Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje B.L., a.k. (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, dirbantis D. J. IĮ vairuotoju, išsituokęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas 1984-12-26 Lietuvos Aukščiausiojo teismo pagal Lietuvos R.BK 118 straipsnio 4 dalį, l.a. 8 metams; 1992-01-09 Akmenės rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos R. BK 225 straipsnio 1 d., 1993-12-28, Latvijos R. S. rajono teismo pagal BK 139 straipsnio 4 d.; 1995-04-04 Joniškio rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos R. BK 121 straipsnio 3 d.; 2001-01-22 Mažeikių rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos R. BK 121 straipsnio 1 d., kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 156 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

kaltinamasis B. L. 2007 m. birželio 5 d. apie 15 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), apgaule, pažadėdamas parvežti į namus ir pakvietęs sėstis į jo vairuojamą automobilį einančią iš (duomenys neskelbtini) mažametę M. V., (duomenys neskelbtini), ją pagrobė, t. y. prieš nukentėjusiosios valą, ignoruodamas jos prašymą sustoti ir išleisti, trukdydamas nukentėjusiajai išlipti iš automobilio, tai yra užrakindamas automobilio dureles automatiškai užsirakinančiu užraktu ir nesustodamas nuvežė M. V. į, (duomenys neskelbtini) po to, grįždamas atgal, (duomenys neskelbtini) įsuko į šalia miškelio buvusią stovėjimo aikštelę, kur liepęs nukentėjusiajai pasileisti surištus plaukus, ją nufotografavo, o po to, išvažiavus iš miškelio kelyje (duomenys neskelbtini), 2007-06-05 d. apie 23 valandą B. L. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas, ir jis sulaikytas Mažeikių rajono policijos komisariato pareigūnų, kurie turėjo informacijos apie M. V. pagrobimą.

Tokiais savo veiksmais kaltinamasis B. L. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 156 straipsnio 1 dalyje.

