Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš A. N. A. J. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1720 Lt proceso išlaidų.

Iš A. N. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 86,78 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad 2010-12-26 apie 20 val., gyvenamojo namo, kuris yra (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., patalpose sumušė nukentėjusįjį A. J., o būtent: be jokios priežasties, namo koridoriuje, sudavė kumščiu vieną kartą A. J. į galvos kairę pusę, nuo smūgio A. J. nulipus kelis laiptelius link pusrūsio patalpos, spyrė A. J. vieną kartą į kairįjį šoną, A. J. nulipus iki pusrūsio patalpos, sudavė kumščiu vieną kartą į galvos kairiąją pusę ir vieną kartą kumščiu į nosį, po to, A. J. užsiėmus kraujuojančią nosį, sudavė vieną kartą kumščiu į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. J. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, ištyrusi ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. N. pripažino kaltu pagal BK 140 str. 1 d. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir teisingai nustatė, kad būtent A. N. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nuteistasis, keldamas įvairias versijas, nesutinka su tokiomis teismo išvadomis, mano, kad byloje nėra jo kaltės įrodymų, todėl prašo jį išteisinti.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį grindė išskirtinai tik jį kaltinančiais įrodymais (nukentėjusiojo, liudytojų I. J., R. S., I. S., P. K., K. D. parodymais), visiškai nekreipdamas dėmesio į jo ir kitų liudytojų (V. L., A. M., A. N., S. P.) nuoseklius parodymus.

Pirmiausia dėl tokių apelianto argumentų pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų apelianto ir jo poziciją palaikančių liudytojų parodymus, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas tiek dėl nukentėjusiojo A. J., tiek dėl A. N. ir visų liudytojų parodymų, todėl teiginiai, kad teismas netyrė ar nevertino kai kurių įrodymų, atmetami ir sprendžiama, kad apylinkės teismas įrodymus vertino pagal BPK 20 str. 5 d. reglamentuotas taisykles.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kiekvieną A. N. pareikšto kaltinimo aplinkybę, net perkvalifikavo apelianto nusikalstamą veiką pagal lengvesnį baudžiamąjį įstatymą, todėl nuteistojo teiginiai, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, ėmė domėn tik jį kaltinančius įrodymus – nepagrįsti. Vien tai, kad teismas, įvertinęs įrodymus, padarė apeliantui nepalankias išvadas, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai buvo vertinami neobjektyviai, kaip skunde teigia nuteistasis.

Priešingai nei nusprendė apylinkės teismas, apeliantas savo skundu siūlo jo ir jo poziciją palaikančių liudytojų parodymus laikyti išskirtinai teisingais, o nukentėjusiojo ir liudytojų I. J., R. S., I. S., P. K., K. D. parodymus atmesti. Pasak A. N., nukentėjusysis ir paminėti liudytojai nori pasipelnyti iš jo ir todėl apkalba, nors pats viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad iki įvykio santykiai tiek su A. J., tiek su S. šeima buvo geri, ir tai akivaizdu, nes įvykio dieną nuteistasis net buvo pakviestas į svečius švęsti drauge I. S. gimtadienį. Iš tikrųjų, nukentėjusysis, naudodamasis savo teise, byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas jam iš civilinio atsakovo A. N. priteisti atitinkamas sumas turtinei ir neturtinei žalai atlyginti (1 t., 122–123 b. l.). Tačiau kaip ketina iš jo turto pelnytis liudytojai I. J., R. S., I. S., K. D. ir net nepilnametis liudytojas P. K., kurių parodymai visumoje dėl visų esminių įvykio detalių sutampa su nukentėjusiojo parodymais, apeliantas jokių logiškų paaiškinimų nenurodė. Vien tai, kad apelianto skunde minimi liudytojai ir nukentėjusysis yra susiję giminystės ryšiais, negali būti pagrindas išvadai, kad visi jie turi kažkokį materialinį suinteresuotumą šioje byloje, todėl abejoti ir nesiremti nukentėjusiojo, liudytojų I. J., R. S., I. S., P. K., K. D. parodymais, kaip siūlo apeliantas, nėra jokio pagrindo.

Kaip minėta, nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde pateikia savitą byloje surinktų įrodymų vertinimą ir deklaratyviai teigia, kad jo parodymai, kuriuos, pasak apelianto, patvirtina liudytojų V. L., A. M., A. N., S. P. parodymai, yra nuoseklūs, todėl teisingi. Dėl tokių nuteistojo teiginių pažymima, kad A. N. parodymai buvo vienodi tik deklaratyviai neigiant savo kaltę sumušus A. J.. Liudytoja S. P. įvykio dieną girdėjo tik triukšmą, o kas kam sudavė smūgius, nematė (2 t., 107 b. l.). Iš liudytojos A. N. parodymų aišku, kad ji apie įvykį žino tiek, kiek jai papasakojo jos vyras – nuteistasis A. N., nes įvykio vietoje 2010 m. gruodžio 26 d. ji išvis nebuvo (2 t., 108 b. l.). Liudytojas V. L. apie įvykusį konfliktą teigia sužinojęs iš kaime gyvenančių žmonių kalbų (2 t., 106 b. l.), o liudytojas A. M. nurodo, kad įvykio dieną girdėjo triukšmą pas kaimynus kieme ir teigia matęs, kaip R. H. susistumdė su A. J. – ,,...abu skėsčiojo rankomis, supratau, kad pykosi.“, tačiau, vėlgi, apie smūgių sudavimą neminėjo (2 t., 106–107 b. l.), nors A. J. nustatyti sužalojimai buvo padaryti suduodant keturis smūgius kietais bukais daiktais (1t., 70 b. l.), ir to neginčija nei apeliantas.

Pats nuteistasis, duodamas parodymus skirtingose proceso stadijose, taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, skirtingai atpasakojo įvykių seką, painiojosi detalėse ir net nepritarė kai kuriems liudytojo V. L. parodymams, į kuriuos, atkreipiamas dėmesys, jis apeliuoja skundu neigdamas kaltę. Nuteistasis A. N. viso proceso metu tvirtino, kad jis negalėjo sumušti A. J., nes savo automobiliu į Kauną vežė liudytoją V. L., kuris norėjo atsiimti pjūklą iš svainio, Kaune pasiliko nakvoti ir grįžo tik kitą rytą. Liudytojas V. L. patvirtino apelianto teiginius, kad įvykio dieną A. N. jį vežė į Kauną, tačiau vykimo priežastį nurodė kitą – teigė, kad vyko ,,...dėl dokumentų...“ (1 t., 98 b. l.). A. N. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad su V. L. eidami iš jo namų link automobilio važiuoti į Kauną, jie matė, kaip R. H. neša daiktus (televizorių, kompiuterį) ir krauna į uošvio automobilį, matė konfliktą ir girdėjo triukšmą (1 t., 78-80 b. l.), tačiau viso baudžiamojo proceso metu šių nuteistojo teiginių liudytojas V. L. nepatvirtino (1 t., 97–98 b. l.; 2 t., 106 b. l.). Nukentėjusysis ir liudytojai I. J., R. S., I. S., P. K., K. D. vienodai nurodė, kad tuomet, kai buvo sumuštas A. J., R. H. ir K. D. jau buvo išvažiavę, ir nėra pagrindo tuo netikėti, nes teisiamajame posėdyje nuteistasis A. N., prieštaraudamas savo kitoms iškeltoms versijoms, nurodė – ,,Kai išvažiavo R. H., aš dar buvau pas S..“. Taigi, jei R. H. išvyko tuomet, kada A. N. dar buvo pas S., reiškia, kad R. H. konflikte, kurį teigė matę liudytojai A. M. ir S. P., dalyvauti negalėjo, nors dėl subjektyvių ar objektyvių faktorių liudytojas A. M. teisiamajame posėdyje tvirtino priešingai (2 t., 106-107 b. l.). Liudytojo A. M. parodymai kelia itin dideles abejones ir dėl kitų objektyvių aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad atstumas, iš kurio, pasak A. M., jis 2010 m. gruodžio 26 d. apie 20 val. stebėjo konfliktuojančius asmenis S. kieme, yra beveik 68 metrai (1 t., 145-149 b. l.). Šiuo konkrečiu atveju būtina atkreipti dėmesį į tamsų paros metą, blogą (1 dirbtinės šviesos šaltinis – lauko žibintas, pasak liudytojo A. M., esantis 20-30 metrų atstumu nuo (duomenys neskelbtini) g. namo) apšvietimą ir tai, kad 2010 m. gruodžio 26 d. nuo 18 val. iki 20 val. (duomenys neskelbtini) kaime buvo stebima lijundra (1 t., 153 b. l.), kas neabejotinai blogina žmogaus matymo galimybes. Tačiau liudytojas A. M. tvirtino gerai matęs konfliktuojančius asmenis – vieną teigė atpažinęs iškart – R. H., o kitą įsidėmėjo iš silueto ir teisiamajame posėdyje nurodė į nukentėjusįjį A. J.. Esant tokioms oro ir matomumo sąlygoms liudytojas A. M. teigė gerai matęs konfliktuojančius asmenis, tačiau kartu nurodė matęs tik vieną kieme stovintį automobilį, nors, jei R. H. dar nebuvo išvažiavęs, A. M. kieme turėjo matyti mažiausiai du automobilius – tą, kuriuo atvažiavo A. J., ir tą, kuriuo atvažiavo R. H.. Maža to, A. M. net negalėjo nurodyti kokios markės automobilis stovėjo (duomenys neskelbtini) namo kieme, tačiau A. J., kurio ankščiau net nepažinojo (2 t., 107 b. l.), įsidėmėjo. Visos aptartos aplinkybės rodo, kad liudytojo A. M. parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, jų turinys ir prigimtis kelia pagrįstų abejonių, todėl laikyti juos teisingais ir remtis, kaip siūlo apeliantas, nėra pagrindo.

