklausiusį, didelės vertės turtą – 55 254, 02 Lt. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis – liudytojų parodymus bei rašytinę bylos medžiagą, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu pasisavinus jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą. Šie nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti. A. V. kaltė pasisavinus jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą įrodyta byloje surinktais įrodymais, kuriuos, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo kriterijų.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimo objektas – visų formų nuosavybė, taip pat nuosavybės teisės subjektų turtinės teisės. Šio nusikaltimo dalyku gali būti turtas, patikėtas kaltininkui, esantis jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar sutartinių santykių pagrindu, taip pat teisė į svetimą turtą, kurios pagrindu išsaugomi turtiniai interesai ar vykdoma turto priežiūra. Svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savu turtu. Šis nusikaltimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba turtinę teisę ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. V. UAB „U.“ sandėlio vedėju pradėjo dirbti 1996 m. gegužės 27 d. (1 t. 31 b.l.). Iš UAB „U.“ statybinių medžiagų sandėlio vedėjo pareiginių nuostatų matyti, kad būdamas sandėlio vedėju jis privalėjo vadovauti gamybai, sandėlių ūkiui, priimti, išduoti ir saugoti materialines vertybes, racionaliai jas išdėstyti patalpose ir aikštelėse, tvarkyti prekių – materialinių vertybių apskaitą, pildyti priėmimo – perdavimo dokumentus, užtikrinti apmokėjimui skirtų lėšų teisingą naudojimą, nurašyti trūkumus, laiku ir teisingai užpildyti buhalterinius dokumentus, pastoviai tikrinti medžiagų, prekių, pusfabrikačių, gaminių likučius su buhalterijos duomenimis, neleisti atsirasti trūkumams dėl neteisėto piniginių lėšų, prekių ir materialinių vertybių naudojimo, finansų ir ūkio įstatymų bei norminių aktų pažeidimo. Sandėlio vedėjas taip pat turi teisę reikalauti, kad visos pristatomos į sandėlius prekės – materialinės vertybės būtų su apsaugos plombomis, tvarkingai supakuotos, sunumeruotos, teisingai įformintos, be išorinių defektų; kontroliuoti lydimųjų dokumentų, žiniaraščių, priėmimo – perdavimo aktų teisingumą; uždaryti sandėlius inventorizacijai, jeigu susidaro materialinių vertybių trūkumas ir apie tai pranešti administracijai (1 t. 41-42 b.l.). 2008 m. liepos 1 d. nuteistasis A. V. pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią įsipareigojo saugoti nuo sužalojimo ar sunaikinimo jam patikėtas materialines vertybes, imtis priemonių bet kokiems nuostoliams išvengti; laiku informuoti darbdavį apie visas aplinkybes, keliančias grėsmę vertybių saugumui; tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius; dalyvauti inventorizuojant jam patikėtas materialines vertybes (1 t. 33 b.l.).

Iš UAB „U.“ 2010 m. gruodžio 21 d. inventorizacijos komisijos išvados matyti, kad sudaryta inventorizacinė komisija, patikrinusi materialinių vertybių judėjimo ataskaitas, nustatė parduotuvės sandėlyje esančių prekių, skirtų pardavimui, trūkumą 55 254, 02 Lt sumai (1 t. 26-27 b.l.). Specialistė S. Spietinienė, apžiūrėjusi pateiktus baudžiamosios bylos duomenis, paaiškino, jog pagal apžiūrai pateiktą 2009 m. lapkričio 2 d. materialinių vertybių inventorizacijos aprašą UAB „U.“ parduotuvėje – sandėlyje 2009 m. lapkričio 1 d. nenustatyta nei prekių trūkumo, nei pertekliaus. Tuo tarpu iš materialinių vertybių judėjimo 2010 metų balandžio – lapkričio mėnesiais ataskaitų pagal 2010 m. gruodžio 21 d. inventorizacijos aprašą nustatytas 55 254, 02 Lt vertės prekių trūkumas. Specialistė taip pat patvirtino, jog nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 21 d., kuomet A. V. buvo atleistas iš sandėlininko pareigų, nurašytų statybinių medžiagų, skirtų pardavimui, nebuvo (1 t. 150-158 b.l.). Liudytoju apklaustas UAB „U.