- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-127-518/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- J. L., I. K., P. B.
- Nukentėjusysis
- J. D.
- Advokatai
- Evaldas Liutkevičius, Drąsutis Zagreckas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Aloyzo Kruopio,
gynėjams advokatams Drąsučiui Zagreckui, Evaldui Liutkevičiui, Stanislovui Butkevičiui, Sigitui Lukauskui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės Nidos Gurskienės, nuteistųjų J. L., P. B. (P. B.) bei I. K. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo
Žemesnės instancijos teismas
J. L. pripažinta kalta ir nuteista:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį (N. V. ir J. D. epizodas) laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams;
- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį areštu 70 parų;
- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį areštu 80 parų;
- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (M. B. ir K. K. epizodas) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais bei J. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
I. K. pripažinta kalta ir nuteista:
- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (N. V. ir J. D. epizodas) laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams;
- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį areštu 70 parų;
- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį areštu 80 parų;
- pagal BK 293 straipsnio 1 dalį areštu 90 parų;
- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (M. B. ir K. K. epizodas) laisvės atėmimu 6 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais bei I. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
P. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (N. V. ir J. D. epizodas) laisvės atėmimu 7 metams;
- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (M. B. ir K. K. epizodas) laisvės atėmimu 7 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir P. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
M. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (N. V. ir J. D. epizodas), pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 157 straipsnio 1 dalį (M. B. ir K. K. epizodas) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.
Iš J. L., I. K. ir P. B. solidariai nukentėjusiajai J. D. priteista 1 007 Lt (291,65 Eur) turtinės žalos ir 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Iš J. L., I. K. ir P. B. solidariai nukentėjusiajai N. V. priteista 807 Lt (233,72 Eur) turtinės žalos ir 22 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. L., I. K. ir P. B. nuteisti už tai, kad 2011 metais nuo sausio mėnesio pabaigos iki vasario mėnesio 5 dienos, siekdami, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti, įgyti ir laikyti nelaisvėje N. V. ir J. D. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodami nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. pažeidžiamumu, tai yra jų sunkia materialine padėtimi, negalėjimu aktyviai priešintis, išreikšti nesutikimą, kadangi jautė pagrįstą baimę dėl savo gyvybės, bei panaudojant apgaulę, tai yra žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje N. V. ir J. D., o būtent:
J. L. ir I. R. skambino telefonu N. V. ir J. D., dirbusioms konsumatorėmis Italijos Respublikoje Cereaja mieste, melagingai pažadėjusios geriau apmokamą konsumatorių darbą Danijoje, įkalbėjo jas ir tokiu būdu užverbavo vykti į Daniją. Po to J. L. ir I. R. nugabeno jas iš Italijos į Daniją ir perleido P. B. ir nenustatytam asmeniui. Tai yra G. L. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas) užsakė bei nupirko lėktuvo bilietus skrydžiui iš Italijos į Daniją, kuriuos nukentėjusios atsiėmė Italijos oro uoste ir 2011 m. vasario 2 d. nuskrido į Daniją, kur jas pasitiko P. B. su nenustatytu asmeniu. Tokiu būdu P. B. ir nenustatytas asmuo nukentėjusiąsias įgijo, nugabeno jas į gyvenamąją patalpą adresu (duomenys neskelbtini), bei panaudodami psichinę prievartą ir grasinimus jų atžvilgiu, grasindami išvežti albanams, jeigu jos atsisakys dirbti, tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, siekdami pasipelnyti iš N. V. ir J. D. prostitucijos, laikė jas nelaisvėje nuomojamame name adresu (duomenys neskelbtini), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 5 d.
Be to, J. L., I. K., P. B. nuteisti už tai, kad jie ir nenustatytas asmuo 2011 metais nuo vasario mėnesio pradžios iki vasario mėnesio pabaigos, siekdami, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti ir įgyti M. B. ir K. B. (buvusi pavardė – K.) darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodami nukentėjusiųjų M. B. ir K. B. pažeidžiamumu, tai yra jų sunkia materialine padėtimi bei apgaule, tai yra žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido ir įgijo du asmenis – K. B. ir M. B., o būtent:
2011 metų vasario mėnesio viduryje, Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) g., prie prekybos centro „Maxima“, J. L. su I. K., panaudodamos apgaulę – melagingai pažadėjusios gerai apmokamą prostitutės darbą Danijoje, bei pasinaudojusios M. B. ir K. B. pažeidžiamumu, tai yra sunkia jų materialine padėtimi, įkalbėjo ir tokiu būdu užverbavo jas vykti į Daniją dirbti prostitutėmis. Po to J. L. ir I. K. organizavo jų nugabenimą į Daniją ir perleido P. B. bei nenustatytam asmeniui, tai yra J. L. kartu su I. K. surado tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris nuvežė nukentėjusias į Daniją, apmokėjo kelionės išlaidas, J. L. davė M. B. svetimą asmens tapatybės kortelę, išduotą N. V. vardu. M. B. ir K. B. nuvykus į Daniją, jas pasitiko P. B. su nenustatytu asmeniu ir tokiu būdu nukentėjusiąsias įgijo. P. B. ir nenustatytas asmuo nugabeno jas į gyvenamąją patalpą adresu (duomenys neskelbtini), kur, siekdami pasipelnyti iš M. B. ir K. B. prostitucijos, laikė jas nuomojamame name adresu (duomenys neskelbtini), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario mėnesio vidurio iki 2011 m. vasario mėnesio pabaigos.
Be to, J. L. ir I. K. nuteistos už tai, kad 2011 m. vasario 7 d., ryte, N. V. gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), bei telefoninio pokalbio metu, veikdamos bendrininkų grupėje, bendrais veiksmais, neturėdamos teisėto pagrindo, panaudodamos psichinę prievartą – grasindamos, kad jei N. V. ir J. D. su jomis nebendraus, bus prievarta išvežtos kitų asmenų, kad jų ieško kažkokie vaikinai, tačiau jos (J. L. ir I. R.) dar nesako jų adresų ir delsia, taip pat grasindamos dingimu be žinios, atvirai savo naudai vertė N. V. perduoti savo turtą – 2 600 eurų (8 970 Lt) arba surasti dvi merginas, kurios dirbs prostitutėmis Danijoje, už tariamai patirtas išlaidas už nukentėjusiųjų gyvenamąją vietą Danijoje ir jų keliones išlaidas. Po to reikalavo surašyti skolos raštelį ir kaip užstatą, kad gautų reikalaujamą pinigų sumą arba būtų įvykdyti jų reikalavimai, neturėdamos teisėto pagrindo įgijo dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) N. V. vardu, kurią laikė ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir 2011 m. vasario mėnesio viduryje realizavo, perduodant M. B.. Be to, I. K. 2011 m. vasario 7 d., apie 12 val., neturėdama teisėto pagrindo, atvirai, tai yra kalbėdama su J. D. telefonu, skambindama iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į J. D. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbio metu panaudodama psichinę prievartą – priekaištaudama dėl jos pabėgimo, sakydama, kad trečio varianto nebus, atvirai savo naudai vertė J. D. perduoti savo turtą – 1 050 eurų (3 622 Lt) arba atsiųsti prostitucijai dvi merginas, už tariamai patirtas išlaidas dėl jos pabėgimo iš Danijos.
Be to, I. K. nuteista už tai, kad organizavo Lietuvos Respublikos pilietę D. K. keliauti į Italiją, ten nelegaliai dirbti, o būtent: 2010 m. lapkričio – gruodžio mėnesį, telefoninių pokalbių metu pasiūlė D. K. vykti dirbti į Italiją ir 2011 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, nupirkusi lėktuvo bilietą skrydžiui į Italiją, D. K. buvo nuskraidinta iš Lietuvos Respublikos į Italiją, Parmos miestą, kur buvo nelegaliai įdarbinta restorane „Lenote“ konsumatore.
M. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 metais nuo sausio mėnesio pabaigos iki vasario 5 dienos, siekdamas, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdamas bendrininkų grupėje su J. L., I. K. ir P. B., iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti, įgyti ir laikyti nelaisvėje N. V. ir J. D. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. pažeidžiamumu, tai yra jų sunkia materialine padėtimi, negalėjimu aktyviai priešintis, išreikšti nesutikimą, kadangi jautė pagrįstą baimę dėl savo gyvybės, bei panaudojant apgaulę, tai yra žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje N. V. ir J. D., o būtent:
J. L. ir I. K. paskambino telefonu N. V. ir J. D., dirbusioms konsumatorėmis Italijos Respublikoje Cereaja mieste, melagingai pažadėjusios geriau apmokamą konsumatorių darbą Danijoje įkalbėjo jas ir tokiu būdu užverbavo vykti į Daniją. Po to J. L. ir I. K. nugabeno jas iš Italijos į Daniją ir perleido M. D. ir P. B., tai yra G. L. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas) užsakė bei nupirko lėktuvo bilietus skrydžiui iš Italijos į Daniją, kuriuos nukentėjusios atsiėmė Italijos oro uoste ir 2011 m. vasario 2 d. nuskrido į Daniją, kur jas pasitiko M. D. su P. B. ir tokiu būdu jie nukentėjusiąsias įgijo, nugabeno jas į gyvenamąją patalpą adresu (duomenys neskelbtini), bei panaudodami psichinę prievartą ir grasinimus jų atžvilgiu, grasindami išvežti albanams jeigu jos atsisakys dirbti, tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, siekdami pasipelnyti iš N. V. ir J. D. prostitucijos, laikė jas nelaisvėje nuomojamame name adresu (duomenys neskelbtini), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 5 d.
Taip pat M. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 metais nuo vasario mėnesio pradžios iki vasario mėnesio pabaigos, siekdamas, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdamas bendrininkų grupėje su J. L., I. K. ir P. B., iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti ir įgyti M. B. ir K. B. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusiųjų M. B. ir K. B. pažeidžiamumu, tai yra jų sunkia materialine padėtimi bei apgaule, tai yra žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido ir įgijo K. B. ir vaiką M. B., o būtent:
2011 m. vasario mėnesio viduryje Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) g., prie prekybos centro „Maxima“, I. K. ir J. L. panaudodamos apgaulę – melagingai pažadėjusios gerai apmokamą prostitutės darbą Danijoje, žinodamos, kad M. B. yra 17 metų vaikas (gimusi (duomenys neskelbtini)), bei pasinaudojusios M. B. ir K. B. pažeidžiamumu, tai yra sunkia jų materialine padėtimi, įkalbėjo ir tokiu būdu užverbavo jas vykti į Daniją dirbti prostitutėmis. Po to J. L. ir I. K. nugabeno jas į Daniją ir perleido M. D. ir P. B., tai yra J. L. kartu su I. K. surado tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris nuvežė nukentėjusiąsias į Daniją, apmokėjo kelionės išlaidas, J. L. davė M. B. svetimą asmens tapatybės kortelę, išduotą N. V. vardu, nuvykus joms į Daniją, jas pasitiko M. D. su P. B. ir tokiu būdu nukentėjusiąsias įgijo, nugabeno jas į gyvenamąją patalpą adresu (duomenys neskelbtini), siekdami pasipelnyti iš M. B. ir K. B. prostitucijos, laikė jas nuomojamame name adresu (duomenys neskelbtini), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario mėnesio vidurio iki 2011 m. vasario mėnesio pabaigos.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė apeliaciniame skunde prašo: 1) Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendį dalyje dėl M. D. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, pagal BK 157 straipsnio 1 dalį ir 147 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti M. D. kaltu ir nuteisti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 7 metams, pagal BK 157 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 metams, pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais bei paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 metams, bausmę skiriant atlikti pataisos namuose; 2) Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendį dalyje dėl M. B. ir K. K. epizodo pakeisti – J. L. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 157 straipsnio 1 dalį bei paskirti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 5 metams, pagal BK 157 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 7 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais su nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 metams; I. K. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 157 straipsnio 1 dalį bei paskirti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 5 metams, pagal BK 157 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 7 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais su nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 metams; P. B. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 157 straipsnio 1 dalį bei paskirti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 5 metams, pagal BK 157 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 7 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais su nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 metams.
Prokurorės teigimu, Panevėžio apygardos teismas, išteisindamas M. D. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 147 straipsnio 1 dalį ir 157 straipsnio 1 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nevertino byloje surinktų įrodymų viseto, nepakankamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės sprendžiant M. D. kaltės klausimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios J. D. įsitikinimas, jog Danijoje jas pasitikęs „M.“ ir M. D. yra vienas ir tas pats asmuo, susiformavo ne iš karto, o palaipsniui. Nuo pat pirmos apklausos nukentėjusiosios J. D. ir N. V. nurodė N. B. ir M. D. kaip jas pasitikusius asmenis Danijoje, kad jų jos buvo nuvežtos pas moterį vardu Luna. Prokurorės manymu, netikėti nukentėjusiųjų J. D. ir N. V. parodymais nėra jokio pagrindo, nes visi jų duoti parodymai pasitvirtino.
