Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-100-238/2016;

Teisėja: Laima Lubauskienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00053-2014-3;

2016 m. vasario 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistajam V. R., jo gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui, nuteistojo A. P. gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui, nukentėjusiojo D. P. atstovei advokatei Neringai Grubliauskienei, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir V. R. apeliacinius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį – 40 parų areštu. Paskirtos bausmės, vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu;

V. R. nuteistas pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį – 40 parų areštu. Paskirtos bausmės, vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš A. P. ir V. R. priteista solidariai 172,27 Eur Kauno teritorinei ligonių kasai, taip pat solidariai iš A. P. ir V. R. 900 Eur nukentėjusiojo D. P. naudai neturtinei žalai atlyginti, taip pat solidariai iš A. P. ir V. R. 889,52 Eur D. P. proceso išlaidų už jam suteiktą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 1 d., apie 24.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais, iš chuliganiškų paskatų, dėl mažareikšmės dingsties, pašalinių asmenų akivaizdoje panaudojo fizinį smurtą-ranka sudavė D. P. į veidą. Tęsdamas nusikalstamą veiką A. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrai su V. R. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2014 m. vasario 2 d. apie 3.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), kaimo turizmo sodyboje (duomenys neskelbtini), įsibrovė į minėtos sodybos kambarį, įžūliais veiksmais, iš chuliganiškų paskatų, dėl mažareikšmės dingsties panaudojo fizinį smurtą-pašalinių asmenų akivaizdoje sudavė kumščiu D. P. į veidą, ir šiam nugriuvus ant lovos, sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius D. P. į galvą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nukentėjusiajam D. P. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl apatinio žandikaulio kairio kampo lūžio, kraujosruvų dešinės akies vokuose, dešiniajame skruoste, kaktoje, kairės ausies kaušelyje, sukėlė pašalinių asmenų pasipiktinimą, išgąstį.

V. R. pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 2 d. apie 3.00 val., veikdamas bendrai su A. P. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), kaimo turizmo sodyboje (duomenys neskelbtini), įsibrovė į minėtos sodybos kambarius, įžūliais veiksmais, iš chuliganiškų paskatų, dėl mažareikšmės dingsties, panaudojo fizinį smurtą, pašalinių asmenų akivaizdoje, sudavė kumščiu D. P. į veidą ir pastarajam nugriuvus ant lovos, sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius D. P. į galvą, tokiais savo veiksmais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nukentėjusiajam D. P. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl apatinio žandikaulio kairio kampo lūžio, kraujosruvų dešinės akies vokuose, dešiniajame skruoste, kaktoje, kairės ausies kaušelyje, sukėlė pašalinių asmenų pasipiktinimą, išgąstį.

Skunde pažymima, kad tarp D. P., liudytojų Ž. P., K. K. ir E. K. parodymų yra daug prieštaravimų. Be to, aptartų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo neteisėtumas bei objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis ir nuosekliais liudytojų parodymais grindžiamas V. R. alibi rodo ne ką kita, o būtent būtinybę panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį V. R. atžvilgiu. Baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta objektyvių, neabejotinų ir teisėtų įrodymų, jog V. R. padarė nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo. Teismas turėjo ypatingai kruopščiai ištirti baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kadangi iki šiol V. R. nebuvo teistas, dirba UAB „Drąseikių karjeras“ operatoriumi, darbe ir šeimos aplinkoje charakterizuojamas tik teigiamai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. R. ir jo gynėjas prašė V. R. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. P. gynėjas prašė A. P. apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo D. P. atstovė ir prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmestinas.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Tiek nuteistasis A. P., tiek nuteistasis V. R. savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad V. R. konflikte nedalyvavo, jo įvykio vietoje apskritai nebuvo, o teismas nemotyvuotai V. R. teisinančius įrodymus atmetė kaip nepagrįstus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje yra pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad nusikalstamus veiksmus nuteistasis A. P. padarė veikdamas bendrai būtent su nuteistuoju V. R..

