Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Mefodijos Povilaitienės ir Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant atsakovės atstovei Laurai Petrauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – Komisija) 2013-05-14 sprendimą Nr. KS-43, kad V. M., nepraėjus vieniems metams po to, kai 2012-08-31 nustojo eiti pareigas VšĮ Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje (toliau – LRT), 2012-10-15 įsidarbinęs direktoriumi UAB „Televizijos ir ryšio sistemos“, kurios atžvilgiu priėmė palankius sprendimus dėl prekių ir paslaugų tiekimo nacionaliniam transliuotojui, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 18 straipsnio nuostatas, nustatančias apribojimus sudaryti darbo sutartį.

Pareiškėjas skunde nesutiko su Komisijos sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Pažymėjo, kad Komisija nepagrįstai pareiškėjui taikė Įstatymo 18 straipsnį, nes pagal Įstatymą jis nedirba valstybės tarnyboje. Be to, jis nedalyvavo priimant sprendimus dėl valstybės užsakymų. Pareiškėjas teigė, kad nepagrįstai Komisija jo, kaip LRT Techninio centro direktoriaus, veiklą prilygino kaip vidaus administravimo funkcijų vykdymą. Nurodė, kad Komisija nepagrįstai LRT prilygino valstybei, nes ji yra atskiras juridinis asmuo, užsakymus ir viešuosius pirkimus atlieka LRT, jos iniciatyva. Tai, kad LRT veikla skirta tenkinti viešojo intereso poreikius, neįrodo, jog LRT gali būti prilyginama valstybei. Pabrėžė, kad Komisijos sprendime neatsižvelgiama į tai, jog LRT teikia ir komercines paslaugas, todėl ne visi pirkimai yra susiję su viešojo intereso paslaugomis. Pareiškėjo nuomone, Komisija nepagrįstai organizacijos poreikiams tenkinti skirtus viešuosius pirkimus prilygina valstybės užsakymui. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepagrįstai jo eitas pareigas prilygino valstybės tarnybai, o dalyvavimą Viešųjų pirkimų komisijos veikloje – sprendimams dėl valstybės užsakymo teikimo.

Pareiškėjas nurodė, kad net jei Įstatymo 18 straipsnio interpretavimas ir būtų teisingas, toks Įstatymo taikymas jo atžvilgiu pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Jo eitos pareigos nėra tiesiogiai paminėtos nei Įstatymo 2 straipsnyje, nei Įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, todėl toks atsakomybės pagrindimas yra išvestinis. Pareiškėjas pabrėžė, jog negalėjo suvokti, kad jo eitos pareigos prilyginamos valstybės tarnybai, nes tai suprastų tik, jei būtų išsiaiškinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą „vidaus administravimo“ sąvoką. Tam, kad suvoktų, jog Įstatymo 18 straipsnyje minimas „valstybės užsakymas“ apima bet kokius biudžetinių įstaigų vykdomus viešuosius pirkimus, turėjo susipažinti ne tik su Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymu, bet Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, nes šių teisės aktų analizė reikalauja ne tik specialaus išsilavinimo, bet ir jam dirbant LRT visada buvo pabrėžiamas LRT, kaip nacionalinio transliuotojo, nepriklausomumas nuo valstybės. Pažymėjo, kad ginčijamame sprendime nurodytas ribojimas nėra suformuluotas pakankamai aiškiai ir suprantamai. Pabrėžė, kad Įstatymo 18 straipsnio taikymas jo atžvilgiu yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tiek, kiek teisės pasirinkti darbą ribojimas nėra reglamentuotas aiškiomis ir nedviprasmiškomis įstatymo nuostatomis.

Pareiškėjas nurodė, kad sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes yra grindžiamas prielaidomis. Komisija, atlikdama tyrimą, niekada netyrė pareiškėjo įdarbinimo UAB „Televizijos ir ryšio sistemos“ aplinkybių, niekada nesiaiškino, kokiais motyvais vadovaudamasis darbdavys jį priėmė į darbą, niekada realiai neanalizavo, kiek jo darbas UAB „Televizijos ir ryšio sistemos“ gali turėti įtakos LRT vykdomų pirkimų rezultatams.

Atsakovė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 21–24).

Atsiliepime nurodė, kad, remiantis gramatiniu-loginiu administravimo termino aiškinimu, V. M. įgaliojimai, einant (duomenys neskelbtini) (LRT Technikos centro direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto LRT generalinio direktoriaus 2005-03-30 įsakymu Nr. 4P-56, nurodytos funkcijos (2.1, 2.2, 2.3, 2.4, 2.5 ir 2.6 punktai) ir LRT Viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pareigas (Viešųjų pirkimų įstatymo 13 str. 1, 2 d., 26 str., 47 str. 1 d. 4 p.), suteikė jam administracinius įgaliojimus, todėl pripažintina, jog pareiškėjas yra Įstatymo subjektas ir jam taikytinos jo nuostatos.

Komisija nustatė, kad LRT yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga. Remdamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo nuostatų analize, konstatavo, kad LRT organizuojami viešųjų pirkimų konkursai pagal minėtų įstatymų nuostatas prilygsta valstybės užsakymams. Nurodė, kad turimi duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, nustatyta tvarka paskirtas eiti LRT Viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pareigas, aktyviai dalyvavo šios komisijos veikloje, atliko jam pavestas viešųjų pirkimų organizavimo procedūrų funkcijas ir pastarųjų darbo LRT metų laikotarpiu tiesiogiai dalyvavo priimant palankius UAB „Televizijos ir ryšio sistemos“ sprendimus dėl prekių ir paslaugų tiekimo nacionaliniam transliuotojui, o pats netrukus po to, kai nustojo eiti pareigas LRT, įsidarbino minėtos įmonės direktoriumi. Teigė, kad tokią situaciją Komisija pagrįstai įvertino kaip Įstatymo 18 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Nurodė, kad Įstatymu siekiama suderinti valstybės tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybės tarnyboje. Šiam tikslui pasiekti Įstatymo III skirsnyje yra įtvirtinti reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje, IV skirsnyje – prievolės ieškant darbo, o V skirsnyje – apribojimai pasibaigus tarnybai. Kadangi poreikis užtikrinti viešųjų ir privačių interesų pusiausvyrą kyla valdant, naudojant bei disponuojant ir tuo valstybės turtu, kuris perduotas valdyti patikėjimo teise, Įstatymo 18 straipsnyje vartojama sąvoka „valstybės užsakymai“ aiškintina kaip apimanti ir valstybei, kaip vienintelei dalininkei, nuosavybės teise priklausančios įstaigos, įgyvendinančios valstybės patikėtas funkcijas viešajam interesui užtikrinti, šiuo atveju – LRT, vykdomus viešuosius pirkimus.

Ginčijamame Komisijos sprendime yra aiškiai nurodyta, kokias teisės normas pareiškėjas pažeidė, atskleistas šių normų turinys, detaliai nurodytos faktinės aplinkybės, įrodančios pažeidimą, todėl sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad Komisija, teigdama, jog pareiškėjo „tinkamumą tapti UAB „Televizijos ir ryšio sistemos“ direktoriumi galėjo lemti įmonės akcininkų požiūris, kad jis savo įtaka, ryšiais bei žiniomis sukauptomis buvusioje darbovietėje, galėtų užtikrinti bendrovės pelną“, jokių išvadų dėl šio fakto nepadarė, o tik nurodė, kad aplinkybės, jog pareiškėjo „vadovaujama UAB „Televizijos ir ryšio sistemos“ toliau sėkmingai dalyvauja ir laimi LRT organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose <...> skatina abejoti priimtų sprendimų skaidrumu, o tai menkina visuomenės pasitikėjimą ne tik konkrečiais valstybinėje tarnyboje dirbančiais asmenimis, bet kartu ir visa valstybės tarnyba“.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė, remdamasi atsiliepime nurodytais motyvais, prašė pareiškėjo V. M. skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, jog V. M. 2001-08-01 sudarius darbo sutartį Nr. 1460 (t. I, b. l. 75–82) buvo įdarbintas LRT technikos direktoriumi, jo darbdavys – LRT. LRT generalinio direktoriaus V. M. 2001-09-03 įsakymu Nr. 125 (t. I, b. l. 87) V. M. buvo paskirtas LRT Viešųjų pirkimų komisijos pirmininku, vėlesniais įsakymais iš dalies buvo keista jos sudėtis (LRT generalinio direktoriaus V. M. 2002-08-30 įsakymas Nr. 95; LRT generalinio direktoriaus V. M. 2008-03-05 įsakymas Nr. 1RA-39; LRT generalinio direktoriaus A. S. 2011-12-15 įsakymas Nr. 1RA-195 (t. I, b. l. 88–91). Pareigas LRT V. M. nustojo eiti 2012-08-31 LRT generalinio direktoriaus A. S. 2012-08-21 įsakymo Nr. 4P-307 pagrindu (t. I, b. l. 83), kuris priimtas vadovaujantis Darbo kodekso 125 str. 1 d. (darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu) 2012-07-25 susitarimu tarp LRT ir V. M.. UAB „Televizijos ir ryšio sistemos“ 2012-10-04 susirinkime nutarta V. M. išrinkti šios įmonės direktoriumi ir sudaryti darbo sutartį nuo 2012-10-15 (t. I, b. l. 61–63), t. y. nepraėjus vieniems metams nuo nustojimo eiti minėtas pareigas LRT. V. M. einant šias pareigas, LRT su UAB „Televizijos ir ryšio sistemos“ sudarė viešųjų pirkimų sutarčių, kurių bendra vertė viršija 3 mln. Lt. (t. I, b. l. 97–200; t. II, b. l. 1–175).

Remdamasi šiomis aplinkybėmis Komisija 2013-05-14 priėmė sprendimą Nr. KS-43 (t. I, b. l. 10–13; t. II, b. l. 184–187), kad V. M. pažeidė Įstatymo 18 str. nuostatas, nustatančias apribojimus sudaryti darbo sutartį, kadangi nepraėjus vieniems metams po to, kai nustojo eiti pareigas LRT, įsidarbino UAB „Televizijos ir ryšio sistemos“ ir priėmė pastarosios įmonės atžvilgiu palankius sprendimus dėl prekių ir paslaugų tiekimo. Taip pat šiuo sprendimu Komisija rekomendavo LRT generaliniam direktoriui nustatyti Įstatymo V skirsnio nuostatas įgyvendinančias prevencines priemones, užkertančias kelią buvusiems įstaigos darbuotojams asmeniniams tikslams naudotis valstybės tarnybos teiktomis galimybėmis.

Dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 str. taikymo

Vienas iš argumentų, kuriais V. M. grindžia savo reikalavimą panaikinti Komisijos 2013-05-14 sprendimą Nr. KS-43, yra abejonė, ar jam taikytini Įstatymo 18 str. nustatyti reikalavimai, todėl svarbu nustatyti, ar yra reikšmingų požymių, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar šie reikalavimai taikytini, t. y. ar asmuo ėjo pareigas valstybės tarnyboje. Šioje byloje reikšminga, ar šį požymį atitinka V. M. iki 2012-08-31 eitos LRT Technikos centro direktoriaus ir LRT Viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pareigos.

Įstatymo 2 str. 1 d. nustato, kad asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, apibrėžtas kaip apimantis ne tik valstybės tarnautojus kaip asmenis, nurodytus Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. Pagal Įstatymo 2 str. 1 d., be kita ko, asmenimis, dirbančiais valstybės tarnyboje, laikomi ir asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus.