Nukentėjusioji K. K. parodė, kad Danijoje ją su M. B. pasitiko vaikinas vardu „P.“, o bute, buvo ir dar vienas vaikinas, kurį ji matė du kartus, jo vardas – M.. Analogiškus parodymus davė ir nukentėjusioji M. B.. Nukentėjusioji M. B. nurodė galinti atpažinti M. D. iš veido bruožų ir jį asmens parodymo atpažinti metu atpažino. Savo parodymus M. B. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu.
Šalies argumentai
Skunde prokurorė nurodo, kad iš algalapio, kurį pagal teisinės pagalbos pavedimą atsiuntė Jungtinės Karalystės teisėsaugos pareigūnai, matyti, jog M. D. dirbo tą savaitę, kuri baigiasi 2011 m. vasario 20 d., tačiau šios savaitės penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį M. D. nedirbo, o kitą savaitę dirbo tik 3 dienas. Nors tomis dienomis buvo naudojamasi M. D. mokėjimo kortele Londone, tačiau, prokurorės manymu, tai neįrodo, kad atsiskaitymus kortele darė M. D., nes pasinaudoti M. D. vardu išduota mokėjimo kortele galėjo ir kiti asmenys, kadangi visa jo šeima tuo metu gyveno Londone.
Prokurorės nuomone, niekuo nepagrįstas teismo motyvas, jog neatmestina versija, kad nenustatytas asmuo galėjo pasinaudoti dingusiais M. D. dokumentais. Tokia versija paneigta nukentėjusiųjų N. V., J. D. ir M. B. parodymais, parodymo atpažinti protokolų duomenimis, akistatų protokolų duomenimis bei parodymais duotais teismo posėdžio metu. Nurodytos nukentėjusiosios atpažino M. D. ir kategoriškai nurodė, kad būtent jis pasitiko jas Danijoje ir jas prižiūrėjo. Nukentėjusiosios M. D. matė ne vieną kartą ir jį įsiminė, jos apibūdino M. D. išvaizdą, todėl jų parodymai abejonių nekelia. Liudytojai L. M. ir A. D. patvirtino J. D. parodymus, jog vieną iš vaikinų – „M.“ ji pažinojo iš matymo. Prokurorė nurodo, kad teismas nepasisakė ir neaptarė liudytojo V. S. parodymų, kurį apklausė Jungtinės Karalystė teisėsaugos pareigūnai. V. S. kategoriškai paneigė M. D. parodymus, kad jie kartu dirbo Jungtinėje Karalystėje.
Skunde nurodoma, kad M. D. už nusikaltimus, numatytus BK 147 straipsnio 2 dalyje, 157 straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veikos padarytos bendrininkų grupėje, dėl savanaudiškų paskatų, į tai, kad M. D. ankščiau buvo teistas, turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė.
Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl J. L., I. K., P. B. veikos perkvalifikavimo iš BK 157 straipsnio 1 dalies (M. B. atveju) ir BK 147 straipsnio 1 dalies (K. K. atveju) į vieną veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Šiuo atveju veikos kvalifikavimui reikšmės turi nukentėjusiojo asmens amžius ir tai, ar kaltininkai žinojo tikrąjį nukentėjusiosios amžių. Skunde pažymima, kad M. B. amžius – 17 metų, buvo žinomas. Veikos kvalifikacijai tokios aplinkybės kaip, kad ji yra ištekėjusi ir augina vaiką, esminės reikšmės neturi. J. L. ir I. K. nukentėjusioji pasisakė savo amžių, būtent dėl to jai buvo duotas kito asmens dokumentas. P. B. ir M. D. taip pat M. B. amžių. Kaltinamieji veikė tiesiogine tyčia, nes žinodami, kad nukentėjusioji M. B. yra nepilnametė, tai yra vaikas, ją apgaule užverbavo, perleido, gabeno siekdami įtraukti į prostituciją ir turėti iš to pelno, todėl šiame epizode veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 157 straipsnio 1 dalį.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad prokurorės apeliacinis skundas dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 157 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, būtina išspręsti, ar pirmosios instancijos teismas nusikalstamą veiką perkvalifikuodamas pagal vieną sunkesnį straipsnį – BK 147 straipsnio 2 dalį, nepadarė esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teigiama, kad perkvalifikuojant nusikalstamas veikas į kitas nei nurodyta kaltinamajame akte, pačiam teismui leidžiama tai atlikti, tačiau būtina laikytis tam tikrų baudžiamojo proceso procedūrų – iš anksto pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo dalyviams apie tokią galimybę ir laikytis kitų BPK 256 straipsnyje numatytų taisyklių, siekiant užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytas BPK 256 straipsnio nuostatų pažeidimas gali būti ištaisytas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai perkvalifikuodamas nusikalstamas veikas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį privalėtų išspręsti ir klausimą, ar teisiamasis P. B., kuris buvo perduotas pagal Europos arešto orderį, siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 157 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 1 dalį, sutiktų būti persekiojamas pagal kitą straipsnį – BK 147 straipsnio 2 dalį ir 147 straipsnio 2 dalį.
Šalies argumentai
Nuteistoji J. L. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, J. L. manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.
Nuteistoji nesutinka su teismo išvadomis, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje (N. V. ir J. D. epizodas). Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendyje teismas nurodė, jog ji, veikdama bendrininkų grupe su I. R. ir P. B., pasinaudodami nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. pažeidžiamumu, tai yra jų sunkia materialine padėtimi, negalėjimu aktyviai priešintis, išreikšti nesutikimą, kadangi jautė pagrįstą baimę dėl savo gyvybės, bei panaudojant apgaulę, tai yra žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje N. V. ir J. D.. Nuteistosios nuomone, logiškai nesuvokiama, kaip nukentėjusiosios negalėjo išreikšti savo nesutikimo bijodamos dėl savo gyvybės ir tuo pačiu prieš jas buvo panaudota apgaulė žadant gerai apmokamą darbą. Apie baimę dėl savo gyvybės neparodė nei N. V., nei J. D.. Be to, teismas nuosprendyje neteisingai nurodo, kad I. R. parodymai paneigia J. L. tvirtinimą, jog nukentėjusiosios į Daniją važiavo savo iniciatyva. J. L. teigia, kad nukentėjusiosios į Daniją vyko savo noru, jos nebuvo verbuojamos, gabenamos, laikomos nelaisvėje ir nejautė pagrįstos baimės dėl savo gyvybės. Nukentėjusiosios parodė, kad Danijoje, kur buvo dvi dienas, joms buvo aprodytas butas, kuriame turėjo dirbti. Nukentėjusiosios taip pat parodė, kad iš kaltininkų pusės smurto nebuvo, jokios baimės dėl savo gyvybių jos nejautė. Nukentėjusioji J. D. susisiekė su savo draugu L. M., kuris atvažiavo nukentėjusiųjų parvežti namo. Nukentėjusiosios turėjo galimybę laisvai judėti, galėjo bet kada išeiti iš buto, susisiekti su kitais žmonėmis. Nuteistosios nuomone, byloje nėra duomenų, jog ji prisidėjo prie nukentėjusiųjų laisvės suvaržymo. Skunde nuteistoji teigia, kad ji nukentėjusiųjų neverbavo vykti į Daniją, neketino jų kontroliuoti. Nuteistoji nurodo, kad nukentėjusiosioms buvo pasiūlytas darbas Italijoje, tačiau joms tas darbas tikriausiai netiko, todėl, kai jos paprašė nupirkti bilietus į Daniją, nes ten rado geriau apmokamą darbą, bilietai buvo nupirkti. J. L. tvirtina nukentėjusiųjų vykimo į Daniją nekontroliavusi, jos ten vyko savarankiškai ir savo iniciatyva. Be to, skunde teigiama, kad J. L. nei mainais, nei kaip nors kitaip nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. niekam neperleido. Nukentėjusiųjų negalėjimas aktyviai priešintis ar išreikšti nesutikimą neva jaučiant pagrįstą baimę dėl savo gyvybės, nėra įrodytas, tai paneigta ir pačių nukentėjusiųjų parodymais. J. L. nuomone, menkas atlyginimas ar darbo neturėjimas negali būti laikomas tokiu asmens pažeidžiamumu, kuriuo būtų galima pasinaudoti siekiant jį įtraukti į prekybą žmonėmis. Skunde pabrėžiama, kad asmenys, neva įgiję nukentėjusiąsias, nepatvirtino, jog jas jiems perleido J. L.. Ji neturi ryšių nei su Danijoje esančių patalpų savininkais, nei su žmonėmis, kuriems jos dirbo. Ji jokio suinteresuotumo nukentėjusiųjų vykimu į Daniją neturėjusi, naudos iš to nei gavo, nei siekė.
Taip pat skunde nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, jog J. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje. Nuteistoji teigia, kad nukentėjusioji N. V. parodė, jog J. L. iš jos paėmė asmens tapatybės kortelę, o nukentėjusioji M. B. parodė, kad J. L. jai davė N. V. pasą. Tačiau skundžiamame nuosprendyje šie prieštaravimai nebuvo pašalinti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad N. V. asmens dokumentas nėra rastas ir byloje nepateiktas. Todėl objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai nėra įrodyti.
Nuteistoji nurodo, kad byloje taip pat nėra jokių įrodymų, jog ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje. Skunde teigiama, kad nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad jos buvo skolingos, pirmosios instancijos teismas iškraipė prieštaringus nukentėjusiųjų parodymus. Tačiau net pripažįstant, kad ji norėjusi atgauti skolą, jei būtų nustatyta prievarta nukentėjusiųjų atžvilgiu, tokie jos veiksmai negalėtų būti vertinami kaip turto prievartavimas, o galėtų sudaryti savavaldžiavimo požymius (BK 294 straipsnis).
Šalies argumentai
J. L. teigia, kad kaltinimas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (M. B., K. B. epizodas) grindžiamas tik nukentėjusiųjų parodymais. Nuteistoji nurodo, kad K. B. žinojo, kokį darbą važiuoja dirbti, vyko savo noru, tokį darbą pasirinko pati. Nukentėjusioji M. B. parodė, kad „P.“ jai siūlė grįžti į Lietuvą, tačiau ji nutarė likti Danijoje ir dirbti. Laisvė nukentėjusiosioms nebuvo suvaržyta. Šioje bylos dalyje teismas rėmėsi tik prieštaringais ir nepatikimais nukentėjusiųjų parodymais.
Nuteistosios I. K. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl I. K. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl dviejų nusikalstamų veikų), 181 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 293 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl I. K. pripažinimo kalta padarius jai inkriminuotas veikas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Jame išdėstytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nuosprendis grindžiamas ne įrodymais, o prielaidomis, nei vienos nepašalintų abejonių neaiškinant nuteistosios naudai, kaltinimui prieštaraujančių įrodymų neišdėstant nuosprendyje ir nepaneigiant jų kitais byloje surinktais įrodymais, bei tinkamai nesivadovaujant teismų praktika.
Skunde teigiama, kad skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad nukentėjusioji N. V. atpažino I. R., kaip asmenį, užverbavusių ją darbui Italijoje, o vėliau Danijoje, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Priešingai, N. V. atpažino I. R. kaip merginą, kuri ją užverbavo dirbti konsumatore Italijoje, tuo tarpu apie N. V. verbavimą kokiam nors darbui Danijoje, atpažinimo protokole duomenų nėra. Gynėjas pabrėžia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog kokios nors merginos būtų buvusios verbuojamos darbui prostitutėmis Italijoje. Nukentėjusioji J. D. taip pat atpažino I. R. kaip asmenį, kuri siūlė konsumatorės darbą Italijoje. Bankų išrašai, iš kurių matyti, kad J. D. ir N. V. sąskaitas I. K. papildė po 40 litų, taip pat nepatvirtina nuteistosios kaltės. Pati I. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme niekada neneigė pervedusi nukentėjusiosioms pinigų kelionei į Vilnių, iš kur jos ir išvyko dirbti konsumatorėmis į Italiją. Teismo išvada, kad būdamos Italijoje nukentėjusiosios vienodai bendravo tiek su I. R., tiek su J. L. ir vieno tokio pokalbio metu pasiskundusios, kad joms Italijoje mažai moka, iš jų abiejų sulaukė pasiūlymo vykti į Daniją, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Protokole-pareiškime N. V. nurodė, kad jai konsumatorės darbą Danijoje, tik geriau apmokamą nei Italijoje, pasiūlė J. L., apie kokius nors neteisėtus I. K. veiksmus N. V. nenurodė ir apklausiama liudytoja. Tik apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusioji N. V. nurodė, kad iš I. R. gavo pasiūlymą dirbti Italijoje, bet pirmosios instancijos teisme duodama parodymus dėl jos išvykimo į Daniją, N. V. patvirtino niekuomet nesakiusi, kad dėl darbo Danijoje į Italiją jai skambino I. K., ji sakiusi, jog skambino kažkuri iš merginų. Be to, teisiamajame posėdyje paaiškėjo, kad minimo pokalbio metu telefonu kalbėjo ne N. V., o J. D.. N. V. tik spėja, kad galbūt J. D. jai pasakė, jog skambino kažkuri iš merginų. Nukentėjusioji J. D., apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai dirbant konsumatore Italijoje, kalbant telefonu su J. L., ši pasakė, kad Danijoje yra toks pat darbas, tik geriau apmokamas. Tik apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. D. ėmė keisti savo parodymus, teigdama, kad jai dirbant konsumatore Italijoje, telefoninių pokalbių metu apie panašų, tik žymiai geriau apmokamą darbą Danijoje jai sakiusios J. L. ir I. R.. Visgi tos pačios apklausos metu J. D. pateikė dar vieną versiją, jog neva pačios nukentėjusiosios paklausė nuteistųjų dėl geriau apmokamo darbo, po ko kažkuri iš nuteistųjų pasakė paieškos. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu J. D. parodė, kad jai būnant Italijoje, I. R. niekada jai nesiūlė jokio darbo Danijoje ir neįkalbinėjo važiuoti į šią šalį. J. D. negalėjo pagrįsti savo teiginio, jog kelionę į Daniją organizavo I. K..
