Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo N. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) dėl kaltinimo padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką išteisinta, nesant jos veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. Š. kaltinta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, o būtent tuo, kad smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, t. y. 2017 m. sausio 23 d., apie 18.50 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), sumušė savo mažametį sūnų N. Š., gim. 2004 m., – pastūmė jį ant lovos ir jam pargriuvus ne mažiau kaip dešimt kartų diržu sudavė į įvairias kūno vietas, po to pakėlė už megztinio gobtuvo, suspausdama kaklą, tuo sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti N. Š. kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir nubausti 50 MGL (1 883 Eur) bauda. Teigia, jog teismas nepagrįstai sumenkino kaip nenuoseklius vertindama tiesioginius įrodymus, t. y nukentėjusiojo N. Š. 2017-02-21 parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei V. J.. Teismas nemotyvavo, kokie konkretūs duomenys paneigia šiuos mažamečio N. Š. duotus parodymus. N. Š. 2017-09-20 teismo posėdyje patvirtino aplinkybę, jog kaltinime nurodytu laiku ji paėmė dirželį ir gindamasi kelis kartus juo užsimojo, tik nėra tikra, ar sūnui pataikė porą kartų. 2017-04-27 įtariamoji N. Š. parodė, jog sūnus pradėjo elgtis netinkamai, ji paėmė odinį suknelės dirželį ir juo sudavė vieną kartą, tik nėra tikra, ar pataikė, o tai padarė tam, kad sūnus nesidraskytų, baigtų stumdytis, trankytis, taip gindamasi mėgino jį sudrausminti. Šie N. Š. parodymai leidžia konstatuoti, jog mažamečio jos sūnaus nurodytos aplinkybės dėl jam sukelto fizinio skausmo byloje nustatytos, patvirtintos pačios kaltinamosios. Todėl teismas nepagrįstai N. Š. inkriminuotus veiksmus įvardijo tik kaip grasinimą diržu, nesukėlusį mažamečiui jokio fizinio skausmo. Aplinkybė, jog N. Š. atstovas pagal įstatymą tėvas V. Š. pareiškimą policijai apie įvykį pateikė praėjus dviem savaitėms po įvykio, nereiškia, jog vaiko parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir paskelbti teismo posėdyje, yra melagingi. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, jog nuo mamos smūgių diržu jam skaudėjo, jis verkė.

Teismas nepagrįstai nurodė, jog apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametis N. Š. iš esmės atsisakė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. 2017-06-13 nukentėjusiojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokole užfiksuota, kad N. Š. nesutiko pasakoti apie įvykį su mama, nes seniai tai buvo, nenori to prisiminti ir su mama jie susitaikė. Šioje apklausoje N. Š. žodžiai – „Policijoje sakiau tiesą, nes ten geriau prisiminiau“ – patvirtina, kad nėra pagrindo netikėti jo tyrėjai duotais parodymais dėl mamos smurtavimo prieš jį. Teigia, jog N. Š. veiksmai – smūgiavimas diržu į nukentėjusįjį, jo kėlimas už gobtuvo buvo tiesioginė padarinių – fizinio skausmo sukėlimo sūnui, priežastis. N. Š., priešingai nei motyvavo apylinkės teismas, veikė tiesiogine tyčia – suprato, kad minėtais veiksmais sukels sūnui fizinį skausmą, kuris atgrasytų jį nuo netinkamo elgesio, ir to norėjo. N. Š. nurodyti gynimosi nuo sūnaus netinkamo elgesio motyvai nešalina baudžiamosios atsakomybės ir neeliminuoja jos tiesioginės tyčios iš jai inkriminuotos BK 140 straipsnio 3 dalies sudėties požymių.

Išteisintoji N. Š. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka. Paaiškina, jog su sūnaus tėvu negyvena nuo 2008 m., jų santuoka nutraukta dar 2010 metais, sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su ja. 2015 m. V. Š. išlaikymo įsiskolinimas siekė 5 543,47 Eur, jis vengė mokėti priteistą sūnui išlaikymą, geruoju skolos nemokėjo, buvo areštuotas jo turtas, realizuoti jo ginklai. Taigi sūnus tėvui nerūpėjo, o po turto arešto jis pradėjo jai grasinti, jog atims iš jos sūnų. Sūnui tapus 13 metų paaugliu, jam pradėjo rūpėti mergaitės, draugai, jis ėmė mažiau dėmesio skirti mokymuisi, nuolat norėjo būti internetinėje erdvėje, žaisti kompiuteriu, pradėjo dažniau ieškoti tėvo dėmesio. Į jos siekius skatinti sūnų gerai mokytis, lankyti būrelius sūnus atsiliepė negatyviai, atsikalbinėdamas. 2016 m. vasarą sūnus jai pareiškė, jog tėvas yra kitos nuomonės nei ji, t. y. jam nebūtina nuolat mokytis, lankyti būrelius ir pan. 2016 m. rudenį ji pritarė sūnaus norui išeiti gyventi pas tėvą. Tačiau po keleto dienų sūnus grįžo atgal ir paaiškino, jog nori gyventi su ja. Po šio įvykio pastebėjo, jog tėvas ėmė daryti neigiamą psichologinį poveikį.

