Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Baškienė, sekretoriaujant Erikai Palepšienei ir Kristinai Mečinskienei, dalyvaujant:

asmens, kuriam prašoma taikyti medicinines prievartos priemones, G. E. atstovui pagal įstatymą S. J.,

teismo posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo G. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusiai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietei, turinčiai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje, gyvenančiai (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., nedirbančiai, neteistai,

kaltinamai padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012 m. liepos 23 d., apie 12.00 val., Laukininkų g., namo Nr. 26 antroje laiptinėje, prie buto Nr. 40 durų, Klaipėdos m., laikydama rankoje buitinės paskirties pjūklą, grasino nužudyti J. M., t.y. sulaukusi kol J. M. prieis prie savo buto durų, išėjo iš savo buto ir, nukreipusi į J. M. pjūklą, šaukė: kad ji ,,yra šio namo sena gyventoja ir kad su ja atėjo laikas susitvarkyti“, tokiais veiksmais sudarė nukentėjusiajai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas.

Nukentėjusioji J. M. parodė, kad ji gyvena Laukininkų 26 name, Klaipėdoje. Tame pačiame name gyvena kaimynė G. E.. Nukentėjusiajai žinoma, kad G. E. turi psichinę negalią ir ją globoja sūnus S. G. E. terorizuoja nukentėjusiosios šeimą: pamačiusi per savo buto langą J. M., ar jos šeimos narius, G. E. išeina iš buto ir grasina susidoroti. Kartą G. E. užpuolė J. M., priekaištaudama, kad ši vaikšto po jos butą ir daro netvarką, pagrasino nupjauti jai galvą. 2012 m. liepos 23 d., apie 12 val., J. M. lipant laiptais į ketvirtą aukštą, iš savo buto išėjo G. E.. Ji, rankoje laikydama nedidelį pjūklą, skirtą buitiniams darbams atlikti, nukreipė jį į nukentėjusiąją, ir rėkdama pareiškė, kad J. M. yra sena namo gyventoja ir kad su ja atėjo laikas susitvarkyti. Nukentėjusioji šį pasakymą suprato, kaip grasinimą ją nužudyti. Pamačiusi G. E. rankose pjūklą, J. M. labai išsigando, ją ištiko šokas. J. M. nieko nepasakė G. E., bijojo iššaukti dar didesnę šios agresiją. J. M. greitai įėjo į savo butą ir užsirakino. Tuo metu G. E. žengė link J. M. garsindama smogti pjūklu. Pjūklas, kurį į ją buvo nukreipusi G. E. buvo su raudona rankena. Anksčiau G. E. taip pat yra grasinusi J. M. ir jos šeimos nariams nupjauti galvas. 2012 m. gegužės mėnesį G. E. laiptinėje užpuolė nukentėjusiosios sūnų ir sūnaus draugę. Ji daužė sūnų per nugarą, užgauliojo jį ir jo draugę. Tada J. M. paskambini G. E. sūnui S. J.. Šis atvažiavęs mamą įsivedė į butą.

L. S. J. parodė, kad jis gyvena kartu su motina G. E.. G. E. nuo 2005 m. gegužės 24 d. teismo pripažinta neveiksnia, jos globėju paskirtas S. J.. G. E. serga psichine liga paranoidine šizofrenija. Dėl mamos ligos yra kilęs ne vienas konfliktas su kaimynais. K. J. žino apie mamos ligą. Mamos ligos paūmėjimą dažniausiai įtakoja mėnulio fazės ir besikeičiantis oras. 2012 m. liepos 23 d., apie 7 val., jis išėjo iš namų į darbą. Motinai G. E. į gėrimą įpylė gydytojo paskirtų raminamų vaistų. Išeidamas į darbą nepažiūrėjo, ar motina išgėrė vaistus, mano, kad galėjo neišgerti. S. J. paskambino kaimynė J. Jis nedelsdamas parvažiavo į namus. Kai jis atvažiavo, mama G. E. ir kaimynė J stovėjo koridoriuje ir viena at kitos šaukė. Mama pjūklo rankoje neturėjo. Paties įvykio S. J. nematė. S. J. mamą įvedė į butą ir pabandė su Jūrate išsiaiškinti, kas įvyko. J pasakė, kad G. E. užpuolė jos sūnaus draugę, ketino jai suduoti. Dėl mamos grasinimo nužudyti kaimynę Jūratę, S. J. davė parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. G. E. namuose turėjo pjūklą su kuriuo lauke pjaudavo krūmus. Grįžęs iš policijos komisariato po apklausos patikrino butą, tačiau pjūklo nerado. Nuodugniai buto neapžiūrėjo. 2012 m. liepos, rugpjūčio mėnesiais mamos sveikata blogėjo. S. J. dėl mamos sveiktos būklės lankėsi pas gydytoją, tarėsi dėl mamos gydymo. G. E. nežinojo, kad geria vaistus, nes S. J. vaistus įlašindavo jai gėrimą. Mama nesupranta, kad serga psichikos liga. Mamai pasireiškia įvairūs kliedesiai, ji šaukia tačiau realaus pavojaus sau ir kitiems nekelia. Gydytojas psichiatras buvo davęs siuntimą hospitalizuoti G. E., tačiau S. J. jos į ligoninę nevežė, bijodamas prarasti mamos pasitikėjimą. Mama pati vykti į ligoninę gydytis atsisako. Šiuo metu G. E. sveikata yra pagerėjusi. S. J. nuo šiol ketina atidžiau prižiūrėti mamą, rūpintis, kad ji išgertų gydytojo paskirtus vaistus.

Liudytojas I. K. parodė, kad G. E. jis pažįsta. Jie gyvena tame pačiame name, tačiau skirtingose laiptinėse. I. K. žino, kad G. E. serga psichikos liga. G. E. nėra agresyvi, kartais garsiai šūkauja, tačiau liudytojui baimės nekelia.

Liudytoja L. J. parodė, kad pažįsta Tatjaną, arba G. E. ir jos sūnų. Jos yra kaimynės, gyvena vienoje laiptinėje. G. E. dažnai stovi laiptinėje. L. J. su G. E. nebendrauja ir nekonfliktuoja. G. E. paskutiniu metu gyvena viena, 2012 metais liudytoja nematė, kad su G. E. kas nors gyventų. S. S. atvažiuoja pas G. E. maždaug du kartus per mėnesį, gal atvažiuoja ir dažniau, bet L. J. nemato. G. E. krūmus karpo su specialiu įrankiu. Liudytoja neatkreipė dėmesio, ar tas įrankis yra pjūklas, ar specialios žirklės. L. J. nebijo G. E..

L. V. J. parodė, kad G. E. pžįsta apie 16 metų. V. J. gyvena pirmame, o G. E. ketvirtame to pačios laiptinės aukšte. Su G. E. jis nekonfliktuoja. S. S. pas motiną atvažiuoja kiekvieną dieną.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus 2012 m. gruodžio 6 d. ekspertizės akte Nr. 85TPK-331/2012 konstatuota, kad dėl tiriamosios G. E. ekspertizės metu klinikiniame vaizde stebimo negatyvizmo, G. E. psichikos būsenos ambulatorinėmis sąlygomis įvertinti negalima. Norint atsakyti į klausimus apie jos sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę ir jų valdymą ikiteisminio tyrimo medžiagoje nagrinėjamo įvykio metu bei šiuo metu, G. E. gydymo tikslingumą, reikalingas jos stebėjimas ir ištyrimas stacionaro sąlygomis (I t., b. l. 70-71).

Teismo psichiatrijos ekspertas D. T. paaiškino, kad jis atliko teismo psichiatrijos ekspertizę civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas G. E. neveiksnumo klausimas. Tyrimo metu nustatė, kad G. E. pasireiškia kliedesiai, ji negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti įgyjant civilines teises ir priimant civilines pareigas. G. E. privačiai psichikos sveikatos sutrikimų nesigydė. D. T. dirba ir Nefridos klinikoje, Psichikos sveikatos skyriuje, kuriame registruota G. E.. Apylinkės inspektorius nuolat informuodavo gydytoją apie G. E. sveikatos pablogėjimą. D. T. ir G. E. gydytoja buvo ne kartą iškvietę G. E. globėją S. J. pokalbiui, išaiškino jam būtinumą hospitalizuoti G. E.. Sūnus kategoriškai atsisakydavo hospitalizuoti G. E., tvirtindamas, kad ši yra sveika. Psichikos sveikatos skyriaus socialinis darbuotojas apie dešimt kartų bandė patekti į G. E. namus, tačiau jo niekas neįsileido. D. T. buvo išrašęs siuntimą hospitalizuoti G. E., tačiau sūnus atsisakė padėti ją hospitalizuoti. Vykdant priverstinę G. E. hospitalizaciją, padėjo policijos pareigūnai. Sūnus S. J. trukdė priverstinei hospitalizacijai, atsisakė įleisti medikus ir policijos pareigūnus į namus, siūlė laužti buto duris. Ambulatorinės teismo ekspertizės atlikimo metu G. E. kažko bijojo, su ja nebuvo įmanoma susikalbėti. Ekspertizės metu dalyvavo ir G. E. globėjas S. J.. Jis nebendradarbiavo su teismo psichiatrijos ekspertais. Ekspertas suteikė išvadą, kad, siekiant įvertinti G. E. pakaltinamumą, reikalingas jos stacionarinis stebėjimas ir ištyrimas. Sunkiems lėtiniams psichikos sveikatos sutrikimams gydyti kartais taikomi prolonguoti vaistiniai preparatai – vaistai ligoniui suleidžiami vieną kartą per mėnesį. Šis gydymas turi būti pritaikytas stacionarinėje gydymo įstaigoje. Kai žmogus tampa kritiškas savo susirgimui, jis pats ateina į ambulatorinę gydymo įstaigą susileisti medikamentų.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte 2013 m. balandžio 24- gegužės 23 d. Nr. 75U-II-49/2013, konstatuota, kad G. E. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo paranoidine šizofrenija, negalėjo suprasti savo veiksmų pavojingumo esmės ir negalėjo jų valdyti. Šiuo metu G. E. nustatoma paranoidinė šizofrenija, su ja negalima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų bei ją teisti. G. E. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jai rekomenduojamas priverstinis gydymas Všį Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (I t., b.l. 83-85).