Gynėjo vertinimu, 2011 m. vasario 18 d. N. V. tyrėjui pateiktame kompaktiniame diske, kuriame, N. V. teigimu, įrašytas telefoninis pokalbis tarp jos ir I. K. apie keturių merginų suradimą darbui Italijoje ir dviejų merginų darbui Danijoje, negalėjo būti vertinamas kaip I. K. kaltę pagrindžiantis įrodymas, kadangi garso įrašas padarytas nenustatytomis aplinkybėmis – objektyviai nenustatytas nei šio įrašo padarymo laikas, nei jo padarymo vieta, taip pat nenustatyta, kad garso įraše užfiksuotas frazes pasakė būtent I. K. ir N. V.. Teisiamajame posėdyje I. K. nurodė neatsimenanti, kad toks pokalbis iš viso būtų vykęs. Vienintelė I. K. sąsaja su J. D. ir N. V. išvykimu į Daniją buvo ta, kad jai paskambinusi J. D. teiravosi, ar I. K. gali nupirkti bilietus į Daniją, o kadangi I. K. darbo Danijoje surasti negalėjo, todėl apie merginų prašymą pasakė J. L..
Skunde atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojos buvo apklaustos G. P., Ž. K., J. Š., V. Č., R. J., S. B., G. G. ir E. J., jos nenurodė, kad I. K. būtų siūliusi darbą kitoje šalyje nei Italija, ar kitokį darbą nei konsumatorės, kas, gynėjo nuomone, patvirtina, kad nuteistosios veikla niekaip nebuvo susijusi su Danija. Be to, pas I. K. rasti daiktai (reklaminė medžiaga, užrašai, elektroniniai duomenys) yra susiję išimtinai su Italija, t. y. ta veikla, kuria I. K. neneigė užsiėmusi. Taip pat skundžiamame nuosprendyje neatskleista kaip I. K. nugabeno nukentėjusiąsias J. D. ir N. V. į Daniją. Faktiniais duomenimis grindžiamos I. K. sąsajos su šiais konkrečiais veiksmais, nuosprendyje liko neatskleistos.
Gynėjo manymu, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad I. K. prisidėjo prie nusikalstamos veikos prieš M. B. ir K. B.. K. B. parodė, kad ją ir M. B. sudominusį pasiūlymą dirbti prostitutėmis Danijoje gavo iš J. L., o I. K. tik atvažiavo kartu su J. L.. J. L. nurodė, kad jos prašymu I. K. tik atvežė ją į sutartą susitikimo vietą su nukentėjusiomis. Analogiškus parodymus dėl I. K. vaidmens nusikalstamoje veikoje davė ir M. B., kuri pirminėse apklausose teigė, kad I. K. nedalyvavo pokalbyje automobilyje, ir tik pas ikiteisminio tyrimo teisėją pakeitė parodymus nurodydama, kad I. K. aktyviai dalyvavo pokalbyje, bet jokių konkrečių aplinkybių nenurodė. M. B. nenurodė ir jokių I. K. veiksmų dėl kelionės organizavimo į Daniją. Teisme M. B. vėlgi teigė, kad automobilyje vykusio pokalbio metu I. K. nebendravo. Skunde pažymima, kad I. K. nuo pat pradžių teigė, kad pokalbis automobilyje vyko rusų kalba, kurios ji nesupranta, ir jau vien dėl to negalėjo dalyvauti pokalbyje. Tą patį teigė ir J. L.. Šios aplinkybės nėra paneigtos. Tokiu būdų skundžiamame nuosprendyje nėra įrodymų neginčijamai patvirtinančių nuteistosios kaltę, todėl abejonės turi būti aiškinamos I. K. naudai.
Taip pat gynėjo nuomone, I. K. veiksmai nepagrįstai pripažinti kaip atitinkantys BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, nustačius, kad tokie veiksmai tikrai buvo atlikti, jie turėtų būti kvalifikuojami kaip savavaldžiavimas pagal BK 294 straipsnį. Skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi byloje Nr. 2K-432/2009, kurioje išaiškinta, kad šios kartais išoriškai viena į kitą labai panašios nusikalstamos veikos atribojamos pagal esminius jų subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius. Atskiriant objektyviuosius šių nusikalstamų veikų požymius, svarbu pažymėti tai, kad savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė, o esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo.
Šalies argumentai
Skunde gynėjas nurodo, kad nukentėjusioji N. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad abi nuteistosios pinigų iš jos reikalavo už gyvenamąją vietą ir bilietus, liepė pasirašyti skolos raštą. Tokias pat aplinkybes N. V. patvirtino ir apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, papildomai nurodydama tik tai, kad manė nesanti skolinga nuteistosioms, nebent už kelionę į Daniją, bet nesutiko su reikalavimų dydžiu. Tas pačias aplinkybes N. V. nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad N. V. pati pasiūlė jai užrašyti ir J. D. skolą. J. D. taip pat parodė, kad pinigų buvo reikalaujama už bilietus. Prieš išvykdamos į Italiją, J. D. ir N. V. pasirašė vekselius 1000 litų sumai, turėjusius užtikrinti, kad jos tikrai nuvyks dirbti į nurodytą klubą. Nukentėjusiųjų parodymai dėl šių aplinkybių atitinka nuteistųjų I. K. ir J. L. parodymus apie pinigų reikalavimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kitokių aplinkybių, susijusių su šių reikalavimų pagrindu. Gynėjo nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytus I. K. veiksmų nėra jokio pagrindo vertinti kaip turto prievartavimą.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neatskleidė, kuo remdamasis galimai buvusį reikalavimą surasti dvi merginas darbui prostitutėmis, laiko turto prievartavimu. Tuo atveju, jeigu I. K. padaryti veiksmai būtų kvalifikuoti kaip savavaldžiavimas, būtina atskleisti, ar nuteistosios veiksmuose yra visi būtini nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Savavaldžiavimui konstatuoti būtina nustatyti du esminius požymius – didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams bei psichinės ar fizinės prievartos panaudojimą prieš nukentėjusįjį. Šioje bylos dalyje didelės žalos požymis nenurodytas net kaltinime. Skunde nurodoma, kad aiškiai neapibrėžti, abstraktūs teiginiai apie minėtų nukentėjusiųjų ieškančius vaikinus, pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip grasinimai bei priekaištai dėl pabėgimo ir frazė „trečio varianto nebus“, nelaikytini atitinkančiais įstatymo leidėjo numatytą psichinės prievartos sąvoką. Nukentėjusioji J. D. apklausiama pati nurodė, kad tiesioginio grasinimo jai nebuvo. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalies dispoziciją, užmaskuota forma gali būti išsakytas tik pats reikalavimas perduoti turtą ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, o grasinimas turi būti aiškiai išsakytas ir nukentėjusiojo suvoktas, kaip fizinės ar psichinės prievartos veiksmai, kuriuos kaltininkas ruošiasi atlikti jo turtinio pobūdžio reikalavimų nepatenkinimo atveju. Gynėjo manymu, I. K. nukentėjusioms galimai išsakytas reikalavimas grąžinti skolą, atsiradusią dėl pačių nukentėjusiųjų veiksmų, nepagrįstai įvertintas kaip nusikalstama veika.
Skunde ginčijant I. K. nuteisimą pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nurodoma, kad nuteistosios kaltė pagrįsta vien kaltinamojo akto teiginiu, jog J. L. N. V. asmens dokumentą neteisėtai įgijo, laikė, bei realizavo bendrininkų grupe ir bendrais veiksmais su I. K., nors jokių faktinių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Pirminiuose parodymuose N. V. nurodė, kad asmens tapatybės kortelę iš jos paėmė J. L., o apie I. K. nieko nenurodė. Tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo N. V. parodymus iš dalies pakeitė, nurodydama, kad jos asmens tapatybės kortelę pasiėmė J. L., bet atiduoti šį dokumentą liepusi I. K.. Nuteistoji J. L. 2011 m. birželio 1 d. tyrėjai duotuose parodymuose, kuriuos apklausiama teisme kategoriškai paneigė, pripažino paėmusi N. V. asmens tapatybės kortelę, tuo tarpu teisme parodė asmens tapatybės kortelės neėmusi, tik nusirašiusi jos duomenis. Nukentėjusioji M. B. nurodė, kad N. V. asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą jai davė J. L.. Pirmosios instancijos teisme M. B. nepatvirtino, kad minėta asmens tapatybės kortelė jai tikrai buvo perduota. I. K. apklausų ikiteisminio tyrimo metu protokoluose nėra jokių duomenų apie minėtos asmens tapatybės kortelės paėmimą, laikymą ir perdavimą, nei šią aplinkybę patvirtinančių, nei paneigiančių, tai leidžia teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu I. K. dėl įtarimo tokios nusikalstamos veikos padarymu nebuvo apklausta. I. K. pozicija dėl šios kaltinimo dalies neatskleista ir nuosprendyje išdėstytuose jos parodymuose. Nuosprendyje nenurodyta, kokiais duomenimis pirmosios instancijos teismas grindė išvadą dėl I. K. kaltės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat skunde nurodoma, kad objektyviai nustatyti I. K. veiksmai nuosprendyje nepagrįstai įvertinti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 293 straipsnio 1 dalyje. Iš Italijos pagal teisinės pagalbos prašymą gautuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie D. K. ir jos darbą Italijoje konsumatore, todėl nesant jokių duomenų nei apie konkretų asmenį, dėl kurio galimai nelegalaus darbo užsienyje organizavimo buvo pareikštas kaltinimas I. K., nei apie šio asmens galimai nelegalaus darbo Italijoje aplinkybes, I. K. negali būti nuteista pagal jai pareikštą kaltinimą. Šiuose dokumentuose nėra išdėstyta oficiali Italijos teisėsaugos institucijų pozicija, kokiais atvejais, remiantis Italijos įstatymais, konsumatorių darbas yra laikomas legaliu ir kokiais atvejais jis vertinamas kaip nelegalus. I. K. kaltės nepatvirtina ir liudytojos V. V. J. parodymai, kad su konsumatorėmis nepasirašomi jokio tipo darbo kontraktai. D. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jai buvo pasakyta, kad tai legalus darbas ir ji mananti, kad Italijoje dirbo legaliai. D. K. pasirašinėjo ant italų kalba surašytų dokumentų, kurių jai niekas neišvertė. Gynėjo nuomone, minėti dokumentai ir parodymai skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai įvertinti kaip I. K. kaltės įrodymai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje neįvertinti, liudytojos Ž. K. parodymai. Tyrėjo apklausiama liudytoja Ž. K., dirbusi Italijoje barmene ir bendravusi su konsumatorėmis dirbusiomis merginomis, bei pati gavusi pasiūlymą dirbti šį darbą, parodė, kad jai žinoma, jog merginos dirbo legaliai, pagal kontraktus, jai pačiai taip pat buvo pasiūlyta dirbti legaliai, pasirašyti kontraktą. Liudytojos V. Č., J. Š., R. J., M. R., E. J. patvirtino sudarinėjusios sutartis dėl darbo konsumatorėmis. Bet jų parodymų pirmosios instancijos teismas neaptarė ir neįvertino. D. K. parodymų dalis, kurioje ji teigia, kad darbo užmokestis buvo mokamas nereguliariai, bei aplinkybę, kad dalis D. K. uždirbtų pinigų buvo persiųsta į Lietuvą I. K., gynėjo vertinami kaip prielaidos, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.
Šalies argumentai
Nuteistasis P. B. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad Panevėžio apygardos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis teigia, kad Panevėžio apygardos teismas nuosprendyje perrašė duomenis iš kaltinamojo akto, rėmėsi tik nuteistajam nepalankiais įrodymais, o kita dalis įrodymų liko neįvertinti, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, kas sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Pagrindinė sąlyga priimti teisėtą ir teisingą nuosprendį – siekti, jog tiesa būtų nustatyta be jokios nepagrįstos abejonės, tai yra teismas turi taip tirti ir vertinti byloje esančią įrodomąją informaciją, kad nebeliktų jokių abejonių dėl kaltinamojo asmens kaltės ar nekaltumo.
Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiųjų ir suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais, kurie prieštarauja vieni kitiems. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų prieštaravimai yra esminiai. Priimant nuosprendį nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai duoti teisme, skyrėsi nuo pirminės apklausos metu duotų parodymų. P. B. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažino ir teisme parodė, kad jokių kaltinime nurodytų veiksmų neatliko. Nukentėjusiųjų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymai iš esmės prieštaravo nuteistojo parodymams, kitiems bylos duomenims. Be to, nukentėjusiosios skirtingai aiškino įvykių eigą. Be nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, kitų duomenų, kurie taptų įrodymais, byloje nėra. Nukentėjusiųjų N. V., J. D., M. B. ir K. K. parodymai yra prieštaringi, visos nukentėjusiosios įvykius prisimena skirtingai. Iš nukentėjusiųjų parodymų galima teigti, kad jos Danijoje nebuvo laikomos prievarta, galėjo laisvai judėti, bendrauti su artimaisiais, turėjo savo asmens dokumentus. Pačios nukentėjusiosios pasirinko tokį pragyvenimo šaltinį. Be to, pirmosios instancijos teismas netyrė versijos, kad „P.“ galimai buvo visai kitas asmuo, turintis tokią pravardę. Tai, kad vairuojant J. V. priklausiusį automobilį buvo sulaikytas N. B., neįrodo, jog N. B. ir P. B. yra tas pats asmuo. Nuteistasis teigia, kad nors nukentėjusioji N. V. atpažino P. V. kaip asmenį pravarde „P.“, tačiau atpažinimas atliktas pažeidžiant BPK nuostatas. Įrodymais negali būti laikomi ir kitų nukentėjusiųjų atpažinimai. Nuteistajam neaišku, kokį ryšį su byla turi daiktų apžiūros protokoluose nurodyti asmenų telefonų numeriai, kadangi mobiliojo ryšio telefone nurodytas numeris „K.“ nesutampa su K. K. numeriu.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas P. B. nuteisti, o M. D. išteisinti yra pažeidžiantis įrodymų vertinimo taisykles, nešališkumo, lygiateisiškumo, teisingumo principus. Skunde nurodoma, kad nukentėjusios N. V., J. D. ir M. B. atpažino M. D., kaip asmenį pravarde „M.“, t. y. asmenį, kuris jas pasitiko oro uoste Danijoje kartu su „P.“. Nuteistojo manymu, vaikinas vardu M. ir buvo M. D., o asmuo vardu „P.“ yra nenustatytas asmuo.
Nuteistojo manymu, jo veiksmuose nebuvo BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, kadangi nukentėjusiosios į Daniją važiavo savo noru, žinodamos, kokį darbą dirbs, galėjo laisvai judėti, bendravo su artimaisiais, turėjo telefonus, bendravo su žmonėmis gatvėje. Prostitucijos verslas Lietuvoje nėra legalizuotas, laikytinas amoraliu ir smerktinu, todėl yra pagrindo manyti, kad nukentėjusiosios nenori prisipažinti, jog tokį pragyvenimo būdą pasirinko savarankiškai. Taip pat nurodoma, kad kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, todėl byla turėjo būti perduota prokurorui. Teismas nesvarstė galimybės P. B. inkriminuoti nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas teigia, kad nėra įrodyti objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai.
Be to, remiantis BPK 255, 256 straipsniais teigiama, kad perkvalifikuojant P. B. inkriminuotą veiką į sunkesnę, t. y. iš BK 157 straipsnio 1 dalies į BK 147 straipsnio 2 dalį, buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas ir padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras prašė Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų J. L., P. B. ir I. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji J. L., P. B. ir I. K. bei jų gynėjai prašė savo apeliacinius skundus tenkinti, Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo M. D. gynėjas prašė Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės, nuteistųjų J. L., P. B. ir I. K. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai ar nutartys. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Tiek Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliaciniame skunde, tiek nuteistųjų J. L., P. B. ir I. K. gynėjo apeliaciniuose skunduose, ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistųjų J. L., I. K., P. B. ir išteisintojo M. D., teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.
Motyvuojamoji dalis
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, J. D. ir N. V. atžvilgiu
Skundžiamu nuosprendžiu J. L., I. K. ir P. B. nuteisti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie kartu su nenustatytu asmeniu, siekdami, kad N. V. ir J. D. būtų įtrauktos į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti, įgyti ir laikyti nelaisvėje nukentėjusiąsias darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodami nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. pažeidžiamumu, t. y. jų sunkia materialine padėtimi, negalėjimu aktyviai priešintis, išreikšti nesutikimą, kadangi jautė pagrįstą baimę dėl savo gyvybės, bei panaudodami apgaulę, t. y. žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje N. V. ir J. D.. Tuo tarpu M. D. dėl šios nusikalstamos veikos skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
J. L. ir I. K. veika apėmė N. V. ir J. D. užverbavimą vykti į Daniją, t. y. melagingai telefonu įkalbėjus, pažadant nukentėjusiosioms tuo metu dirbusioms konsumatorėmis Italijoje geriau apmokamą konsumatorių darbą Danijoje, nugabenimą į Daniją bei perleidimą P. B. ir nenustatytam asmeniui (pagal kaltinimą M. D.). P. B. ir pagal kaltinimą M. D. veika apėmė N. V. ir J. D. įgijimą, pasitikus jas oro uoste, nugabenimą į gyvenamąją vietą, psichinės prievartos ir grasinimų panaudojimą, grasinant išvežti albanams jeigu nukentėjusiosios atsisakys dirbti, tokiu būdu atimant galimybę priešintis, N. V. ir J. D. laikymą nelaisvėje siekiant pasipelnyti iš jų prostitucijos.
Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl J. L., I. K. ir P. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos J. D. ir N. V. atžvilgiu, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais dėl šios nusikalstamos veikos, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismo išvados paremtos išsamiu įrodymų vertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, skundžiamame nuosprendyje aiškiai ir išsamiai argumentuota, kodėl teismas vadovavosi vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmetė, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų. Tačiau skundžiamo nuosprendžio dalis dėl M. D. išteisinimo yra neteisėta ir nepagrįsta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus dėl M. D., padarė neteisingas ir bylos duomenims prieštaraujančias išvadas, jog neva byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neginčytinai patvirtinančių M. D. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
BK 147 straipsnyje numatyta atsakomybė už prekybą žmonėmis. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus laisvę. Veika kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje numatytas nusikaltimas, jei nustatoma bent viena straipsnio dispozicijoje numatyta alternatyvi nusikalstama veika ir bent vienas nukentėjusiojo asmens valios palenkimo būdas tam, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos. BK 147 straipsnis iš dalies konkuruoja su BK 307 straipsniu, kuriame numatyta atsakomybė už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Pagrindinis šių nusikalstamų veikų skirtumas yra tas, kad BK 307 straipsnyje nurodyti nusikalstami veiksmai su nukentėjusiu asmeniu atliekami šio sutikimu. Asmens sutikimas pagal BK 307 straipsnį turi būti savanoriškas ir duotas gerai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes. Sutikimas, duotas dėl bet kurio iš BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytų asmens valios palenkimo būdų poveikio, nelaikomas savanorišku ir duotu suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes.
J. L. kaltės dėl jai inkriminuotos veikos nepripažino, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu teigė, kad J. D. ir N. V. važiuoti į Daniją dirbti prostitutėmis neverbavo, per prievartą į Daniją negabeno, o Danijoje nukentėjusiosios nebuvo laikomos nelaisvėje. Nuteistoji nurodė, kad J. D. ir N. V. pačios susirado darbą Danijoje, tik paprašė nupirkti bilietus iš Italijos. I. K. parodė, kad tik padėjo nukentėjusiosioms susirasti darbą Italijoje, o apie nukentėjusiųjų darbą Danijoje nieko nežino. Tuo tarpu P. B. teigia, kad nukentėjusiųjų nepažįsta, jų nėra matęs, jokių jam inkriminuotų veiksmų neatliko, be to, nukentėjusiosios Danijoje nebuvo laikomos prievarta, turėjo savo asmens dokumentus, galėjo laisvai judėti, bendrauti su kitais žmonėmis, jos pačios pasirinko tokį pragyvenimo šaltinį.
Nors nuteistieji savo kaltę neigia ir pateikia savo byloje nustatytų aplinkybių vertinimą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų parodymus, jog jie neva nepadarę veiksmų, atitinkančių BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Apeliaciniuose skunduose byloje surinkti įrodymai vertinami selektyviai, išskirtinai remiamasi nuteistųjų pateiktais paaiškinimais, neanalizuojant byloje surinktų įrodymų visumos bei nepagrįstai nukentėjusiųjų parodymus vertinant kaip nepatikimus. Aukščiau išdėstyti nuteistųjų paaiškinimai dėl bylos aplinkybių prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma neginčytinai patvirtina nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistųjų J. L. ir I. K. parodymai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu buvo nenuoseklūs, keitėsi.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų J. D. ir N. V. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu dėl esminių bylos aplinkybių buvo nuoseklūs ir sutapo. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad J. D. ir N. V. būtų suinteresuotos bylos baigtimi, dėl ko galėtų duoti nuteistiesiems nepalankius parodymus.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad J. L. ir I. K. interneto tinklapyje pasiūlė J. D. ir N. V. vykti dirbti į Italiją konsumatorėmis ir kad nukentėjusiosios, sutikusios su nuteistųjų pasiūlymu, buvo išvežtos į Italiją, iš kur po kurio laiko pervežtos į Daniją dirbti prostitutėmis.
Nors pagal kaltinimą nuteistųjų veika neapima J. D. ir N. V. išvežimo į Italiją dirbti konsumatorėmis, tačiau aplinkybės, susijusios su darbu Italijoje, turi esminės reikšmės nustatinėjant inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, kadangi iš jų galima spręsti ne tik apie J. L. ir I. K. veiksmų bendrumą, bet ir pasinaudojimą nukentėjusiųjų padėtimi.
Nukentėjusioji J. D. parodė, kad bendraudama su J. L. dėl darbo Italijoje šiai nurodė, jog augina vaiką, neturi pinigų kelionei. Nukentėjusioji N. V. taip pat bendraudama dėl darbo Italijoje nurodė auginanti vaiką, neturinti pinigų kelionei, gyvenanti iš pašalpų. Be to, sunkią nukentėjusiųjų materialinę padėtį patvirtino pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti A. D., I. S., A. A., A. S., D. S.. Nuteistosios neneigė nurodytų bendravimo su nukentėjusiomis aplinkybių, be to, pačios sumokėjo ne tik už nukentėjusiųjų kelionę iš Lietuvos į Italiją ar iš Italijos į Daniją, bet net pervedė pinigų kelionei autobusu į Vilnių. Iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, jog J. L. ir I. K. neabejotinai buvo žinoma sunki nukentėjusiųjų materialinė padėtis.
Tiek J. D., tiek N. V. parodė, kad nuvykus į Italiją dirbti konsumatorėmis, tikrosios darbo sąlygos visiškai neatitiko žadėtųjų, dėl to iš vieno klubo po kelių dienų jos buvo pervežtos į kitą klubą, kur paaiškėjo, jog iš jų atlyginimo bus išskaičiuojamas 10 eurų užmokestis J. L. ir I. K., taip pat kitos pinigų sumos, nors tokios sąlygos joms sutinkant važiuoti į Italiją nebuvo nurodytos, dėl ko J. D. ir N. V. praktiškai negalėjo užsidirbti tiek, kiek buvo žadėta, bei dėl to skundėsi J. L. ir I. K.. Nors J. L. ir I. K. nukentėjusiųjų skundus dėl darbo sąlygų įvardino kaip „lengvesnių pinigų“ prašymą, tačiau nukentėjusiųjų nusiskundimų negalima tapatinti su prašymu surasti kitokio pobūdžio darbą nei jos buvo sutikusios dirbti vykdamos į Italiją. Kita vertus, nukentėjusiųjų skundai dėl nepasitvirtinusių darbo sąlygų rodo, kad dėl sunkios materialinės padėties nukentėjusiosioms buvo svarbu uždirbti būtent tiek, kiek joms buvo pažadėjusiosios J. L. ir N. V.. Dėl išdėstytų aplinkybių galima daryti išvadą, jog dirbdamos Italijoje J. D. ir N. V. buvo pažeidžiamos dėl sunkios materialinės padėties ir tai buvo žinoma nuteistosioms.