Šį požymį sudaro du elementai – darbdavio statusas ir darbuotojo įgaliojimai (šiuo atžvilgiu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-22/2012). V. M. 2001-08-01 darbo sutartyje Nr. 1460, kuria jis buvo įdarbintas LRT technikos direktoriumi, kaip darbdavys nurodytas LRT. Todėl dėl pirmojo elemento yra reikšminga Lietuvos radijo ir televizijos įstatymo 2 str. nuostata, kurioje nurodyta, kad LRT yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga, o 5 str. – kad LRT finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų už programų pardavimą, reklamą, komercinius audiovizualinius pranešimus, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Pažymėtina, kad minėtame Įstatymo 2 str. 1 d. požymyje nenustatyta, kad visos viešosios įstaigos gaunamos lėšos privalo būti gaunamos iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų; taip pat nenustatyta, kokią dalį bendrų viešosios įstaigos gaunamų lėšų turi sudaryti tokios lėšos.

Dėl to V. M. teiginiai, kad LRT „nėra viešojo administravimo subjektas“, „yra atskiras juridinis asmuo <...> VTEK nepagrįstai LRT prilygina valstybei“ negali būti laikomi pakankamais pagrįsti teiginį, jog Komisija nepagrįstai priskyrė LRT prie Įstatymo 2 str. 1 d. nurodytų viešųjų įstaigų. Taigi konstatuotina, kad LRT šį požymį atitinka.

Tai pripažinus, sprendžiant Įstatymo 18 str. taikytinumo klausimą, kitas lemiantis veiksnys yra tai, ar eidamas pareigas LRT V. M. turėjo viešojo administravimo įgaliojimus. LRT generalinio direktoriaus 2005-03-30 patvirtintos LRT technikos direktoriaus pareiginės instrukcijos 2.1, 2.2, 2.3, 2.4, 2.5 ir 2.6 punktuose nustatyta, kad technikos centro direktorius (pareigos, kurias ėjo V. M.) vykdo šias funkcijas: planuoja ir paskirsto finansinių išteklių naudojimą technikos reikmėms; koordinuoja televizijos technikos komplekso, radijo technikos komplekso Informacinių technologijų skyriaus ir Apšvietimo skyriaus vadovų darbą; formuoja LRT techninę politiką; padalinių vadovams skiria gamybos tobulinimo, technikos rekonstrukcijos užduotis; kontroliuoja ir užtikrina tiesiogiai pavaldžių struktūrinių padalinių užduočių vykdymą; vadovauja gamybos modernizavimui; organizuoja naujų gamybos technologijų įdiegimą bei parinkimą ir kt.

V. M. nuo 2001-09-03 eitoms LRT Viešųjų pirkimų komisijos pirmininko funkcijoms pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 13 str. 1, 2 d., 26 str., 47 str. 1 d. 4 p. priskirta pirmininkauti Viešųjų pirkimų komisijos posėdžiams perkant prekes ar paslaugas, nagrinėti ir vertinti pasiūlymus, dalyvauti priimant sprendimus dėl laimėtojo, pasirašyti derybų protokolus ir kt. Vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 16 str. 3 d. V. M. turėjo įgaliojimus balsuoti priimant LRT Viešųjų pirkimų komisijos sprendimus, o balsams pasiskirsčius po lygiai, jo balsas buvo lemiamas.

Tokie V. M. įgaliojimai gali būti įvardijami kaip veikla, kuria užtikrinamas subjekto, kuris atitinka aptartuosius Įstatymo 2 str. 1 d. darbdavio požymius, savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad šis galėtų vykdyti savo funkcijas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymas skirtas pasiekti valstybei ypač svarbių tikslų, susijusių su užtikrinimu, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, sprendimai būtų priimami nešališkai, užkertamas kelias korupcijai, todėl jo taikymo sritis neturi būti nepagrįstai susiaurinama. Vadovaujantis pareiškėjo pateikta argumentacija (pripažinus, kad viešosiose įstaigose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, dirbantys ir turintys išvardytus įgaliojimus asmenys nelaikytini asmenimis, dirbančiais valstybės tarnyboje pagal Įstatymo 2 str. 1 d.), šio įstatymo taikymo sritis būtų ypač susiaurinta. Asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, įtraukti į Įstatymo 2 str. 1 d. (prilyginant juos asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje) 2001-08-02 įstatymo projektu Nr. IX-488. Šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad juo siekiama užkirsti kelią viešųjų ir privačių interesų konfliktui, asmeniniam suinteresuotumui, korupcijai atsirasti ir plisti.

Bylos kontekste yra aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012-09-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2240/2012 ir 2013-01-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-72/2013, kuriose teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl aukštųjų mokyklų autonomijos ir pripažino, kad viešųjų įstaigų statusą turinčių universitetų prorektoriai yra Įstatymo subjektai ir jiems taikomos visos Įstatymo nuostatos. 2013-01-29 nutartimi išspręstoje byloje Įstatymo reikalavimai buvo pritaikyti Klaipėdos universiteto tarybos nariui. Pagal tuo metu galiojusio Mokslo ir studijų įstatymo 6 str., Klaipėdos universitetas prilygintas viešajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip viešoji įstaiga, o valstybinės aukštosios mokyklos taryba – vienas iš jo valdymo organų. Šioje nutartyje LVAT nusprendė, kad Klaipėdos universiteto tarybos nario dalyvavimas balsavime, kuriame buvo sprendžiamas jo išrinkimo rektoriumi klausimas, prieštaravo Įstatymo 3 str. 2 p. ir 11 str. 1, 2 d. ir taip jis buvo prilygintas 2 str. 1 d. nurodytiems asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje. Toks šių Įstatymo nuostatų taikymas leidžia pagrįstai teigti, kad V. M. eitoms LRT pareigoms šis įstatymas taip pat taikytinas ir atitinkamai jas eidamas V. M. prilygintinas dirbančiam asmeniui valstybės tarnyboje Įstatymo prasme.

Pažymėtina, kad dėl bylų skirtingumo LVAT 2013-01-29 nutartimi negalima vadovautis pagrindžiant galutinę išvadą – ar skundžiamas Komisijos sprendimas naikintinas. Tačiau ja yra vadovaujamasi siekiant užtikrinti teismų praktikoje vienodą įstatymuose vartojamų sąvokų traktavimą. Nagrinėjamoje byloje pagal pareiškėjo skundą ir precedentinėje byloje egzistuojantys skirtumai nėra tokio pobūdžio, kad pateisintų skirtingą Įstatymo 2 str. 1 d. pateiktos sąvokos traktavimą. Dėl to, vadovaujantis skirtingu Įstatymo aiškinimu, būtų nusižengta Administracinių bylų teisenos 13 str., Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarime, 2007-10-24 nutarime įtvirtintiems teismų doktrinos tęstinumo ir teismų praktikos vienodumo reikalavimams.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Komisija pagrįstai nusprendė taikyti Įstatymo 18 str.

Dėl skundžiamo sprendimo atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams

Pareiškėjas V. M. taip pat teigia, kad Komisijos sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes yra grindžiamas prielaidomis, Komisija, atlikdama tyrimą, niekada netyrė nustatytam pažeidimui reikšmingų aplinkybių.

Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant dėl Įstatymo 18 straipsnio apribojimų, yra svarbu nustatyti formalius (de jure) asmens įgaliojimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad sprendžiant, ar asmuo, dirbdamas valstybės tarnyboje, kontroliavo ir prižiūrėjo įmonę, kurioje nepraėjus vieniems metams įsidarbino, analizuotinos bendrosios ir specialiosios tarnautojo pareigos ir jo įgaliojimų apimtis. Aplinkybė, ar tarnautojas faktiškai realizavo konkrečius kontrolės veiksmus, Įstatymo 18 straipsnio prasme nėra reikšminga, nes Įstatymo tikslai yra prevenciniai (LVAT 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2780/2012; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-22/2012). Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tam, kad būtų konstatuotas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnio pažeidimas, būtina įrodyti vieną iš dviejų minėtoje normoje įtvirtintų alternatyvių aplinkybių, t. y. jog asmuo, dirbantis įmonės vadovu, vadovo pavaduotoju ar esantis įmonės tarybos ar valdybos nariu, taip pat einantis kitas pareigas, tiesiogiai susijusias su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos bei kontrolės srityse, prieš tai būdamas valstybės tarnautoju, per paskutinius darbo metus ėjo tokias pareigas, kurios arba tiesiogiai buvo susijusios su įmonių, į kurias asmuo perėjo dirbti, veiklos priežiūra ar kontrole (1), arba jis (valstybės tarnautojas) dalyvavo svarstant ir priimant palankius šioms įmonėms sprendimus konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar finansinę paramą (2) (LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-22/2012).

Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog iki skundžiamo sprendimo priėmimo Komisija buvo surinkusi medžiagą, kuri patvirtina skundžiamame sprendime pateiktus teiginius. Su atsakovės 2013-07-05 atsiliepimu į pareiškėjo V. M. skundą buvo pateikta gausi (367 lapai) medžiaga, susijusi su nagrinėjama byla – kompetentingų institucijų paaiškinimai, viešųjų pirkimų, kuriuose (kaip Viešųjų pirkimų komisijos narys, pirmininkas) dalyvavo V. M., dokumentai ir kt. Didžioji jos dalis buvo išduota iki skundžiamo Komisijos sprendimo priėmimo. Komisijos sprendime yra aiškiai ir konkrečiai nurodytos ja remiantis nustatytos aplinkybės, pateiktos susijusių įvykių datos, jas įrodantys dokumentų numeriai ir kt. Nagrinėjant bylą nenustatyta, kad Komisijos nurodytos aplinkybės neegzistavo, todėl konstatuotina, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais).

Skundžiamame sprendime taip pat yra nurodytos teisės aktų normos, kuriomis jis yra grindžiamas. Todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas remiantis jo pateikiamais teiginiais, kad Komisija neanalizavo dėl kokių motyvų darbdavys (UAB „Televizijos ir ryšio sistemos“) jį priėmė į darbą ir kiek pareiškėjo pareigos turėjo įtakos LRT vykdomų viešųjų pirkimų rezultatams. Dėl šių priežasčių teiginys, kad skundžiamas Komisijos sprendimas grindžiamas prielaidomis, tuo pažeidžiant VAĮ 8 str. 1 d. reikalavimus, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl teisinio reglamentavimo aiškumo

Kitas pareiškėjo V. M. nurodytas pagrindas yra susijęs su taikomo teisinio reglamentavimo aiškumu ir galimu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 str. 1 dalies nuostatomis, toje dalyje, kurioje teisės pasirinkti darbą ribojimas nėra reglamentuotas aiškiomis ir nedviprasmiškomis įstatymo nuostatomis.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 52 str. yra nurodytos chartijos aiškinimo ir taikymo bendrosios nuostatose, kuriose paminėta, kad „Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje“. Dėl to aptariamas klausimas nagrinėtinas atsižvelgiant ir į Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nuostatų prasmę atskleidžiančio Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad negalima teigti, jog teisinis reguliavimas yra neaiškus remiantis vien tuo, kad tam tikros nuostatos prasmė nėra aiškiai atskleista įstatyme, tačiau ji yra atskleista teismų praktikoje; teisinis reguliavimas gali atitikti aiškumo reikalavimą ir tada, kai jam suprasti yra reikalinga teisinė pagalba; kokia aiški teisinė nuostata bebūtų, bet kurioje teisės sistemoje (taip pat turint omenyje ir baudžiamąją teisę) egzistuoja neišvengiamas teismų interpretavimo elementas, poreikis aiškinti abejotinus aspektus ir pritaikyti juos besikeičiančioms sąlygoms yra neišvengiamas ir dėl to daugelis įstatymų pasižymi neaiškumas, kurių interpretavimas ir taikymas atliekamas praktikoje (EŽTT 2013-04-11 Vyerentsov prieš Ukrainą, nr. 20372/11; 2012-03-06 Huhtamäki prieš Suomiją, nr. 54468/09; 2009-09-17 Scoppola prieš Italiją, nr. 10249/03 bylų sprendimai).

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, kuriais grindžiamas Įstatymo 18 str. taikytinumas, konstatuotina, jog remiantis teisiniu reguliavimu galima pagrįstai teigti, kad jis turi būti taikomas – Komisijos sprendime nurodytu atveju.

Atsižvelgus į anksčiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiami sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.