“ direktorius H. B. teisiamajame posėdyje paaiškino, jog A. V. jo vadovaujamoje įmonėje sandėlio vedėju pradėjo dirbti 1996 metais. Jis buvo atsakingas už įmonės sandėlyje esančių prekių saugojimą bei pardavimą. Pardavęs statybines medžiagas A. V. privalėjo išmušti kasos čekį, gautus už prekes pinigus įnešti į kasą, o apie sandėlyje esančių prekių kiekį ir parduotas medžiagas kiekvieną mėnesį pateikti ataskaitas buhalterijai. Kiekvienais metais buvo atliekama sandėlyje esančių prekių inventorizacija, tačiau iki 2010 metų statybinių medžiagų trūkumo nebuvo nustatyta. 2010 metų gruodžio mėnesį atlikus inventorizaciją buvo nustatytas prekių trūkumas sandėlyje 55 254, 02 Lt sumai. Tuo metu sandėlio vedėju dirbęs A. V. su nustatytu prekių trūkumu sutiko, pažadėjo atlyginti įmonei padarytą žalą. Liudytojas taip pat patvirtino, jog nekokybiškos statybinės medžiagos būdavo ne nurašomos, o pakeičiamos kokybiškomis arba parduodamos mažesne kaina (2 t. 21 b.l.). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas H. B. patvirtino tokius savo parodymus ir papildomai paaiškino, jog įmonėje sandėlio vedėju dirbo vien tik A. V. , todėl jo atostogų ir ligos metu prekyba nebūdavo vykdoma. Liudytojas taip patvirtino, jog be nuteistojo raktą nuo sandėlio turėjo įmonės vairuotojas ir G. K. , tačiau jie prekybos nevykdė ir už įmonei priklausančias prekes nebuvo materialiai atsakingi. Be to, liudytojas teigė, jog raktą nuo sandėlio, kuriame buvo laikomos prekės, įmonės vairuotojui ir G. K. davė pats A. V. .

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paties apelianto parodymai dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Apklaustas teisiamajame posėdyje nuteistasis A. V. pripažino, kad prekių trūkumas sandėlyje susidarė tuo metu, kai jis dirbo UAB „U.“ sandėlio vedėju ir buvo materialiai atsakingas už jam patikėtų materialinių vertybių išsaugojimą bei tinkamą sandėlyje esančių prekių apskaitą. Apeliantas teigė pastebėjęs, kad sandėlyje susidarė prekių trūkumas, tačiau apie tai administracijai nepranešė, kadangi manė, jog šis trūkumas galėjo susidaryti dėl nurašytų nekokybiškų statybinių medžiagų. Nekokybiškas statybines medžiagas – cementą ir šiferį jis kartu su kitais darbuotojais surinkdavo ir įmonės automobiliu išveždavo. Nuteistasis negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių buvo nustatytas kitų statybinių medžiagų – vinių, stogo dangos, šulinio žiedų, betono blokelių ir plėvelės trūkumas. A. V. savo parodymuose pripažino, jog nustatytas prekių trūkumas galėjo atsirasti dėl jo kaltės, tačiau teigė, jog jis negalėjo atsirasti per vienerius metus. Ankstesniais metais inventorizacija buvo atliekama formaliai, todėl prekių trūkumas nebuvo nustatytas (2 t. 19-20 b.l.). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. V. savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, jog nesiėmė visų būtinų priemonių, kad jam patikėtas UAB „U.“ turtas būtų išsaugotas. Apeliantas taip pat patvirtino pastebėjęs prekių trūkumą, tačiau apie jį administracijai nepranešė, o ataskaitose nurodydavo neteisingus duomenis apie sandėlyje esančias statybines medžiagas. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. V. kaltu dėl svetimo turto pasisavinimo prisipažino, tačiau nurodė, jog nustatytas prekių trūkumas atsirado ne per vienerius metus, o per ilgesnį laiko tarpą. Jis savavališkai, be administracijos žinios parduotų prekių apskaitoje nurodydavo neteisingus duomenis apie parduotų statybinių medžiagų rūšis, tokiu būdu norėdamas pagrįsti nurašytas nekokybiškas prekes. Šių apklausų metų apeliantas teigė, jog kelis kartus buvo paėmęs įvairias pinigų sumas iš įmonės kasos, tačiau šių pinigų į bendrovės kasą negrąžino (1 t. 163-164, 169-171 b.l.). Taigi nuteistojo A. V. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir vienodi, todėl teisėjų kolegija jais remiasi tiek, kiek jie sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis. Nuteistojo versija, pagal kurią nustatytas prekių trūkumas atsirado per ilgesnį laiko tarpą, nei vieneri metai, ir išimtinai dėl nurašytų nekokybiškų statybinių medžiagų, paneigiama pirmiau aptartais liudytojo H. B. parodymais, specialistės paaiškinimais ir kitais objektyviais bylos duomenimis. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas H. B. kategoriškai patvirtino, jog nuo 2004 metų įmonėje buvo atliekamos kasmetinės inventorizacijos ir iki 2010 metų prekių trūkumo sandėlyje nebuvo nustatyta. Liudytojas taip pat paneigė apelianto aiškinimą, jog iš tiekėjų gautos nekokybiškos prekės buvo nurašomos. Tokius liudytojo H. B. parodymus patvirtina ir specialistės S. Speitinienės paaiškinimai, iš kurių matyti, kad UAB „U.“ parduotuvėje – sandėlyje 55 254, 02 Lt dydžio prekių trūkumas nustatytas patikrinus materialinių vertybių judėjimo ataskaitas už 2010 metų balandžio – lapkričio mėnesius, ankstesnių inventorizacijų metu prekių trūkumas nustatytas nebuvo. Specialistė nurodė ir tą aplinkybę, kad iš jai pateiktų įmonės buhalterinių dokumentų matyti, jog dėl gamybos broko ar kitų defektų nurašytų statybinių medžiagų, skirtų pardavimui, nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 21 d. UAB „U.“ parduotuvėje – sandėlyje nebuvo. Pats nuteistasis viso proceso metu negalėjo išsamiai paaiškinti, kur ir kokiomis aplinkybėmis iš įmonės teritorijos išvežė nekokybiškas statybines medžiagas ir dėl kokių priežasčių apie tai neinformavo administracijos. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ta aplinkybė, jog nustatytas prekių trūkumas galėjo susidaryti per ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį, apelianto nusikalstamos veikos kvalifikavimui esminės įtakos neturi. Pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, to neneigia ir pats nuteistasis, jog nuo 1996 metų iki 2010 m. gruodžio 21 d. jis dirbo UAB „U.“ sandėlio vedėju. Vadinasi, visą šį laikotarpį apeliantas buvo atsakingas už jam patikėtą įmonės turtą, pagal savo pareigines nuostatas jis turėjo pareigą imtis visų įmanomų priemonių, siekdamas išvengti žalos padarymo įmonei. Tačiau, kaip pripažino pats A. V. , net ir žinodamas apie susidariusį prekių trūkumą sandėlyje, jis apie tai įmonės vadovams nepranešė. Priešingai, ataskaitose nurodydamas klaidingą informaciją apie parduotas prekes stengėsi šias aplinkybes nuslėpti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad raktus nuo sandėlio, kuriame buvo laikomos prekės, turėjo ne vien apeliantas, bet ir įmonės vairuotojas bei darbuotojas G. K. . Tačiau ši aplinkybė neduoda pakankamo pagrindo išvadai, jog šie asmenys kokiais nors neteisėtais veiksmais būtų prisidėję prie UAB „U.“ priklausiusio turto pasisavinimo. Liudytojas H. B. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai patvirtino, jog sandėlio vedėjo pareigas įmonėje ėjo vienas A. V. , todėl jo atostogų ar ligos metu prekyba statybinėmis medžiagomis nebuvo vykdoma. Šios liudytojo nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepaneigė ir pats nuteistasis. Be to, kaip minėta, liudytojas H. B. parodė, to neneigė ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas A. V. , kad raktus nuo sandėlio, kuriame buvo saugomos įmonei priklausančios materialinės vertybės, vairuotojui ir G. K. davė pats nuteistasis. Vadinasi, jam tuomet nekilo abejonių, jog šie asmenys kokiu nors būdu gali prisidėti prie jam patikėtų sandėlyje saugomų materialinių vertybių kiekio sumažėjimo.