Pažymėtina, kad nors I. K. teisiamajame posėdyje teigė nieko nežinanti apie J. D. ir N. V. darbą Danijoje, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo parodžiusi, jog J. D. skambino iš Italijos ir skundėsi dėl darbo sąlygų. Paneigdama I. K. parodymus J. L. taip pat parodė, kad nukentėjusiosios pastoviai skambinėjo tiek jai, tiek I. K.. Nukentėjusiosios kategoriškai paneigė J. L. ir I. K. teiginius neva jos pačios susirado kitą darbą Danijoje ir prašė nupirkti bilietus į Daniją, kaip jau buvo minėta, nukentėjusiosios tik išsakė nusiskundimus dėl darbo sąlygų. J. D. ir N. V. parodė, kad joms darbą Danijoje pasiūlė nuteistosios. Šią aplinkybę patvirtina ir J. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad į jos internetinį tinklapį kreipėsi asmuo, prisistatęs „P.“, kuris klausė, ar ji neturinti merginų prostitutės darbui, o ji pasiūliusi J. D. ir N. V.. Nors šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus J. L. neigia, neva jie buvo išgauti naudojant spaudimą, pasinaudojant prasta jos savijauta, tačiau liudytojo apklausos protokole J. L. dėl apklausos nenurodė jokių pretenzijų. Nukentėjusiosioms nebuvo atskleista, kad Danijoje jos turės dirbti prostitutėmis. Nukentėjusiosios nuosekliai teigė, jog joms buvo pažadėtas tokio pat pobūdžio darbas kaip ir Italijoje, t. y. konsumatorių, tik už didesnį atlyginimą. Tai buvo esminė aplinkybė, lėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimą vykti į Daniją.
Iš aukščiau aptartų aplinkybių daroma išvada, kad skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog J. L. ir I. K. nukentėjusiąsias J. D. ir N. V. įkalbėjo vykti į Daniją pasinaudodamos jų pažeidžiamumu, pasireiškusiu sunkia materialine padėtimi, bei panaudodamos apgaulę, t. y. pažadėjusios gerai apmokamą konsumatorių darbą.
Nors nukentėjusiosios negalėjo tiksliai nurodyti, ar J. L., ar I. K. pasiūlė darbą Danijoje, tačiau iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad dėl darbo Danijoje abi nuteistosios iš esmės vienu metu bendravo tiek su J. D., tiek su N. V., todėl veikos kvalifikavimui neturi esminės reikšmės tai, kuri iš nuteistųjų pirmoji pasiūlė nukentėjusiosioms darbą Danijoje, šiuo atveju svarbu tai, kad abi nuteistosios buvo suinteresuotos išvežti J. D. ir N. V. į Daniją dirbti prostitutėmis ir iš to gauti naudos. Nuteistųjų suinteresuotumą išnaudoti nukentėjusiąsias patvirtina ir tai, jog J. L. ir I. K. gaudavo tam tikrą sumą nuo J. D. ir N. V. uždirbtos sumos. Tai, kad J. L. telefonu prašė N. V. padiktuoti nustatytas teikiamų lytinių paslaugų kainas, irgi rodo J. L. suinteresuotumą gauti naudos iš J. D. ir N. V. prostitucijos. Apeliacinio skundo argumentus, kad I. K. veikla apsiribojo tik norinčių dirbti Italijoje konsumatorėmis merginų paieška, paneigia užfiksuoti I. K. telefoniniai pokalbiai, kuriuose ji kartu su J. L. aptarinėja galimybes išvežti merginas į tokias šalis kaip Graikija, Anglija. Be kita ko, I. K. ryšį su nukentėjusiųjų verbavimu ir išvežimu į Daniją patvirtina užfiksuotas 2011 m. vasario 9 d., 20.32 val., telefoninis pokalbis tarp I. K. ir N. V., kurio metu N. V. daromas spaudimas ieškoti merginų, kurios sutiktų vykti darbui į užsienį, N. V. perklausus, ar reikia merginų į Italiją, I. K. patikslina, kad reikia ir ten, ir ten, t. y. ir į Italiją, ir į Daniją. Atsižvelgiant į tai, kad J. L. ir I. K. veikė bendrai turėdamos tikslą išnaudoti nukentėjusiąsias Danijoje, todėl abiem nuteistosioms pagrįstai buvo inkriminuotas nukentėjusiųjų gabenimas į Daniją, nors byloje nustatyta, jog lėktuvo bilietus į Daniją nukentėjusiosioms nupirko J. L. sutuoktinis, bei nukentėjusiųjų perleidimas Danijoje veikusiems asmenims.
Nukentėjusiosios parodė, kad atskridus į Daniją jas oro uoste pasitiko du vaikinai, kurių pravardės „P.“ ir „M.“, važiuojant automobilyje vaikinai atskleidė, jog joms reikės verstis prostitucija. J. D. parodė, kad vaikinai iš karto pasakė, jog nevykdant jų nurodymų nukentėjusiąsias perduos albanams, apie tai nukentėjusiosioms buvo nuolatos primenama, kai jos buvo tikrinamos, ar dirba. N. V. parodė, kad nuvykus į jų gyvenamąją vietą, vaikinai, aiškindami nukentėjusiosioms vertimosi prostitucija sąlygas, akcentavo tai, kad jos bus stebimos, nuolatos tikrinamos ir kad nebandytų bėgti. Tokie veiksmai vertinami kaip psichologinio smurto naudojimas, dėl ko nukentėjusiosios pagrįstai bijojo dėl savo gyvybės, sveikatos. Tai, kad nukentėjusiosios buvo įbaugintos, patvirtina nukentėjusiųjų elgesys stengiantis sutikti su visais joms duodamais nurodymais, jiems neprieštarauti. Nukentėjusiosioms buvo nurodyta, kad iš gyvenamosios vietos gali išeiti tik po vieną, bent viena iš jų turi nuolatos aptarnauti klientus. Todėl skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog Danijoje nukentėjusiosios buvo prievarta laikomos nelaisvėje. Pažymėtina, kad asmens laisvės suvaržymas konstatuojamas ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiųjų laikymo nelaisvėje nepaneigia tai, jog nukentėjusiosioms buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė – iš jų nebuvo atimti asmens dokumentai, jos turėjo mobiliuosius telefonus, galėjo bendrauti su artimaisiais.
Nors P. B. savo kaltę neigia, tačiau byloje yra surinkta pakankamai įrodymų neginčytinai patvirtinančių, jog nukentėjusiųjų „P.“ įvardintas asmuo buvo būtent P. B.. Nukentėjusiosios parodė, kad važiuojant automobilyje jas pasitikę vaikinai parodė savo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, „P.“ asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas buvo išduotas N. B. vardu, bet dokumente esančioje nuotraukoje buvo pavaizduotas ne „P.“, tuo tarpu „M.“ asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas buvo išduotas D. vardu. Iš šios aplinkybės galima spręsti, jog siekdami neatskleisti savo tikrosios tapatybės nukentėjusiąsias įgiję asmenys rodė ne savo vardu išduotus asmens dokumentus. Tiek J. D., tiek N. V. jau po pirmosios apklausos parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino P. B. kaip asmenį, prisistačiusį „P.“. Apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad atpažinimo metu gauti duomenys negali būti pripažinti įrodymais, bet neįvardijama, dėl kokių padarytų pažeidimų šių duomenų negalima pripažinti įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, jokių pažeidimų P. B. atpažinimo iš nuotraukos metu nebuvo padaryta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis. Tuo labiau, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl P. B. atitinka kitus byloje surinktus duomenis. Iš Danijos Karalystės pagal teisinės pagalbos prašymą gautų duomenų matyti, kad J. D. nurodytas „P.“ telefono numeris sutampa su Danijos Karalystėje tuo metu N. B. naudotu telefono numeriu. Kadangi byloje nustatyta, jog P. B. naudojosi N. B. asmens tapatybės dokumentu, be to, Danijos Karalystės teisėsaugos pareigūnai buvo surinkę duomenų, kad N. B. naudojosi automobiliu, registruotu P. B. sutuoktinės vardu, todėl daroma išvada, kad Danijos Karalystės teisėsaugos pareigūnų nurodomas N. B. ir P. B. yra tas pats asmuo.
Pagal kaltinimą P. B., įgydamas nukentėjusiąsias, jas gabendamas ir laikydamas nelaisvėje, veikė kartu su M. D., kuris skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas neįrodžius, jog jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai M. D. kaltę patvirtinančių duomenų, yra nepagrįsta, teismo išvados dėl M. D. išteisinimo prieštarauja surinktiems byloje įrodymams.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatikimais pripažino J. D. ir N. V. parodymus dėl M. D. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiųjų įsitikinimas, jog Danijoje jas kartu su P. B. pasitikęs „M.“ yra M. D., susiformavo ne iš karto, o palaipsniui. Pažymėtina, kad J. D. ir N. V. iš karto po pirmos apklausos parodymų atpažinti metu atpažino M. D. kaip asmenį kartu su P. B. jas pasitikusį Danijoje. Objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti nukentėjusiųjų parodymais dėl M. D. veikimo kartu su P. B., taip pat M. D. atpažinimu, kaip ir dėl kitų nuteistųjų šiame nusikalstamos veikos epizode, nėra. Vien tai, kad N. V. parodė anksčiau galimai su M. D. bendravusi internetiniame pažinčių portale, o J. D. nurodė, kad M. D. jai iš karto pasirodė pažįstamas iš matymo, kadangi gyveno tame pačiame name su buvusiu jos sutuoktiniu, nesudaro pagrindo abejoti atpažinimo teisingumu, manyti, jog nukentėjusiosios galėjo M. D. sumaišyti su kitu asmeniu.
Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad nėra nustatytos M. D. sąsajos su J. D. mobiliojo ryšio telefone išsaugotu telefono numeriu, kuriuo naudojosi jas pasitikęs „M.“. Nors Danijos Karalystės teisėsaugos pareigūnai nesurinko duomenų, koks asmuo naudojosi šiuo numeriu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nuoseklių nukentėjusiųjų parodymų pakanka, jog būtų galima konstatuoti, kad tai buvo M. D..
Taip pat skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad M. D. negalėjo nukentėjusiosioms rodyti savo asmens tapatybės dokumento, nes šis neva buvo prarastas. Visų pirma, pažymėtina, kad pagal nukentėjusiųjų parodymus M. D. rodė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuriame buvo nurodytas D. vardas, t. y. M. D. kaip ir P. B. naudojosi kito asmens vardu išduotu dokumentu. Be to, pirmosios instancijos teismas nepatikrino M. D. iškeltos versijos, jog jis nusikalstamų veikų padarymo metu buvo praradęs savo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Kaip matyti iš byloje esančių M. D. asmens duomenų, M. D. asmens tapatybės kortelė paskelbta negaliojančia nuo 2011 m. vasario 18 d., o pasas – nuo 2011 m. kovo 14 d. (t. 11, b. l. 33), tai neatitinka M. D. pasakojimo, kad jis iš karto pranešęs apie iš jo 2011 m. sausio 18 d. pavogtą asmens tapatybės kortelę ir apie 2008 metais dingusį pasą.
M. D. banko sąskaitos išrašai ir iš M. D. darbovietės gauti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nepaneigia aukščiau aptartų aplinkybių visumos vertinimo metu padarytos išvados dėl M. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką. Nors iš banko sąskaitos išrašų matyti, kad tuo metu, kai buvo padaryta nusikalstama veika, buvo vykdomos finansinės operacijos M. D. priklausančia mokėjimo kortele, tačiau tai nepatvirtina fakto, jog būtent M. D. naudojosi jo vardu išduota mokėjimo kortele. Tuo tarpu iš M. D. darbovietės pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra nepasirašyti, todėl nelaikytini patikimais įrodymais, o galimai kartu su M. D. dirbusių asmenų teisme apklausti nebuvo galimybės, nes iš Jungtinės Karalystės buvo gauta informacija, jog įmonė, kurioje dirbo nuteistasis, likviduota. Liudytojais apklaustų V. D., R. Š. ir N. D. parodymų taip pat negalima laikyti patikimais, kadangi šie asmenys yra M. D. artimieji ir dėl to suinteresuoti duoti M. D. palankius parodymus.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, paneigiančias pirmosios instancijos teismo išvadas dėl M. D. išteisinimo, bei vadovaujantis nuosekliais, vienas kitą papildančiais J. D. ir N. V. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu atliktais asmens atpažinimo iš nuotraukos veiksmais, teisėjų kolegijos nuomone, M. D. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos J. D. ir N. V. atžvilgiu yra neginčytinai įrodyta.
Byloje pagrįstai nustatyta, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Šioje byloje aktualu yra tai, kad įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Pagal formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog J. L. ir I. K. galimai nebuvo susitikusios su P. B., taip pat galimai iš pradžių netgi nežinojo, kad P. B. veiks su M. D., tačiau iš nuteistųjų veiksmų matyti, jog jie įgyvendino bendrą nusikalstamą sumanymą, todėl tai nepaneigia nuteistųjų kaip bendrininkų baudžiamosios atsakomybės. Iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, jog J. L. atsiliepė į P. B. užklausimą dėl merginų prostitucijai ir kartu su I. K. įkalbėjo į Daniją vykti J. D. ir N. V., nugabeno jas į Daniją, kur nukentėjusiąsias perėmė P. B. su M. D., kurie nukentėjusiąsias laikė nelaisvėje norėdami išnaudoti. Byloje yra užfiksuota J. L. SMS žinutė J. D., kurioje ji klausia, ar ne P. B. ir M. D. sumušė N. V., iš ko galima spręsti, kad nusikalstamos veikos metu J. L. ir I. K. tapo žinoma, kam Danijoje buvo perleistos J. D. ir N. V.. Taigi, tiek Lietuvoje veikusios J. L. ir I. K., tiek Danijoje veikę P. B. ir M. D. suvokė, kad dalyvauja bendroje nusikalstamoje veikoje, atlieka dalį bendram nusikalstamam ketinimui įgyvendinti būtinų veiksmų ir taip prisideda prie bendro nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo – turtinės naudos iš J. D. ir N. V. prostitucijos gavimo, bei norėjo taip veikti. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistųjų bendri veiksmai darant nusikalstamą veiką atitiko BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkų grupės požymius.