Nukentėjusioji mažametė M. V., gimusi (duomenys neskelbtini), gyveno ir šiuo metu gyvena su tėvais ir kitais šeimos asmenimis (duomenys neskelbtini). Prieš ją padarytos nusikalstamos veikos metu, t. y. 2007 metais mokėsi šeštoje klasėje. Kaltinime nurodytą dieną, t. y. 2007-06-05 su klasės draugais vyko į mokyklos organizuojamą ekskursiją – į Mažeikius, iš kurios grįžo apie 15 val. 30 min. kartu su visais ir išleista buvo prie mokyklos. Iki nukentėjusiosios namų – apie du kilometrai kelio. Nukentėjusioji ėjo pėsčiomis, nes pavėlavo į autobusą, ėjo viena, nes draugės, gyvenančios toje pačioje vietoje, į ekskursiją nevyko. Su savimi turėjo pusseserės L. M. mobiliojo ryšio telefoną. Savo telefono neturėjo ir neturi, bet telefonu naudotis mokėjo. Einant viešu keliu, nuėjus apie pusę kilometro link namų ir jau priėjus Rimšų kaimą, prie nukentėjusiosios sustojo kaltinamasis B. L., kuris vairavo BMW markės automobilį, į kurį pastarasis, pasiūlęs pavežti nukentėjusiąją iki namų, pakvietė sėstis M. V. ir atidarė iš vidaus keleivio pusės dureles. Nukentėjusioji įsėdo, tikėdamasi taip sutrumpinti ir palengvinti kelią į namus pėsčiomis, tačiau kaltinamojo buvo pravežta pro į namus vedantį kleiuką ir, nepaisant jos nevienkartinių prašymų sustoti ir išleisti, prieš nukentėjusios valią nuvežta į Palangą, po to į Šventąją, kur kaltinamojo kviesta nueiti prie jūros, atsisakė. T. y. nuo to momento, kai kaltininkas nepakluso nukentėjusiosios prašymui sustoti, ji buvo jo pagrobta. Atsisakius nukentėjusiajai eiti prie jūros, pasuko atgal nukentėjusiajai nežinomais žvyruotais keliais, nukentėjusioji mobiliuoju telefonu rašė žinutes prašydama pagalbos, nes buvo įsibaiminusi, nes buvo ignoruojami jos prašymai ir sustoti, ir ją išleisti, ir akivaizdžiai išreiškus nenorą važiuoti bet kur su nepažįstamu asmeniu. Po kaltinamojo pokalbio nukentėjusiosios telefonu su nukentėjusiosios tėvu G. V., iš jos kaltinamasis paėmė mobiliojo ryšio telefoną. Pakeliui link (duomenys neskelbtini), sutojęs miškelyje, nukentėjusiąją, prieš tai liepęs pasileisti surištus plaukus, kaltinamasis nufotografavo, o po to greitai, kelyje link Akmenės rajono buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Tokius nusikalstamos veikos faktus teismas nustatė ištyręs, išanalizavęs bei įvertinęs baudžiamosios bylos įrodymų visumą, juos sugretinęs tarpusavyje, sujungęs į vientisą įrodymų grandinę, bei susiejęs juos su logine įvykių seka, tuo tikslu įvertinęs ir tiesioginius įrodymus, ir šalutines faktines aplinkybes, kurios atskleidė, papildė ir pagrindė visą įvykio paveikslą, - t. y. ir kaltininko nemotyvuotą elgesį, prieš mažametės nukentėjusiosios ir jos įstatyminių globėjų – tėvų – valią išvežant nukentėjusiąją neaiškiais keliais ir tikslais toli nuo mažametės namų ir nereguojant į jos prašymą sustoti ir išleisti, į nukentėjusiosios elgesį, kuriuo ji aiškiai parodė, kad nenori niekur važiuoti, bet nori būti išleidžiama prie savo namų, pagaliau į nukentėjusiosios amžių ir socialinį išsivystymą bei sukauptą socialinę patirtį, gebėjimą suprasti blogus kėslus ir gebėjimą jiems pasipriešinti, taip pat į kaltinamojo veiksmus, jų apimtį, ir konkretų elgesį viso įvykio metu.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis B. L. dėl jam pareikšto kaltinimo prisipažino iš dalies ir parodė, jog jis iš tiesų minimą kaltinime dieną, t. y. 2007-06-05 apie 15-16 val. važiuodamas keliu pamatė panelę, kurią pasisiūlė pavežti. Išsikalbėjo, kad ji eina namo ir nieko ten neveiks, pasiūlė merginai nuvežti ją prie jūros, norėdamas padaryti jai gera. Kadangi mergina nesipriešino, liepė jai prisisegti saugos diržus ir važiavo prie jūros. Mergina visą laiką kelyje žaidė telefonu, siuntinėjo žinutes, neprašė jo sustoti. Nuvažiavo į Palangą, paskui į Šventąją, tada jai kažkas skambino, jam perdavė ragelį pasikalbėti, tačiau buvo blogas ryšys. Nuvažiavo prie jūros, sustojo, siūlė eiti, bet ji atsisakė, pasakė, kad nori namo. Apsisuko, važiavo į namus per Skuodą, Sedą, pakeliui pamiškyje užsuko į medžiotojų aikštelę, kur merginą nufotografavo, pastovėjo gal 15–20 min., jai pasakė, kad savo kaltes reikia išpirkti, nieko blogo jai nenorėjo, tai sakydamas turėjo galvoje, kad reikia už tai, kad ji sugadino kelionę, nueiti į bažnyčią. Kai buvo sustojęs, mergaitė galėjo išlipti ir nueiti, nes durys nebuvo užrakintos. Veždamas nesuprato, kad mergina nenori, nors prie jūros ji verkė, sakė, kad nori namo. Suprato, kad negerai pasielgė. Mergaitės nepažinojo, kur ji gyvena, taip pat nežinojo. Fotografavo ją, norėdamas nuotrauką parodyti sūnėnui. Kuomet jį sustabdė kelyje link (duomenys neskelbtini), iki namų buvo likę apie dvidešimt kilometrų. Iš mergaitės telefoną paėmė, kai pasibaigė jos kortelės limitas. Iki to laiko ji turėjo galimybę laisvai juo naudotis. Suprato, kad megaitė apie 13-14 metų amžiaus. To, kad ji prašė sustoti prie į jos namus keliuko, jis negirdėjo ir nesuprato.

