Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo M. V. skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 nutarties atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal privataus kaltintojo M. V. skundą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012 m gegužės 2 d. Mažeikių rajono apylinkės teisme gautas M. V. skundas, kuriuo jis prašė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą ir patraukti S. Ž. baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 154 str. 1 d., 155 str. 1 d.

Mažeikių rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir LR BPK) 412¹ str. 1 d., 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Nutartyje nurodė, kad privataus kaltinimo tvarka paduotu skundu M. V. kaltina S. Ž. padarius nusikaltimus pagal LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., t. y. dėl to, kad S. Ž., pateikęs pareiškimą ikiteisminio tyrimo pareigūnams dėl įvykusios vagystės tyrimo, kaip įtariamąjį nurodė būtent M. V.. Pabrėžė, kad šmeižimo, tiek įžeidimo nusikaltimai (LR BK 154 ir 155 str.) padaromi tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš skunde nurodytų duomenų matyti, kad S. Ž. į ikiteisminio tyrimo pareigūnus kreipėsi būtent dėl įvykusios vagystės ištyrimo, kurios metu iš jo buto buvo pagrobta turto už 5000,00 Lt, o aplinkybė, kad S. Ž. įtariamuoju, galimai galėjusiu įvykdyti minėtą nusikaltimą, nurodė M. V., negali būti vertinama kaip kitą asmenį šmeižiančios ar įžeidžiančios informacijos paskleidimu, kadangi šiuose veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Pažymėjo, jog teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl pažeistų teisių gynimo numato ne tik LR Konstitucija, bet ir LR BPK ir kiti įstatymai, pats kreipimasis į teisėsaugos institucijas jau rodo siekį apginti galimai pažeistas teises, išsiaiškinti tiesą, o ne turint tikslą apšmeižti ar įžeisti kitą asmenį, todėl aiškinantis galimai padarytą nusikalstamą veiką, įvykio aplinkybių fiksavimas atitinkamuose procesiniuose dokumentuose nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal LR BK 154 ir 155 straipsnius. Pirmosios instancijos teismas iš privataus kaltinimo skunde išdėstytų aplinkybių sprendė, kad nepadarytos veikos, turinčios LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių, nes nėra subjektyvinės pusės elemento – tiesioginės tyčios, t.y. S. Ž. nesiekė paskleisti tikrovės neatitinkančios, žmogaus garbę ir orumą žeminančios, informacijos.

Motyvuojamoji dalis

M. V. skundas tenkintinas dalinai.

Teismas, įvertinęs medžiagą, kuria remiantis priimta nutartis atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, M. V. skundo argumentus ir motyvus, taikytų teisės normų aiškinimą bei skundžiamą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartį, konstatuoja, kad skundžiama Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-05-10 nutartis yra naikintina bei klausimas dėl privataus kaltinimo bylų proceso pradėjimo perduotinas spręsti iš naujo.

LR BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedama, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Asmuo pateikdamas privataus kaltinimo tvarka skundą turi nurodyti teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimą; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vietą, laiką, padarinius ir kitos esmines aplinkybes; duomenis, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardus, pavardes ir gyvenamąją vietą (LR BPK 412 str. 2 d.). Privataus kaltinimo bylose kvalifikuoti nusikalstamą veiką gali asmuo padavęs skundą, tačiau to daryti neprivalo, bei teismas. Teismas įvertinęs skunde aprašytas veikos aplinkybes ir nustatydamas nusikalstamos veikos požymius inkriminuoja kaltinamajam reikiamą baudžiamąjį įstatymą.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad M. V. kaltina S. Ž. LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymu. Skunde nurodyta, kad S. Ž. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl vagystės, nurodė 5000 Lt patirtą materialinę žalą, o šiuo nusikaltimo padarymu įtaria M. V.. M. V. tai vertina kaip šmeižimą ir įžeidimą bei spaudimą sumokėti skolą už vaiko O. V. išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylų procesą (vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.) nurodydamas, kad įvertinus skunde išdėstytas aplinkybes dėl pateiktų kaltinimų S. Ž. dėl nusikaltimų pagal LR BK 154 str. d. ir 155 str. 1 d., nėra vieno iš nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad privatus kaltintojas – nukentėjusysis privataus kaltinimo skunde faktines aplinkybes apie įvykį išdėsto pagal savo vidinį supratimą, išsilavinimą ir kt. (nėra būtinas teisininko išsilavinimas), nes įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme numatytais atvejais numatė galimybę asmeniui dėl galimai jo pažeistų teisių pačiam kreiptis į teismą ir jas ginti. Pabrėžtina, kad nukentėjusysis – privatus kaltintojas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl teismas visada privalo į tai atsižvelgti.

Kaip matyti iš privataus kaltinimo bylos, privatus kaltintojas – nukentėjusysis M. V. kaltina S. Ž. tuo, jog jis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl vagystės ištyrimo, kurios metu buvo pagrobta turto už 5000,00 Lt bei dėl to M. V. nurodė tikėtinai kaip pagrindinį šios vagystės įtariamąjį ar iniciatorių sukursčius kitus padaryti šį nusikaltimą. Tačiau kartu su skundu apeliacinės instancijos teismui pateiktoje byloje nėra jokių duomenų, kad toks įvykis būtų buvęs, t. y. kad S. Ž. būtų kreipęsis į teisėsaugos instituciją dėl vagystės, kad būtų nurodęs M. V. kaip asmenį tariamai padariusį nusikaltimą, todėl spręsti klausimą ar pažeidė S. Ž. M. V. teises, t. y. ar šmeižė, įžeidė, padarė nusikalstamas veikas numatytas LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., nėra galimybės.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertinti, šiuo konkrečiu atveju, LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. numatyto nusikalstamų veikų subjektyviosios pusės elemento – tyčios - buvimą, ar nebuvimą, galima tik analizuojant ir lyginant tarpusavyje skunde išdėstytas aplinkybes bei ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 73-1-00862-11 esančius duomenis, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, pateiktoje apeliacinės instancijos teismui byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą nutartį būtų vertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 73-1-00862-11 esančius duomenis. Todėl pirmosios instancijos teismas remdamasis tik skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir jas išanalizavęs, dėl veikų numatytų LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. subjektyviosios pusės elemento – tyčios, nevisapusiškai ištyrė su pateiktu skundu tiesiogiai susietą ikiteisminio tyrimo medžiagą ir tuo pagrindu neteisingai vertino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Darytina išvada, kad teismas, neturėdamas duomenų apie M. V. minimą įvykį, negalėjo objektyviai įvertinti ir nuspręsti ar buvo S. Ž. veiksmuose tyčia pranešant teisėsaugos institucijoms apie vagystę ir nurodant įtariamuoju M. V. bei padaryti pagrįstą išvadą, jog tiesioginės tyčios nėra ir dėl to baudžiamasis procesas negalimas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nustatydamas, jog privataus kaltintojo – nukentėjusiojo M. V. 2012 m. gegužės 2 d. skunde pagal išdėstytas aplinkybes baudžiamasis procesas yra negalimas, nes nepadarytos veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis panaikintina ir klausimas gražintinas nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pats išspręsti klausimą iš esmės, t.y. spręsti ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas pradėti privataus kaltinimo bylų procesą pagal privataus kaltintojo – nukentėjusiojo M. V. skundą kaltinant S. Ž. nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., padarymu, negali, nes nėra pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 73-1-00862-11, kuri, kaip jau buvo minėta, yra aktuali sprendžiant skunde nurodyto prašymo visapusišką ir objektyvų išnagrinėjimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartį ir perduoti klausimą pagal 2012 m. balandžio 30 d. M. V. prašymą dėl privataus kaltinimo bylų proceso pradėjimo spręsti Mažeikių rajono apylinkės teismui iš naujo.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.