Nuteistojo A. V. kaltės pasisavinus didelės vertės svetimą turtą nepaneigia ir tos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog apygardos teismo nuosprendyje nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis apeliantas iš įmonės teritorijos išveždavo neteisėtai pasisavintas statybines medžiagas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai nustatė, kad A. V. teismo nuosprendyje nurodytas statybines medžiagas pardavė nenustatytiems asmenims (pirkėjams), o už jas gautų pinigų į įmonės kasą neįnešė, tokiu būdu juos pasisavindamas. Šią aplinkybę patvirtina pirmiau aptarti specialistės paaiškinimai bei UAB „U.“ 2010 m. gruodžio 21 d. bei 2009 m. lapkričio 2 d. inventorizacijos aktai. Iš šių bylos duomenų matyti, kad 55 254, 02 Lt vertės prekės – statybinės medžiagos sandėlyje nebuvo rastos, o už jas gauti pinigai į įmonės kasą neįnešti. Pats nuteistasis A. V. savo parodymuose teigė, kad įmonėje buvo vykdoma suminė parduotų prekių apskaitą, todėl jis, žinodamas apie sandėlyje esančių prekių trūkumą, sąmoningai parduotų statybinių medžiagų ataskaitoje nurodydavo neteisingus duomenis, tokiu būdu siekdamas suklaidinti įmonės administraciją. Dėl tokių apelianto veiksmų prekių trūkumas buvo nustatytas tik atlikus išsamią inventorizaciją ir patikrinus sandėlyje esančių prekių skaičių. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nustatytas statybinių medžiagų trūkumas galėjo susidaryti dėl kitų įmonės darbuotojų neteisėtų veiksmų.

Taigi pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad A. V. nuo 1996 m. gegužės 27 d. dirbo UAB „U.“ parduotuvės – sandėlio vedėju. Jis vienintelis buvo atsakingas už jam patikėtų materialinių vertybių – statybinių medžiagų, esančių sandėlyje, saugumą. Taip pat A. V. buvo įpareigotas tvarkyti prekių – materialinių vertybių apskaitą, pildyti priėmimo – perdavimo dokumentus, užtikrinti apmokėjimui skirtų lėšų teisingą naudojimą, laiku ir teisingai užpildyti buhalterinius dokumentus, pastoviai tikrinti medžiagų, prekių, pusfabrikačių, gaminių likučius su buhalterijos duomenimis, neleisti atsirasti trūkumams dėl neteisėto piniginių lėšų, prekių ir materialinių vertybių naudojimo, o apie susidariusį materialinių vertybių trūkumą nedelsiant pranešti administracijai. A. V. neabejotinai žinojo ir suprato, kad iš pirkėjų už parduotą produkciją gauti pinigai buvo jam patikėtas įmonės turtas, t.y. jam svetimi pinigai, kuriuos pagal pareiginę instrukciją jis privalėjo laiku įnešti į įmonės kasą. Tačiau byloje surinktais ir aptartais įrodymais nustatyta, jog A. V. to nepadarė, t. y. priėmęs už prekes gautus pinigus, jų į bendrovės kasą neįnešė, taip pasisavindamas jam patikėtą svetimą – UAB ,,U. “ didelės vertės turtą – 55 254, 02 Lt. Tokia nuteistojo A. V. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir bausmės skyrimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dalyje. Nuosprendį priėmęs teismas, svarstydamas bausmės skyrimo A. V. klausimą, atsižvelgė ne tik į jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes (kaltės formą, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, priežastis bei pasekmes, apelianto asmenybę, šeiminę padėtį), bet ir į kitas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Apeliantas padarė sunkų, tyčinį nusikaltimą, dėl ko UAB „U.“ buvo padaryta didelė turtinė žala. A. V. charakterizuojamas teigiamai, anksčiau teistas ir administracine tvarka baustas nebuvo, vedęs, turi nepilnametę dukterį. Nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių apelianto atžvilgiu byloje nenustatyta. Už BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką įstatymų leidėjas numatė tik laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau aptartų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, A. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė gerokai mažesnį, nei šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina akivaizdžiai per griežta, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Tik išimtinais atvejais teismas skirdamas bausmę gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijų ribų. Vienas iš tokių atvejų ir yra numatytas BK 54 straipsnio 3 dalyje. Ši įstatymo norma taikoma tada, kai sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, turinčių įtakos padaryto nusikaltimo ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Šiuo atveju byloje nenustatytos tokios išimtinės aplinkybės, kurios leistų pagrįstai manyti, kad A. V. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis turi šeimą, nepilnametį vaiką, dirba, yra teigiamai charakterizuojamas, anksčiau teistas nebuvo, nėra pagrindas daryti išvadą, kad už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą (sunkų nusikaltimą) laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, kaip jau buvo minėta, į nuteistąjį teigiamai apibūdinančias aplinkybes atsižvelgta paskyrus mažesnę bausmę, nei straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.