Nukentėjusioji M. V. parodė, jog, ji sutinka su tais parodymais, kuriuos užrašė teisme ją apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Papildomai dar nurodė, kad vyriškis jos atžvilgiu smurto nevartojo, tik vieną kartą paglostė jai galvą. Dar paklausė, ar ji nerūko, pasiūlė sidro, tačiau ji atsisakė. Kai ją vežė, ji prie keliuko į namus, mandagiai pasakė: „ar galite mane čia paleisti?“ tačiau vyras nereagavo. Tik paklausė, ar ji nenorinti pasivažinėti, ji buvo išsigandusi, nieko jam neatsakė. Dar labiau išsigando, kai vyras pasakė, kad ji „prisivirė košės“, todėl turės atsakyti. Visą kelią rašė žinutes, prašydama pagalbos, sakydama, kad ją pagrobė, kažkur veža, veža prie jūros. Telefoną vyras atėmė po pokalbio su jos tėte. Tas vyras jai nesakė, kad ją parvėš į namus. Prie parduotuvės išlipti negalėjo, nes durys neatsidarė, buvo užrakintos. Rašydama, kad ją pagrobė, turėjo galvoje, kad jai yra blogai, kad kažkur veža, kad ji išsigandusi ir bijo.

Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji M. V. parodė, kad jai einant į namus, pakeliui sustojo jai nepažįstamas „dėdė“ su „bambaliu“, pasiūlė pavežti iki namų, todėl įsėdo. Dureles atidarė vairuotojas. Langai automobilio buvo tamsinti. Tačiau pavežęs iki jos namų keliuko, jos prašomas nestojo. Ji prašė garsiai, mašinoje buvo tylu, todėl vyriškis girdėjo, bet nestojo, važiavo toliau, sakė, kad nuvež į Palangą. Važiuojant per Dumbrių kaimą vėl prašė sustoti ir ją išleisti, sakė, kad nuo čia pareis namo, bet vyras pasakęs „važiuojam, pasivažinėsim“, nesustojo. Ji bandė atidaryti dureles, bet jos neatsidarė. Norėjo išlipti, sakė, kad nenori važiuoti, bet vyras nestojo ir neišleido. Po to ji rašė žinutes, parašė D., pasakė, kad ją veža nepažįstamas vyras į Palangą. Iš viso parašė apie 20–30 žinučių, kuriose prašė pagalbos. Mamai parašė: „mama, gelbėk“. Važiuojant iš Palangos į Šventąją, jai paskambino tėtis, pasakė jam, kad nežino, kur esanti, tėtis paprašė pakalbėti su vyriškiu, tas vyras pasakė tėčiui, kad „kas čia tokio, argi negalima prie jūros nuvežti“, sakė, kad tuoj parvež namo ir išjungęs telefoną įsidėjo į kišenę. Ji pradėjo verkti, tada vyras nuvažiavo į Šventąją, bet prie jūros ji eiti atsisakė, verkė, prašėsi namo. Pabėgti negalėjo, nes bijojo, buvo toli, nežinomos vietos, neatsidarė automobilio durys. Grįžtant buvo sustoję aikštelėje, kur ją nufotografavo, o po to juos sulaikė policija.

Liudytojai R. B., A. Š. ir V. V. parodė, parodė, jog minimu kaltinime metu – 2007 metų birželio mėnesio pradžioje jie patruliavo Mažeikių rajono seniūnijos teritorijoje, kelyje Pievenai–Balėnai. Prieš tai buvo gavę pranešimą apie pagrobtą Akmenės rajone mergaitę, žinojo jos išvaizdos duomenis. Vakare pamatė nuo Pievenų pusės atvažiuojant BMW markės automobilį, kurį sustabdė. Jame sėdėjo vairuotojas ir mergaitė. Patikrino dokumentus, po to prisiminė apie pagrobtą mergaitę, priėję pasiteiravo jos vardo, išsiaiškino, kad tai ta pati mergaitė, todėl sulaikė automobilį vairavusį vyrą ir perdavė jį Akmenės rajono policijos pareigūnams, apie sulaikymą pranešė budėtojų daliai. Be to, iš automobilio paėmė fotoaparatą, kurį taip pat perdavė. Nuo tos vietos, kur sulaikė, iki Akmenės rajono apie dvidešimt kilometrų, tačiau toje vietoje, kur jie važiavo – užkampis, kelias dengtas žvyro danga. Juo galima vykti į Akmenės rajoną, bet nepatogu.

Liudytoja R. V. parodė, jog ji yra M. V. motina. Tą dieną dukra buvo ekskursijoje, dukros laukė apie 17–18 valandą, tačiau ji negrįžo. Dirbo, telefono neturėjo, todėl nieko apie ją nežinojo, kol neatvažiavo vyras ir nepasakė, kad M.V. kažkas atsitiko. Tik paskui pamatė savo telefone žinutę „mama, gelbėk“.

Po to kalbėjo su dukra, ši buvo labai išsigandusi, sakė prašiusi to vyro, kad ją išleistų, bet jos neišleido, sakė, kad vyras ją fotografavo, liepė išsileisti plaukus. Po įvykio dukrai buvo sutrikusi sveikata, vežė ją pas gydytojus, vartojo raminamuosius vaistus.

Liudytoja L. V. parodė, M.V. yra jos jaunesnioji sesuo. Abi lanko tą pačią mokyklą. Tą dieną ji grėbė laukuose šieną, kai atbėgusi teta pasakė, M.V. kažkas negerai. Po to ji rado telefone M. rašytą žinutę, kad ją pagrobė. Vakare abi kartu miegojo, tačiau apie įvykį vengė kalbėti, nusukdavo kalbą, kalbėjo apie ekskursiją.

Liudytoja I. M. parodė, jog ji iš savo dukters sužinojo, M.V. kažkas negerai, jai paskambino tris kartus, bet ji neatsakė. Paskui atsiliepė, sužinojo, jog ją kažkoks nepažįstamas vyras veža į Palangą. Pasakė apie tai M.V. tėvui, po to pranešė policijai.

Liudytoja D. M. parodė, jog ji tą dieną gavo iš M.V. SMS žinutę, kad ją kažkoks vyras veža į Palangą. Iš pradžių tuo nepatikėjo, bet po to suprato, kad ją iš tiesų veža į Palangą, suprato, M.V. prašosi paleidžiama, verkia. Buvo žinutė, kad ji bijo, kad ją pagrobė, kad nori namo.

Liudytojas G. V. patvirtino, kad jis iš I. M. sužinojo apie dukrą M.V., kad šią kažkoks nepažįstamas vyras veža į Palangą, jis mėgino pasikalbėti su vyriškiu, tačiau pokalbis nepavyko, sakė, kad skambina į policiją, vyras atsakė, kad parvež dukrą namo ir ryšys nutrūko. Išsigando, pranešė policijai.

2007 m. birželio 5 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 8–11) liudija, jog įvykio vieta, t. y., kelias, kuriame buvo pagrobta M. V., yra iš Papilės į Daubiškius, jį kerta sankryža į Kairiškius.

2007 m. birželio 6 d. automobilio apžiūros metu apžiūrėjus B. L. automobilį BMW 520, valst Nr. (duomenys neskelbtini), (t. 1., b. l. 12–23) nustatyta, kad automobilyje yra sumontuotas centrinis užraktas. Automobilis užrakinamas ir atrakinamas automobilinės signalizacijos pultelio pagalba. Įkišus automobilio užvedimo raktelį į automobilio užvedimo spynelę ir užvedus variklį, visas automobilio dureles galima užrakinti iš vidaus paspaudus automobilio distancinio valdymo signalizacijos pultelį, kuris prikabintas prie variklio užvedimo raktelių. Taip pat iš paminėto automobio buvo paimtas fotoaparats FUJIFILM ir dvi fotojuostos. Automobilis teisiškai registruotas B. L. vardu.

Išryškinus rastas automobilyje ir fotoaparate fotojuostas, nustatyta (t. 1., b. l. 26-32), kad jose yra nufotografuota nukentėjusioji M. V..

Papildomai apžiūrėjus automobilį (2008-01-26 d. automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolas) pagal teismo pavedimą, jo apžiūros protokolas liudija apie tai, kad norint iš vidaus atidaryti priekines keleivio dureles, kai jos yra užrakintos, reikia du kartus patraukti durų spynelės rankenėlę: iš pirmo karto atrakinamas automobilis, iš antro karto durelės atsidaro.

Byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analizė ir vertinimas, pagrindžiant kaltininko veikos juridinę kvalifikaciją pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies 156 straipsnio 1 dalį

Esminiai duomenys, kuriais teismas grindžia kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką ir jo veikos juridinę kvalifikaciją pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 156 straipsnio 1 dalį, yra:

pirmiausia – nukentėjusiosios M. V. parodymai; iš dalies kaltinamojo B. L. parodymai;

antra – kaltinimai kaltinamajam grindžiami ir kitais bylos duomenimis – tai liudytojų R. B., V. V., A. Š., D. M., I. M., L. V., R. V. ir G. V. parodymais, trumpųjų žinučių, siųstų iš M. V. naudoto įvykio metu telefono turiniu:

į mamos R. V. telefoną (t. 1., b. l. 54); „Mama, gelbėk“;

į sesers L. V. telefoną – „Mane pagrobė“ siųsta SMS 16 val 57 min. (t. 1. b. l. 57);

į I. M. telefoną taip pat apie tai, kad nukentėjusioji 2007-06-05 d. 17 val. 06 min. vežama nepažįstamo vyro į Palangą (t. 1., b. l. 59);

į D. M. naudojamą telefoną apie tai, kad nukentėjusioji nežino kaip elgtis, kad bijo, kad vežama, kad ją pagrobė, kad išvežė ir t. t. (t. 1., b. l. 63).

