- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-09-08
- Bylos Nr.
- 1-551-882/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Audrius Sadauskas
- Kaltinamasis
- E. S.
- Civilinis ieškovas
- Šiaulių teritorinės ligonių kasos
- Kategorijos
- 1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
- 1.1.8.7.13Veiką padarė recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.)
- 1.1.8.10.5Bausmės skyrimas, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 str. 9 d.)
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
- 2.3.6.4.5.1Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPK 305 str. 1, 2 d. ir kt.)
- 2.3.6.4.5.2Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliami reikalavimai (BPK 307 str. 1-3 d. ir kt.)
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, turintis vidurinį išsilavinimą, nevedęs, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, gyvenantis (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, gyvenamąją vietą deklaruojantis prie Šiaulių miesto savivaldybės, teistas 9 kartus:
2004-11-03 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį areštu 35 paroms, bausmės vykdymą atidedant 2 metams, ir paskiriant auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą bei elgesio apribojimą 7 mėnesiams,2005-01-13 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį galutine bausme – areštu 35 paroms ir atidavimu 2 metams į specialiąją auklėjimo įstaigą (auklėjamojo poveikio priemonė), arešto bausmės vykdymą atidedant 2 metams (BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalys), 2005-03-02 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1, 2, 4 dalis galutine bausme – areštu 40 parų ir atidavimu 2 metams į specialiąją auklėjimo įstaigą (auklėjamojo poveikio priemonė, BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalys),2005-10-17 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams ir atidavimu 2 metams į specialiąją auklėjimo įstaigą (auklėjamojo poveikio priemonė),2005-10-28 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį galutine bausme laisvės atėmimu 1 metams, bei atlikus laisvės atėmimo bausmę, vykdyti auklėjamojo poveikio priemonę - atidavimą 2 metams į specialiąją auklėjimo įstaigą (2005-12-07 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartis), 2005-12-23 paleistas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų atlikus bausmę,2010-05-11 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 286, 290 straipsnius galutine laisvės atėmimo bausme 8 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 1 metams. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-02 nutartimi atleistas nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo terminui,2011-08-19 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams,2016-09-19 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 mėnesių, bausmės vykdymą atidedant 1 metams. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2017-02-28 nutartimi laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir pasiųstas į pataisos namus atlikti paskirtą 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę,2017-06-15 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą galutine laisvės atėmimo bausme 1 metams 10 mėnesių (BK 64 straipsnio 1, 3 dalys), bausmę atliekant pataisos namuose, nuosprendis įsiteisėjęs 2017-07-11, bausmės neatlikęs, ją atlieka Alytaus pataisos namuose, teistumas neišnykęs, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. S. 2017-03-04, apie 15.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, smurtaudamas prieš nepilnametį - M. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir tyčia suduodamas jam vieną kartą alkūne į veidą sukėlė nukentėjusiajam M. L. fizinį skausmą.
Kaltinamasis E. S. teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino visiškai, parodė, kad viskas įvyko netyčia, žaidė su mergaite, kai tuo momentu jis netyčia su alkūne perbrėžė per nosį berniukui, pasirodė jam kraujas. Buvo namuose, tikslios datos nepamena, galėjo tai būti kovo 4 d. Buvo apie 15 val., po pietų, adresu (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, ten gyvena tėtis ir jis. Į namus atėjo E., nesenai susipažino, atėjo ne vienas, su sugyventine, jos berniuku ir mergyte. Tą moterį matė antrą kartą, iš bylos sužinojo, kad berniukui 14 metų, o mergaitei 3 metai. E. atsinešė alaus silpno, tiksliai kiek atsinešė nepamena, gal 2-3 alaus ir šampano. Išgėrinėjo ir tuo pačiu metu jis žaidė su mergaite, jis sėdėjo ant sofos-lovos, šalia jo vaikų mama iš vienos pusės, o iš kitos pusės sėdėjo berniukas. Žaidė su mergaite, mėtė ją ir gaudė, bei gaudydamas mergaitę netyčia iš alkūnės berniukui sudavė. Berniukas nieko nesakė, kraują iš jo nosies matė, tyčia vaiko tikrai nemušė. Vaiko atsiprašė, palydėjo iki vonios nusiprausti. Su berniuku nieko nekalbėjo. E. buvo kambaryje, jis su jo tėvu kalbėjo, jie abu ant kitos lovos sėdėjo. Iš pradžių berniuko paklausė, kas atsitiko, pasakė, kad jis jam trinktelėjo, tada nuvedė nusiprausti ir berniukas vėl atsisėdo ant lovos. Berniuko mama ar E. pasakė vaikui atlošti galvą, berniukas neverkė. Po to jie, suaugusieji, dar išgėrė alaus, o vaikas (berniukas) išėjo, gal po pusvalandžio, nežino kur, gal į parduotuvę. E., atrodo, pirmas išėjo, o jis pasiliko su jo sugyventine ir tėvu. Tyčia tikrai berniuko nemušė, iš jo nesityčiojo. E. ir jo sugyventinė buvo šalia, matė įvykį. Kaltės nepripažįsta. Su Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštu civiliniu ieškiniu sutinka, jį pripažįsta. Negali pasakyti, kodėl vaikas pasakė, kad jam sudavė tyčia. Iki svečių atėjimo buvo blaivus, po to visi kartu šiek tiek išgėrė. Nepamena, kad mama skųstųsi berniuko elgesiu. Kaip berniukas su sese elgėsi negali pasakyti, nepastebėjo.
