Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-02-08 sprendimu ieškinys atmestas, priešieškinys patenkintas iš dalies: iš ieškovo UAB „Kreivės“ atsakovui UAB „Orgreitos transportas“ teismas priteisė 5500 Lt nuomos mokesčio bei 3028,55 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, 240,86 Lt žyminio mokesčio.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas perdavė jam techniškai netvarkingą automobilį, nes perimant automobilį ieškovas jokių pastabų dėl jo techninės būklės nereiškė, o automobilio techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) duomenimis automobilį buvo galima eksploatuoti. Teismas atkreipė dėmesį į, kad nėra įrodymų, jog automobilis buvo eksploatuojamas tinkamai, juolab, kad šalių sudarytoje nuomos sutartyje buvo nustatytas paros nuvažiuotų kilometrų limitas – 500 km per parą. Nors ieškovas reikalavimą grindė papildomai sudarytais 2008-02-05 ir 2008-02-06 susitarimais, kuriuos atsakovo vardu pasirašė UAB „Kreivės“ pavaduotojas technikai V. R., teismas nenustatė, kad, pasirašydamas susitarimus, V. R. veikė atsakovo vardu pagal įgaliojimą. Įvertinęs ieškovo pateiktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad jis neįrodė nuostolių dydžio.

Teismas spręsdamas atsakovo priešieškinio pagrįstumo klausimą, konstatavo, kad atsakovas prašė priteisti iš ieškovo nuomos mokestį už 23 paras, viso 5750 Lt. Įvertinęs aplinkybę, jog ieškovas jau buvo sumokęs už nuomą 1190 Lt, teismas konstatavo, kad ieškovas pagal jam pateiktą 2008-01-31 PVM sąskaitą-faktūrą sumokėjo už automobilio nuomos 3 paras (2008-02-03 – 2008-02-26) ir viršytą nuvažiuotų kilometrų limitą, todėl atsakovui priteisė 5500 Lt dydžio nuomos mokestį už pavėluotai grąžintą automobilį, t. y. už laikotarpį nuo 2008-02-07 iki 2008-02-26. Įvertinęs į bylą pateikus įrodymus apie nuomotam automobiliui padarytos žalos dydį, teismas konstatavo, kad į bylą pateikti įrodymai: UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2008-02-29, Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 2802108 bei Antstolės B. P. faktinių aplinkybių konstatavimo medžiaga, įrodė atsakovo patirtos žalos dydį.

Žemesnės instancijos teismas

Skundą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

3. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo teisės. Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė tarp šalių sudarytais papildomais 2008-02-05 ir 2008-02-06 susitarimais, todėl sudaryti susitarimai turėjo būti vertinami kaip sudėtinė pagrindinės sutarties dalis, o ne vertinami atskirai nuo jos. Teismas nepagrįstai rėmėsi tarp ginčo šalių sudarytos nuomos sutarties 7 punktu, įpareigojančiu ieškovą sumokėti patirtus automobilio remonto kaštus, jei po automobilio grąžinimo jam buvo padaryta žala. Teismas neįvertino, jog siekiant žalos atlyginimo turi būti įrodytas priežastinis ryšys, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas jokio autoįvykio nepadarė ir automobilio neapgadino, todėl priežastinio ryšio tarp ieškovo veiksmų ir žalos atsiradimo nėra. Į bylą pateikti UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2008-02-29 Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 2802108 bei antstolės B. P. faktinių aplinkybių konstatavimo medžiaga patvirtino tik automobilio apgadinimą, tačiau nepatvirtino apgadinimų padarymo aplinkybių bei to kad apgadinimus padarė ieškovas. Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių ieškovo kaltę, tačiau teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neanalizavo ieškovo kaltės dėl žalos atsiradimo ir sprendime dėl to nepasisakė, todėl teismo išvada, kad ieškovas kaltas dėl automobilio apgadinimo nuomos laikotarpiu, remiasi tik prielaida. Teismas netyrė ir nesiaiškino nurodytų aplinkybių, tuo pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl liko neatskleista bylos esmė.