Esant tokioms aplinkybėms skundžiamo nuosprendžio dalis dėl M. D. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį naikinama ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Taigi, byloje nustatyta, jog J. L., I. K., P. B. ir M. D. 2011 metais nuo sausio mėnesio pabaigos iki vasario mėnesio 5 dienos, siekdami, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti, įgyti ir laikyti nelaisvėje N. V. ir J. D. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodami nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. pažeidžiamumu, t. y. jų sunkia materialine padėtimi, negalėjimu aktyviai priešintis, išreikšti nesutikimą, kadangi jautė pagrįstą baimę dėl savo gyvybės, bei panaudojant apgaulę, t. y. žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje N. V. ir J. D., o būtent:
J. L. ir I. R. skambino telefonu N. V. ir J. D., dirbusioms konsumatorėmis Italijos Respublikoje Cereaja mieste, melagingai pažadėjusios geriau apmokamą konsumatorių darbą Danijoje, įkalbėjo jas ir tokiu būdu užverbavo vykti į Daniją. Po to J. L. ir I. R. nugabeno jas iš Italijos į Daniją ir perleido P. B. ir M. D.. Tai yra G. L. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas) užsakė bei nupirko lėktuvo bilietus skrydžiui iš Italijos į Daniją, kuriuos nukentėjusios atsiėmė Italijos oro uoste ir 2011 m. vasario 2 d. nuskrido į Daniją, kur jas pasitiko P. B. su M. D.. Tokiu būdu P. B. ir M. D. nukentėjusiąsias įgijo, nugabeno jas į gyvenamąją patalpą adresu (duomenys neskelbtini), bei panaudodami psichinę prievartą ir grasinimus jų atžvilgiu, grasindami išvežti albanams, jeigu jos atsisakys dirbti, tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, siekdami pasipelnyti iš N. V. ir J. D. prostitucijos, laikė jas nelaisvėje nuomojamame name adresu (duomenys neskelbtini), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 5 d.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, M. B. ir K. B. atžvilgiu
Skundžiamu nuosprendžiu J. L., I. K., P. B. nuteisti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie ir nenustatytas asmuo, siekdami, kad M. B. ir K. B. būtų įtrauktos į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti ir įgyti M. B. ir K. B. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, t. y. jų sunkia materialine padėtimi, bei apgaule, t. y. žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje K. B. ir M. B.. Tuo tarpu M. D. dėl šios nusikalstamos veikos skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Šiame nusikalstamos veikos epizode J. L. ir I. K. veika apėmė M. B. ir K. B. užverbavimą, t. y. įkalbėjimą vykti į Daniją dirbti prostitutėmis, panaudojant apgaulę – melagingai pažadant gerai apmokamą prostitutės darbą Danijoje, bei pasinaudojant nukentėjusiųjų pažeidžiamu, t. y. sunkia materialine padėtimi, gabenimą į Daniją ir perleidimą P. B. ir nenustatytam asmeniui (pagal kaltinimą M. D.). P. B. ir pagal kaltinimą M. D. veika apėmė M. B. ir K. B. įgijimą, gabenimą į gyvenamąją vietą ir laikymą nelaisvėje siekiant pasipelnyti iš nukentėjusiųjų prostitucijos.
Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus daroma išvada, kad su šia nusikalstama veika susiję įrodymai įvertinti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, šioje bylos dalyje esminių BPK pažeidimų nenustatyta, nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais padarę BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o M. D. pagrįstai išteisintas pagal jam pareikštą kaltinimą neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Nuteistoji J. L. kaltės nepripažino ir parodė, kad K. B. ir M. B. į Daniją važiavo savo noru, pačios pasirinko tokio pobūdžio darbą. I. K. parodė, kad tik nuvežė J. L. į susitikimą su nukentėjusiomis, sėdėdama automobilyje klausėsi muzikos ir negirdėjo, kas buvo kalbama, pokalbyje nedalyvavo. P. B. teigia, kad su nusikalstama veika nėra susijęs, nukentėjusiųjų nepažįsta, be to, nukentėjusiosios Danijoje nebuvo laikomos per prievartą.
Nors nuteistieji savo kaltę neigia, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė aukščiau išdėstytus nuteistųjų parodymus ir vadovavosi nukentėjusiųjų K. B. ir M. B. parodymais. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima manyti, jog nukentėjusiosios yra suinteresuotos bylos baigtimi ir dėl to duoda nepalankius nuteistiesiems parodymus. J. L. teiginiai, jog K. B. ir M. B. buvo prigąsdintos tyrėjų yra niekuo nepagrįsti, pačios nukentėjusiosios nenurodė, kad joms būtų buvęs daromas spaudimas. Nukentėjusiųjų parodymai, kiek jie susiję su J. L., I. K. ir P. B. veiksmais, nuo pat pirmos apklausos momento buvo nuoseklūs ir nekito, todėl nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosiomis.
Pažymėtina, kad šioje nusikalstamoje veikoje nuteistiesiems nebuvo inkriminuotas apgaulės panaudojimas neatskleidžiant siūlomo darbo pobūdžio. Pagal nuteistosios J. L., nukentėjusiųjų K. B. ir M. B. parodymus, nukentėjusiosioms buvo leista pasirinkti tarp darbo konsumatore Italijoje ar lytinių paslaugų teikimo Danijoje, nukentėjusiosios pačios pasirinko prostitutės darbą Danijoje. Bet darbo pobūdžio atskleidimas nešalina nuteistųjų kaltės pasinaudojus nukentėjusiųjų pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties ar panaudojus apgaulę nurodant tikrovės neatitinkančias darbo prostitute sąlygas.
Nukentėjusiosios parodė, kad tuo metu, kai joms buvo siūlomas prostitučių darbas Danijoje, jos darbo neturėjo. M. B. buvo nepilnametė, su vyru augino vaiką, gyvendavo iš pašalpų, kurių, pasak nukentėjusiosios, vos užtekdavo maistui. K. B. nurodė tuo metu kito pajamų šaltinio neturėjusi. Kadangi nukentėjusiosios neturėjo pinigų kelionei į Daniją, todėl visas kelionės išlaidas padengė nuteistosios, iš ko galima spręsti, jog joms buvo žinoma nukentėjusiųjų sunki materialinė padėtis. Su nukentėjusiomis buvo pasirašytos sutartys, kuriose nukentėjusiosios patvirtino esančios skolingos J. L. po 2 000 litų. Atsižvelgiant į sunkią nukentėjusiųjų materialinę padėtį, dėl kurios tokių pinigų nukentėjusiosios negalėtų sumokėti, daroma išvada, kad pasirašant sutartis buvo pasinaudota nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, taip siekiant apsunkinti nukentėjusiosioms galimybę atsisakyti nuteistųjų pasiūlyto darbo. Pažymėtina, kad būtent bijodama grįžti nieko neužsidirbusi bei neturėdama iš kur grąžinti J. L. skolą, M. B. atsisakė siūlymo grįžti namo ir pasiliko Danijoje.
Be to, iš bylos aplinkybių matyti, kad įkalbinėjant nukentėjusiąsias vykti dirbti prostitutėmis į Daniją buvo panaudota ir apgaulė, žadant gerai apmoką darbą, nors iš tikrųjų nukentėjusiosios praktiškai neturėjo galimybių užsidirbti. Nukentėjusiosios parodė, kad didžiąją dalį uždirbtų pinigų jos turėjo atiduoti Danijoje jas prižiūrėjusiam P. B. ir jo bendrininkui. Atvykus į Daniją, nukentėjusiosioms P. B. paaiškino, jog joms liks 30 procentų uždarbio, nors pokalbio su J. L. ir I. K. metu buvo žadama, kad liks pusė uždarbio. Taip pat K. B. teigimu ji buvo uždirbusi 18 000 kronų, bet jai buvo duota parsivežti tik 2 000 kronų.
Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog nepaisant to, kad nuo nukentėjusiųjų nebuvo slepiama, jog joms reikės dirbti prostitutėmis, tačiau dėl pasinaudojimo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir panaudotos apgaulės nukentėjusiųjų sutikimas dirbti joms pasiūlytą darbą negali būti vertinamas kaip savanoriškas.
Apeliaciniame skunde, neigiant I. K. kaltę, tvirtinama, jog jos veiksmai apsiribojo tik J. L. atvežimu susitikti su nukentėjusiomis, neva I. K. neturėjo tikslo jų išnaudoti, pelnytis iš jų prostitucijos. Tokie nuteistosios paaiškinimai paneigti ankstesnėje nuosprendžio dalyje aptartais užfiksuotais telefoniniais pokalbiais su J. L., iš kurių matyti, kad nuteistosios veikė bendrai – kartu ieškojo merginų darbui Italijoje, Danijoje, Graikijoje, dalinosi merginų kontaktiniais duomenimis, taip pat iš pokalbių galima suprasti, kad turtinę naudą iš merginų darbo gaudavo abi nuteistosios. Be to, K. B. parodė, kad automobilyje vykusiame pokalbyje dalyvavo ir I. K., nors parodymuose ir nebuvo detalizuota kaip pasireiškė I. K. dalyvavimas pokalbyje, taip paneigdama I. K. paaiškinimus, jog ji neva klausėsi muzikos ir negirdėjo vykstančio pokalbio. I. K. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje patvirtina ir tai, kad ji kartu su J. L. vežė nukentėjusiąsias iki mikroautobuso, kuriuo jos išvyko į Daniją. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad I. K. ir J. L. savo veiksmais siekė bendro tikslo – įkalbėti ir išvežti nukentėjusiąsias dirbti į Daniją prostitutėmis, už ką pagrįstai buvo nuteistos.
Taip pat pagrįstai dėl K. B. ir M. B. įgijimo, gabenimo ir laikymo nelaisvėje buvo nuteistas P. B.. Nuteistojo kaltė įrodyta nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais. Nukentėjusiosios parodė, kad Danijoje jas pasitiko asmuo vardu „P.“, kuris jas nuvežė iki gyvenamosios vietos, išaiškino darbo sąlygas (koks procentas liks nuo uždirbtų pinigų, kad jos negali abi vienu metu išeiti ar ilsėtis, viena iš jų visada turi būti pasiruošusi priimti klientus ir kt.). Nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu atpažino P. B. kaip asmenį, pasitikusį jas Danijoje. Nors P. B. tvirtina, kad jo atpažinimas iš nuotraukos atliktas neteisėtai ir negali būti pripažintas įrodymu, tačiau tokie deklaratyvūs teiginiai nepaneigia teisėtai surinktų ir ištirtų įrodymų. Susipažinus su ikiteisminio tyrimo metu atliktų asmens atpažinimo iš nuotraukos protokolais, nenustatyta, jog atliekant šiuos procesinius veiksmus būtų padaryta BPK pažeidimų, dėl kurių šių veiksmų metu gautais duomenimis nebūtų gali remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
P. B. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad vertinant dėl jo byloje surinktus įrodymus buvo pažeisti nešališkumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principai, nes M. D. esant tiek pat surinktų duomenų dėl jo kaltės buvo išteisintas. Priešingai, skirtingų procesinių sprendimų dėl P. B. ir M. D. priėmimas šiame nusikalstamos veikos epizode rodo, kad byla buvo išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų ypatumus. Nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek P. B., tiek M. D. kaltė šiame nusikalstamos veikos epizode buvo įrodinėjama nukentėjusiųjų parodymais ir atpažinimo metu gautais duomenimis, tačiau priešingai nei M. D. atveju, nukentėjusiųjų parodymai dėl P. B. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje buvo nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys.
Nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, jog jie nepagrįstai pripažinti veikę iš anksto susitarusių bendrininkų grupėje. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, iš užfiksuotų telefoninių pokalbių matyti, kad J. L. ir I. K. aktyviai ieškojo merginų, norinčių vykti dirbti į užsienio valstybes, tame tarpe ir į Daniją. Pati J. L. neneigė žinojusi, kad į Daniją vykstančios merginos turėjo dirbti toje pačioje vietoje ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir J. D. bei N. V.. P. B. ryšį su Lietuvoje veikusiomis J. D. ir I. K. patvirtina tai, kad sulaikius nuteistąsias P. B. pervežė Danijoje dirbusią M. B. į kitą vietą, o po kelių dienų išsiuntė į Lietuvą. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, jog J. L., I. K. ir P. B. nusikalstamus veiksmus atliko iš anksto susitarę ir siekdami įgyvendinti bendrą nusikalstamą sumanymą – išvežti į Daniją K. B. ir M. B. bei jas išnaudoti prostitucijai.
Kaip ir nusikalstamos veikos epizode su J. D. ir N. V., šiame nusikalstamos veikos epizode P. B. buvo kaltinamas veikęs kartu su M. D., kuris skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo. Prokurorės apeliaciniame skunde prašant panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl M. D. išteisinimo remiamasi nukentėjusiųjų K. B. ir M. B. parodymais bei atliktu M. D. atpažinimu. Visgi, priešingai nei nusikalstamos veikos J. D. ir N. V. atžvilgiu, šiame nusikalstamos veikos epizode nukentėjusiųjų parodymų dėl M. D. negalima laikyti nuosekliais ir patikimais, tuo pačiu kyla pagrįstų abejonių dėl asmens atpažinimo iš nuotraukos metu gautų duomenų teisingumo. Prokurorės apeliaciniame skunde akcentuojamos išimtinai kaltinimui palankios nukentėjusiųjų parodymų dalys, neatsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl neva M. D. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje kito.
Tiek pirminės apklausos pas tyrėją 2011 m. balandžio 20 d. metu, tiek apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2011 m. gegužės 24 d. metu M. B., duodama išsamius parodymus dėl jos išvežimo ir laikymo Danijoje sąlygų, net neužsiminė apie jokius M. D. atliktus veiksmus. Taip pat M. B. parodymo atpažinti iš nuotraukos metu 2011 m. balandžio 20 d. neatpažino M. D. kaip asmens, veikusio kartu P. B.. Tik apklausiama po pusės metų 2012 m. sausio 18 d. pas tyrėją M. B. nurodė, kad kelis kartus Danijoje pas nukentėjusiąsias buvo atėjęs ir M. D., taip pat M. B. nurodė galinti atpažinti M. D., nors kaip minėta, prieš pusę metų M. D. iš nuotraukos neatpažino. M. B. paaiškino nežinanti, ar gali atpažinti M. D. iš nuotraukos, bet gyvai pamačiusi jį atpažinti galėtų. 2012 m. sausio 19 d. įvykusio atpažinimo metu M. B. atpažino M. D. kaip asmenį, apie kurį davė parodymus. Toks M. B. parodymų apie M. D. nenuoseklumas yra logiškai nepaaiškinamas, nukentėjusioji negalėjo paaiškinti, kodėl kitus nuteistuosius atpažino iš nuotraukos, o apie M. D. prisiminė tik praėjus pusei metų nuo pirmųjų apklausų, be to, nesuprantama, kas sutrukdė nukentėjusiajai atpažinti M. D. iš nuotraukos, kai kitus nuteistuosius nukentėjusioji atpažino, taip pat M. D. iš nuotraukos atpažino kitos nukentėjusiosios J. D. ir N. V.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. B. 2011 m. balandžio 20 d. atpažinti pateiktoje nuotraukoje ir 2012 m. sausio 19 d. atpažinimo metu M. D. išvaizda iš esmės nesiskyrė. Nukentėjusioji K. B. 2011 m. gegužės 23 d. apklausiama pas tyrėją taip pat nieko nenurodė apie M. D. nusikalstamus veiksmus, tačiau kitą dieną pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusioje apklausoje jau prisiminė, kad du kartus matė kartu su P. B. veikusį kitą vaikiną, kurio vardas galimai buvo M.. Atkreiptinas dėmesys, kad ankstesnės pas tyrėją vykusios apklausos metu paklausta, ar pažįsta M. D., nukentėjusioji atsakė tokio asmens nežinanti, be to, tos pačios dienos metu vykusio atpažinimo iš nuotraukos metu nukentėjusioji M. D. neatpažino. Apklausiama tyrėjo 2012 m. sausio 3 d. K. B. jau teigė, kad apie asmenį vardu M. neva prisiminusi, kai per atpažinimą pamatė P. B. nuotrauką, ir šį asmenį vėlgi atpažintų tik pamačiusi gyvai, nors kitus nuteistuosius K. B. iš nuotraukos atpažino.
Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių kyla pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiųjų K. B. ir M. B. parodymų bei atpažinimo patikimumo ir teisingumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje nustatytas abejones aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo M. D. naudai, priešingu atveju būtų pažeista nekaltumo prezumpcija ir iš jos kylanti pareiga kaltininko kaltę įrodyti neginčytinais ir abejonių nekeliančiais įrodymais. M. D. kaltė dėl nusikalstamos veikos K. B. ir M. B. atžvilgiu negali būti preziumuojama remiantis tuo, kad byloje surinkta pakankamai duomenų dėl M. D. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nukentėjusiųjų J. D. ir N. V. atžvilgiu.
Pažymėtina, kad šiame nusikalstamos veikos epizode J. L., I. K. ir P. B. buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 1 dalyje ir BK 157 straipsnio 1 dalyje, bet pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, t. y. nuteisė juos pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu, kurio nuostatas perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką įgyvendino tik iš dalies. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pagal konstitucinę jurisprudenciją bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, tačiau laikantis BPK 256 straipsnio reikalavimų apie tokią galimybę proceso dalyviams turi būti pranešta iš anksto. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas to nepadarė, bet šis procesinis pažeidimas buvo ištaisytas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Prokurorės apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar perkvalifikuojant P. B. nusikalstamą veiką pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nebuvo pažeisti BPK 70 straipsnio reikalavimai, kadangi P. B. Lietuvos Respublikai buvo perduotas pagal Europos arešto orderį, kuriame nusikalstama veika K. B. ir M. B. atžvilgiu buvo kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BPK 70 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. BPK 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje sulaikytas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo perduotas, išskyrus BPK 70 straipsnio 1 dalies 1 – 6 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad BPK 70 straipsnio 1 dalis taikoma tada, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kitą nei buvo perduotas Lietuvos Respublikai nusikalstamą veiką, padarytą iki jo perdavimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje P. B. buvo nuteistas už tą pačią nusikalstamą veiką, už kurią ir buvo perduotas pagal Europos arešto orderį, nusikalstamos veikos aplinkybės (laikas, vieta, būdas ir kita) iš esmės nesikeitė, buvo pakeista tik nusikalstamos veikos kvalifikacija. Kita vertus, P. B. išduotame Europos arešto orderyje aprašant nusikalstamas veikas buvo nurodyta ne tik BK 147 straipsnio 1 dalis, bet ir 2 dalis, todėl nuteisiant P. B. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, jo teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti.
Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai prašoma J. L., I. K. ir P. B. nusikalstamą veiką šiame epizode kvalifikuoti ne pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 1 dalį. Prokurorė prašo taikyti BK 157 straipsnio 1 dalį, kadangi nusikalstamos veikos padarymo metu M. B. nebuvo suėję 18 metų, todėl prokurorės manymu, nuteistiesiems turi būti taikoma už vaiko pirkimą arba pardavimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Su tokiu baudžiamojo įstatymo aiškinimu negalima sutikti. Prokurorės apeliaciniame skunde baudžiamasis įstatymas yra aiškinamas formaliai, suabsoliutinant nukentėjusiosios amžių, toks įstatymo aiškinimas neatitinka nei baudžiamosios teisės esmės, nei tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų, susijusių su vaiko teisių apsauga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Jungtinių tautų organizacijos Vaiko teisių apsaugos konvencijos 1 straipsnio nuostata, jog vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnyje – vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Baudžiamoji atsakomybė už vaiko pirkimą ar pardavimą išskirta atsižvelgiant į tai, kad vaikas yra labiau pažeidžiamas, pats savarankiškai negali priimti sprendimų, įgyti teisių ir pareigų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) savo veiksmais teises ir pareigas sukurti, t. y. veikti savarankiškai, gali asmuo sulaukęs 18 metų (CK 2.5 straipsnio 1 dalis), tačiau to paties straipsnio 2 dalyje yra numatyta išimtis, kai visiškas civilinis veiksnumas suteikiamas ir asmenims, nesulaukusiems 18 metų, t. y. jei įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką anksčiau, nei sueis 18 metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad pagal CK 3.14 straipsnio 4 dalį teismui sprendžiant klausimą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, atsižvelgiama į nepilnamečio psichinę bei psichologinę būklę, turtinę padėtį ir kitas svarbias priežastis. Taigi, suteikiant leidimą sudaryti santuoką nepilnamečiui asmeniui, įvertinama, ar nepilnametis yra pakankamai subrendęs, jog galėtų savarankiškai dalyvauti teisiniuose santykiuose. Nors M. B. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 17 metų, tačiau ji jau buvo sudariusi santuoką, augino vaiką, t. y. buvo pakankamai subrendusi, ką patvirtina ir jai suteiktas leidimas sudaryti santuoką nesulaukus 18 metų, be to, nusikalstamos veikos padarymo metu M. B. iki pilnametystės buvo likę tik 4 mėnesiai. Esant tokioms aplinkybėms, M. B. nelaikytina vaiku baudžiamosios teisės prasme ir už jai padarytą nusikalstamą veiką nėra pagrindo taikyti BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytos specialiosios normos.
Dėl kitų J. L. ir I. K. nusikalstamų veikų
Taip pas skundžiamu nuosprendžiu J. L. ir I. K. nuteistos pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį, o I. K. ir pagal BK 293 straipsnio 1 dalį.
BK 181 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Nusikaltimo sudėtis yra formali, turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos.
Nuteistųjų J. L. ir I. K. veika prievartaujant turtą pasireiškė tuo, jog nuteistosios, veikdamos bendrininkų grupėje, bendrais veiksmais, neturėdamos teisėto pagrindo, panaudodamos psichinę prievartą – grasinimus, atvirai savo naudai vertė N. V. perduoti turtą – 2 600 eurų arba surasti dvi merginas, kurios dirbs prostitutėmis Danijoje, už tariamai patirtas išlaidas už nukentėjusiųjų gyvenamąją vietą Danijoje ir jų keliones išlaidas, bei reikalavo surašyti skolos raštelį, be to, I. K., neturėdama teisėto pagrindo, panaudodama psichinę prievartą – grasinimus, atvirai savo naudai vertė J. D. perduoti savo turtą – 1 050 eurų arba atsiųsti prostitucijai dvi merginas, už tariamai patirtas išlaidas dėl jos pabėgimo iš Danijos.
Nuteistosios iš esmės neneigia reikalavusios iš nukentėjusiųjų pinigų, tačiau teigia tai dariusios, nes nukentėjusiosios neva buvo skolingos už lėktuvo bilietus ir kitas nuteistųjų patirtas išlaidas, taip pat nuteistosios teigia nukentėjusiosioms negrasinusios. Tokie nuteistųjų parodymai pagrįstai buvo pirmosios instancijos teismo atmesti, kadangi jie neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
Pažymėtina, kad nuteistosios neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti iš nukentėjusiųjų kelionės išlaidų atlyginimo, kadangi šios išlaidos susijusios su nusikalstamos veikos įgyvendinimu – nukentėjusiųjų gabenimu iš Italijos į Daniją, kurį apėmė nuteistųjų nusikalstamas sumanymas pasipelnyti iš nukentėjusiųjų prostitucijos. Dėl šios priežasties tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų susidariusių santykių negalima vertinti kaip civilinių, todėl nėra pagrindo nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą.
Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios N. V. parodymais, jog nuteistosios J. L. ir I. K. buvo atvažiavusios pas ją į namus, reikalavo pinigų, o reikalavimui įteisinti N. V. buvo priversta pasirašyti skolos lapelį, kuris buvo rastas pas J. L.. Taip pat nėra pagrindo netikėti J. D. ir N. V. parodymais, kad po to, kai jos grįžo iš Danijos, joms nuolatos skambindavo nuteistosios reikalaudamos pinigų ir gąsdindamos nukentėjusiųjų ieškančiais vaikinais. Šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina kiti bylos duomenys. Iš užfiksuoto J. L. bendravimo su N. V. internetiniame pažinčių tinklapyje matyti, kad J. L. nurodo nukentėjusiosioms džiaugtis, nes ji dar nepasakė jų ieškantiems vaikinams, kur jos gyvena. Taip pat byloje užfiksuoti I. K. telefoniniai pokalbiai su N. V., kurių metu N. V. reikalaujama grąžinti skolą už bilietus arba skolą atidirbti, ar surasti į užsienį važiuojančių merginų, taip pat gąsdinama nukentėjusiųjų ieškančiais vaikinais. Be to, užfiksuotas nuteistųjų J. L. ir I. K. tarpusavio telefoninis pokalbis, kurio metu kalbama apie tai, kad reikia „spausti“ N. V.. Nuteistųjų išsakyti ketinimai atskleisti nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos adresus jų ieškantiems vaikinams, užsiminimas apie tai, kad trečio elgesio varianto negali būti, neabejotinai vertinami kaip psichologinio pobūdžio prievarta – grasinimai.