Teisme apklausta liudytoja I. P. parodė, kad jai vaikas paskambino savaitgalį, ji socialinė pedagogė (duomenys neskelbtini) progimnazijoje. Mokinys sunkiai rinko žodžius, tai buvo šeštadienis, apie 3 val., po pietų, pasakė, kad jį sumušė. Paklausė, ar reikia medikų. Pasakė, kad nereikia. Papasakojo, kad buvo svečiuose. Kai skambino jai, jis jau buvo grįžęs namo, vis kartojo, kad bijo, gal todėl, kad pasikartos smurtas. Klausė jos, ką jam daryti. Jis pergyveno dėl sesių, kas su jomis bus, jei jis policiją iškvies. Tada paskambino į 112 ir pranešė, kad vaikas skambino ir pasakė viską ką jis jai sakė. Jokių prielaidų ir hipotezių nedaro, vaikai paprastai be reikalo jai neskambina. Jis buvo išsigandęs, sunkiai rinko žodžius, bijojo. Šeima socialinei rizikai priklauso, vaikas psichologiškai sunkiai jaučiasi. Apie fizinį smurtą nieko nesakė, bet psichologinis smurtas šeimoje tikrai buvo. Kai jai paskambino, ji turėjo reaguoti. Kodėl jis turėjo jai meluoti, jau anksčiau buvo apkalbėta vaiko situacija šeimoje, buvo nuspręsta kreiptis į vaikų teises. Vaikas nuoširdus, mandagus, tylus, paslaptingas, truputėlį keistuolis. Po įvykio jį pasiėmė močiutė, gyvenanti (duomenys neskelbtini) rajone. Berniukas pasakojo, ar tai sumušė, ar tai mušė jį, suprato, kad jis grįžo namo ir paskambino jai. Pasakė tik, kad nereikia greitosios pagalbos. Kad atsitiko bėda, tikrai neabejojo, jis bijojo: „jei pasakysiu, gali susidoroti su manimi“ taip jai sakė. Jis neminėjo, kad jam grasino, gal jis prielaidą darė, jei jis pasakys, gal su juo susidoros. Apklausoje ikiteisminio tyrimo metu viską geriau prisiminė, viskas taip buvo, kaip ir joje nurodyta, tvirtina teisme pagarsintus parodymus ir jais teismas gali remtis.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. P. parodė, kad M. L. yra aštuntos klasės moksleivis. Iki įvykio jis buvo mokomas apie mėnesį namuose dėl ligos. Važiuodavo į jo namus kartą per savaitę, nes šeima priklauso socialinės rizikos grupės šeimai. M. paslaptingas vaikas, ypač paskutiniu metu atrodė prislėgtas. Kalbantis M. jai pasakė, kad namuose patiria psichologinį smurtą, kaip ji suprato nuo šeimos narių. Sakė, kad blogai jaučiasi, kad nori pas močiutę gyventi, nes yra pasiuntinukas, t. y. "nueik, parnešk, padaryk, vaikus prižiūrėk, maistą pagamink". Kiek ji lankydavosi namuose, dažnai matydavo jį užsiimant su sesėmis, broliu. Šeštadienį, dienos metu, gal apie 15 val., jai paskambino M. Jis buvo susijaudinęs, sunkiai kalbėjo ir pasakė, kad jį sumušė. Iš jo kalbos suprato, kad mama, patėvis, jis buvo svečiuose ir ten vienas iš žmonių jam sudavė. Kur sudavė neakcentavo. Pasakė, kad yra namuose, nereikia medikų, bijo kreiptis į policiją, nes jam grasino tas kuris sudavė. Vaikas bijojo. Supratusi, kad vaikas pats neišsikvies policijos, ji iškvietė policiją į jo namus. Tada vėl paskambino M., pasakė, kad netrukus atvyks policija, kad viską sakytų kaip buvo, kad nebijotų. Netrukus jai paskambino M. močiutė, kuri pasakė, kad atvažiuos tą patį vakarą jo pasiimti. Iš pokalbio ji tiki, kad M. buvo sumuštas šeštadienį, kas įvyko yra tiesa ir realu. Netiki, kad M. būtų išsigalvojęs dėl smurto. (I tomas, b. l. 82-84).
Teisme apklaustas liudytojas G. B. patvirtino pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad jie teisingi ir teismas jais gali remtis, tiek patėvis, tiek mama puolė ant vaiko, jiems nerūpėjo vaikas, jis buvo su mažesne mergaite dviese namuose.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. B. parodė, kad šeštadienį, galimai kovo 4 d., dirbo su vyriausiuoju patruliu E. A. Po 15 val. gavo pranešimą vykti į (duomenys neskelbtini), kur lauks sumuštas vaikas. Nuvykus į nurodytą butą, rado paauglį berniuką, pavardė buvo L. Vaikas buvo namie su 11 mėnesių sese. Tėvų nebuvo. Ant vaiko veido, po nosimi, matėsi kraujo žymės. Suprato, kad sumušta buvo nosis. Vaikas sakė, kad su tėvais buvo pas tėvų draugą, ir tas draugas alkūne sudavė tyčia į veidą. Dar sakė, kad patėvis ir mama jį iškeikė, todėl parėjo vienas į namus. Vaikas atrodė nusiverkęs, pasimetęs, nedrąsus. Būnant bute, buvo iškviesta vaiko teisių apsaugos tarnyba. Paprašė vaiko, kad paskambintų tėvams, kad jie grįžtų namo. Pirmas parėjo patėvis. Patėvis buvo girtas, bet suprato, dėl ko atvyko. Jis sakė, kad nieko baisaus nebuvo, pats kaltas, kad gavo už tai, jog nustūmė seserį nuo lovos. Patėvis buvo girtas, tačiau viską gana gerai paaiškino, pasakojimo metu berniuką vadino "debilu, durniumi" ir t. t. Patėvį teko raminti, nes šis plūdosi. Po pusvalandžio parėjo motina su mergaite. Mama buvo beveik blaivi. Ji sakė, kad vaikas pats kaltas, kad šis ją skriaudžia, kad dėl to ir gavo nuo patėvio draugo. Jis suprato, kad vaikas buvo sumuštas tyčia dėl kažkokių priežasčių, kalbos apie netyčinį smūgį nebuvo. Motina sakė sūnui "esi didelis, nesiskųsk", šaukė ant vaiko, vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, vaikas visą laiką tylėjo nuleidęs galvą ir nieko nesakė. Vaikas atrodė skriaudžiamas. Netrukus atvyko medikai, vaiko teisių apsaugos atstovė. Medikai pasakė, kad reikia vežtis vaiką apžiūrai. Mamai nerūpėjo vaikas, ji atsisakė vykti su vaiku į ligoninę, pareiškė kad niekur nevažiuos. Pareiškimą rašyti irgi atsisakė. Todėl kartu su vaiku išvyko vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja. Kai jie išvyko į ligoninę, su patėviu važiavo ieškoti draugo, kuris sumušė vaiką. Vyko į (duomenys neskelbtini), tačiau buto durų niekas neatidarė ir nesigirdėjo, kad kas būtų buvę. Pranešė budėtojams apie įvykį. (I tomas, b. l. 92-94).