4. Teismas padarydamas išvadą, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad po automobilio perdavimo jis buvo naudojamas tinkamai, tinkamomis sąlyga bei nustatęs, kad automobiliu buvo nuvažiuota apie 1844 kilometrai, neatsižvelgė į tai, kad joks automobilių gamintojas nenustato per parą nuvažiuojamos ridos apribojimų, todėl neaišku kokie įrodymai gali pagrįsti tinkamą transporto priemonės naudojimą. Teismas nepagrįstai priteisė 5500 Lt nuomos mokesčio, nes sugedus automobilis naudojamas nebuvo ir 20 dienų užtruko, kol ieškovas automobilį pargabeno iš Vokietijos į Lietuvą. Teismas netinkamai apskaičiavo ir priteisiamos sumos dydį, nes už 23 paras buvo prašoma priteisti 5750 Lt sumą, o ieškovas jau buvo sumokėjęs 1190 Lt už tris nuomos paras ir viršytą nuvažiuotų kilometrų skaičių, todėl ieškovas turėtų atsakovui sumokėti nuomos mokestį už 20 dienų vėlavimą grįžti ir tai sudarytų ne 5500 Lt, o 5000 Lt.

Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys ir iš dalies patenkintas atsakovo priešieškininis reikalavimas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Kolegija pažymi, kad ginčas šioje byloje tarp šalių kilo dėl nuomos mokesčio ir nuostolių atlyginimo iš transporto nuomos santykių, kadangi ieškovas UAB“Kreivės“ reikalauja priteisti iš atsakovo UAB“Ogreitos transportas“ 7715,49Lt automobilio remonto ir pargabenimo išlaidas, o atsakovas reikalauja priteisti iš ieškovo 3028,55Lt žalos, 5750Lt nuomos mokesčio ir kitų išlaidų, viso 9348,55Lt.

Pažymėtina, kad transporto priemonių nuoma iš kitų nuomos sutarčių išsiskiria specifiniu nuomos objektu – transporto priemonės valdymas ir naudojimas reikalauja užtikrinti kvalifikuotą vairavimą ir techninę eksploataciją. Transporto priemonių nuomos santykių reglamentavimas skiriasi priklausomai nuo to, kuriai šaliai – nuomotojui ar nuomininkui – tenka šios pareigos. Jeigu vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas teikia nuomotojas, sutarčiai taikomos CK 6.512–6.521 straipsnių normos. Tuo tarpu ginčo materialiniai santykiai atitinka CK 6.522 straipsnyje įtvirtintą transporto priemonių nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutarties sampratą. Šių santykių reglamentavimui, kaip specialiosios, skirtos CK 6.522–6.529 straipsnių normos, santykiams, kurių nurodytos normos nereglamentuoja, pagal bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles taikomos bendrosios nuomos sutarčių taisyklės (CK 6.477–6.503 straipsniai).