2017 m. sausio mėnesį sūnus su tėvu, nepasitarę su ja, sūnui išėmus iš taupyklės pinigus, nupirko brangų kompiuterį. Sūnus ėmė daug laiko skirti žaidimams kompiuteriu, bendravimui elektroninėje erdvėje, o pamokų ruošai laiko nelikdavo. Įvykio vakarą sūnus neruošė pamokų, susirašinėjo telefonu, žaidė kompiuteriu, į jos prašymus bei pastabas ruošti pamokas atsikalbinėjo, jos neklausė. Į jos pasakymą, jog jeigu jis neklausys, ji paims kompiuterio laidą ir telefoną, sūnus nereagavo. Įėjusi į kambarį ištraukė kompiuterio laidą, paėmė telefoną. Į tai sūnus sureagavo neadekvačiai – šaukdamas reikalavo atiduoti telefoną, laidą, mėtė nuo stalo daiktus, gąsdino tėvu, spardė į daiktus kojomis, o neatidavus jam laido ir telefono, puolė link jos, pradėjo ją stumdyti rankomis. Išsigandusi ji paėmė iš šalia buvusio krepšelio suknelės dirželį, gindamasi sudavė jo rankų link. Sūnus krito ant grindų, isterikuodamas šaukė ir atsistojęs puolė link balkono, norėdamas pabėgti iš namų. Tai dar labiau ją išgąsdino, ji pačiupo jam už megztinio gobtuvo ir taip sustabdė, apsikabino. Abu buvo susijaudinę, kalbėjosi ir viską išsiaiškinę nusiramino. Sūnus paruošė pamokas ir ryte jie išvyko į mokyklą.

V. Š. apie tariamą vaiko sumušimą jai pasakė tik 2017 m. vasario mėn., po to, kai sūnus 2017-02-07 pasielgė vėl taip pat. Tada ji taip pat paėmė telefoną, laidą ir nekreipdama dėmesio į sūnaus pretenzijas išėjo iš kambario. Kitą dieną – 2017-02-08 – po pietų sužinojo, kad V. Š. slapta nuo jos paėmė sūnų iš mokyklos, išvežė į (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną parašė pareiškimą Vaiko teisių apsaugos tarnybai, policijai, o dar kitą dieną parengė ieškinį teismui dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Mano, jog sūnus patyrė tėvo psichologinę įtaką ir neturėdamas išeities apkalbėjo ją. Kodėl V. Š., žinodamas apie smurtą prieš vaiką 2017-01-23, nei kitą dieną, nei vėliau nesikreipė į vaiko teisių apsaugos institucijas, medikus, nesirūpino juo iki 2017-02-08, neaišku.

Kritiškai vertina sūnaus apklausoje dalyvavusios psichologės veiksmus. Sūnui atsisakius kalbėti prieš mamą, nes su ja yra susitaikęs, psichologė darė jam spaudimą, toliau klausinėdama apie duotus jo parodymus policijoje, klausdama, ar jis nemelavo, kalbėjo tiesą. Be to, apklausai vaiką atvedė tėvas V. Š.. Sūnaus ir jos bendravimui neigiamą įtaką daro tėvas, dėl to sūnus tapo šiurkštus, praleidinėja pamokas, tapo nepaklusnus, bastosi savaitgaliais po miestą, telefonu kalba tik šalia esant tėvui. Prokurorė šių aplinkybių nevertino, o siekia nuteisti N. Š., be kita ko, remdamasi skunde kasacinio teismo nutartimis, kuriose, priešingai nei šiuo atveju, mažamečiai vaikai buvo sužalojami, gydomi ar daužomi į pilvą. Prokurorė nevertino, jog V. Š. veiksmai yra piktavališki, siekiant kerštauti jai, išvengti skolų grąžinimo, nuteikti sūnų prieš ją.