Nors byloje yra tam tikrų prieštaravimų tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų dėl įsėdimo į automobilį aplinkybių, dėl vykimo į Palangą aplinkybių ir nukentėjusiosios elgesio, t. y. dėl jos savanoriškumo, sutikimo, ir dėl prieštaravimo kaltininko veiksmams, teismas sugretinęs byloje nustatytus faktus visumos įrodymų analizės pagrindu, priima nukentėjusiosios parodymus kaip atitinkančius ir atspindinčius tikrąsias įvykio aplinkybes, o kaltinamojo poziciją – kaip siekimą švelninti savo atsakomybės laipsnį ir pobūdį dėl padarytos nusikalstamos veikos.

Štai byloje apklaustos liudytojos D. M., I. M. iš esmės patvirtino nukentėjusiosios teiginius apie kaltininko prievartinį elgesį, t. y. apie nukentėjusiosios išvežimą prieš nukentėjusiosios valią ir norą. Jų parodymus pagrindžia ir M. V. išsiųstos joms SMS žinutės, kurios akivaizdžiai atspindi realią situaciją ir patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie įvykio eigą.

Teismas šiame kontekste vertina ir nukentėjusiosios tėvų – R. V. ir G. V. parodymus apie tai, kad jie neleido mažametei dukrai vykti su kaltinamuoju, kad apie tokį kaltinamojo ketinimą jie nieko nežinojo, nežinojo, kad dukra kažkur vežama, nes tikėjosi, kad ji dar yra ekskursijoje, kuri buvo organizuota mokyklos administracijos.

Pažymėtina, kad kaltinamasis taip pat neteigė ir neteigia, jog jis gavo mažametės M. V. tėvų sutikimą išvežti jų dukrą į Palangą ar kitą vietovę, kad tokio sutikimo prašė, nors pats pripažįsta, jog suprato, M.V. yra tik apie trylika metų, t. y., kad ji mažametė. Todėl ir ši aplinkybė liudija apie tai, kad kaltininkas suprato apie savo veiksmų neteisėtą, o pagal Lietuvos teisės doktriną, ir nusikalstamą pobūdį.

Teismas vertindamas šiuos įrodymus, sugretinęs juos su kitų byloje apklaustų asmenų parodymais, taip pat su kitais įrodymais, bei susiejęs juos su faktinėmis realiomis aplinkybėmis, kurias iš dalies atskleidžia ir kiti objektyvūs faktai (nukentėjusiosios amžius, socialinė padėtis, konkreti susidariusi situacija, kuria apgaulingai pasinaudojo kaltininkas), konstatuoja, kad visa apimtimi tikėti kaltinamojo B. L. parodymais, remtis jais, vertinant konkrečią įvykio situaciją ir tik jų pagrindu konstatavus faktus, juridiškai kvalifikuoti padarytą nusikalstamą veiką negalima, nes nukentėjusiosios parodymai atspindi tikrąsias įvykio ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o juos pagrindžia ir kiti bylos duomenys.

Teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, kaltinamojo veikos juridinės kvalifikacijos pagrindimas ir jos atribojimas nuo kitų panašių veikų

Baudžiamosios teisės doktrina, aiškindama nusikaltimo sudėtį, teigia, kad bet kokio nusikaltimo sudėtį sudaro objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių visuma. Subjektyviąją pusę apibūdina tyčios turinys – kaltė, nusikalstamos veikos tikslai ir motyvai. Nuo tyčios turinio nustatymo pagal jos apibrėžtumą priklauso veikos kvalifikavimo teisingumas. Todėl yra būtina nustatyti, ištirti ir išanalizuoti subjektyviuosius kiekvieno kaltinamo asmens nusikalstamos veikos sudėties požymius ir pagal juos teisiškai įvertinti kaltininko atliktų veiksmų apimtį, tyčios turinį, tikslus ir motyvus.

