Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko ( kolegijos pirmininko ir pranešėjo ),Violetos Ražinskaitės, Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nutarties, kuria, baudžiamoji byla, kurioje A. P. buvo kaltinama, padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007-07-21 redakcija), nutraukta dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. buvo kaltinama tuo, kad 2009 m. kovo 18 d., apie 16 val. 30 min., Šilutės rajone, Kulėšų kaime, L. T. gyvenamojo namo kambaryje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų, nužudė kitą žmogų – išgertuvių metu dėl asmeninių nesutarimų kilus konfliktui tarp jos, A. P. , ir nukentėjusiojo R. T. , ji, A. P. , nuo stalo ranka sugriebė virtuvinį peilį ir tyčia juo 1 kartą dūrė stovinčiam R. T. į kaklo dešinę pusę, tuo padarydama nukentėjusiajam durtinį - pjautinį sužalojimą kaklo dešinėje pusėje ir taip sužalojo kaklo minkštuosius audinius dešinėje, ne iki galo perpjovė dešinės pusės bendrąją miego arteriją, pažeidė trachėjos dešinės pusės sienelę, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl sužalotos miego arterijos vyko arterinis kraujavimas į išorę ir į kvėpavimo takus, ir tuoj po sužalojimo dėl išorinio nukraujavimo R. T. mirė, ir taip ji, A. P. , nužudė R. T. .

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, nutraukti baudžiamąją bylą, dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių – būtinosios ginties - padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas nepakankamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų parodymus, visiškai nevertino kaltinamosios asmenybės. Iš liudytojų L. T. ir M. J. parodymų matyti, kad iki įvykio dienos nukentėjusiojo R. T. ir A. P. santykiai buvo konfliktiški, jie dažnai girtaudavo, mušdavosi, grasindavo vienas kitą užmušiantys, be to, konfliktų iniciatore dažniausiai būdavo pati A. P. . Pastaroji anksčiau peiliu buvo sužalojusi L. ir R. T. , tai ji patvirtino savo parodymuose. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytoja N. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog A. P. ketino užmušti R. T. , nes nenorėjo, kad jis gyventų kartu su ja ir L. T. . Liudytoja N. J. šios aplinkybės teisiamojo posėdžio metu nebepatvirtino ir teismas neišsiaiškino kodėl ji iš dalies pakeitė savo parodymus.

Byloje būtina vertinti ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, t.y. ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, taip pat būtina nustatyti ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Apelianto nuomone, įvertinus byloje surinktus įrodymus, A. P. smogiant peiliu R. T. , nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija – kėsinimasis objektyviai neegzistavo, jis buvo susiformavęs tik A. P. vaizduotėje, neadekvačiai dėl jos girtumo įvertinus jai įprastą situaciją. Prokuroro nuomone, R. T. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie keltų pavojų A. P. sveikatai ar gyvybei – sakydamas „užmušiu“ laikė krūtinės aukštyje kaladę, ruošėsi ją mesti, bet užsimojęs nebuvo. Kadangi anksčiau vykusių konfliktų metu A. P. ir R. T. smurtaudavo tarpusavyje, mėtėsi panašiomis kaladėmis, todėl ir įvykio metu R. T. veika nebuvo tokia pavojinga, kad reikėjo panaudoti peilį. A. P. tyčią nužudyti R. T. parodo ir tokios aplinkybės, kad ji suspėjo paimti nuo stalo peilį, užlipti ant lovos, kad būtų pranašesnė ūgio atžvilgiu bei padaryti R. T. gilią žaizdą kakle, sukėlusią mirtį. Nors A. P. tvirtina, kad ji peiliu taikėsi R. T. į petį ir visai nenorėjo jo sunkiai sužeisti ar nužudyti, tačiau stipraus smūgio peiliu sudavimas, padarant pakankamai gilią žaizdą, įrodo, kad A. P. veikė ne besigindama nuo prasidėjusio kėsinimosi, bet tiesiogine neapibrėžta tyčia siekdama sutrikdyti R. T. sveikatą ar jį nužudyti. Prokuroro nuomone, 2009-03-18 A. P. jokių sužalojimų nebuvo padaryta, R. T. konflikto metu neatliko jokių aktyvių veiksmų, todėl jos gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Būtina atsižvelgti ir į išskirtinai blogą A. P. charakteristiką, nes ji yra piktnaudžiaujanti alkoholiu, nedirbanti, agresyvi, bausta administracine tvarka, visiškai nesirūpina savo dviem nepilnamečiais vaikais. A. P. įvykdė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, esant jos atsakomybę sunkinančiai aplinkybei – nusikalstama veika padaryta asmens, kuris buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Lengvinančių atsakomybę aplinkybių byloje nenustatyta.

