- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-06
- Bylos Nr.
- 2A-15-198/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė (pirm.), Ramunė Čeknienė, Birutė Jonaitienė (pran.)
- Ieškovas
- K. D., K.
- Atsakovas
- R. D., Aukštaitijos
- Trečiasis asmuo
- UADBB „IIZI“, notarei Marijai L
- Advokatai
- Inga Radinienė, Vytautas Garla
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A – 15 – 198 / 2010
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 6 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės,
atsakovei R. D., jos atstovei advokatei Ingai Radinienei, atsakovo Aukštaitijos kredito unijos atstovui A. B.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-272-755/2009 pagal ieškovo K. D. ieškinį atsakovams R. D., Aukštaitijos kredito unijai, tretiesiems asmenims UADBB „IIZI“ ir notarei Marijai L. K. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, hipotekos sandorio pripažinimo niekiniu sandoriu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas K. D. prašė: CK 1.80 str. pagrindu pripažinti niekiniu 2008-03-15 hipotekos sandorį, sudarytą tarp atsakovų R. D. ir Aukštaitijos kredito unijos; pripažinus butą, esantį (duomenys neskelbtini), asmenine R. D. nuosavybe, priteisti iš jos jam 80 500 Lt kompensaciją. Nurodė, kad 1986-06-25 teismo sprendimu šalių santuoka nutraukta, tačiau ištuoka civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota tik 2000-10-05. Nuo 1990-02-02 iki 1997-04-10 jis (ieškovas) deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), jis buvo prisiregistravęs iki 2003-03-28 pas atsakovės tėvus, bet tai buvo tik formali registracija, nes jis ten faktiškai negyveno, o gyveno (duomenys neskelbtini) su šeima. 2003 m. pabaigoje išėjo iš (duomenys neskelbtini) buto, nes jį išvarė R. D., atėmė raktus ir į butą nebeįsileido. Su atsakove gyventi viename bute negali, nes jų santykiai yra priešiški. Nurodė, jog po 1986-06-25 proceso turtas dalijamas nebuvo, nes to įstatymas įsakmiai nenumatė. Su atsakove jis 3 kambarių butą įsigijo 1992-04-02. Iš įrodymų matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), pirktas su atsakove lygiomis dalimis, todėl jis yra dalintinas pagal CK 3 knygos normas lygiomis dalimis. Turtas vertas 161 000 Lt. Jis niekada neatsisakė privatizuoti ginčo buto. Be to, 2008-03-18 be ieškovo sutikimo atsakovė įregistravo hipoteką. Toks sandoris prieštarauja įstatymo normoms ir turi būti panaikintas, nes nebuvo ieškovo sutikimo. Aukštaitijos kredito unija nepasidomėjo, ar butas padalintas, arba atsakovė šį faktą nutylėjo. Ieškovo reikalavimas panaikinti įkeitimo sandorį yra pagrįstas ir teisėtas, nes be jo sutikimo tokio sandorio sudarymą draudžia įstatymas (CK 4.171 str. 8 d.). Šiuo metu ieškovas neturi nuosavybės teise jokio nekilnojamojo turto, būstą nuomoja. Nesutinka su ieškinio senatimi, nes šis terminas nepasibaigęs.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino K. D. nuosavybės teises į ½ dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); reikalavimą dėl piniginės kompensacijos jam priteisimo iš R. D. atmetė; Hipotekos sandorį – nekilnojamojo turto buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo sandorį, sudarytą 2008-03-15 tarp R. D. ir Aukštaitijos kredito unijos ir pagal hipotekos lakštą Nr. 04120080001219, įregistruotą Hipotekos skyriuje prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-03-17, pripažino niekiniu sandoriu.
Teismas nustatė, jog šalių santuoka nutraukta 1986-06-25, ištuokos faktas Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotas 2000-10-05. Pagal 1992-04-02 pirkimo - pardavimo sutartį tarp Panevėžio miesto valdybos ir R. D. už 23 591 rub. nupirktas butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini). Už butą sumokėta abiejų šalių turėtais investiciniais čekiais lygiomis dalimis ir atsakovei sumokant 260 rub. Prieš perkant butą, buvo sudarytas reikalaujamas susitarimas tarp šalių, jog sudarius pirkimo - pardavimo sutartį buto savininku bus R. D., įrašyta, kad šalims žinomas Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. turinys. Nustatė, jog Hipotekos skyriuje prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-03-17 įregistruotas hipotekos lakštas, kuriuo įkeistas ginčo butas ir kuris šalių susitarimu įkainuotas 100 000 Lt, užtikrinant 2008-03-03 paskolos sutartį tarp Aukštaitijos kredito unijos ir R. D. dėl 100 000 Lt paskolos suteikimo įvykdymą. Šiuo metu buto rinkos vertė ne didesnė nei 130 000 Lt, ką įrodo ieškovo paaiškinimai bei turto vertinimo ataskaita.
Teismas, vadovaudamasis SŠK 40 str. (santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose), sprendė, jog pagal įstatymą šalių santuoka nutraukta ištuokos įregistravimo CMS dieną – 2000-10-05. Be to, teismo nuomone, pagal faktines aplinkybes negalima daryti išvados, jog šalys po ištuokos proceso teisme 1986 m. faktiškai nutraukė šeiminius ryšius, nes 1990 m. susilaukė sūnaus T., 1992 m. abu tvarkė buto privatizavimo dokumentus, atsakovės vardu privatizuotame bute ieškovas deklaravo savo gyvenamąją vietą, po 1997 metų jis šią vietą deklaravo pas atsakovės tėvus. Teismas pažymėjo, jog pagal SŠK 21 str. 3 d., turtas – ginčo butas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis ir įformintas vieno iš jų vardu. Taigi, preziumuojamas turto bendrumas. Šios prezumpcijos atsakovė nepaneigė. Be to, ir ieškovo veiksmai nerodė, jog jis neketino įsigyti dalies buto nuosavybėn, tuo labiau, kad iš mokėjimo dokumentų matyti, jog ieškovas už perkamą butą sumokėjo 11 796 investicinius čekius, t. y. lygiomis su atsakove dalimis, prašydama leisti pirkti butą atsakovė nurodė ieškovą kaip jos vyrą, gyvensiantį bute po jo privatizavimo, sutarė kieno vardu bus forminamas sandoris, ieškovas ten iki 1997 m. balandžio 14 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą. Teismo nuomone, šie įrodymai paneigia atsakovės aiškinimą, kad ieškovas jau nuo 1986 m. nebuvo šeimos narys, todėl neturėjo subjektinės teisės butui privatizuoti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad kadangi klausimas dėl turto pasidalijimo nutraukus santuoką, galiojant SŠK, iki šiol teisme nebuvo keliamas, turtą dalijant, kai galioja naujasis CK, turi būti atsižvelgiama į jo 3 knygos normas. Santuokos nutraukimo registravimo metu SŠK 23 str. 4 d. nustatė, jog reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Tokiu būdu, teismas senaties terminą dėl turto padalijimo reikalavimo skaičiavo nuo šalių ištuokos momento, t. y. 2000-10-05. Nurodė, jog priėmus naująjį CK, nuo jo įsigaliojimo momento 2001-07-01 SŠK neteko galios. CK 3.129 str. nustato 5 metų ieškinio senaties terminą reikalavimas dėl turto, esančio bendra jungtine nuosavybe, išskyrus nekilnojamąjį turtą, pareikšti. Taigi, naujasis CK reikalavimams dėl nekilnojamojo turto, kuris yra bendra jungtinė nuosavybė, padalijimo apskritai nebenustato ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pradėjus ieškinio senatį skaičiuoti pagal SŠK normas, bet jai nesibaigus iki CK įsigaliojimo, tolesnis jos skaičiavimas turi būti atliekamas pagal CK 3 knygos taisykles, t. y. ieškinio senatis netaikoma (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d.).
Teismas konstatavo, jog ginčo objektas – butas buvo įkeistas ir išduotas hipotekos lakštas be ieškovo, kaip bendraturčio, sutikimo. Toks sandoris prieštarauja imperatyviems įstatymo reikalavimams, numatytiems CK 4.171 str. 8 d., todėl jis yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str.). Teismas atsakovo kredito unijos argumentus, jog jie neturėjo jokių abejonių dėl to, kad tik atsakovė yra turto savininkė, gali įkeisti būstą, nes tą sprendė iš dokumentų, laikė negrįstais, kadangi atsakovas sudarė hipotekos lakštą neįsitikinęs buto priklausomybe, iš Registrų centro duomenų banko išrašo turėjo matyti, jog butas įsigytas pagal Butų privatizavimo įstatymą esant R. D. santuokoje, be to, įrašas nekilnojamojo turto registre apie buto savininką savaime dar neįrodė, jog tik atsakovė yra buto savininkė (CK 3.88 str. 3 d.), nes turtas užregistruotas iki CK įsigaliojimo (Įsigaliojimo įstatymo 25 str. 3 d.). Teismo nuomone, atsakovas, kaip asmuo profesionaliai suteikiantis paskolas, turėjo žinoti tiek šį reglamentavimą, tiek CK nuostatas dėl ieškinio senaties termino nebuvimo dalijant tarp buvusių sutuoktinių nekilnojamąjį turtą, todėl šio neįvertindamas, nepasitikslinęs duomenų, elgėsi nepakankamai rūpestingai. Laikė, kad aplinkybė, jog hipotekos lakštą parengė ir patvirtino notaras, kuris irgi nenustatė jo neatitikimo įstatymo reikalavimams, neturi teisinės reikšmės sandorio galiojimui, nepadaro jo teisėtu, o tik leidžia spręsti, kad ir tretysis asmuo savo profesines pareigas vykdė neapdairiai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė R. D. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą, o būtent:
1. Nutraukus santuoką 1986 m. sutuoktinių turtas nebuvo dalinamas, nes sutuoktiniai gyvendami santuokoje dalintino turto neįsigijo. 1992-04-02 buvo sudarytas buto privatizavimo sandoris, kurio pagrindu nuosavybės teise ir įgijo jai (apeliantei) darbovietės skirtą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas buto privatizavimo momentu nebuvo jos šeimos narys, nebuvo buto nuomininkas, todėl neturėjo subjektinės teisės privatizuoti butą. Be to, 1991-12-03 pareiškime Panevėžio miesto valdybai K. D. ir R. D. susitarė, kad buto savininku po privatizavimo taps R. D.. Tokiu būdu, ieškovas, žinodamas, jog yra išsituokęs, atsisakė tapti buto bendrasavininku. Nutraukus santuoką su ieškovu dar 1986-06-25, nuosavybė formuotis bendrosios jungtinės nuosavybės pagrindais negalėjo. Aplinkybė, jog ieškovas sumokėjo 11 796 investicinių čekių už R. D. perkamą butą, neįrodo, jog jis įgijo butą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, tuo labiau, kad įgijusi butą nuosavybės teise ji bute gyveno kartu su nepilnamečiais vaikais, pilnai išlaikė butą ir jį prižiūrėjo. Taigi, butas yra įgytas po santuokos nutraukimo ir yra R. D. asmeninė nuosavybė.
2. Teismui nustačius, jog ginčo butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir išsprendus reikalavimą dėl buto padalinimo, turėjo būti taikytas ieškinio senaties terminas, t. y. teismas neteisingai taikė LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 str., 10 str., SŠK 23 str. Sprendžiant taikytinos teisės klausimą teismas turėjo įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso 3.129 str. nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, o SŠK 23 str. 2 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Teismas sprendime nurodydamas, kad senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tada, kai buvo įregistruota ištuoka, t. y. nuo 2000-10-05 (SŠK 40 str.), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-20 nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-292/2008), netyrė ir nevertino senaties termino eigos pradžiai nustatyti reikšmingų aplinkybių. O būtent – dar 1991-12-03 pareiškime Panevėžio miesto valdybai K. D. ir R. D. susitarė, kad buto savininku po privatizavimo taps R. D., o 1992-04-02 sudarius buto privatizavimo sandorį, nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą neįgyvendino, t. y. bute negyveno, buto neišlaikė, neremontavo, 1997-04-14 iš jo išsiregistravo. Taigi, senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 1997-04-14, kuris baigėsi 2000-04-14, t. y. dar iki naujojo CK įsigaliojimo. Šiuo atveju būtina taikyti SŠK 23 str. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir ieškovo ieškinį tuo pagrindu atmesti. Tokiu būdu, pritaikius ieškinio senaties terminą, atmestinas ir antrasis ieškovo reikalavimas dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, tuo labiau, kad atsakovui Aukštaitijos kredito unijai nebuvo žinomos aplinkybės, jog ieškovas gali pretenduoti į ginčo butą, nes viešojo registro duomenimis R. D. buvo vienintelė buto savininkė. Taigi, sandorio sudarymo metu imperatyvios teisės normos nebuvo pažeistos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Aukštaitijos kredito unija prašo skundžiamą apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nurodo, kad teismas klaidingai daro išvadą, jog Aukštaitijos kredito unija privalėjo domėtis, ar butas nėra padalintas ir pan. Kadangi atsakovė R. D. Aukštaitijos kredito unijai pateikė ištuokos liudijimą, atsakovės buvo klausta dėl turto nuosavybės, ir ji nurodė, jog ji viena yra buto savininkė. Kaip įrodymą pateikė pažymą, kurioje buvo matyti, kad nuosavybės teisė priklauso būtent atsakovei. CK 3.88 str. numatyta, kad turto, kuris yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji nuosavybė. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Be to, sudarant hipotekos sandorį visus dokumentus privalėjo tikrinti notaras, t. y. jis turėjo užtikrinti sandorio teisėtumą ir išsiaiškinti visas aplinkybes, galinčias kliudyti sudaryti sandorį. Taigi, Aukštaitijos kredito unija, remdamasi viešo registro duomenimis, ir padarė išvadą, kad butas nuosavybės teise priklauso vienai R. D..
Atsiliepimu į atsakovės R. D. apeliacinį skundą ieškovas K. D. prašo skundą atmesti ir palikti apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad iš esmės apeliaciniame skunde atsakovė iškelia įrodymų vertinimo klausimą. Visiškai nepagrįstas jos teiginys, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įgytas po santuokos nutraukimo ir yra jos asmeninė nuosavybė. Teismas sprendime teisingai konstatavo, kad santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo teisme ir ištuokos liudijimo išdavimo metu (ištuoka užregistruota 2000-10-05) santuokos nutraukimo tvarką ir pasekmes reglamentavo tuo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas, o šio kodekso 40 str. imperatyviai nustatė, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą CM organuose. Šis veiksmas atliktas 2000-10-05, todėl turtas, sutuoktinių įgytas iki ištuokos įregistravimo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir negali būti pripažintas asmenine nuosavybe, kaip motyvuoja atsakovė. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, kad ieškovas buto privatizavimo momentu nebuvo jos šeimos narys, yra nepagrįstas, neatitinkantis tikrovės ir prieštaraujantis byloje esamiems įrodymams. Tokį teiginį paneigia teismo įrodytos ir pripažintos aplinkybės: vaiko gimimas 1990 m., buto privatizavimo dokumentų tvarkymas 1992 m., iki 1997 m. deklaruota gyvenamoji vieta tuo pačiu adresu. Be to, nepagrįstas atsakovės teiginys, kad ieškovas atsisakė tapti perkamo buto bendrasavininku, atsisakė įgyti butą nuosavybės teise šią teisę perleisdamas atsakovei. Priešingai, buto pirkimo – pardavimo dokumentai įrodo, kad butas įsigytas pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą. Visos teisinės sandorio sudarymo procedūros atliktos vadovaujantis pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, ką teismas sprendime ir akcentavo. Nors butas buvo įformintas vieno sutuoktinio vardu, tačiau tebegyvenant santuokoje laikytina, kad atitiko tuo metu galiojusio SŠK 21 str. 3 d. reikalavimą, t. y. turtas laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams.
Ieškovo manymu, kadangi SŠK 23 str. 2 d. nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas iki naujojo CK įsigaliojimo (2001 07 01) nebuvo pasibaigęs, o naujasis CK nustato 5 metų ieškinio senaties terminą, todėl toks terminas turėjo būti taikytinas ir šioje byloje. Sutuoktinių ginčo atveju ieškinio senatis negali būti taikoma. Taigi, atmesdamas atsakovės argumentą taikyti ieškinio senatį, teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia apeliantė, ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Teismas sprendime nurodė konkrečius įrodymus, jų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teisės normas, kurių pagrindu ieškovo K. D. ieškinys buvo tenkintas iš dalies. Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad šalių ištuoka Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota 2000-10-05, o teismo procesas, kuriame nutarta santuoką nutraukti, įvyko 1986-06-25 (t. 1, b. l. 7, 52, 189). Pagal 1992-04-02 pirkimo – pardavimo sutartį tarp Panevėžio miesto valdybos ir R. D. už 23 591 rub. nupirktas butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), už kurį sumokėta abiejų šalių turėtais investiciniais čekiais lygiomis dalimis ir atsakovei sumokant 260 rub. (t. 1, b. l. 53, 69-70). Prieš perkant butą buvo sudarytas susitarimas, jog sudarius pirkimo – pardavimo sutartį buto savininku bus R. D., įrašant, kad šalims žinomas SŠK 21 str. turinys (t. 1, b. l. 54). R. D. 1991-12-03 pareiškimo dėl buto pirkimo įrašais nustatyta, jog atsakovė pareiškime ieškovą įvardijo kaip savo vyrą (t. 1, b. l. 71). Nuo 1990-02-02 iki 1997-04-14 ieškovas savo gyvenamąją vietą deklaravo ginčo bute (t. 1, b. l. 90), o nuo 1997-04-14 iki 2003-03-28 – (duomenys neskelbtini), atsakovės tėvų name (t. 1, b. l. 84-85).
Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad ieškovas buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo momentu nebuvo jos šeimos narys, nebuvo buto nuomininkas, todėl neturėjo subjektinės teisės buto privatizuoti. Tačiau, kaip minėta, šalių santuoka nutraukta 1986-06-25, ištuoka užregistruota tik 2000-10-05. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo teisme ir ištuokos liudijimo išdavimo metu santuokos nutraukimo tvarką ir pasekmes reglamentavo tuo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas. Šio kodekso 40 str. nustatė, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Tokiu būdu, laikytina, kad šalių santuoka nutraukta ištuokos įregistravimo CMS dieną, t. y. 2000-10-05. Priešingai, nei teigia apeliantė, kad buto privatizavimo momentu ieškovo ir atsakovės nesiejo šeimos ryšiai, paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, o būtent – 1990-12-04 šalys susilaukė sūnaus T. D., 1992 m. abu tvarkė buto privatizavimo dokumentus, atsakovės vardu privatizuotame bute ieškovas deklaravo savo gyvenamąją vietą, po 1997 metų jis šią vietą deklaravo pas atsakovės tėvus. Visiškai nepagrįstas R. D. teiginys, kad visas butas yra jos asmenine nuosavybe. Kaip matyti, butas įsigytas pagal 1992-04-02 pirkimo – pardavimo sutartį. Pagal SŠK 21 str. 3 d., turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis ir įformintas vieno iš jų vardu. Preziumuojamas turto bendrumas, ko R. D. nepaneigė (SŠK 21 str.).
Apeliantės argumentas, kad teismas neteisingai taikė LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 str., 10 str., SŠK 23 str., taip pat atmestinas, kaip nepagrįstas. Kolegija sprendžia, jog teismo padaryta išvada dėl ieškinio senaties termino atitinka Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką šios kategorijos bylose. O būtent – santuokos nutraukimo registravimo metu SŠK 23 str. 4 d. nustatė, jog reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Taigi, senaties terminas dėl turto padalijimo reikalavimo skaičiuotinas nuo šalių ištuokos momento, t. y. 2000-10-05, o ne nuo 1997-04-14, kaip teigia apeliantė. Priėmus naująjį CK, nuo jo įsigaliojimo momento 2001-07-01 SŠK neteko galios. CK 3.129 str. nustato 5 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, išskyrus nekilnojamąjį turtą, pareikšti. Taigi, naujasis CK reikalavimams dėl nekilnojamojo turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimo apskritai nebenustato ieškinio senaties termino. Pradėjus ieškinio senatį skaičiuoti pagal SŠK normas, bet jai nesibaigus iki CK įsigaliojimo, tolesnis jos skaičiavimas turi būti atliekamas pagal CK 3 knygos taisykles, t. y. ieškinio senatis netaikoma. Tokia ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklė numatyta CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Taigi, šiuo atveju ieškinio senatis negali būti taikoma.
Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagristas, apeliacinio skundo motyvais jį naikinti pagrindo nėra. Todėl apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Ieškovui K. D. apeliacinės instancijos teisme už antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0296 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 440 Lt. Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės priteistinos teismo turėtos išlaidos – 5,80 Lt, susiję su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p.) bei 440 Lt išlaidų valstybei už ieškovui suteiktą teisinę pagalbą (t. 2, b. l. 115-116, CPK 96 str., 99 str.).
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 445,80 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt penkis litus ir aštuoniasdešimt centų) išlaidų į valstybės biudžetą.