Šiais teisės aiškinimo doktrinos požiūriu analizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 156 straipsnio dispoziciją pažymėtina, kad vaiko pagrobimas yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Vaiko pagrobimo veikos esmę sudaro tai, kad tokia nusikalstama veika pažeidžiami ne tik vaiko interesai, laisvė, bet kartu ir tėvų, globėjų, ar net kitų asmenų, kurie turi teisiškai apibrėžtus ar kitokius glaudžius ryšius su vaiku interesai. Pažymėtina, kad vaikas dėl tokios nusikalstamos veikos savo laisvės suvaržymo gali ir nepajusti, nesuvokti, gali apskritai jos neturėti. Todėl veika kvalifikuojama kaip BK 156 straipsnyje numatytas nusikaltimas nustačius, kad vaiko laisvė buvo pažeista, apribota ar kitaip suvaržyta, kad nusikalstamoje veikoje dalyvaujantys asmenys tai žinojo, tai suvokė ir to siekė, nepriklausomai nuo tokių veiksmų atlikimo motyvų ir tikslų. (žinoma, jeigu veikoje nėra būtinojo reikalingumo požymių). Todėl vaiko pagrobimas, įskaitant ir vaiko sukeitimo atvejus, laikomas neteisėto laisvės atėmimo rūšimi. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso156 straipsnis teisės doktrinos požiūriu laikomas specialiąja norma BK 146 straipsnio atžvilgiu. Taigi, nenustačius, kad žmogaus (šiuo atveju vaiko) laisvė buvo suvaržyta ar kitaip apribota, veika ir pagal BK 156 straipsnį negalėtų būti kvalifikuojama. Kita vertus, nustačius, kad vaikas buvo pagrobtas, paimtas be tėvų ar globėjų žinios išimtinai jo interesais (nesvarbu, tikrais ar tariamais), pvz., siekiant jį apsaugoti nuo blogo poveikio, skriaudimo, iš meilės jam ar pan., veika nesudarytų vaiko pagrobimo sudėties, tokiu atveju galėtų būti svarstomas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) klausimas.

Nusikalstamos veikos požymiai kiekvienoje byloje turi būti įrodyti tik toje byloje surinktais patikimais ir nekeliančiais jokių abejonių duomenimis.

Grįžtant prie nagrinėjamos bylos faktų, teismas pakartoja, kad byloje esantieji duomenys, kuriuos teismas ištyrė, aprašė ir įvertino, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis B. L., be mažametės nukentėjusiosios tėvų sutikimo ir žinios, be pačios nukentėjusiosios sutikimo, apgaulės būdu, piktnaudžiaudamas vaiko pasitikėjimu, turėdamas tikslą laikyti ją savo nuožiūra (varžydamas nukentėjusiosios pasirinkimo teisę) veždamas ją savo automobilyje, neišleisdamas mažametės prie jos namų, o nuveždamas vaikui nesuvokiamais keliais ir kryptimi, suvaržė nukentėjusiosios laisvę.

Šiuo atveju netgi nėra svarbu vaiko sutikimas ar nesutikimas. Svarbu, kad nukentėjusiji M. V. buvo paimta ir išvežta kaltininko nuožiūra, prieš jos tėvų ir pačios mažametės valią. Tokie kaltininko objektyvūs veiksmai buvo įrodyti ir todėl pakankamai atskleisti jo veikos objektyviosios pusės požymiai.

Vertinant bylos faktus ir faktines aplinkybes nusikaltimo objekto požiūriu, teismas konstatuoja, kad šios nusikalstamos veikos objektas iš dalies skiriasi nuo neteisėto laisvės atėmimo objekto tuo, kad vaiko laisvė yra reliatyvi, ribota, be to jis ne visada gali suvokti, arba nepakankamai suvokia savo būklę laisvės ar nelaisvės – jos suvaržymo aspektais. Todėl vaiko pagrobimu pirmiausia kėsinamasi normalų vaiko vystimąsi, bei į tėvų ar globėjų teises ir teisėtus interesus. Šiuo požiūriu kaltininko B. L. veiksmai aiškiai pažeidė šiuos aukščiau nurodytus objektus.

Svarstant kaltinamojo B. L. kaltės klausimą pagal analizuojamą teisės normą (BK 156 straipsnį), teismas primena, kad kaltnamasis B. L. viso bylos tyrimo metu neneigė ir neneigia dvi kaltinimui svarbių aplinkybių, kurios iš esmės sudaro jam pareikšto kaltinimo turinį:

faktą, kad jis, suprasdamas ir suvokdamas, kad M. V. yra mažametė – trylikos–keturiolikos metų amžiaus, – pasiūlęs pavėžėti ją iki namų, ten jos neišleido, pasinaudodamas jos pasitikėjimu ir savo asmeniniais interesais bei mažametės apgaule, nekreipdamas dėmesio į nukentėjusiosios prieštaravimą ir nenorą, nuvežė ją į pajūrį, t. y. apytiksliai už 150 kilometrų nuo jos gyvenamosios vietos;

antra – taip pasielgdamas kaltininkas kartu nepaisė ir mažametės tėvų teisių ir teisėtų interesų.

Analizuojant kaltininko asmenį, akivaizdu, kad tai suaugęs, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties asmuo, suprantantis ne tik visuomenėje priimtas elgesio taisykles ir jų esmę bei turinį, bet žinantis ir teisės normas apskritai, tyčia jų nepaisydamas atliko veiksmus, prieštaraujančius galiojančioms teisės normoms. Taigi jo veiksmų valinis elelmentas – savo veiksmų suvokimas – sąlygojo intelektualinį tų pasekmių, kurios sukėlė teisė normos pažeidimo atsiradimą. Todėl teismas konstatuoja, kad kaltininkas veikė tyčia, suvokdamas, kad paima vaiką priešingai jo interesams ir jo tėvų interesams ir to nori.

Jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 156 straipsnio 1 dalyje, įrodyta.

Kaltininko veiksmų negalima kvalifikuoti kaip būtinojo reikalingumo, nes tokių požymių byloje nenustatyta, taip pat jų negalima traktuoti, kaip savavaldžiavimo, nes kaltininkas nevykdė jokios – nei tikros, nei tariamos – teisės. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad jis nei nukentėjusiosios, nei jos tėvų iki įvykio nepažinojo.

Apibendrinant nustatytas faktines kaltininko padarytos veikos aplinkybes, nusikalstamos veikos sudėties požymius, bei konkrečius kaltininko atliktus veiksmus, bei jo padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, teismas konstatuoja, kad kaltinamojo B. L. veika padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 156 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodyta.

Skirdamas kaltinamajam bausmę, teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo sunkumą, pavojingumo visuomenei laipsnį, taip pat į konkrečią kaltininko įvykdytą nusikalstamą veiką dviem aspektais:

visų pirma į tai, kaip įstatymo leidėjas traktuoja šią veiką pagal objektyvųjį pavojingumą, nesiejant jos nei su konkrečiu įvykiu, nei su konkrečiais kaltininko veiksmais, nei su konkrečiais subjektais;

ir antra – į konkrečiai įvykdytą veiką nagrinėjamojoje byloje, susiejant ją su faktinėmis aplinkybėmis, su konkrečiais objektyviaisiais kaltininko padarytos veikos požymiais, konkrečiais subjektais ir kilusiais neigiamais padariniais.

Be to, bausmės kaltininkui skyrimui svarbią reikšmę turi ne tik nurodyti požymiai, kilę ar galėję kilti žalingi padariniai, bet ir konkreti susiklosčiusi situacija, nusikaltimo motyvas ir tikslas, kaltininko asmenybė.

Todėl teismas dar kartą pasikartoja, kad, skiriant kaltinamajam bausmę, atsižvelgiama į jo padaryto nusikaltimo sunkumą, pavojingumo visuomenei laipsnį, nusikalstamo kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, padarytos žalos ir konkrečių, tiesiogiai iš šios nusikalstamos veikos kilusių neigiamų padarinių dydį, nusikaltimo tikslus ir motyvus, kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.

veika, kurios padarymu pripažįstamas kaltas B. L., įstatymo leidėjo pripažinta sunkiu nusikaltimu, o šios teisės normos ginamos vertybės – vaiko laisvė, normalus vystymasis, tėvų ar globėjų teisės ar teisėti interesai – turi ypatingą svarbą visuomenėje;kartu teismas pažymi, kad įvertinus kaltininko B. L. padarytos konkrečios veikos apimtį, mastą, konkrečius nusikalstamos veikos požymius ir dėl to kilusius ar galėjusius kilti konkrečius žalingus padarinius, jo padarytos veikos pavojingumą jį vertinant tarp tokio paties pobūdžio nusikaltimų, akivaizdu, kad kaltininko faktiškai atlikti veiksmai nebuvo itin pavojingi, nesukėlė itin sunkių neigiamų padarinių nei nukentėjusiajai, nei jos tėvams, nei kitiems šios teisės normos saugomiems objektams.