Visiškai priešingos išvados darytinos dėl nukentėjusiojo A. J. ir liudytojų I. J., R. S., I. S., P. K. parodymų, kurie buvo įvykio vietoje ir betarpiškai stebėjo įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis A. J. jau su pareiškimu kreipdamasis į policiją (2010-12-29) aiškiai nurodė, kad jį sumušė ne kažkas, o konkrečiai – A. N. (1 t., 31 b. l.). Nukentėjusysis nurodė, kad A. N. be jokios priežasties trenkė jam kumščiu vieną kartą į galvos kairę pusę, nuo smūgio jis nulipo kelis laiptelius į apačią link rūsio, tada A. N. koja spyrė vieną kartą į kairįjį šoną, jis nulipo laiptais iki rūsio patalpos, o iš paskos nulipęs apeliantas dar sudavė vieną smūgį kumščiu į galvos kairiąją pusę ir dar vieną smūgį kumščiu į nosį. Pasak nukentėjusiojo, jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas, o A. N. jam sudavė dar vieną smūgį kumščiu į galvą, ir tada atėjęs R. S. suėmė A. N., atėjusi I. S. ramino nuteistąjį, o jo žmona (I. J.) jam valė kraują, bėgantį iš nosies (2 t., 102-103 b. l.). Liudytojai I. J., R. S., I. S. nurodė, kad išgirdo šaukiantį nepilnametį liudytoją P. K. – ,,Šaukė kaip būtų išsigandęs“, visi nuėjo į rūsį ir pamatė prie sienos stovinti kruviną nukentėjusįjį A. J. ir A. N., kuris elgėsi agresyviai – ,,...supratau, kad A. N. nori suduoti A. J....pradėjau raminti A. N. ir išėjome į lauką“ (2 t., 102–106 b. l.). Kolegija neturi pagrindo netikėti aptartais nukentėjusiojo A. J. parodymais, nes jie kartu su liudytojų I. J., R. S., I. S. ir P. K. parodymais, ir juos patvirtinančiais objektyvios kilmės įrodymais – 2010 m. gruodžio 28 d., 2011 m. gegužės 26 d. specialistų išvadomis, sudaro vieningą apelianto kaltę pagrindžiančią medžiagą. Specialistų išvadose konstatuota, kad A. J. nustatyti sužalojimai – nubrozdinimas dešinio momens priekinėje dalyje ir kaktos viršutinėje dalyje, kraujosruvos nosies nugarėlėje, dešinės akies apatiniame voke, kairio smilkinkaulio speninės ataugos projekcijos ir pilvo kairiame šone, yra padaryti kelių valandų bėgyje iki 2010 m. gruodžio 26 d. 21.30 val., suduodant keturis smūgius kietais bukais daiktais ir taip nežymiai sutrikdant A. J. sveikatą (1 t., 3; 70 b. l.). Taigi A. J. padaryti sužalojimais atitinka jo nurodytoms įvykio aplinkybėms ir teigti priešingai nėra jokio pagrindo.