Turto prievartavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, ir nori taip veikti. Apie kaltininkų tyčios turinį sprendžiama ne vien vadovaujantis kaltininkų parodymais dėl veikos aplinkybių, bet atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. J. L. ir I. K., atvykusios pas N. V., taip pat telefoninių pokalbių su J. D. ir N. V. metu reikalaudamos pinigų, suvokė savo reikalavimo neteisėtumą, nes nei viena iš jų neturėjo teisinio pagrindo tokio pobūdžio reikalavimui. Nuteistųjų tęstinio pobūdžio veiksmai savo neteisėtą reikalavimą grindžiant psichine prievarta, patvirtina nuteistųjų norą veikti neteisėtai. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąsias veikus tiesiogine tyčia. Be to, nuteistųjų bendri veiksmai patvirtina, jog buvo įgyvendinamas bendras nusikalstamas sumanymas, todėl nuteistosios pagrįstai nuteistos už tai, kad veikė bendrininkų grupe.
Pagal BK 302 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką.
J. L. ir I. K. pagal šį straipsnį nuteistos už tai, kad veikdamos bendrininkų grupėje iš N. V. reikalaudamos kaip užstato, jog būtų įvykdyti jų neteisėti reikalavimai, neturėdamos teisėto pagrindo, įgijo N. V. Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę, kurią laikė ir realizavo perduodant M. B..
Nors nuteistosios neigia savo kaltę dėl N. V. asmens tapatybės kortelės įgijimo, laikymo ir realizavimo, tačiau jų kaltė įrodyta N. V., M. B., K. B. parodymais. J. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad N. V. asmens tapatybės kortelės neėmė, tik nusirašė nuo kortelės duomenis. Tokius J. L. parodymus kategoriškai paneigė N. V., kurios parodymais nėra pagrindo netikėti. Nukentėjusioji parodė, kad J. L. perdavė savo asmens tapatybės kortelę kaip užstatą, kad ji įvykdys nuteistųjų J. L. ir I. K. reikalavimus sumokėti jų reikalaujamą pinigų sumą arba suras į užsienį norinčių vykti merginų. Iš M. B. ir K. B. nuoseklių parodymų matyti, kad prieš joms išvykstant į Daniją J. L. perdavė nepilnametei M. B. asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, išduotą N. V. vardu. Nors M. B. ir K. B. J. L. perduotą dokumentą įvardijo kaip pasą, tačiau pagal bylos duomenis N. V. pasas nebuvo išduotas, todėl J. L. galėjo perduoti tik N. V. asmens tapatybės kortelę. Tai, kad N. V. asmens tapatybės kortelė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surasta, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu J. L. prisipažino paėmusi N. V. asmens tapatybės kortelę. I. K. tiek įgyjant N. V. asmens tapatybės kortelę, tiek ją perduodant M. B. veikė kartu su J. L., neteisėtų veiksmų atlikimo metu jos abi siekė bendro tikslo, todėl I. K. pagrįstai pripažinta BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo bendravykdytoja.
BK 293 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje. BK 293 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta pradėjus organizuoti kelionę dispozicijoje įvardytiems tikslams pasiekti. Pažymėtina, kad organizavimas, kaip veika, pasireiškia ne tik veiksmais, kuriais kaltininkas siekia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai išvyktų į užsienį turėdami nelegalių ketinimų. Tai gali būti tokių asmenų paieška, jų kurstymas, raginimas, sąlygų sudarymas išvykti į kitas valstybes (vizų gavimas, paso pagaminimas) dispozicijoje nurodytais tikslais, taip pat pagalba užsienyje tokiems asmenims susirasti nelegalų darbą.
I. K. pagal BK 293 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad organizavo Lietuvos Respublikos pilietę D. K. keliauti į Italiją nelegaliai dirbti. I. K. veika pasireiškė telefoninių pokalbių metu siūlymu D. K. vykti dirbti į Italiją, lėktuvo bilieto į Italiją nupirkimu ir nelegaliu įdarbinimu konsumatore.
Pažymėtina, kad I. K. neneigia faktinių veikos aplinkybių, t. y. jog ji kalbėjosi su D. K. dėl darbo konsumatore Italijoje, surado jai tokio pobūdžio darbą ir nupirko lėktuvo bilietą. I. K. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad tokio pobūdžio veiksmai vertinami kaip organizavimas vykti dirbti nelegalų darbą. Nėra pagrindo sutikti su I. K. gynėjo išsakytu deklaratyviu, niekuo nepagrįstu vertinimu, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nustatytas faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad I. K. veiksmai atitiko BK 293 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik D. K. parodymais, bet ir iš Italijos Respublikos pagal teisinės pagalbos prašymą gautais duomenimis. D. K. parodė, kad I. K. dėl darbo Italijoje iš pradžių bendravo su jos seserimi, bet jai vėliau atsisakius vykti į Italiją, pati D. K. paklausė I. K. dėl darbo sąlygų Italijoje. Nuteistoji I. K. neneigia šių nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių. Taip pat D. K. parodė, kad jai abejojant dėl pasiūlyto darbo Italijoje, I. K. ne kartą jai skambino telefonu ir įkalbinėjo vykti dirbti į Italiją. Nors D. K. nurodė Italijoje pasirašinėjusi kažkokius dokumentus, tačiau pagal teisinės pagalbos prašymą iš Italijos Respublikos gautuose dokumentuose užfiksuoti V. V. J. parodymai, kad su konsumatorėmis dirbančiomis merginomis darbo sutartys nebuvo pasirašomos. Tai, kad su D. K. nebuvo sudaryta darbo sutartis, galima spręsti ir iš to, jog jai išvykstant iš Italijos nebuvo pildomi jokie dokumentai. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad I. K. nuolatos ieškojo merginų, norinčių dirbti konsumatorėmis Italijoje, todėl jai neabejotinai buvo žinoma, kokiomis sąlygomis Italijoje dirba atvežtos merginos.
Dėl bausmių
Prokurorės apeliacinio skundo prašymo dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems nėra pagrindo tenkinti, kadangi šis prašymas paremtas ankstesnėje nuosprendžio dalyje atmestu prašymu perkvalifikuoti nuteistųjų nusikalstamas veikas iš BK 147 straipsnio 2 dalies į BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 157 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, nors nuteistieji jiems paskirtų bausmių apeliaciniuose skunduose neginčijo, tačiau įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl bausmių skyrimo, matyti, kad skiriant nuteistiesiems bausmes buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei pažeistos bausmių skyrimo taisyklės, todėl skundžiamas nuosprendis dalyje dėl bausmių skyrimo J. L., I. K., P. B. keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).
Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni.
Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.
BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta išimtinai vien tik laisvės atėmimo bausmė nuo 4 iki 12 metų, BK 181 straipsnio 1 dalyje – arešto, laisvės atėmimo iki 6 metų bausmės, BK 293 straipsnio 1 dalyje – arešto, laisvės atėmimo iki 7 metų bausmės, o BK 302 straipsnio 1 dalyje – baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki 6 metų bausmės.
J. L., I. K., P. B. ir M. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, išskyrus I. K. nusikalstamą veiką D. K. atžvilgiu, yra ta, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Skundžiamame nuosprendyje nuteistųjų J. L., I. K. ir P. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe taip pat buvo pripažinta tai, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Prokurorės apeliaciniame skunde šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę prašoma nustatyti ir M. D.. Tačiau nusikalstamos veikos, dėl kurių pripažinti kaltais nuteistieji, savo esme yra savanaudiškos, nukreiptos į turtinės naudos gavimą. Darant nusikalstamą veiką, kurios pagrindinis tikslas ir motyvas yra naudos įgijimas, savanaudiškos paskatos, kaip kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nebegali būti taikoma, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas savanaudiškas paskatas sunkinančia nuteistųjų atsakomybę aplinkybe, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko J. L., I. K. ir P. B. nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalinama.
J. L. pripažinta kalta padariusi keturis tyčinius baigtus nusikaltimus, iš kurių du labai sunkūs, du apysunkiai. Nuteistoji anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, psichikos ir priklausomybių ligų įskaitoje neregistruota, nedirbanti, ištekėjusi, augina tris nepilnamečius vaikus.
I. K. pripažinta kalta padariusi penkis tyčinius baigtus nusikaltimus, iš kurių du labai sunkūs, vienas sunkus ir du apysunkiai. Nuteistoji anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, psichikos ir priklausomybių ligų įskaitoje neregistruota, ištekėjusi, augina mažametį vaiką, dirbanti.
P. B. pripažintas kaltu padaręs du baigtus tyčinius nusikaltimus, priskiriamus labai sunkių nusikaltimų kategorijai. P. B. anksčiau teistas, nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, psichikos ir priklausomybių ligų įskaitoje neregistruotas, nedirbantis, nors turi du vaikus, tačiau yra išsituokęs.
M. D. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. M. D. anksčiau teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, psichikos ir priklausomybių ligų įskaitoje neregistruotas, iki sulaikymo dirbo Jungtinėje Karalystėje.
Nuteistieji neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės skyrimui, taip pat nėra pagrindo jiems skirti švelnesnes bausmes nei numatyta sankcijoje pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kadangi byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju tokios aplinkybės kaip teigiama kaltininko asmenybė, šeiminės padėtis ir pan. įvertinamos individualizuojant bausmę straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribose.
Įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išvardijo visas J. L. ir I. K. bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes ir parinko tinkamą už kiekvieną nusikalstamą veiką skiriamos bausmės rūšį, tačiau spręsdamas dėl bausmių dydžio neteisingai įvertino bylos aplinkybes, dėl ko nuteistosioms paskyrė per griežtas bausmes. J. L. ir I. K. charakterizuojamos iš esmės teigiamai, jos anksčiau neteistos, yra sukūrusios šeimas, augina vaikus. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės kartu su kitomis aukščiau nurodytomis reikšmingomis bausmės skyrimui aplinkybėmis, sudaro pagrindą manyti, jog bausmės tikslai nuteistosioms bus pasiekti paskyrus savo dydžiu mažesnes bausmes. Taip pat įvertintina ir tai, kad buvo pašalinta viena nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į išdėstytą, nuteistosioms už nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje, skirtinos minimalios ir artimos minimaliai ribai laisvės atėmimo bausmės, tuo tarpu už kitas nusikalstamas veikas skiriamų arešto bausmių dydis nustatomas artimas bausmės vidurkiui.
Tuo tarpu nuteistieji P. B. ir M. D. charakterizuojami neigiamai, dėl ankstesnių teistumų galima pagrįstai manyti, jog jie yra linkę nusikalsti. Atsižvelgiant į tai ir kitas aukščiau nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat įvertinus tai, kad buvo pašalinta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, P. B. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje, skiriamos nežymiai už sankcijos vidurkį mažesnės laisvės atėmimo bausmės. Taip pat nežymiai už sankcijos vidurkį mažesnė laisvės atėmimo bausmė, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skiriama ir M. D..
Dėl kitų nuosprendžio klausimų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Pripažinus M. D. kaltu dėl bendrai su J. L., I. K. ir P. B. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiųjų J. D. ir N. V. atžvilgiu, yra teisinis pagrindas nukentėjusiųjų reikalaujamą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą priteisti ir iš M. D., tačiau prokurorės apeliaciniame skunde to nėra prašoma, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje sunkinti M. D. teisinės padėties negali (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Kita vertus, tai neužkerta kelio nukentėjusiosioms kreiptis į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš M. D. civilinio proceso tvarka.
Taip pat prokurorės apeliaciniame skunde neprašoma iš M. D. priteisti ekstradicijos išlaidų. Kita vertus, byloje nustatyta, kad M. D. į Jungtinę Karalystę buvo išvykęs dar prieš ikiteisminio tyrimo pradėjimą ir įtarimų jam pareiškimą, pagal teismų praktiką tokiais atvejais ekstradicijos išlaidos iš nuteistųjų nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl M. D. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (J. D. ir N. V. nusikalstamos veikos epizodas) ir šioje baudžiamosios bylos dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti M. D. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laikotarpį nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d., vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies J. L., I. K. ir P. B. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas nuteistieji padarė iš savanaudiškų paskatų.
J. L., pripažintai kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 181 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, sumažinti paskirtas bausmes pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (J. D. ir N. V. nusikalstamos veikos epizodas) - iki 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo; pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (K. B. ir M. B. nusikalstamos veikos epizodas) - iki 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – iki 50 (penkiasdešimties) parų arešto; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį - iki 60 (šešiasdešimties) parų arešto.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais bei paskirti J. L. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
I. K., pripažintai kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 181 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 293 straipsnio 1 dalyje, sumažinti paskirtas bausmes pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (J. D. ir N. V. nusikalstamos veikos epizodas) iki 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo; pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (K. B. ir M. B. nusikalstamos veikos epizodas) - iki 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – iki 50 (penkiasdešimties) parų arešto; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį - iki 60 (šešiasdešimties) parų arešto; pagal BK 293 straipsnio 1 dalį - iki 60 (šešiasdešimties) parų arešto.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais bei paskirti I. K. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
P. B., pripažintam kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), sumažinti paskirtas bausmes pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (J. D. ir N. V. nusikalstamos veikos epizodas) - iki 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo; pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (K. B. ir M. B. nusikalstamos veikos epizodas) - iki 6 (šešerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti P. B. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.