Teismo psichiatrijos ekspertas A. G. patvirtino ekspertizės išvadą ir papildomai paaiškino, kad G. E. nustatyta liga – šizofrenija. Tai yra lėtinis sveikatos sutrikimas, būna ligos paūmėjimų ir pagerėjimų, kai sumažėja kliedesiai, haliucinacijos. Priverstinio ambulatorinio ligos gydymo skirti G. E. šiuo atveju negalima, nes ji yra socialiai pavojinga. Ekspertizės atlikimo metu stebėtas G. E. ligos paūmėjimas. Ji paskutinį kartą gydyta stacionarinėje gydymo įstaigoje prieš penkerius metus. G. E. tęsėsi psichozė, pykčio priepuoliai. G. E. kartojosi klausos haliucinacijos, ji girdėjo persekiojančius balsus. Ji neigė nusikaltimus, vėliau ėmė neigti ir klausos haliucinacijas, prašėsi išleidžiama į namus. G. E. reikia aktyviai gydyti, nes nevartojant vaistų išlieka kliedesiai ir grėsmingi ligos simptomai. G. E. yra pavojinga visuomenei, ją reikia ilgai gydyti.

Namo gyventojų J. B., J. T., L. M., O. F., J. D., R. U. 2008 m. kovo 27 d. policijos įstaigai rašytame pareiškime užfiksuota, kad G. E. kieme užpuolė mažametę mergaitę, spardė ją ir mušė per galvą, spardė mergaitės šunį, grasino kaimynams. Įvykį tiriančių pareigūnų niekas neįleido į butą (I t., b.l. 18,19-21).

2008 m. birželio 18 d. Klaipėdos AVPK pareigūno A. Š. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad Laukininkų g. namo Nr. 26 kieme įvyko konfliktas tarp kaimynų. Namo gyventojas T. M. informavo pareigūnus, kad buto Nr. 42 kaimynė spyrė jo šuniui, neleido T. M. įeiti į laiptinę, stumdė jį. Moteris pareigūnų į butą Nr. 42 neįsileido (I t., b.l. 22).

2008 m. liepos 1 d. J. M. pareiškime policijos įstaigai užfiksuota, kad kaimynė G. E. turi psichinę negalią, kuri šiuo metu yra paūmėjusi. Pastaruoju metu G. E. vaikšto po kiemą su kirviu ir kapoja žoles, grasina atkeršyti J. M. už jos įvykdytas vagystes ir neva nužudytą G. E. sūnų. G. E. grasina nukapoti galvas J. M. ir jos sūnui. J. M. manymu, G. E. liga yra perėjusi į pavojingą formą, todėl ji, ligos įtakoje, gali ką nors nužudyti (I t., b.l. 25-26).

Išanalizavęs ir įvertinęs šių duomenų visumą, teismas pripažįsta įrodyta, kad G. E. grasino nužudyti kaimynę J. M.. Teismų praktikoje pripažįstama, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama (Kasacinė nutartis 2K-639/2010). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad santykiai tarp G. E. ir J. M., bei keleto kitų kaimynų yra konfliktiški. J. M. ne kartą kreipėsi į policijos įstaigą dėl G. E. agresyvaus elgesio. Nukentėjusioji J. M. patvirtino, kad G. E. agresiją ir išpuolius ji ir jos šeima kenčia nuolat, keletą kartų dėl to kvietė policijos pareigūnus, prašė hospitalizuoti G. E.. J. M. nurodė, kad G. E. nuolat kyla kliedesiai, kurių metu ji grasina nužudyti J. M., sakydamas, kad nukapos jos ir J. M. šeimos narių galvas, kad J. M. yra sena namo gyventoja ir su ja atėjo laikas susitvarkyti. Toks sistemingos psichinės prievartos buvimas, leidžia konstatuoti, kad nukentėjusioji J. M. yra verčiama nerimauti, nesaugiai jaustis, gyventi baimėje.

Grasinimas nužudyti nukentėjusiąją J. M. buvo išsakytas demonstruojant į ją nukreiptą buitinės paskirties pjūklą, tokiu būdu sustiprinant nukentėjusiajai realų nesaugumo jausmą ir baimę. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji J. M. galėjo pagrįstai manyti, jog su tokiu daiktu G. E. galėjo ją nužudyti, ar sunkiai sužaloti, ir atsižvelgiant į konfliktiškus jų tarpusavio santykius, bei G. E. sveikatos būklę, grasinimas ją nužudyti gali būti įvykdytas. Kaltinamosios liga, jos nuolatinis J. M. terorizavimas, grasinimas buitiniu pjūklu, patvirtina, kad grasinimas nužudyti nukentėjusiąją buvo realus, ir jo realumu abejoti J. M. neturėjo pagrindo. G. E. veiksmai kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte 2013 m. balandžio 24- gegužės 23 d. Nr. 75U-II-49/2013 konstatuota, kad G. E. nusikalstamų veikų padarymo metu sirgo paranoidine šizofrenija, negalėjo suprasti savo veiksmų pavojingumo esmės ir negalėjo jų valdyti. Šiuo metu G. E. serga paranoidine šizofrenija, su ja negalima atlikti tyrimo veiksmų bei ją teisti. G. E. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jai rekomenduojamas priverstinis gydymas Všį Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (I t., b.l. 83-85). Teisiamojo posėdžio metu psichiatrijos ekspertas A. G. paaiškino, kad ambulatorinio ligos gydymo skirti G. E. šiuo atveju negalima, nes ji yra socialiai pavojinga. G. E. reikia aktyviai gydyti, nes nevartojant vaistų išlieka kliedesiai ir grėsmingi simptomai. G. E. yra pavojinga visuomenei.

Įvertinus teismo psichiatrijos ekspertizės aktų išvadas ir teismo psichiatrijos ekspertų paaiškinimus, daroma išvada, kad G. E., darydama nusikalstamą veiką, dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti pavojingo nusikalstamų veiksmų pobūdžio ir negalėjo valdyti savo veiksmų. G. E. nusikalstamą veiką padarė būdama nepakaltinama.

G. E. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, pavojingą žmogaus sveikatai ir gyvybei, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte rekomenduojama G. E. skirti priverstinį gydymą Všį Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (I t., b.l. 83-85). Teismo psichiatras ekspertas A. G. patvirtino, kad dėl G. E. psichikos sveikatos sutrikimo ją reikia stebėti ir gydyti stacionare, nes ekspertizės metu buvo stebimas ligos paūmėjimas, kliedesiai, visiškas nekritiškumas savo ligai. Teismo psichiatras ekspertas D. T. patvirtino, kad G. E. nekritiška savo ligai, o jos globėjas S. J. nepadeda ligonės gydymui, nes atsisako ją hospitalizuoti, neįleidžia į namus psichikos sveikatos centro socialinių darbuotojų. G. E. atstovas pagal įstatymą S. J. parodė, kad jo mama nesupranta, jog serga, todėl atsisako gerti ar leistis vaistus. Jis vaistus įlašina į gėrimus ir tikisi, kad mama juos išgeria. Mano, kad pastarasis įvykis įvyko dėl to, kad mama neišgėrė savo vaistų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs G. E. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, teismo psichiatrijos ekspertų paaiškinimus ir rekomendacijas, daro išvadą, jog G. E. reikalingas aktyvus gydymas, nes, net ir pasiekus greitą sveikatos pagerėjimą, išlieka psichikos sveikatos pablogėjimo recidyvo tikimybė, o tuo pačiu ir tam tikras pavojus pačiai ligonei, bei aplinkiniams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu, G. E. skiriama priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teismo manymu, stacionaro sąlygos vienaip ar kitaip leidžia labiau kontroliuoti G. E. ligos paūmėjimo (recidyvo) pavojų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 403 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pripažinti, kad G. E. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, būdama nepakaltinama.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalimi, G. E. paskirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje –Všį Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Nutartį per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali apskųsti asmuo, kurio byla nagrinėjama, jo atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ir artimi giminaičiai, gynėjas, nukentėjusysis, jo atstovas ir prokuroras Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.