Apelianto viso baudžiamojo proceso metu keltų versijų nepatvirtina jokie byloje nustatyti duomenys. Liudytojų parodymai, kuriais remdamasis A. N. ginčijo savo dalyvavimą nusikaltimo padaryme, arba nepatvirtina/nepaneigia jokių bylai reikšmingų aplinkybių (A. N., S. P. parodymai), arba prieštarauja byloje atkurtai įvykių sekai ir nustatytoms aplinkybėms (V. L., A. M. parodymai), todėl apylinkės teismas padarė teisingas išvadas dėl jų. Akivaizdu, kad A. N. savo kaltės neigimas, keliant įvairias versijas, mėginant kaltę suversti kitiems asmenis (pvz. R. H.), yra tik gynybos taktika, mėginant išvengti atsakomybės.

Taigi byloje surinktais, ištirtais ir aptartais įrodymais vienareikšmiškai nustatyta, kad A. N. buvo įvykio vietoje ir būtent jis, o ne R. H., kaip teigia apeliantas, tyčiniais veiksmais – panaudodamas fizinį smurtą, nežymiai sutrikdė A. J. sveikatą. Apelianto veikoje nustatyti visi BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Be to, kas paminėta, nuteistasis A. N. skundu abejoja nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumu, nors iš jo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteistos išlaidos dėl nukentėjusiojo gydymo (86,78 Lt) apeliantui abejonių nekelia.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. J. (1 t., 122–123 b. l.) pasinaudojo įstatymais numatyta savo teise ir byloje pareiškė civilinį ieškinį ir dėl neturtinės žalos – 10000 Lt, kurio klausimą apylinkės teismas pagrįstai išspendė skundžiamu nuosprendžiu.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Neturtinės žalos dydį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Nuteistasis skunde mini, kad A. J. nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtą neturtinę žalą, tačiau visiškai neakcentuoja tos aplinkybės, kad jis savo smurtiniais veiksmais pasikėsino į vieną iš labiausiai įstatymais ginamų vertybių – žmogaus sveikatą. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 str. 1 d.). Šioje byloje aiškiai ir vienareikšmiškai nustatyta, kad dėl kaltų smurtinių apelianto veiksmų nežymiai buvo sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui, nekiltų abejonių, kad fizinio smurto naudojimas, tam tikram, nors ir trumpam, laikui sutrikdyta sveikata – vienareikšmiškai siejami su negatyviais asmens išgyvenimais ir potyriais, fiziniu skausmu, nepatogumais, gyvenimo kokybės praradimu tam tikram laikui. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo abejoti, kad nusikalstami apelianto veiksmai nukentėjusiajam A. J. sukėlė minėtus neigiamus padarinius, sudarančius neturtinės žalos turinį, todėl A. N. reiškiamos abejonės dėl neturtinės žalos įrodytumo visiškai nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, nukentėjusiojo A. J. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos patenkino iš dalies ir priteisė iš apelianto nukentėjusiajam A. J. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija pritaria tokiam apylinkės teismo sprendimui.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.