- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-26
- Bylos Nr.
- 2K-474/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Vytautas Masiokas, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- V. Č.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nuosprendžio.
Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 21 d. nuosprendžiu V. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį atlyginti 100 Lt dydžio turtinę žalą ir 500 Lt neturtinę žalą, taip pat be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. G. V. iš V. Č. priteista 100 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 16 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 21 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota prokurorui.
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžiu V. Č. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Skundžiamu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas patenkintas; panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 16 d. nuosprendis ir priimtinas naujas nuosprendis: V. Č. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. G. V. iš V. Č. priteista 100 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2007 m. sausio 22 d. nuosprendžiu V. Č. nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio 16 d., apie 18.30 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu trenkė į nugarą bei užgriuvo ant mažamečio nukentėjusiojo T. V., gimusio (duomenys neskelbtini), pervertė jį per gyvatvorės tvorelę ir taip dėl nugaros sumušimo nežymiai sutrikdė mažamečio T. V. sveikatą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Č. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 16 d. nuosprendį.
Skunde kasatorius nurodo, kad priėmus dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes jo kaltė padarius jam inkriminuotą veiką buvo įrodinėjama prieštaringais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, o pats nuosprendis priimtas neįrodžius kasatoriaus kaltės.
Kasatorius teigia, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kuriais rėmėsi teismas, yra prieštaringi. Nukentėjusysis G. V. 2003 m. lapkričio 20 d. pareiškime nurodė, kad apie 18.50 val. sūnui sugrįžus iš parduotuvės jo kelnės buvo suplėšytos ir purvinos, taip pat buvo suplėšyta striukė. Pareiškime taip pat nurodyta, kad dėl suplėšytų kelnių ir striukės jam padaryta 100 Lt materialinė žala. O 2003 m. gruodžio 5 d. to paties asmens apklausos protokole jau nebeminima apie suplėšytus striukę bei kelnes ir nebereiškiama pretenzijų dėl to. Be to, nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmosios instancijos teisme G. V., liudytoja A. V. ir pats T. V. nurodė, kad striukės ir kelnių nebėra, nes jie išmesti. Tuo tarpu bylą nagrinėjant antrą kartą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis G. V. ir liudytoja A. V. pareiškė, kad džinsinės kelnes sunešiojo sūnus, o striukė yra, ir į kitą teismo posėdį ją pristatė. Teismas konstatavo, kad striukė nebuvo sugadinta, todėl kasatorius nesupranta, kodėl teismas priteisė iš jo 100 Lt turtinės žalos atlyginimą. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų šiai žalai pagrįsti, o dėl sugadintų rūbų pretenzijų nebuvo pareikšta.
Kasatorius tvirtina, kad nagrinėjant bylą teisme T. V. nurodė, jog jį pamatęs nuteistasis pradėjo mojuoti rankomis, nors pats teigė, kad šis rankose nešėsi 3, 4 butelius alaus. Taip pat nurodė, kad kasatorius ant jo nugriuvo, nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad liko stovėti. Be to, jis teigė, kad griūdamas nuteistasis rankomis vertė jį ant galvos nuo jo atsistumdamas, nors nesuprantama, kaip griūnant ir rankose laikant 3, 4 butelius alaus dar galima versti kažką ant galvos. Dar nukentėjusysis teigė, kad jam pargriuvus kasatorius jį laikė už kojos, nors ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės neminėjo. Kita vertus, nesuprantama, kaip užgriuvus ant nukentėjusiojo buvo galima jį laikyti už kojos, nes tokiu atveju rankos turėjo būti ties T. V. galva. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis prašė, jog būtų atliktas tardymo eksperimentas, nes pats užpuolimo mechanizmas, kurį nupasakojo nukentėjusysis T. V., yra sunkiai suprantamas, be to, nukentėjusysis jį nuolat aiškindavo vis kitaip, tačiau šis prašymas buvo atmestas.
Skunde V. Č. taip pat teigia, kad 2003 m. lapkričio 20 d. medicininės apžiūros metu T. V. nurodė, jog kasatorius jam sudavė ne vieną, o mažiausiai tris smūgius kumščiu į šoną, petį, nugarą. Ekspertas išvadoje nurodė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas vienu ar daugiau trauminiu poveikiu, nors tiek nukentėjusiojo tėvas G. V. pareiškime ir apklausoje, tiek pats mažametis apklausoje nurodė, jog buvo suduotas vienas smūgis. Kasatorius taip pat pastebi, kad ekspertė nurodė, jog jokių sužalojimų nepastebėta. O nukentėjusiojo ligos istorijoje nurodyta aplinkybė „pulpuojant skausminga“ yra subjektyvi ir nepatikrinama. Nuteistasis taip pat teigia, kad teismas negalėjo remtis psichologo išvada, nes pas psichologą nukentėjusysis pradėjo lankytis praėjus devyniems mėnesiams po įvykio. Be to, ir nukentėjusiojo auklėtoja, kuri bendravo su nukentėjusiuoju po įvykio, nurodė, kad nukentėjusiojo elgesys nebuvo pakitęs.
Kasatoriaus nuomone, susitikimas su nukentėjusiuoju jokiu būdu nėra pagrindas jį sužaloti, todėl susitikimo su nukentėjusiuoju faktas nepagrindžia jo kaltės. Be to, V. Č. pažymi, kad nukentėjusysis nurodė, jog jiems prasilenkus jis buvo parduotuvėje ir tik po to grįžo į namus, todėl teismo motyvas, kad tik kasatorius galėjo suduoti smūgį mažamečiui, yra visiškai nepagrįstas.