Priešingai nei teigia prokurorė, sūnus teisme nepatvirtino policijoje duotų parodymų. Sūnus teisme neigė bet kokį smurtą prieš jį ir apie įvykį net nenorėjo kalbėti. Tačiau skunde prokurorė subjektyviai teigia, jog ji tyčia norėjo sukelti sūnui skausmą jį mušdama. Liudytojo V. Š. parodymais prokuratūra ir teismas neturėjo pagrindo vadovautis, nes jis yra subjektyvus ir suinteresuotas ją pažeminti. Jokių įrodymų, išskyrus minėto liudytojo melagingus pareiškimus, nei tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu prokurorė nepateikė. Nurodo, jog yra adekvati, suaugusi ir mylinti savo sūnų mama ir niekada jokiais veiksmais nesiekė tyčia sukelti sūnui skausmo, jo nesužalojo ir prieš jį nesmurtavo.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas – atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantė kvestionuoja apylinkės teismo motyvus ir išvadas dėl N. Š. išteisinimo, teigdama, jog jos veikoje yra BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo motyvams ir padarytoms išvadoms, jog kaltinimas N. Š. įrodinėjamas tik nukentėjusiojo N. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių jis iš esmės atsisakė ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bei jo tėvui V. Š. rašytomis SMS žinutėmis, o kitų tai patvirtinančių įrodymų baudžiamojoje byloje surinkta nėra.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra tiesioginių N. Š. kaltę patvirtinančių įrodymų, o apylinkės teismo įvertintų netiesioginių įrodymų visuma yra objektyviai nepakankama tam, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog N. Š. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. mušdama sūnų sukėlė jam fizinį skausmą.

Apeliantė teigdama, jog N. Š. parodymai patvirtina mažamečio sūnaus nurodytas aplinkybes dėl įvykio metu jam mamos sukelto fizinio skausmo, neįvertina reikšmingos aplinkybės, jog N. Š. konfliktinėje situacijoje su pamokų neruošusiu, telefonu susirašinėjusiu ir kompiuteriu žaidusiu 13 metų amžiaus sūnumi neturėjo tikslo tyčia sukelti jam fizinį skausmą. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, N. Š. elgėsi adekvačiai. Siekdama suvaldyti vaiko isteriją, N. Š. laikė jį už rankų, rūbų, o vien tai, jog ji vieną ar kelis kartus, kaip pati teigia, sudavė odiniu suknelės dirželiu link jo rankų, dar nereiškia, jog tokiais veiksmais ji norėjo sukelti ir sukėlė sūnui fizinį skausmą, o ne sulaikyti maištaujantį sūnų nuo neprotingo elgesio. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra įrodymų, kad dėl įvykio sūnui buvo padaryti kūno sužalojimai ar pakenkta jo psichinei sveikatai, ar dėl įvykio gali kilti neigiamų pasekmių jo psichikai ateityje ir pan.

Įtemptus, sudėtingus ir konfliktiškus N. Š. ir V. Š., kaip buvusių sutuoktinių, santykius atskleidžia tai, jog po jų santuokos nutraukimo 2010 metais sūnus liko gyventi su mama, o tėvui ilgą laiką nemokant išlaikymo, susidarė didelis išlaikymo įsiskolinimas, dėl to N. Š. iniciatyva buvo kreiptasi į antstolį, areštuotas ir parduotas vyro turtas, o po to buvęs sutuoktinis ėmė siekti teisinėmis priemonėmis sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su juo. Po ginčo įvykio 2017-02-14 teismo nutartimi sūnaus gyvenamoji vieta laikinai nustatyta su tėvu, taip tenkinant pastarojo 2017-02-09 ieškinyje dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo prašymą taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę (t. 1, b. l. 118–120, 156–159). Šių aplinkybių visuma sustiprina įsitikinimą, jog paauglio sūnaus elgesiui įvykio metu su mama turėjo nuožmus tėvų bylinėjimasis, jų konfliktai, o su vaiko pareigomis nesuderinamas elgesys įgavo pagreitį tėvui nupirkus sūnui kompiuterį (be mamos žinios; sūnui prisidėjus sutaupytais pinigais) bei apskritai paauglio sūnaus nenoras įsiklausyti į pagrįstas mamos pastabas dėl laisvalaikio ir mokymosi laiko tinkamo planavimo.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad sūnus bendravo su tėvu telefonu ir įvykio vakarą parašė jam žinutę, jog mama vėl ant jo supyko, atėmė viską, pradėjo mušti su diržu, grasino, rėkė, kad išveš pas daktarą, trankė ranka į skaudančią koją ir trenkė į veidą, du kartus plėšė už gobtuvo ir pradėjo smaugti, galvoja, kad jis nieko nenori daryti – tik sėdėti prie kompiuterio, nors jis nebuvo prilindęs prie kompiuterio (t. 1, b. l. 66–67). Tokios žinutės tikrasis turinys, atsižvelgiant į ginčo situacijos kilimo tikrąsias priežastis, sūnaus ir tėvų tarpusavio bendravimo aspektus, vertinamas kaip neįtikinantis, o labiau atskleidžiantis vaiko pyktį dėl negalėjimo naudotis kompiuteriu, tikintis palankaus elgesio įvertinimo iš tėvo. Beje, po įvykio į policiją nei sūnus, nei žinutę įvykio vakarą gavęs tėvas ar kiti asmenys nesikreipė. Tik 2017-02-08, t. y. praėjus daugiau kaip dviem savaitėms po įvykio, V. Š. kreipėsi į policiją, kaltindamas mamą smurtu prie sūnų.

N. Š. žinutėje nurodytų aplinkybių, jog mama jam trenkė ir į veidą, į skaudančią koją, tyrėjams nepatvirtino, o ikiteisminio tyrimo teisėjui atsisakė duoti parodymus prieš mamą (t. 1, b. l. 36–37, 49–51). Tai leidžia pritarti apylinkės teismo išvadai, jog nukentėjusiojo N. Š. parodymai nenuoseklūs, jo parodymų, duotų tyrėjui, jokie kiti bylos faktiniai duomenys nepatvirtina. Priešingai, byloje nustatyti ir apylinkės teismo posėdyje tinkamai ištirti įrodymai leidžia pagrįstai teigti, jog apeliantės norimas N. Š. elgesio įvertinimas kaip nusikalstamas nesutampa su ginčo įvykio situacijos faktinėmis aplinkybėmis ir neleidžia įžvelgti N. Š. veikus tyčia, t. y. mušus sūnų diržu į įvairias kūno vietas, kėlus už gobtuvo, suspausdama kaklą, ir norėjus tokiais veiksmais sukelti jam fizinį skausmą.

Be to, minėti Š. šeimos nesutarimai, jų teisminiai ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo leidžia spręsti apie sūnaus parodymų policijos tyrėjai neobjektyvumą, suinteresuotumą veikti sau patogiu būdu ir taip siekti palankumo iš jo elgesį toleruojančio tėvo. Tačiau vien tai, jog policijos tyrėjai vaikas davė palankius kaltinimui parodymus, dar nereiškia, jog vien tokių parodymų pakanka patraukti N. Š. baudžiamojon atsakomybėn pagal 140 straipsnio 3 dalį.

Pažymėtina, jog sūnus, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, atsisakė duoti parodymus, nurodydamas, jog „Nesutinku pasakoti, seniai tai buvo, nenoriu prisiminti. Mes su mama jau susitaikėm. Policijoje sakiai tiesą, nes ten geriau prisiminiau.“ Apeliantė teigdama, jog minėtas vaiko paaiškinimas patvirtina, kad nėra pagrindo netikėti jo policijos tyrėjai duotais parodymais dėl mamos smurtavimo prieš jį, neįvertina, jog vaiką į apklausą policijoje atvedė būtent tėvas, kurio aptartų santykių pobūdis su išteisintąja ir sūnumi leidžia įžvelgti jo ir sūnaus suinteresuotumą tuo metu veikti prieš N. Š.. Todėl vaiko apklausos metu policijoje užfiksuoti jo parodymai negali būti vertinami kaip lemiami, objektyvūs, sąžiningai ir laisvai duoti, ginčo įvykio situacijos aplinkybes atspindintys teiginiai.

Beje, iš vaizdo įrašo, kuriame apklausiamas vaikas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, matyti, jog vaikas aiškiai pasakė, jog atsisako duoti parodymus prieš mamą, tačiau vis vien toliau psichologės buvo klausiamas apie policijai jo duotų parodymų turinį. Tai leidžia įžvelgti galimą vaiko konstitucinės teisės atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narį pažeidimą. Vaiko nenoras prisiminti ginčo įvykį ar jo detales ypač po to, kai jis pareiškia, jog atsisako duoti parodymus, negali būti skatinamas, juolab atsižvelgiant į tai, jog vaikas tuo metu gyveno ir dabar gyvena kaltinimui palankioje tėvo globoje.

Apeliantės nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti nuosprendį ir pripažinti N. Š. kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą.