Vilniaus apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui BAB bankui Snoras dėl obligacijų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tikėdama, kad niekuo nerizikuoja, ieškovė sudarė obligacijų įsigijimo sutartis.

Ieškovė nėra profesionalia investuotoja, todėl ieškovas turėjo aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu ieškovė galėtų suprasti siūlomų įsigyti obligacijų esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus sprendimus. Ieškovė buvo netinkamai informuota apie obligacijoms būdingą riziką. Tarp ieškovės ir atsakovo 2011-04-15 sudarytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (toliau – Aptarnavimo sutartis) nurodyta, kad atsakovo įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Atsakovo darbuotojui nutylėjus, kad yra kitaip, ieškovei susidarė klaidingas įspūdis dėl obligacijų draudimo. Todėl obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis kaip sudarytos ieškovei iš esmės suklydus.

Aptarnavimo sutartyje esanti sąlygas, kad atsakovo įsipareigojimai yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra blanketinė sąlyga, konkrečiai neapibrėžianti nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipianti į galiojančius įstatymus. Ši sąlyga negali būti vertinama kaip teiginys, kad absoliučiai visi atsakovo įsipareigojimai neprofesionaliam investuotojui yra apdrausti valstybės. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei obligacijų pasirašymo sutartyse nėra teigiama, kad atsakovo obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Todėl ši Aptarnavimo sutarties sąlyga negalėjo būti pakankama susiformuoti ieškovės nuomonei dėl obligacijų draudžiamumo, ši sąlyga galėjo tik paskatinti ieškovę pasidomėti, kokią indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.

Bet kuris protingas ir atidus asmuo, prieš atlikdamas bet kurį veiksmą, turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius, o, abejodamas dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas ta veiksmą, turi pasikonsultuoti su teisininku arba atsisakyto to veiksmo.

Obligacijos nėra naujos ir nežinomos finansinės priemonės Lietuvos Respublikos gyventojams, tai yra klasikinis investicinis produktas, paprastai suprantamas kaip skirtingas nuo indėlio. Ieškovė po obligacijų pasirašymo sutarčių pratęsė ankščiau sudarytą terminuotojo indėlio sutartį, taip pat sudarė naują terminuotojo indėlio sutartį, todėl turėjo suprasti, kad obligacijų pasirašymo sutartys skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarčių. Obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemone, dėl kurios investicinės paslaugos gali būti teikiamos net nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje bei nevertinant, ar ši finansinė priemonė yra tinkama klientui. Tai reiškia, kad fiksuotų palūkanų obligacijų įsigijimo sąlygos suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui. Fiksuotų palūkanų obligacijų rizikos laipsnis yra labai žemas, iš esmės vienintelė rizika – tai emitento nemokumas, tačiau apie šią riziką ieškovė buvo informuota.

Obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu atsakovas buvo mokus, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus ir savo prievoles, todėl šių sutarčių sudarymo metu ieškovė neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas nebus pajėgus atsiskaityti su ieškove, todėl draudimo įsigytoms obligacijoms taikymas ar netaikymas negali būti pripažintas esminiu obligacijų pasirašymo sutarčių elementu. Iki atsakovo veiklos apribojimų ieškovė jokių pretenzijų atsakovui nebuvo pareiškusi, ieškinį atsakovui ieškovė pateikė praėjus dvejiems metams po sutarčių sudarymo, po to, kai atsakovas buvo pripažintas nemokiu. Todėl labiau tikėtina, kad ieškovė sąmoningai sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, nes norėjo gauti didesnes palūkanas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 str. taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti, o 22 str. 3 d. nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2011-04-15 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110415K990003, kuria ieškovė už 4 998,82 Lt kainą įsigijo 50 vnt. atsakovo obligacijų su 4 proc. metinių palūkanų norma, obligacijos turėjo būti išpirkto 2012-04-27, o 2011-10-05 ieškovė ir atsakovas sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111005K990004, kuria ieškovė už 9 998,47 Lt kainą įsigijo 100 vnt. atsakovo obligacijų su 4,5 proc. metinių palūkanų norma, obligacijos turėjo būti išpirktos 2012-11-05 (6, 7 b.l.). 2011-04-15 ieškovė ir atsakovas sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.K9924874 (51 b.l.). Šios sutarties 3 p. nurodyta, kad atsakovas informavo ieškovę, jog atsakovo įsipareigojimai klientams yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 p. ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, tame tarpe Aprašymą ir Santrauką. Aprašymo 8 p. nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovė patvirtino, kad ji susipažino su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (toliau – Galutinės sąlygos).

Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji turi aukštąjį išsilavinimą, dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovė nurodė, kad ji turi pradines žinias apie akcijas ir skolos obligacijas, nors nori investuoti saugiai, tačiau jai priimtinas vidutinis rizikos laipsnis (55 b.l.). Prieš sudarydama obligacijų pasirašymo sutartis ieškovė 2005-12-12 ir 2008-09-05 su atsakovu buvo sudariusi terminuotojo indėlio sutartis (10, 11 b.l.), be to, po obligacijų sutarčių sudarymo ieškovė 2011-07-27 ir 2011-10-05 sudarė su atsakovu terminuotojo indėlio sutartis (8, 9 b.l.). Šios aplinkybės leidžia ieškovę vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t.y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad ieškovo nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatuotina, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.

Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas.

Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutartis ji sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojams, nes už obligacijas buvo mokamos didesnės palūkanos, nei už terminuotuosius indėlius. Nors ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovo darbuotojai ieškovei paaiškino, jog ji niekuo nerizikuoja, nes pagal obligacijų pasirašymo sutartis jos investuoti pinigai yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tačiau teismo posėdžio metu ieškovė teigė, kad neprisimena, ar, sudarydama obligacijų pasirašymo sutartis, su banko darbuotojais ką nors aiškinosi apie obligacijų draudžiamumą. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad jai beveik nieko nėra žinoma apie Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymą ir jo taikymo sąlygas, taip pat, kad ieškovė pasitikėjo atsakovu kaip banku. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas nuo 2011-04-15 obligacijų pasirašymo sutarties iki 2011-10-05 obligacijų pasirašymo sutarties, taip pat laiko tarpas, praėjęs nuo šių sutarčių iki atsakovo veiklos apribojimo ir jo nemokumo konstatavimo buvo pakankamas, kad ieškovė visapusiškai įvertintų sudarytų sutarčių sąlygas, obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimai dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis buvo pareikšti ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovo bankroto proceso metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas iš esmės suklydus.

Kadangi ieškinys atmetamas, iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 96 str. 2 d., 98 str.).

Teismas šioje byloje turėjo 9 Eur išlaidas už procesinių dokumentų siuntimą. Atsakovas įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Trečiasis asmuo pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą sumokėjo 1 270 Lt (367,82 Eur). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas (CPK 98 str. 2 d.). Lietuvos teismuose yra nagrinėjama daug bylų dėl atsakovo išleistų obligacijų pasirašymo sutarčių, kurių ieškinio pagrindas ir dalykas iš esmės sutampa su nagrinėjama byla, šiose bylose trečiąjį asmenį atstovauja ta pati advokatų kontora. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvieno vėlesnio trečiojo asmens šiose bylose pateikto procesinio dokumento (atsiliepimo ir tripliko) parengimas reikalauja mažiau darbo ir laiko sąnaudų, į tai, kad šioje byloje trečiasis asmuo pateikė tik atsiliepimą, trečiojo asmens naudai priteistinos išlaidos už advokato pagalbą mažintinos iki 200 Eur.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. M. trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai 200 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybės naudai – 9 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.