Anot nuteistojo, teismas visiškai nepasisakė dėl byloje esančių prieštaringų duomenų, t. y. dėl nukentėjusiojo nurodytų susitikimo ir smūgio sudavimo aplinkybių bei suduotų smūgių kiekio, šių prieštaravimų nepašalino ir pagrindė nuosprendį prielaidomis.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat mano, kad įvykio dieną atvykus policijai nukentėjusieji sąmoningai nutylėjo įvykio aplinkybes, taip apsunkindami kasatoriaus gynimąsi nuo nepagrįsto kaltinimo. V. Č. įsitikinęs, kad jeigu nukentėjusieji būtų iš karto paaiškinę visas įvykio aplinkybes, pareigūnai būtų paėmę kelnes, striukę (jeigu tokie buvo), taip pat apžiūrint įvykio vietą būtų buvę galima surasti daiktą, kurį tariamai į nukentėjusįjį metė kaltininkas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. Č. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo
Teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Pagal šią normą būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita įrodymų vertinimo sąlyga yra reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai įrodymams keliami reikalavimai yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.
Kolegija neturi pagrindo manyti, kad teisėjų, vertinusių byloje esančius V. Č. kaltę patvirtinančius ir paneigiančius duomenis, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia teismo išvadų dėl V. Č. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką.
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad mažamečio parodymai nuo pat pradžių nebuvo visiškai vienodi, ir šios aplinkybės, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, neignoravo. Nėra pagrindo nesutikti su šio teismo išvada, kad, atsižvelgiant į mažamečio nukentėjusiojo amžių, nuo įvykio praėjusį laiko tarpą, gan didelį mažamečio jautrumą ir baimę, jo parodymai nelaikyti melagingais ar iš esmės skirtingais.
Mažamečio tėvų nukentėjusiojo G. V. ir liudytojos A. V. parodymai taip pat nebuvo visiškai vienodi ir ne visai sutapo su nukentėjusiojo mažamečio T. V. parodymais, tačiau apeliacinis teismas į tai taip pat atsižvelgė. Teismas pagrįstai nurodė, kad nukentėjusysis G. V. ir liudytoja A. V. įvykio nematė, apie įvykį jie sužinojo tik iš mažamečio sūnaus pasakojimų, todėl kiekvienas jų turi susidaręs savo nuomonę apie įvykio eigą, bet prieštaravimai jų parodymuose nėra esminiai, ir tai neduoda pagrindo laikyti jų melagingais. Kolegija daro išvadą, kad BPK 20 straipsnio 5 dalis šiuo aspektu nebuvo pažeista, nes esminių netikslumų, prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų T. V., G. V. ir liudytojos A. V. parodymų bei kitų byloje esančių duomenų nėra.
Vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į psichologės, pas kurią lankėsi nukentėjusysis T. V., paaiškinimus apie vaiko jautrumą. O tai, kad nukentėjusiojo auklėtoja nepastebėjo mažamečio elgesio pasikeitimo po įvykio, teismo išvadų apie vaiko baimę, jautrumą nekeičia. T. V. auklėtojai apie įvykį nebuvo pranešta ir ji vaiko elgesio, būsenos specialiai nestebėjo, neanalizavo. O tai, kad vaikas iš tiesų patyrė stresą dėl neteisėto kaimyno elgesio, neginčijamai patvirtino VšĮ (duomenys neskelbtini) psichologė B. B.
Nukentėjusiajam T. V. padarytas nugaros sužalojimas yra neginčijamai nustatytas. Šį faktą pirmiausia patvirtina byloje esantys objektyvūs duomenys: 2003 m. lapkričio 20 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr.(duomenys neskelbtini) ir medicininiai įrašai.
Nuteistajam nėra inkriminuotas trijų smūgių sudavimas nukentėjusiajam. Byloje nustatyta, kad V. Č. tyčia kumščiu vieną kartą trenkė į nugarą bei užgriuvo ant mažamečio T. V., pervertė jį per gyvatvorės tvorelę ir taip dėl nugaros sumušimo nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
Taip pat nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusieji nuslėpė įvykio aplinkybes. Teismai pripažino, kad iš pradžių ikiteisminis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, neprofesionaliai ir dėl pareigūnų, o ne dėl nukentėjusiųjų kaltės nebuvo tinkamai ir laiku užfiksuotos įvykio aplinkybės bei surinkti daiktiniai įrodymai.
Dėl turtinės žalos atlyginimo
Teismas pagrįstai G. V. iš V. Č. priteisė 100 Lt turtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas teisinio pagrindo nesutikti su Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 21 d. nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimas, priteisė iš V. Č. G. V. 100 Lt turtinės žalos atlyginimo, kurį sudaro kelionės išlaidos, vaistų pirkimas bei pagerinta vaiko priežiūra gydymosi metu. Taigi, nustatydami 100 Lt turtinės žalos dydį, teismai neatsižvelgė į žalą, atsiradusią dėl mažamečio rūbų (striukės ir kelnių) sugadinimo.
Nesant apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinimo arba pakeitimo pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo V. Č. kasacinį skundą.