Sutartis dėl transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, kaip ir visos civilinės sutartys, grindžiama sutarties laisvės principu, todėl kilę ginčai dėl šalių teisių ir pareigų visų pirma spręstini pagal tai, kokias sąlygas šalys nustatė sudarydamos sutartį. Sutarties sąlygos turi būti vertinamos jų atitikties imperatyviosioms teisės normoms aspektu (CK 6.156 straipsnio 4 dalis); jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų, jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą (CK 6.156 straipsnio 5 dalis). Transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų šalių pareiga prižiūrėti transporto priemonę įstatyme reglamentuota dispozityviai – nustatant, kad nuomininkas nuomos laikotarpiu privalo techniškai prižiūrėti transporto priemonę, užtikrinti tinkamą jos būklę, atlikti einamąjį ir kapitalinį remontą, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.524 straipsnis). Taigi, sutarties šalys, įvertinusios faktines aplinkybes, turi galimybę atitinkamai paskirstyti su tinkamos transporto priemonės būklės užtikrinimu susijusias prievoles. Sutarties sąlygos dėl CK 6.524 straipsnyje nustatytų transporto priemonės priežiūros pareigų visų pirma svarbios todėl, kad nuo to priklauso, kam tenka transporto priemonės priežiūros ir remonto išlaidos, antra tai gali būti reikšminga sprendžiant dėl kitų neigiamų pasekmių, susijusių su tuo, kad transporto priemonė nuomos laikotarpiu buvo netinkamos būklės, rizikos paskirstymo sutarties šalims. Pagal bendrąją sutarčių neįvykdymo teisinių pasekmių taisyklę, įtvirtintą CK 6.206 straipsnyje, viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo ar kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Taigi CK 6.522–6.529 straipsniuose įtvirtinto teisinio reguliavimo specifika turi būti įvertinta teismui sprendžiant ginčus dėl transporto priemonės nuomos sutarties šalių tarpusavio prievolių, inter alia sprendžiant, kas atsakingas už automobilio būklės pablogėjimą, dėl nuomininko pareigos mokėti nuomos mokestį už uždelstą grąžinti daiktą laiką ir kt. Nuomos sutarties šalis negali netinkamos transporto būklės faktu grįsti savo reikalavimų ir atsikirtimų į kitos šalies reikalavimus tiek, kiek už transporto priemonės būklę yra atsakinga pati šalis. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, kiek kuri sutarties šalis yra atsakinga už sutarties nevykdymą, turi būti vertinama ne tik tai, kokias tarpusavio teises ir pareigas pagal pasiektą susitarimą ir taikytiną įstatyminį reguliavimą sutartis sukuria jos šalims, bet ir jų elgesys vykdant sutartį, sutarties vykdymo principų, įtvirtintų CK 6.200 straipsnyje (bendradarbiavimo, kooperavimosi, ekonomiškumo ir kt.) laikymasis bei kitos reikšmingos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje UAB ,,Ortgreitos transportas“ v. V. Z., bylos Nr. 3K-3-20/2011).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimus dėl išsinuomoto ir vėliau sugedusio automobilio remonto išlaidas grindžia 2008 m. vasario 5 d. ir 2008 m. vasario 6 d. su atsakovo darbuotoju V. R. pasirašytais susitarimais, kuriais, jo teigimu, buvo pakeistos pradinės nuomos sutarties sąlygos, todėl atsakovui atsirado pareiga sumokėti už automobilio remontą ir atlyginti jo patirtas išlaidas. Tuo tarpu atsakovas priešieškinio reikalavimus grindžia pradine 2008 m. sausio 31d. transporto priemonės nuomos sutartimi ir teigia, kad pagal jos sąlygas už automobilio gedimą ir su tuo susijusias išlaidas yra atsakingas ieškovas, kadangi jo darbuotojo V. R. pasirašyti susitarimai negalioja, nes sudaryti neįgalioto asmens.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas 2011-04-12 nutartimi šią bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, konstatavo, kad tam, jog nagrinėjamu atveju būtų nustatyta, kuriai iš šalių tenka neigiamos automobilio gedimo pasekmės, būtina išspręsti atsakovo darbuotojo V. R. ir ieškovo 2008 m. vasario 5 d. ir 2008 m. vasario 6 d. pasirašytų susitarimų galiojimo klausimą.

Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai yra nuginčijami, jų negaliojimą reglamentuoja CK 1.92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad tuo atveju, jeigu atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai arba sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 2.133 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 2.133 straipsnio nuostatos dėl per atstovą sudaryto sandorio pasekmių, turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į CK 1.92 straipsnyje įtvirtintą taisyklę. Nagrinėjamu atveju aktualus CK 2.133 straipsnio 6 ir 9 dalyse įtvirtinto reguliavimo santykis. CK 2.133 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Tuo tarpu CK 2.133 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Pažymėtina, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 straipsnis), tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis).