Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-10-30 · Civilinė byla Nr. 2-1619/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-06-19Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-10-30Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-30
Bylos Nr.
2-1619/2014
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00152-2014-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“
Ieškovas
G. Š., V. G. Š.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1619/2014Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00152-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-592-755/2014 pagal ieškovų G. Š. ir V. G. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ dėl lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo ieškovų G. Š. ir V. G. Š. bankroto administratorius UAB „Inovestus“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai ieškiniu prašo pripažinti lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimą negaliojančiu. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones- uždrausti atsakovui statinius ir/ar sklypą perleisti, suteikti teisę statinius ir/ar sklypu naudotis kitiems asmenims nei ieškovai ir/ar jų šeimos nariai, statinius ir/ar sklypą įkeisti ar kitaip apsunkinti, iškeldinti ieškovui ir/ar jų šeimos narius iš statinių. Nurodė, jog šioje byloje ginčijamas sutarties nutraukimo teisėtumas ir ieškinio patenkinimo atveju tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutartys liktų galioti, todėl atsakovas neturėtų teisės perduoti nei statinių nei sklypo naudotis kitiems asmenims, šį turtą perleisti ir panašiai, nes ieškovai turėtų tokią teisę juo naudotis kaip lizingo gavėjai bei nuomininkai pagal išperkamosios nuomos sutartį tol, kol visiškai statinius ir sklypą išsipirks. Nurodė, jog atsakovui iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo statinius ir/ar sklypą kam nors perleidus, išnuomojus, įkeitus ir/ar kitaip apsunkinus, gali kilti pasekmės, kurios lems, kad šioje byloje priimtas ieškovams palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdomas arba jo vykdymas pasunkėtų - pardavus statinius ar žemės sklypą, gali papildomai kilti ir šių sandorių ginčijimo būtinybė, o tai gali būti sunkiai įgyvendinama, nes naujas turto įgijėjas bus laikomas sąžiningu turto įgijėju ir atgauti turtą natūrą būtų sunku arba apskritai neįmanoma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino- uždraudė atsakovui ginčo statinius ir/ar žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), perleisti, suteikti teisę statiniais ir/ar sklypu naudotis kitiems asmenims nei ieškovai ir/ar jų šeimos nariai, statinius ir/ar sklypą įkeisti ar kitaip apsunkinti, iškeldinti ieškovus ir/ar jų šeimos narius iš statinių. Teismas pripažino, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovų teisėtų interesų teisminė gynyba būtų iš esmės apsunkinta arba nebeįmanoma, ji ieškovų galimo palankaus teismo sprendimo vykdymo požiūriu nebetektų prasmės, nes atsakovas gali iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo statinius ir/ar sklypą kam nors perleisti, išnuomoti, įkeisti ir/ar kitaip apsunkinti. Todėl yra pagrindas išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas, kuris leistų tolesnį lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių vykdymą, naudojimąsi turtu, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ (toliau- apeliantas) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį kaip nepagrįstą ir ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Ieškinys prima facie yra nepagrįstas. Ieškovų nurodomi argumentai ieškinyje akivaizdžiai rodo, kad ieškinys yra pateiktas vilkinti ieškovų ir jų šeimos narių iškeldinimo procesą ir apsunkinti ieškovo galimybes naudotis jam priklausančiu turtu bei tokiu būdu didinant atsakovo patiriamus nuostolius dėl ieškovų neteisėtų veiksmų. Ieškovai 2013 m. birželio 12 d. pranešimais informavo apeliantą apie tai, kad negali vykdyti skolinių įsipareigojimų ir planuoja išsikelti bankrotą. Bankrotas ieškovams dėl nemokumo buvo iškeltas. Atsakovas sutartis pranešimu nutraukė praėjus tik dviems mėnesiams po to, kai ieškovai informavo apeliantą, kad negali ir nesugeba vykdyti sutarčių.

2. Laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia apelianto teises. Pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ginamos tik vienos šalies teisės, apeliantas negali naudotis ir disponuoti jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Ieškovai naudojasi apeliantui priklausančiu turtu, nemoka jokių mokesčių, o apeliantas yra priverstas dėl to patirti nuostolius. Tuo tarpu net tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad apeliantas neteisėtai nutraukė sutartis ir padarė žalą ieškovams, jie išsireikalauti žalą iš apelianto galės, o ieškovų nemokumo apeliantas nei patirtos žalos, nei skolos iš ieškovų neišsireikalaus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu ieškovai prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškinys tikėtinai yra pagrįstas, kartu su ieškiniu yra pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškinyje nurodytas aplinkybes. Ieškinio patenkinimo atveju tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutartys liktų galioti, apeliantas neturėtų teisės perduoti nei statinių, nei sklypo naudotis kitiems asmenims, šį turtą perleisti ir pan., nes ieškovai turėtų teisę juo naudotis kaip lizingo gavėjai bei nuomininkai (pagal išperkamosios nuomos sutartį) tol, kol visiškai statinius ir sklypą išpirks. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismui patenkinus ieškinį, egzistuoja reali grėsmė, kad šio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų praktiškai negalimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal šios proceso teisės normos nuostatą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones, būtina nustatyti jų ryšį su būsimo teismo sprendimo vykdymu. Šiuo tikslu būtų galima išskirti keletą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklių. Visų pirma, teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Antra, siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Kartu pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Laikinosios apsaugos priemonės, vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.) bei su juo susijusiu proporcingumo principu, neturi varžyti atsakovo teisių labiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti, o teismai, spręsdami dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėtų įvertinti jų taikymo ar netaikymo galimus padarinius. Kasacinio teismo atliktoje Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgoje (žr. Teismų praktika Nr. 34) yra išreikšta nuomonė, kad jei dėl tokių priemonių taikymo atsakovas patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuotų ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika.

Ieškovai byloje pareiškė reikalavimą pripažinti ieškovų su apeliantu sudarytų lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimą negaliojančiu, kitaip tariant, mano, kad sutartys nutrauktos neteisėtai. Šių reikalavimų vykdymo užtikrinimui pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis uždraudė apeliantui sutarčių ginčo statinius ir/ar žemės sklypą perleisti, uždraudė suteikti teisę statiniais ir/ar sklypu naudotis kitiems asmenims nei ieškovai ir/ar jų šeimos nariai, statinius ir/ar sklypą įkeisti ar kitaip apsunkinti, taip pat iškeldinti ieškovus ir/ar jų šeimos narius iš statinių.

Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo ar pasunkėjimo. Be to, užtikrinti galima tik tuos reikalavimus, dėl kurių būtų nuspręsta teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju pritaikytomis laikinosios apsaugos priemonės iš esmės įtvirtintas status quo, siekiant užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Visgi pagal šioje byloje pareikštus materialinius reikalavimus, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, įvertinus būsimo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu nebus pasiekti ieškovų galutiniai tikslai. Priešingai, jų taikymas pažeis CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytus principų reikalavimus. Tokią išvadą suponuoja visų pirma tai, kad ieškinio tenkinimo atveju ieškovai automatiškai neįgis nuosavybės teisių į ginčo pastatus. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo pastatai ir žemės sklypas nuosavybės teise priklauso apeliantui. Ieškovai yra ginčo pastatų ir žemės sklypo nuomininkai pagal lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis (b. l. 12-13). Pastatų ir žemės sklypo išpirkimas numatytas 2019 m. pabaigoje (b. l. 14-23). Patys ieškovai 2013 m. birželio 12 d. informavo apeliantą, kad nebegali vykdyti savo skolinių įsipareigojimų ir ketina kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo (b. l. 29). Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos ieškovams iškėlimo pateiktas 2013 m. gruodžio 5 d. (Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2FB-12-589/2014). Apeliantas ginčo sutartis nutraukė dar 2013 m. rugpjūčio 21 d. (b. l. 30). Ginčo sutartys buvo nutrauktos dėl ieškovų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, byloje nėra duomenų, kad ieškovai šiuos įsipareigojimus šiuo metu realiai vykdo ar ketina juos vykdyti ateityje (nors tokios prielaidos ieškinyje keliamos). Juolab, kad ieškovams yra iškelta bankroto byla ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-12-589/2014 patvirtintame mokumo atkūrimo plano projekte nėra numatytas ginčo sutarčių vykdymas. Minėta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliantu, kad ieškinio tenkinimo atveju tolimesnis sutarčių tinkamas vykdymas lieka labai abejotinu, o apelianto galimybės išsiieškoti galimus nuostolius iš ieškovo ieškinio netenkinimo atveju taip pat bus labai ribotos dėl ieškovų bankroto. Tuo tarpu ieškinio tenkinimo atveju ieškovai turės visas galimybes išsiieškoti galimus nuostolius iš apelianto. Išdėstytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas aiškiai pažeidžia proporcingumo principą. Tokiu atveju, apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir netaikymo padarinius bei nuostolių ieškinio atmetimo atveju atlyginimo galimybes, šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos.

Pastebėtina ir tai, kad atsižvelgiant į šioje byloje pareikštų reikalavimų pobūdį, teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė draudimas ieškovus ir/ar jų šeimos narius iškeldinti iš ginčo sutarčių pastatų nėra tiesiogiai susijusi su šioje byloje pareikštais reikalavimais. Šioje byloje nėra sprendžiama dėl ieškovų iškeldinimo iš patalpų, o pareikštu reikalavimu prašoma pripažinti negaliojančiu lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimą. Kaip matyti iš apelianto skundo turinio ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, teisme yra pareikštas savarankiškas reikalavimas dėl ieškovų iškeldinimo iš apeliantui priklausančių pastatų, kuris šiai dienai nėra išnagrinėtas.

Remiantis išdėstytu konstatuotina, pirmosios instancijos teismas, vertindamas formalų laikinųjų apsaugos priemonių atitiktį ieškovų siekiamam galutiniam rezultatui, tinkamai neįvertino ginamos teisės pagrindų, šalių interesų pusiausvyros, šioje byloje neproporcingai suvaržydamas apelianto teises, todėl atskirasis skundas tenkintinas. Dėl šios priežasties apskųsta teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.

Kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės apeliacinio proceso rezultatui neturi, todėl jie detaliau neaptariami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovų G. Š. ir V. G. Š. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teisėjas Alvydas Poškus