Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės ir Margarita Stambrauskaitė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjų D. B. ir J. B. atstovei advokatei Zitai Malovai, atsakovo J. B. atstovui advokatui Vidmantui Griežei ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Irenai Zaliauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų D. B., J. B. ir D. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir J. B. bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarei Ritai Aleksandravičiūtei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjų D. B. ir J. B. atstovė prašymą atnaujinti terminą skundui pateikti palaikė iš esmės prašyme išdėstytais argumentais.

Teismo posėdžio metu atsakovo J. B. atstovas prašė neatnaujinti pareiškėjams termino skundui paduoti.

Teismo posėdžio metu atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti paliko spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti atmestinas

Iš byloje esančių rašytinų įrodymų nustatyta, kad K. B. iki mirties nuosavybės teise priklausė 15861/25634 dalis gyvenamojo pastato ir kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), bei gyvenamasis namas (unikalus Nr(duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), o D. B. – 9773/25634 dalis gyvenamojo namo ir kitų statinių, adresu (duomenys neskelbtini) (tomas I, b. l. 16-17). 1999 m. K. B. išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos turėtą žemę (tomas II, b. l. 13). 1998 m. vasario 11 d. testamentu K. B. jai privačios nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkio pastatus bei žemės sklypą prie šios namų valdos (4 arai), esančius (duomenys neskelbtini), paliko sūnui J. B. (tomas I, b.l. 6). K. B. mirė 2004 m. gruodžio 10 d. (tomas II, b. l. 49). Šį palikimą J. B. priėmė Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės Ritos Aleksandravičiūtės. 2006 m. birželio 5 d. išduoto paveldėjimo pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. 3359) pagrindu (tomas I, b. l. 20-21). Iš 2005 m. balandžio 4 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (registro Nr. 2600) matyti, kad po K. B. mirties 15861/25634 dalį pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), ir tokią pat dalį kitų (inžinerinių) – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paveldėjo jos sūnūs D. B. ir T. B. (tomas I, b. l. 18-19). Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. spendimu Nr. 2.4-01-3884 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui D. B.“, D. B. atkurtos nuosavybės teisės į F. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,8799 ha žemės, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant neatlygintinai nuosavybėn 0,1192 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su K. B. turto paveldėtojais (tomas I, b. l. 7-8). Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. spendimu Nr. 2.4-01-3885 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei K. B.“ K. B., mirusiai 2004 m. gruodžio 10 d., atkurtos nuosavybės teisės į 0,3852 ha ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise su D. B. (tomas I, b. l. 22). 2006 m. birželio 5 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad po K. B. mirties jos sūnus J. B. paveldėjo 2660/3852 dalį žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurią palikėja K. B. įgijo nuosavybės teise į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu, anksčiau minėtu Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3885 (tomas I, b. l. 20-21). Iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2010 m. vasario 10 d. pažymėjimo Nr. 1016970 matyti, kad Žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso J. B. (2660/3852 dalis) ir D. B. (1192/3852 dalis) (tomas I, b. l. 14-15). VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. kovo 2 d. pažymėjimas patvirtina, kad statiniai, esantys namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso J. B. (paveldėjimo teisės liudijimo, 2005 m. balandžio 8 d., Nr. 2897 pagrindu) bei D. B. ir T. B. (paveldėjimo teisės liudijimo, 2005 m. balandžio 4 d., Nr. 2600 pagrindu) (tomas I, b. l. 80-81). T. B. 2012 m. balandžio 19 d. mirė (tomas II, b. l. 86), jo teisių perėmėjai yra D. B. ir J. B.. 2012 m. liepos 26 d. paveldėjimo teisės liudijimas išduotas T. B. testamentinei įpėdinei D. B. (tomas II, b. l. 100, 102-105).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3885, kuriuo K. B., mirusiai 2004 m. gruodžio 10 d., buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą ? 0,2660 ha naudojamo žemės sklypo dalį, esančią 0,3852 ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini) ir 2006 m. birželio 5 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimas, registro Nr. 3359, kuriuo J. B. paveldėjo 2660/3852 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras žemės sklypo plotas ? 0,3852 ha, išduotą Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės Ritos Aleksandravičiūtės.

Tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi (tomas II, b.l. 141-146), tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartimi (tomas II, b.l. 166-175) konstatuota, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimui Nr. 2.4-01-3885 apskųsti yra praleistas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Pareiškėjai savo prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti iš esmės nurodė vienintelę aplinkybę, kad apie ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą ir tariamai juo pažeistas teises D. B. ir T. B. nežinojo. Pažymėtina, kad šias aplinkybes yra įvertinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 8 d. nutartyje (tomas II, b.l. 166-175). Minėtoje nutartyje LVAT konstatavo, kad bylos duomenų visetas akivaizdžiai rodo, jog pareiškėjams apie jų ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-3885, kuriuo K. B., mirusiai 2004 m. gruodžio 10 d., buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,2660 ha naudojimo žemės sklypo dalį esančią 0,3852 ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), buvo žinoma kur kas anksčiau nei 2011 m. liepos 1 d., kuomet jie su skundu kreipėsi į teismą. LVAT pažymėjo, jog pagal bylos duomenis pareiškėjai su atsakovu J. B. yra bendraturčiai. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog kartu su ginčytu sprendimu buvo priimtas ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimas Nr. 2.4-01-3884, kuriuo pareiškėjui D. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1192 ha žemės (duomenys neskelbtini) (tomas I, b. l. 7-8). Iš šio sprendimo turinio akivaizdu, jog nuosavybės teisė vienam iš pareiškėjų buvo atkurta kartu su K. B. turto paveldėtojais. Be to, iš bylos medžiagos matyti ir tai, jog pareiškėjai D. B. ir T. B. kartu su atsakovu J. B. žemės sklypo planu, kurį 2007 m. birželio 29 d. patvirtino Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, buvo suderinę ginčo žemės sklypo paženklintas ribas, aprašytas 2006 m. rugpjūčio 28 d. žemės sklypo paženklinimo-parodymo akte, ir nustatytą plotą (tomas II, b. l. 118). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams faktiškai jau tada turėjo būti žinoma apie tariamą nuosavybės teisių pažeidimą. Iš byloje esančio VĮ Registro centro 2010 m. vasario 10 d. nekilnojamojo turto registro išrašo-pažymėjimo (tomas I, b. l. 14- 15) matyti, jog pareiškėjui D. B. daiktinės teisės į jam priklausantį 1192/3852 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)įregistruotos kartu su kitam minėto žemės sklypo savininkui – J. B. priklausančiomis daiktinėmis teisėmis. Minėtame išraše, fiksuojančiame nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, taip pat nurodytas juridinis J. B. nuosavybės pagrindas, būtent – 2006 m. birželio 5 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 3359 bei Apskrities viršininko sprendimas Nr. 2.4-01-3885. Todėl net ir darant prielaidą apie tai, kad pareiškėjams nevisiškai tiksliai buvo žinomas konkretus skųstino akto numeris ar jo turinys, 2010 m. ši aplinkybė jiems tapo neabejotinai žinoma, tačiau jie nebuvo aktyvūs ir nesiėmė jokių veiksmų, siekdami apginti savo tariamai pažeistas teises ir teisėtus interesus. Kadangi pareiškėjai 2013 m. kovo 19 d. prašyme (tomas II, b.l. 186-188) iš esmės jokių naujų aplinkybių nenurodė, todėl pareiškėjų argumentai, kad jie nežinojo apie ginčijamą sprendimą, atmestini, kaip nepagrįsti anksčiau nutartyje išdėstytais motyvais.

Kaip jau minėta Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios (LVAT 2012-03-02 nutartis Nr. AS858-152/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog, spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastis, nesuvokimas apie tariamai pažeistą jų teisę, yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjų subjektyviu situacijos vertinimu bei jų pačių subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjai būtų ėmęsi kokių nors priemonių šiai aplinkybei pašalinti. Protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Šis principas reikalauja, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje yra būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumui dėl savo teisių ir pareigų, jis turi kreiptis teisinės pagalbos į advokatą ar kitas institucijas, teikiančias teisinę pagalbą. Tai, kad pareiškėjai delsė kreiptis į teismą su reikalavimu panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimui Nr. 2.4-01-3885, laikytina jų pasirinktu elgesio variantu (sukeliančiu pareiškėjams neigiamas pasekmes) ir ši aplinkybė negali būti laikoma svarbia priežastimi bei pagrindu praleistam terminui atnaujinti (ABTĮ 57 str. 6 d.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį įrodyti svarbias termino praleidimo priežastis yra pareiškėjo pareiga. Pareiškėjams nagrinėjamoje byloje nepateikus jokių objektyvių duomenų apie priežastis, sukliudžiusias jiems tinkamai ir laiku pasirūpinti tariamai pažeistų teisių gynimu, tenkinti jų prašymą atnaujinti terminą nėra pagrindo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnį tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas. Pareiškėjos J. B. ir D. B. į procesą buvo įtrauktos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi (tomas II, b.l. 107) kaip pradinio pareiškėjo T. B. teisių perėmėjos. Dėl anksčiau nutartyje išdėstytų motyvų padarius išvadą, kad T. B. be svarbių priežasčių praleido terminą skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3885 paduoti, laikytina, kad pareiškėjos J. B. ir D. B. taip pat yra praleidusios terminą skundui paduoti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuoja galimybę kreiptis į teismą, siekiant jas apginti, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti. Įstatymas įpareigoja asmenį minėtą savo teisę realizuoti laikantis įstatymo reikalavimų, tarp jų nustatytų kreipimosi teisminės gynybos terminų (ABTĮ 33 str. 1 d.). Taip yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Atsisakymas atnaujinti skundo padavimo terminą, kai ištyrus konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą nustatoma, jog asmuo praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, negali būti vertinamas kaip teisės į teisminę gynybą pažeidimas. Svarbu pažymėti ir tai, kad termino skundui paduoti neatnaujinimas užkerta kelią pareiškėjams savo teises ginti teismine tvarka, tačiau neužkerta kelio jiems savo tariamai pažeistas teises ginti administracine tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Dėl anksčiau nutartyje išdėstytų motyvų atmetus pareiškėjų prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-10-3885, o pareiškėjų reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu laikant išvestiniu reikalavimu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktu administracinė byla nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 8 punktu, 105-106 straipsniais ir 149 straipsniu

nutaria:

Pareiškėjų D. B., J. B. ir D. B. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti atmesti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjų D. B., J. B. ir D. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir J. B. bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarei Ritai Aleksandravičiūtei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis per septynias dienas nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.