Teisme apklausta liudytoja E. L. patvirtino pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad jie teisingi ir teismas jais gali remtis, parodė, kad berniukas neverkė, buvo jautrus, neramus, išsigandęs, jai nekilo abejonių, kad jis meluoja. Šiai dienai vaikas gyvena su močiute, jam nustatyta laikina globa. Žymių ant veido nematė. Sakė, kad skauda galvą, palydėjo jį į Vaiko ir motinos kliniką. Šiai dienai L. vaikai gyvena ne su ja.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja E. L. parodė, kad dirba Šiaulių miesto Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Kovo mėnesį jai po pietų paskambino skyriaus vedėjas ir pranešė, kad namuose yra galimai sumuštas vaikas, kad iškviesta greitoji, policija, ir kad reikia vykti į namus aiškintis situacijos. Nuvykus į (duomenys neskelbtini) gatvę, bute buvo policijos pareigūnai, berniuko mama ir kiti vaikai. Berniukas buvo susijaudinęs, išsigandęs. Ji vaiką nusivedė į virtuvę ir klausė kas įvyko. Prieš pradėdamas pasakoti M. paprašė, kad jo nepaliktų su mama, nes jį užgaulios, o patėvis sumuš. Nuraminusi vaiką, paaiškino, kad vyks į vaikų ligoninę, o toliau spręs dėl jo globos. Ant veido nematė jokių sumušimo žymių ar kraujo. Vaikas sakėsi, kad skauda galvą, kad ne namuose jį sumušė mamos pažįstamas, o mama tai matė, bet neužstojo. Iš vaiko kalbos suprato, kad sumušė jį tyčia. Pokalbio pabaigti nepavyko, nes į virtuvę įsiveržė mama, kuri pradėjo aiškinti, kad vaikas nuolat meluoja, išsigalvoja, kad nieko nebuvo, kad jis jai kelia vien rūpesčius ir problemas ir kad jį pasiimtų bei dėtų kur nori. Vaikas visa tai girdėjo. Moteris atsisakė vykti į ligoninę ir ji lydėjo M. į vaiko ir moters klinikas. Vaikui švietė galvą, tikrino sveikatą. Ji susiskambino su M. močiute, kuri gyvena ne Šiauliuose, ir ši pasakė, kad atvyks pasiimti anūko. Ji galvoja, kad M. nemelavo, o tikrai buvo nuskriaustas, sumuštas. Jis elgėsi baigščiai, nežinojo kaip viskas baigsis, bijojo būti paliktas su mama. (I tomas, b. l. 103-105).
Teisme apklausta nukentėjusiojo nepilnamečio M. L. įstatyminė atstovė A. L. parodė, kad apie įvykį žino tiek, kiek jai anūkas papasakojo. Kovo 4 d., apie 15.00-15.30 val. jai paskambino M. L., buvo namuose, (duomenys neskelbtini) rajone. Jis jai paskambino, o ji jam perskambino. Iš vaiko balso iš karto suprato, kad kažkas atsitiko, jo balsas buvo liūdnas, kaip verktų. Anūkas vadina ją babyte, tada jis pasakė, kad jį sumušė. Sakė, kad šiandien motinos sugyventinio draugas trenkė jam iš alkūnės į nosį. Po to liepė kraują nusivalyti, motina užrakino jį kambaryje, neleido išeiti, o paskui atrakino duris ir liepė eiti namo vaikų prižiūrėti. Negražiais žodžiais išvadino. Susinervino, išsigando, pradėjo klausti, ar jam galva nesvaigsta. Pasakė, kad daugiau netylės, nes tai ne pirmas kartas, tada paskambino socialinei pedagogei iš mokyklos. Anūkas pasakė: „babyte jūs neskambinkit“ jis pats paskambins, o jau po to jai paskambino pati socialinė pedagogė. Kiek žino, E. pirmas parėjo namo ir prie policijos pareigūnų pasakė, kad labai blogai padarė, kad trenkė. Po to anūką išvežė į ligoninę, ji atvažiavo jį pasiimti. Jam į nosį buvo trenkta, lūžių nebuvo. Apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu viską geriau prisiminė, viskas taip buvo, kaip ir joje nurodyta. Patvirtino teisme pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad jie teisingi ir teismas jais gali remtis. Anūką vežė pas psichologus, liepė rūpintis juo, mylėti, vaistų neišrašė, tik organizmo stiprinimui, dabar ji prižiūri jį, rūpinasi juo, dviese gyvena, vyras senai miręs. Anūkas jai papasakojo, kad mama jį užrakino, to ji nežinojo, kai buvo apklausinėjama policijoje. Kiek laiko jis buvo užrakintas, nežino, mano apie pusvalandį.
Ikiteisminio tyrimo metu A. L. parodė, kad 2017-03-04, apie 15.30 val., jai paskambino nepilnametis anūkas M. L., gyvenantis Šiauliuose ir pasakė, kad 2017-03-04, apie 15.00 val., jis su savo mama L. L., pastarosios sugyventiniu E. E., nuėjo adresu Šiauliai, (duomenys neskelbtini), tikslaus buto numerio nenurodė, pas mamos sugyventinio E. E. draugą E. S. Jiems būnant (duomenys neskelbtini), bute S. pradėjo jį vadinti įžeidžiančiais žodžiais, priekaištauti, kad jis muša visus, savo seseris vadina necenzūriniais žodžiais, bei vieną kartą dešinės rankos alkūne sudavė į veidą, dėl ko iš nosies anūkui pradėjo bėgti kraujas ir labai skaudėjo. Tada M. iš šio buto išėjo ir paskambino jai. Prašo nustatyti kaltininką ir jį nubausti įstatymo nustatyta tvarka. M. parsiveš pas save į (duomenys neskelbtini) rajoną. Po šio įvykio M. L. buvo pristatytas į Respublikinę Šiaulių ligoninę, kur buvo nustatytas galvos ir nosies sumušimas, bei išleistas gydytis į namus. (I tomas, b. l. 34-37).
Teisme apklausta liudytoja L. L. parodė, kad žino, dėl ko yra pakvieta į teismą, žmogus žaidė su vaiku, mergaite, „paduškomis“ mėtėsi. Adreso nežino tikslaus, kur buvo įvykis, datos, laiko taip pat nepamena. Apklausoje ikiteisminio tyrimo metu viską geriau prisiminė, viskas taip buvo, kaip ir joje nurodyta. Patvirtino teisme pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad jie teisingi ir teismas jais gali remtis. Pažymėjo, kad tada ji sėdėjo šalia S. Jos sūnus su S. iki tol laiko buvo nepažįstami. Gal sūnui buvo proga pas močiutę išeiti gyventi, nes namuose pastovūs konfliktai su juo būdavo. Tyčia tikrai niekas jo nemušė, niekas jam moralo neskaitė, niekam neleistų savo vaiko skriausti. Po sudavimo sūnus nuėjo praustis, S. jo atsiprašė, sūnus sakė, kad neskauda, pakalbėjo ir jis išėjo namo, ji padavė jam raktus nuo namų. E. į tai nesureagavo, nes buvo girtas. S. jam tikrai netyčia sudavė. Jis mėtė mergaitę ir gal netyčia bakstelėjo per nosį su alkūne. Vaikas čia meluoja, nekaltai S. apkaltintas. Supranta, kad ji už melagingus parodymus yra įspėta dėl atsakomybės. Ji matė, kad S. mergaitę pakėlė ir pradėjo kraujas bėgti sūnui. M. pasakė, kad jam kraujas bėga. Charakterizuoja sūnų neigiamai, jis spardė ją, yra socialinę darbuotoją iškvietusi, seses muša. Sūnus prie svetimų žmonių geras. Jis bėgdavo iš pamokų, ligoninėje apsivogė, išmetė iš ligoninės. E. buvo labai girtas, jis po darbo grįžo jau išgėręs, paskui pas S. gėrė.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. L. parodė, kad yra M. L. motina. Prisimena, kad kartu su sugyventiniu E. E. ir vaikais M. L. ir 3 metų E. L. nuėjo pas E. draugą E. S. į (duomenys neskelbtini) gatvę. Kiti du vaikai liko namuose. Bute buvo dar vyresnis vyras, E. tėvas, sunkiai vaikštantis. Visi vartojo alkoholį, ji išgėrė nedaug šampano, o vyrai gėrė alų. Visi buvo viename kambaryje, nes bute yra tik vienas kambarys ir virtuvė. Ji negirdėjo jokio žodinio konflikto tarp S. ir savo sūnaus M. Jie bendravo gražiai. Sėdėjo ant lovos trise, ji iš šono, o S. ir jos sūnus M. greta vienas kito. E. S. žaidė su jos dukra E., mėtėsi pagalvėmis. Kai mergaitė atbėgo link jo, E. ją kėlė ant rankų į viršų ir alkūne netyčia barkštelėjo M. per nosį. Tyčinio smūgio į nosį nebuvo, ji tai matė. Pasirodė kraujas iš nosies, E. nuvedė M. į vonią nusiprausti kraujo. Ji į vonią nėjo. Parėjus iš vonios, E. atsiprašė M., sakė, kad netyčia. Jie paspaudė vienas kitam rankas ir nebuvo jokių priekaištų. M. nieko nesakė, E. nekaltino sumušimu, viskas atsitiko netyčia. M. dar kurį laiką pabuvo bute ir paskui pasakė, kad eina namo. Jis nesiskundė nosies skausmu, ji nesutino, kraujas nebėgo. Vėliau dar paskambino sūnui, šis pasakė, kad namuose žiūri televizorių, kad galvą skauda ir paklausė kur yra vaistai. Nepagalvojo, kad skausmas gali būti dėl sumuštos nosies. Į namus jie grįžo po 16 val., nes paskambino pats M. ir pasakė, kad pareitų, nes yra atvykusi policija. Ji nesuprato dėl ko policija atvyko. Parėję rado namuose pareigūnus, kurie sakė, kad atvyko dėl sumušto vaiko. Prie jos ir prie pareigūnų sūnus tylėjo, nieko nesakė dėl sumušimo. Kas iškvietė policiją ji nesuprato. Tada atvyko vaikų teisės, greitoji pagalba ir išsivežė M. Ji kartu nevažiavo, nes važiavo vaikų teisių darbuotoja. M. nosis atrodė normaliai, tik jis skundėsi galvos skausmu. Šiuo metu M. L. yra pas savo močiutę, tėvo motiną, A. L., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini). Jis visada norėjo gyventi su močiute, nes ten pragyveno per vasarą, ir rudenį labai sunkiai parsivežė į namus. Močiutė jį labai palaiko, moko negerų dalykų, nuteikinėja prieš ją. L. yra pasakiusi, kad ji vaiką pasiims pas save. M. mušdavo seseris, skriausdavo jas, bijodavo palikti jas su broliu. Jis labai šiurkštus, grubus, brolį vadindavo invalidu. Yra ne kartą pakėlęs ir prieš ją ranką. Su M. ji nesusitvarkė visiškai. Galvoja, kad ši byla yra dėl to, kad jie abu susitarė su močiute, jog kitaip nieko nepasieks ir todėl parašė pareiškimą. Dabar M. su ja nenori bendrauti. E. įvykio metu buvo girtas, sakė, kad nieko nematė. M. buvo sužalotas netyčia, jo buvo atsiprašyta. S. M. nevadino jokiais necenzūriniais žodžiais, nieko blogo nesakė. M. melagis, fantazuotojas. Galvoja, kad jį galėjo primokyti močiutė taip sakyti. Ji S. beveik nepažįsta ir jeigu jis tyčia būtų mušęs jos vaiką, būtų pati iškvietusi policiją. (I tomas, b. l. 77-79).
Teisme apklaustas liudytojas E. E. patvirtino pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad jie teisingi ir teismas jais gali remtis, buvo pas E., senai tai buvo, nelabai ką pamena, buvo nemažai išgėręs. Pareigūnai jo prašė parodyti, kur gyvena E. S., necenzūriniais žodžiais nesiplūdo, kai policija atvažiavo, nepamena, ar sakė, kad vaikas pats kaltas. Prie pareigūnų L. durniumi nevadino. Tada jis rūkė virtuvėje, paties įvykio nematė. M. atėjo su E. į vonią praustis, kraujo daug nebuvo, ką šnekėjo nepamena. Matė, kaip žaidė, tai gal netyčia ir sudavė. Jam nekilo įtarimų, kodėl jį ne mama prausia.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. E. parodė, kad su L. L. kartu gyvena apie porą mėnesių. L. turi keturis nepilnamečius vaikus, dabar M. gyvena su močiute. M. L. vyriausias, jo santykiai su M. neblogi. Jis ne kartą matė M. blogą elgesį, mušdavosi su jaunesniu broliu, pykdavosi. Iš motinos pasakojimo, žino, kad ją yra iškeikęs, ranką prieš ją kėlęs, bet jis to nematė. M. prižiūrėdavo dvi mažas seseris, padėdavo motinai, keisdavo sauskelnes. Prieš dvi savaites, šeštadienį su L., M. ir E. nuėjo pas pažįstamą E. S., į butą (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, kur dar buvo sunkiai vaikštantis E. tėvas. Pamena, kad kalbėjo su E. tėvu, sėdėjo ant lovos. Ant kitos lovos sėdėjo L., E. ir M. E. šalia žaidė. Jis buvo girtas, o E. jam atrodė blaivus ir kilnojo ant rankų E., žaidė. Neprisimena, kad būtų kas nors auklėję M. dėl jo elgesio. Buvo išėjęs į virtuvę parūkyti. Nematė, kaip buvo užgauta M. nosis. Tik matė kaip E. nuvedė M. į vonią, prausė, matė, kad nosis kruvina. E. sakė, kad atsitiko netyčia. Netiki, kad galėjo tyčia vaiką mušti. E. atsiprašė M., šis sakė, kad viskas gerai, paspaudė rankomis. Po to M. išėjo. Vėliau paskambino ir pasakė, kad pareitų namo, nes atvažiavo policija. Jis pirmas išėjo ir bute rado policijos pareigūnus. Kas iškvietė - nežino. M. dar matėsi truputį kruvina nosis. Grįžusi L. M. sakė "ką čia pridirbai". Paskui atvyko greitoji, M. vežėsi į ligoninę. L. pareiškimo nerašė. Jis buvo girtas ir nelabai pamena, ką sakė pareigūnams. Jis M. sumušimo nematė ir negali pasakyti ar tai buvo tyčia, ar netyčia. Dabar M. gyvena pas močiutę (duomenys neskelbtini) rajone. (I tomas, b. l. 87-89).
Ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas pats nukentėjusysis nepilnametis M. L. paaiškino, kad su mama išėjo į (duomenys neskelbtini), pas mamos sugyventinio draugą. Namuose paliko brolį su sese. Viskas buvo gerai, o vėliau sėdint, mamos sugyventinio draugas E. pradėjo jį vadinti "pyderu", prikibo sakydamas, kad muša seserį. Jis klausėsi ir nieko nesakė, nesiginčijo. Sėdėjo ant lovos, iš kairės sėdėjo E., šalia jo mama, o priešais E. E. kabinėjosi. E., mamos draugas, pradėjo kalbėti, kad jis muša vaikus. E. nuėjo parūkyti, o grįžęs atsisėdo ir trenkė jam iš dešinės alkūnės. E. sakė, kad netrenktų, nes turės problemų. Kai trenkė į nosį, pradėjo bėgti kraujas, jie liepė eiti nusiprausti. Visi rūkė, užrakino duris, kad jis nepabėgtų. E. atskaitė jam moralą, kad turės pamoką, jog nekelti rankos prieš mažus vaikus. Tada jis išėjo į namus, pas sesę, jai vieni metai, reikėjo ją žiūrėti. Grįžęs į namus paskambino močiutei ir pasakė kas įvyko. Ji liepė paskambinti socialinei darbuotojai. Paskambino jai ir pasakė, kas nutiko. Socialinė pranešė policijai ir jie atvyko. Skambino mamai, kad grįžtų į namus, ji nekėlė ragelio. Tada grįžo patėvis E., kuris viską policijai teisingai pasakė, t. y., kad E. trenkė į nosį. Po 15 min. grįžo mama ir policijai pasakė, kad jis viską išsigalvojo, nes nori gyventi pas močiutę. Kai jam trenkė E., jam skaudėjo, kitą dieną jau nebeskaudėjo. Už sudavimą E. pyko ant E. E. jo neatsiprašė, dar pasakė, kad per mažai kliuvo. Dabar gyvena pas močiutę, pas mamą grįžti nenori. Jei smurtautojas atsiprašytų, nemano, kad galėtų atleisti. (I tomas, b. l. 50-51).
Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuota, kad suaugęs vyras smogė vaikui į nosį, kuri dėl to gausiai kraujavo, vaikas jaučia sumušimo skausmą. (I tomas, b. l. 57-58).
Specialisto išvadoje Nr. G313/2017(04) nurodyta, kad M. L. ligoninėje nustatyti nosies ir galvos sumušimas sužalojimais nevertinami, kadangi diagnozės paremtos tik subjektyviais nusiskundimais, tačiau nėra pagrįstos objektyviais traumavimo požymiais. (I tomas, b. l. 65).