Tokią išvadą teismas daro remdamasis teismo nustatytų ir pripažintų įrodytomis kaltininko padarytos veikos faktinių aplinkybių viseto analize, kuri byloja daugiau apie nemotyvuotą kaltininko elgesį (kitokias išvadas, nesant konkrečių faktų teismas padaryti neturi pagrindo). Visa tai teismui leidžia daryti išvadą, kad iš tiesų nusikaltimas, formaliai būdamas sunkiu, šiuo konkrečiu atveju objektyviai nebuvo itin pavojingas visuomenei ir nesukėlė tų itin neigiamų padarinių, kuriuos objektyviai tokio pobūdžio veikose numato ir išskiria įstatymo leidėjas. Todėl teismas, svarstydamas bausmės skyrimo klausimą kaltinamajam, vadovaujasi ir taiko kaltinamajam proporcingumo principą, reiškiantį, kad paskiriama bausmė turi pirmiausiai būti proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir jos padariniams, o po to formaliai atitikti įstatymo reikalavimus. Tačiau šiuo atveju pirmenybė teikiama bendrajam konstituciniam, taip pat ir baudžiamosios teisės doktrinoje įtvirtintam proporcingumo principui, o taip pat teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Svarstant kaltininkui skiriamos bausmės pobūdį ir dydį, teismas primena, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio nuostatos reikalauja, kad skirdamas bausmę teismas, vadovaudamasis teisine sąmone, be kitų aplinkybių (nusikaltimo pobūdžio, pavojingumo laipsnio ir kt.) atsižvelgtų į kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes, lengvinančias bei sunkinančias atsakomybę.

Kaltinamasis B. L. anksčiau teistas, padarė nusikalstamą veiką, kuri savo pobūdžiu turi panašumo su ankstesnėmis jo padarytomis veikomis, už kurias bausmę atlikęs, jo padarytas nusikaltimas, nors ir priskiriami prie sunkių, tačiau savo esme nesukėlė itin neigiamų ir žalingų padarinių nukentėjusiajai. Kaltininko atsakomybę lengvina tai, kad kaltininkas iš dalies atlygino nukentėjusiesiems padarytą žalą, kad nukentėjusiųjų atsiprašė, o pastarieji jam atleido ir prašo neskirti kaltinamajam itin griežtos bausmės.

Šios aplinkybės leidžia teismui svarstyti galimybę paskirti sankcijoje numatytą švelnesnę bausmės rūšį – areštą. Tai leidžia padaryti ir aukščiau nuosprendyje paminėtos reikšmingos bausmės skyrimui aplinkybės ir faktai, taip pat proporcingumo ir teisingumo principai, todėl kaltinamajam skirtina sankcijoje numatyta arešto bausmė.

Dėl civilinio ieškinio – neturtinės žalos priteisimo.

Nukentėjusioji baudžiamojoje byloje nepareiškė ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, mažametės M. V. neturtines teises, pareiškė reikalavimą atlyginti jai neturtinę žalą, kurią sukėlė kaltininko nusikalstami veiksmai.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nepilnametė nukentėjusioji nukentėjo nuo kaltininko tyčinių veiksmų, tačiau prokuroro reikalaujamos žalos dydis aiškiai neproporcingas tai reliai patirtai žalai, kurią sukėlė nusiklastami kaltininko veiksmai, nes byloje nėra pakankamai duomeų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog nukentėjusioji išgyveno didelį psichologinį stresą, kad po nusikaltimo liko labai ryškūs liekamieji reiškiniai, todėl ieškinys tenkinamas tik iš dalies ir priteistina iš kaltininko nukentėjusiajai 4000 Lt. Kitoje dalyje ieškinys netenkinamas.

Daiktiniai įrodymai nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini pagal paskirtį.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

B. L. pripažinti kaltą nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 156 str. 1 d. (dėl mažametės M. V. pagrobimo) ir paskirti jam arešto bausmę (90) devyniasdešimčiai parų.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2007 m. birželio 5 d. iki 2007 m. birželio 7 d.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, ir dokumentų paėmimą.

Civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš nuteistojo 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. V..

Daiktinius įrodymus: automobilį BMW 520, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su užvedimo rakteliu ir pulteliu; automobilio dokumentus; fotoaparatą FUJIFILM ir dvi fotojuosteles nuosprendžiui įsiteisėjus gražinti B. L..

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per šį teismą.