Apelianto nuomone, aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad įvykio situacija neatitinka būtinosios ginties sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta ir A. P. pripažinta kalta pagal BK 129 str. 1 d. ir jai turi būti paskirta bausmė, artima įstatymo sankcijos vidurkiui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti iš dalies – panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų parodymų, dėl ko liko prieštaravimai tarp liudytojos M. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Teismas iš esmės neatliko išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo, nesiaiškino visų aplinkybių, kurios yra lemiamos reikšmės priimant teisingą sprendimą, o vertindamas įrodymus, nesivadovavo LR BPK 20 str. 5 d. nuostatomis. Kaltinamosios A. P. gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. reikalavimų ir pagrįstai priėjo išvados, kad A. P. nužudė R. T. būdama būtinosios ginties situacijoje.

Nesutikdamas su skundžiama nutartimi, prokuroras apeliacinius skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria baudžiamoji bylą kaltinamosios A. P. atžvilgiu nutraukta, panaikinti ir priimti A. P. apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant ją kalta pagal BK 129 str. 1 d. Teisėjų kolegijos nuomone, toks apelianto prašymas yra neteisėtas, nes BPK 326 str. 5 d. imperatyviai nurodyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima tik nutartį. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties priimti nuosprendį.

Prokuroras apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakeitė skundo reikalavimą, prašydamas panaikinti nutartį ir grąžinti baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pagrindais panaikinti nutartį nutraukti baudžiamąją bylą ir ją perduoti iš naujo nagrinėti yra: a) neišsamus bylos aplinkybių ištyrimas pirmosios instancijos teisme, kai to negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme; b) esminiai kodekso pažeidimai, kurie sukliudė teismui priimti pagrįstą sprendimą; c) netinkamas BPK 3 str. 1 d. taikymas, kai procesas be pagrindo pripažintas negalimu; d) BPK 303 str. 4 d. pažeidimas, kai byla turėjo būti nutraukta ne nutartimi, o nuosprendžiu. Tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė pilnai, visapusiškai ir objektyviai ir jais remdamasis motyvavo priimtą sprendimą, todėl tenkinti skundą pagal naują prokuroro reikalavimą, nėra pagrindo. Byloje reikalinga įvertinti įrodymus, atsižvelgiant į apeliacinio skundo motyvus ir tai yra apeliacinės instancijos teismo pareiga.

Apeliaciniame skunde ir prokuroro baigiamojoje kalboje nemažai dėmesio skiriama tarpusavio santykiams, kurie buvo susiklostę A. P. , L. T. ir R. T. gyvenant vienoje gyvenamojoje patalpoje. Skunde akcentuojama, kad buitinio pobūdžio konfliktai ir muštynės buvo A. P. įprastas gyvenimo būdas, todėl situacijos, kuri susidarė konflikto su R. T. metu 2009 m. kovo 18 d., negalima laikyti būtinąja gintimi, nes tai buvo įprastas buitinio pobūdžio konfliktas. Teisėjų kolegijos vertinimu šioje dalyje teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos teisingai įvertino. Byloje yra nustatyta, kad A. P. ir broliai Tunaičiai namuose dažnai girtaudavo, po to įsiveldavo į tarpusavio konfliktus, kurie beveik visada pasibaigdavo muštynėmis ir neretai vienas kito žalojimu. Šias aplinkybes iš esmės vienodai patvirtino N. J. , L. T. ir A. P. . Šie asmenys vienodai patvirtino, kad 2008 metų pabaigoje, kilus eiliniam konfliktui tarp A. P. ir R. T. , pastarasis ją buvo pastūmęs ir A. P. nukrito ant elektros plytelės, ko pasekoje patyrė nudegimus. Liudytojos N. J. parodymai patys savaime nėra pakankamai informatyvūs, nes įvykio, kurio metu mirė R. T. , ji nematė. N. J. yra pastebėjusi, kad konfliktai labiau kildavo tarp L. T. ir A. P. , o R. T. buvo kiek ramesnis, bet ir jis įsiveldavo į muštynes. Tarp N. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nėra esminių prieštaravimų, pirmosios instancijos teismas juos vertino tiek, kiek jie atitinka kitas faktines bylos aplinkybes, todėl nėra būtinumo dar kartą juos tirti. Neatmestina galimybė, kad teismo medicinos specialisto išvadoje A. P. nustatyta kraujosruva bei seni randai ant viso kūno yra buvusių ankstesnių tarpusavio konfliktų pasekmė. Tokiai išvadai neprieštarauja liudytojo L. T. parodymai, kad A. P. visada ant kūno turėjo vienokį ar kitokį sumušimą, kai vieni išgydavo, atsirasdavo kiti. Kolegijos nuomone, byloje svarbiausiai įvertinti tai, ar 2009 03 18 d. įvykusio konflikto metu, A. P. panaudojant peilį ir tokiu būdu nužudant R. T. , ji buvo būtinosios ginties situacijoje ar viršijo šios ginties ribas.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Todėl veika, kuri formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta.

Skunde nepagrįstai teigiama, kad 2009 03 18 d. įvykusio konflikto tarp A. P. ir R. T. metu, buvo susidariusi tik tariamoji būtinosios ginties situacija, t.y. kad kėsinimasis realiai neegzistavo ir jis buvo susiformavęs tik A. P. vaizduotėje, neadekvačiai, dėl jos girtumo. Pirmiausiai, įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, o taip pat neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. A. P. dėl kilusios konfliktinės situacijos teisme ne kartą parodė, kad tuo metu, kai L. T. nuėjo miegoti, ji su R. T. pradėjo bartis. Kai atsisuko, pamatė, kad R. T. laiko rankose medinę kaladę ir ruošiasi ją mesti, sakydamas „užmušiu“. Tuo metu A. P. , paėmė nuo stalo virtuvinį peilį ir norėdama pagąsdinti juo R. T. , kad šis išmestų kaladę iš rankų, mostelėjo peiliu pastarojo pusėn, taikydamasi jam į petį. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad A. P. peiliu pataikė R. T. į kaklą, padarydama durtinį-pjautinį sužalojimą ir tai buvo R. T. mirties priežastimi. L. T. konflikto metu miegojo ir atsibudo tik tada, kai R. T. jau buvo sužalotas. A. P. parodymų pagrįstumą apie tai, kad jai buvo grasinama masyvia kalade, patvirtina įvykio vietoje – kambaryje ant lovos – surasta medinė kaladė, kurios skersmuo 20 cm, o aukštis – 20 cm. Taip pat tai, kad R. T. buvo paėmęs kaladę, patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad medinė kaladė po konflikto tarp R. T. ir A. P. rasta ne įprastoje vietoje prie R. T. lovos, o numesta ant jo lovos. Anksčiau ant tos kaladės buvo laikoma elektros plytelė. Pavojingu kėsinimusi baudžiamosios teisės teorijoje laikomos tik tos baudžiamosios veikos, kurios gali pasireikšti veikimu. Šie byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad R. T. iš tikro, pavojingai kėsinosi į A. P. gyvybę ar bent jau į jos sveikatą, nes tokio dydžio masyvų daiktą metant į žmogų, ar suduodant juo smūgį nepaleidus iš rankų, galima padaryti kūno sužalojimus ar net nužudyti, pataikius į gyvybei svarbias kūno dalis. Sutikti su skundo teiginiu, kad R. T. neatliko aktyvių veiksmų, galima būtų tik su ta sąlyga, jei pastarasis būtų tik žodžiu grasinęs užmušti A. P. ar padaryti jai kūno sužalojimus. Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kai žala jau daroma arba yra labai aiški jos grėsmė. Byloje nustatyta, kad žala A. P. sveikatai ar gyvybei dar nebuvo daroma, nes R. T. dar nebuvo sudavęs smūgio kalade, tačiau bet kuriuo momentu jis galėjo tokius veiksmus atlikti. A. P. neprivalėjo laukti tolesnių R. T. veiksmų, pakankama yra tai, kad buvo kilusi grėsmė jos sveikatai. Jau pats kaladės paėmimas ir jos kilnojimas taikantis mesti ar suduoti smūgį, grasinant užmušimu, buvo pakankamas pagrindas A. P. manyti, kad grasinimas realiai gali būti įvykdytas. Negalima sutikti ir su skundo teiginiu, kad kėsinimasis nebuvo realus, o egzistavo tik A. P. vaizduotėje, nes ji buvo girta. Byloje yra nustatyta, kad iš tikro įvykio dieną A. P. su broliais Tunaičiais girtavo, dėl ko vėliau L. T. užmigo ir pačio konflikto tarp A. P. ir R. T. nebematė. Šią aplinkybę patvirtina ir pati A. P. , paaiškindama, kad negali tiksliai prisiminti priežasties, dėl ko pradėjo bartis su R. T. . Tačiau vėliau sekusius įvykius – grasinimą užmušti, kaladės paėmimą, kilnojimą, savo pačios ginties aplinkybes, ji nurodė pakankamai tiksliai. A. P. ne kartą buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, visi parodymai iš esmės buvo vienodi ir atitiko kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes. Iš to galima daryti išvadą, kad A. P. objektyviai suvokė konkrečią situaciją ir gynėsi nuo jos gyvybei ar sveikatai gresiančio pavojaus.

Nors A. P. gynyba sukėlė sunkias pasekmes – buvo nužudytas kitas žmogus, tačiau tai negali būti laikoma, kad tokiu veikimu buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pirma, A. P. neveikė tiesiogine tyčia, nes nenorėjo ir nesiekė R. T. mirties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino A. P. veiksmus tik kaip gynybą, nes ji peiliu taikėsi R. T. į petį, siekdama, kad jis išmestų iš rankų kaladę. Besiginančioji A. P. buvo blogesnėje padėtyje, nei besikėsinantysis, nes susidariusioje situacijoje ji neturėjo galimybės pasitraukti iš patalpos ir taip išvengti kėsinimosi, taip pat ji negalėjo sulaukti pagalbos iš šalies, nes L. T. tuo metu jau buvo girtas ir miegojo. Antra, šioje nutartyje jau buvo motyvuota, kad A. P. gynyba atitiko kėsinimosi pavojingumą bei pobūdį.

Kiti prokuroro apeliacinio skundo motyvai yra susiję su bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 str. 2 d., todėl kolegija, palikdama galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, jų nebevertina.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. P. padarė nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d., požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasi ir neperžengdama būtinosios ginties ribų, yra teisinga ir pagrįsta. Prokuroro skunde išdėstyta nuomonė, vertinant nutartyje nustatytas aplinkybes, nepaneigia teismo išvadų.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nutartis teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.