Iš 2017-03-04 A. L. pareiškimo matyti gautas pranešimas, kad 2017-03-04, apie 15.00 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) namo bute, kurio numerio nežino, pažįstamo asmens pavarde S. buvo sumuštas jos nepilnametis anūkas M. L., gim. (duomenys neskelbtini), buvo sukeltas jam fizinis skausmas. (I tomas, b. l. 10-12).
2017-03-06 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota įvykio vietos, adresu (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, apžiūra, įvykio vietoje fotografuota, sudaryta schema, niekas nepaimta. (I tomas, b. l. 22-26).
Policijos BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuoti duomenys apie pranešimo dėl sumušto M. L. gavimą 2017-03-04 15.47 val. Taip pat nurodyta, kad 2017-03-04 18.49 val. iš Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos gautas slaugytojos pranešimas, kad M. L. dėl galvos ir nosies sumušimo išleistas gydytis ambulatoriškai. Buvo paaiškinta, kad apie 15.30 val. adresu (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, pirmame aukšte, durys tiesiai, būnant svečiuose su mama ir jos sugyventiniu, trenkė į galvą mamos sugyventinio draugas. (I tomas, b. l. 27-29).
Motyvuojamoji dalis
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.
BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pripažįstant asmenį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto panaudojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi, šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Tai yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų BK. Kaltininkas suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami.
Nagrinėjamoje byloje kaltinamasis E. S. su jam inkriminuojama nusikalstama veika ir jos padarymu nesutiko, viso proceso metu vienareikšmiškai laikėsi asmeninės gynybinės pozicijos ir savo kaltės nepripažino visiškai. Jis patvirtino faktą, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje iš alkūnės vieną kartą sudavė berniukui M. L. į nosį, tačiau tai padarė netyčia, nenorėdamas specialiai užgauti berniuką, jį sužaloti ar kitaip jam sukelti fizinį skausmą, viskas įvyko netyčia, jam žaidžiant su mažesne šio berniuko seserimi. Tuo metu berniukas sėdėjo ant sofos šalia, jam iš vieno šono, iš kito šono vaikų mama, kai jis netikėtai su savo alkūne besimuistydamas užkliudė berniuko nosį, pasirodė kraujas, jo atsiprašė, palydėjo iki vonios nusiprausti, tam tyčinės valios neturėjo, tačiau teismas tokius kaltinamojo parodymus vertina tik kaip kaltinamojo pasirinktą gynybinę versiją, turintį tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi sau palankesniais rezultatais, siekiu išvengti asmeninės atsakomybės, būti nebaudžiamu už realizuotą neteisėtą elgesį, be to, jo parodymų nepatvirtina šioje byloje ištirtų objektyvių įrodomosios reikšmės šaltinių (įrodymų) visuma.
Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad E. S. kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra neabejotinai įrodyta, pirmiausia, nuosekliais paties nukentėjusiojo nepilnamečio M. L. parodymais apie tai, kad įvykio dieną jis su tėvais svečiavosi pas E. S. namuose, kuriuose jis patyrė fizinį skausmą, iš alkūnės gavo į nosį, bėgo kraujas, jam skaudėjo ir šį fizinį skausmą jam sukėlė būtent E. S., sakydamas, kad tai bus pamoka jam už mažesnių vaikų skriaudą. Nukentėjusysis duodamas šiuos paaiškinimus buvo nuoseklus, jo pozicija apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nekito, nurodė, kad iškart po įvykio nedelsdamas paskambino močiutei, po to mokyklos socialinei pedagogei, buvo pranešta policijai, šie jo parodymai atitinka sekančių liudytojų paaiškinimus, bylos rašytinius duomenis. Apklausiama nepilnamečio M. L. įstatyminė atstovė – močiutė A. L., patvirtino, kad 2017 m. kovo 4 d., apie 15.00-15.30 val., jai paskambino anūkas M. L. ir pasakė, kad jį šiandien sumušė motinos sugyventinio draugas, kuris trenkė iš alkūnės jam į nosį, skaudėjo, po to liepė kraują nusivalyti, negražiais žodžiais išvadino, vaiko balsas buvo liūdnas, lyg verktų, jį pasiimti pati atvyko ir pas save parsivežė iš ligoninės gydytis ambulatoriškai, vaikas į savo namus grįžti nenorėjo, nosies kaulų lūžių jam nebuvo nustatyta. Liudytoja I. P. patvirtino teigdama, kad tai buvo šeštadienis, apie 15.00 val., po pietų, kai jai paskambino jos mokinys M. L. ir pasakė, kad jį svečiuose sumušė, vis kartojo, kad bijo ir ji neabejoja, kad jis bijojo, šeima jai gerai žinoma iš anksčiau, vaikas buvo išsikalbėjęs, kad namuose patiria psichologinį smurtą, tąkart vaikas buvo labai susijaudinęs, sunkiai kalbėjo, bei pranešė apie smurtą, vaikai paprastai be reikalo jai neskambina, todėl į skambutį ji sureagavo ir iškvietė policiją. Apklausiamas pareigūnas G. B. parodė, kad pagal iškvietimą nuvykus nurodytu adresu rado paauglį berniuką pavarde L., tėvų namuose nebuvo, ant berniuko veido po nosimi matėsi kraujo žymės, suprato, kad buvo sumušta nosis, vaikas atrodė nusiverkęs, pasimetęs, nedrąsus, vaikas jam paaiškino, kad su tėvais buvo pas tėvų draugą ir tas draugas alkūne tyčia sudavė jam į veidą, nei patėvis, nei motina jo neužstojo, jį iškeikė, todėl vienas parėjo į namus. Tuo tarpu pirmas sugrįžęs patėvis E. E. matė, kad vaiko nosis dar šiek tiek kruvina, aiškino, jog nieko baisaus neįvyko, vaikas pats kaltas, gavo už tai, kad nuo sofos-lovos nustūmė seserį, E. E. buvo neblaivus, tačiau, anot pareigūno, gerai suprato kas įvyko, puolė aiškinti įvykio aplinkybes, nukentėjusį berniuką vadino “debilu, durniumi”, teko jį raminti. Grįžusi motina taip pat tvirtino, kad vaikas pats kaltas buvo, dėl to ir gavo nuo patėvio draugo. Iš minėtų asmenų (paties M. L., E. E., L. L.) pirminių pasakojimų buvo aišku, kad vaikas buvo sumuštas tyčia, jokių teiginių apie netyčinį smūgį iškart po įvykio jie nenurodė. Tokie teiginiai atsirado tik proceso eigoje, esant pagrįstam manymui, E. E., L. L. siekiant palengvinti kaltinamojo teisinę atsakomybę, kuriuos sieja išankstiniai draugiški santykiai, tarpusavio palaikymas, reiškiamas jų vieningas požiūris į nukentėjusio vaiko, tuo metu neįgalėjusio dėl savo amžiaus, žinių stokos, susidariusių aplinkybių, adekvačiai ir aktyviai pasipriešinti neteisėtai veikai jo atžvilgiu, interesų negerbimą ir neįvertinimą. Nepilnametis M. L. nurodė, kad prieš jam patiriant fizinį skausmą tėvų draugas E. jį vadino necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo, kabinėjosi, po to iš alkūnės trenkė jam į nosį, bėgo kraujas. E. jo neatsiprašė, sakė, kad tai jam bus pamoka, įvykį matė pati motina, tačiau jo neužstojo. Kaip jau nurodė pareigūnas, E. E. iškart po įvykio nukentėjusį berniuką (posūnį) taip pat išvadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, motina L. L. savo vaiką charakterizavo neigiamai, šioje situacijoje laikė jį patį kaltu, atsisakė savo vaiką palydėti į ligoninę. Liudytoja I. P. patvirtino, kad M. mokykloje jai jau anksčiau buvo išsikalbėjęs, jog namuose patiria psichologinį smurtą, nenori būti namuose, nori gyventi pas močiutę, todėl fizinis smurto panaudojimas jo atžvilgiu nagrinėjamoje situacijoje ir šeimoje galėjo būti realus ir pagrįstas, vaikas buvo stipriai išbalansuotas, sutrikdytas, sunkiai jautėsi psichologiškai, pats ieškojo ir kvietėsi pagalbos. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė E. L. patvirtino, kad pagal iškvietimą atvykusi pas šį vaiką pamatė jį jautrų, neramų, išsigandusį, abejonių, kad jis meluoja, nekilo, skundėsi galvos skausmais, nurodė, kad jį tyčia sumušė tėvų pažįstamas, o mama jo neužstojo, elgėsi baigščiai, bijojo būti paliktas su mama. Greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelėje užfiksuota, kad suaugęs vyras smogė vaikui į nosį, kuri dėl to gausiai kraujavo, vaikas jaučia sumušimo skausmą, policijos BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuoti duomenys apie tai, kad vaikas M. L. dėl galvos ir nosies sumušimo išleistas gydytis ambulatoriškai, gautas vaiko paaiškinimas, jog jam į galvą trenkė mamos sugyventinio draugas adresu (duomenys neskelbtini) Šiauliuose.
Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad E. S. veiksmai buvo tyčiniai ir jais buvo sukeltos pasekmės. Teismas pripažįsta, jog jis, tyčia suduodamas vieną kartą alkūne M. L. į veidą, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo. Tokie jo veiksmai buvo tyčiniai, priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiomis pasekmėmis ir vertinami kaip veiksmai, atlikti veikiant tiesiogine tyčia. Kaip nurodė pats nukentėjęs nepilnametis, po sudavimo jam į nosį E. S. jo neatsiprašė, pasakė, kad tai bus pamoka jam, kas įrodo, kad E. S. suprato, norėjo ir siekė pasikėsinti į kito žmogaus kūno neliečiamumą, jog vaikas patirtų ir jaustų trumpalaikį fizinį sukrėtimą, skausmą, kaip nustatyta, tokio E. S. tyčinio veikimo motyvas - paauklėti ar pamokyti vaiką, tik jo pasirinktas metodas netinkamas ir neteisėtas. Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiajam svečiuojantis pas kaltinamąjį namuose E. S. tyčia sudavė vieną kartą alkūne nukentėjusiajam į nosį, tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą, pasireiškusį nosies ir galvos sumušimu, todėl kaltinamojo E. S. kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos visiškai įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam nepilnamečiui M. L.
Kaltinamojo E. S. ir jį palaikančių liudytojų E. E., L. L. argumentus, kad nukentėjusysis ir liudytojai apkalba E. S., nes yra suinteresuoti, kad būtų paprasčiau vaiką paimti iš šeimos ir perduoti močiutės globai, teismas vertina kaip nepagrįstus. Kaip jau pažymėta, nukentėjusiojo parodymai iš esmės buvo nuoseklūs ir išsamūs viso proceso metu, jie buvo patvirtinti išsamiais liudytojų I. P., G. B., E. L., A. L. parodymais, kurie taip pat buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, bei kuriuos atitinka byloje esanti rašytinė medžiaga: tarnybiniai pranešimai, greitosios medicines pagalbos kvietimo kortelė, BIRT ataskaitų žiūryklė, specialisto išvada ir kt. Į iškvietimo vietą pas nepilnametį nukentėjusį į namus atvykusio policijos pareigūno, vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės parodymai yra išvestiniai įrodymai, nes apie įvykio aplinkybes jie žino iš kitų asmenų nukentėjusiojo, liudytojų E. E., L. L. parodymų, tačiau situacija jiems buvo papasakota iš karto po įvykio, jie nustatė E. S. smurtinius veiksmus, ką patvirtina po to sekę atitinkami procesiniai veiksmai jo atžvilgiu. Kaip nurodė liudytojas policijos pareigūnas G. B., abejonių, kad nukentėjusysis E. S. apkalba, nekilo, ant vaiko veido, ties nosimi, matėsi kraujo žymės, vaikas atrodė skriaudžiamas. Tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek liudytojų I. P., G. B., E. L., A. L. parodymai, vertinant juos kaip visumą, sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, tad pripažintini kaip patikimi įrodymai ir jų pagrindu darytinos išvados.
Dėl bausmės
Skirdamas bausmę kaltinamajam už nusikalstamos veikos padarymą, teismas atsižvelgia į bausmių skyrimo ypatumus, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, bausmės tikslus (BK 54 straipsnis).
Kaltinamojo E. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad tyčinį nusikaltimą padarė būdamas jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kai teistumas už jį neišnykęs, t. y. recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
Kaltinamasis E. S. padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, jį padarė jau būdamas teistas 8 kartus, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, kadangi bausmės vykdymo atidėjimas jam panaikintas 2017-02-28, t. y. teismo nutarčiai dar neįsiteisėjus, teistumui neišnykus. Šiuo metu kaltinamasis teistas iš viso 9 kartus, iš jų 7 kartus už smurtinių požymių turinčias nusikalstamas veikas (plėšimą, viešosios tvarkos sutrikdymą, pasipriešinimą pareigūnams, nesunkų sveikatos sutrikdymą), šį naują nusikaltimą padarė neatlikęs ankstesnės bausmės, kas rodo, kad teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų jis nepadarė, kaltinamasis nesitaiso ir būdamas laisvėje toliau daro smurtinio pobūdžio nusikaltimus (I tomas, b. l. 127-145), administracine tvarka baustas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (I tomas, b. l. 122-126), nedirba, darbo biržoje neregistruotas (I tomas, b. l. 120, 121), VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos pacientų registre neįrašytas, VšĮ Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centre dėl psichikos ir priklausomybės ligų registre neregistruotas (I tomas, b. l. 146, 147). Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kai teistumas už jį neišnykęs, t. y. recidyvistu. Atsižvelgiant į tai, įvertinęs padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo visuomenei laipsnį, panaudotą fizinį smurtą prieš nepilnametį asmenį ir kito žmogaus kūno neliečiamumo pažeidimą, sukeltą fizinį skausmą, nepatogumus vaikui, padarytą moralinę skriaudą, teismas mano, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti, kaltinamąjį izoliuojant nuo visuomenės ir skiriant jam sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – realų laisvės atėmimą (BK 50 straipsnis). Švelnesnės bausmės paskyrimas už padarytą nusikaltimą akivaizdžiai prieštarautų teisingumo, protingumo kriterijams, neatitiktų bausmės paskirties. Bausmės dydis nustatytinas didesnis už vidurkį numatytą straipsnio sankcijoje. Paskirta bausmė bendrintina su Šiaulių apylinkės teismo 2017-06-15 nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, dalinio sudėjimo būdu. Teismas, įvertinęs kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, mano, kad pagrindų taikyti BK 75 straipsnį – bausmės vykdymo atidėjimą – byloje nėra, kadangi kaltinamasis linkęs nusikalsti ir būdamas laisvėje toliau gali daryti analogiškus nusikaltimus kito žmogaus sveikatai ar gyvybei.
Nukentėjusysis M. L. civilinio ieškinio nepareiškė. Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė 29,81 eurų civilinį ieškinį dėl žalos privalomajam sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo už nukentėjusiajam M. L. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (I tomas, b. l. 68-69). Nukentėjusiajam sveikata buvo sutrikdyta kaltinamojo E. S. veiksmais. Patirtos žalos dydis įrodytas pateiktais prie ieškinio dokumentais. Dėl šių aplinkybių civilinis ieškinys tenkintinas ir priteistina iš kaltinamojo E. S. 29,81 eurų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos patirtoms privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidoms dėl nukentėjusiojo M. L. gydymo atlyginti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pateiktas prašymas valstybės naudai iš kaltinamojo E. S. priteisti 129,35 eurus už suteiktą jam antrinę teisinę pagalbą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatorius, remiantis BPK 51 straipsniu, E. S. parinko gynėją advokatę J. Š. Tokios aplinkybės rodo, kad šioje byloje siekiant įgyvendinti kaltinamojo teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios (LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–322/2014). Esant šioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į kaltinamojo turtinę padėtį, į tai, kad E. S. nedirbantis, jokių pajamų negaunantis, pragyvenimo šaltinio neturintis, šiuo metu atliekantis laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą šioje byloje iš E. S. nepriteistinos.
Ikiteisminio tyrimo metu 2017-05-31 prokuroro nutarimu E. S. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuosavybės teise priklausančioms piniginėms lėšoms 29,81 eurų sumai, esančioms banko sąskaitoje AB (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant apribojimo terminą nuo 2017-05-31 iki 2017-11-30, ir siekiant užtikrinti pareikštą Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad iš kaltinamojo E. S. byloje priteistinas civilinis ieškinys, paliktinas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas aukščiau nurodytam E. S. turtui iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 303 str. 2 d., 304 str., 305 str. 1 d., 307 str. 1 d., 308 str., teismas
nusprendžia:
E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimi, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2017-06-15 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi, ir E. S. skirti galutinę subendrintą laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę pagal 2017-06-15 nuosprendį.
Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį patenkinti ir priteisti iš E. S. 29,81 eurus (dvidešimt devynis eurus 81 ct) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto patirtoms išlaidoms dėl nukentėjusiojo M. L. gydymo atlyginti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo, priteisti iš kaltinamojo E. S. 129,35 eurus už kaltinamajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, netenkinti.
Laikiną nuosavybės teisės apribojimą, paskirtą Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2017-05-31 nutarimu, E. S. nuosavybės teise priklausančioms piniginėms lėšoms – 29,81 eurų (dvidešimt devynių eurų 81 ct) sumai, esančioms banko sąskaitoje AB (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), palikti galioti iki visiško E. S. priteisto civilinio ieškinio atlyginimo.
E. S. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei dokumento (asmens paso Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimą, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti ir paimtą asmens, išduoto E. S. vardu, pasą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį baudžiamojoje byloje Paketas Nr. 2, grąžinti E. S.
Daiktus – 2 kompaktinius diskus su M. L. apklausos vaizdo/garso įrašu bei su pagalbos kvietimo garso įrašo kopija, esančius byloje Paketas Nr. 1, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant skundą Šiaulių apylinkės teisme.