V. R. apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas laikė įrodymu D. P. ir V. R. akistatos metu atliktą atpažinimą. Tačiau tokiu būdu atliktas atpažinimas, kuriuo atpažįstamas asmuo, yra niekinis, o duomenų, gautų atliktus šį veiksmą, teismas negalėjo laikyti įrodymu, kadangi jis yra neteisėtas, gautas pažeidžiant LR BPK 20 str. įrodymams keliamus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutinka, kadangi prieš atliekant akistatą nukentėjusysis jau buvo identifikavęs V. R. asmenybę savo ankstesniuose parodymuose, taigi asmens parodymas atpažinti šiuo atveju apskritai nebuvo reikalingas. LR BPK 191 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apklaustojo asmens parodymams patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Tačiau šis veiksmas nėra privalomas ar reikalingas tais atvejais, kai apklausiamas asmuo savo parodymuose nurodo asmenį, apie kurį jau davė parodymus. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepažeidė baudžiamojo proceso normų, kuomet apklausė nukentėjusįjį D. P., ir tik tada, kai jis nurodė, kad buvo sumuštas ir V. R., suvedė juos į akistatą. Asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką metu D. P. neatpažino R. P. kaip asmens, buvusio įvykio metu, tačiau skirtingai, nei nurodo apeliantas, tai niekaip nesudaro pagrindo abejoti D. P. parodymais, kadangi šis asmuo byloje nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nusikalstamų veiksmų neatliko, todėl nukentėjusysis galėjo šio asmens ir neprisiminti.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad E. K. pirminėje apklausoje, atliktoje 2014-04-04 dieną, Vaidą apibūdino jau po to, kai jai Vaido nuotrauka buvo parodyta internetiniame tinklalapyje „Facebook“. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, asmens parodymas „Facebook“ tinklapyje dar nėra asmens identifikavimas, kadangi tai gali būti apskritai ne tas asmuo, įsidėjęs ne savo nuotrauką. Negana to, V. R. pateiktame išraše iš socialinio tinklo „Facebook“ matyti, kad jis yra pasivadinęs ne V. R., o „V. D.“, taigi liudytojai E. K. iš to negalėjo būti žinoma šio asmens tapatybė. Turint tikslą išsiaiškinti, ar E. K. iš tiesų davė parodymus apie V. R., buvo atliktas asmens atpažinimas, kurio metu E. K. (Makarovaitė) tarp pateiktų atpažinimui trijų asmenų iš kūno sudėjimo, ūgio, plaukų spalvos atpažino V. R. kaip dalyvavusį muštynėse ir mušusį D. P.. Vėliau vykusios akistatos su V. R. metu liudytoja E. K. laikėsi savo parodymų, kad prieš nukentėjusįjį D. P. smurtą naudojo būtent V. R..

V. R. skunde teigia, kad apklausti jo tėvai, t. y. K. R. ir K. R., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, jog šio incidento išvakarėse bendravo su savo sūnumi, patvirtino, kad jis grįžęs vakarop iš medžioklės visą laiką buvo namuose. V. R. mergina G. U. apklausta taipogi patvirtino, jog 2014-02-01 vakarą visą laiką bendravo socialiniame tinkle „Facebook“ su V. R.. 2014-02-01 susirašinėjimo internetiniame tinklalapyje „Facebook“ išrašas patvirtina, jog tuo metu V. R. buvo savo namuose. Tačiau, kaip ir pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, šiuos liudytojus su V. R. sieja artimi giminystės ir draugystės ryšiai, ir jie laikytini suinteresuotais bylos baigtimi. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei vieno iš šių liudytojų parodymai savaime nepatvirtina, jog V. R. negalėjo trumpam išvykti iš namų ir su A. P. padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamas įvykis įvyko apie 3.00 val. nakties, taigi nei V. R. dalyvavimas medžioklėje (V. R. tėvai teisme patvirtino, kad grįžęs iš medžioklės V. R. buvo savo kambaryje, o kad jis būtų išėjęs, jie nematė), nei susirašinėjimas su G. U. apie 20.30 val. (iš kurio taip pat matyti, kad V. R. tuo metu medžioklėje jau nebebuvo), niekaip nepatvirtina, jog įvykio metu, kuris vyko apie 3.00 val., jis buvo kitoje vietoje ir padarant nusikalstamą veiką nedalyvavo. V. R. parodymų apie tai, kad jis nakties metu miegojo ir su jam pareikštu kaltinimu visiškai nesusijęs, nepatvirtina ir tai, jog nusikalstamų veikų, kuriomis yra kaltinamas, padarymo laiku, jis telefonu nebendravo, kadangi nėra žinoma, kiek telefonų turi V. R., taip pat manytina, kad su A. P. jis galėjo susisiekti ir kitokiu būdu. Visos šios V. R. apeliaciniame skunde keliamos abejonės niekaip nepaneigia išsamių nukentėjusiojo D. P. ir liudytojų Ž. P., K. K. ir E. K. parodymų, kurie yra užfiksuoti ne tik liudytojų apklausos, tačiau ir akistatos protokoluose, be to, šiuos parodymus jie visi patvirtino apklausiami pirmosios instancijos teisme. Vien tai, kad kai kurie liudytojai pirmųjų apklausų metu nevisiškai tiksliai nurodė visas įvykio aplinkybes, nesudaro pagrindo abejoti jų parodymais iš esmės. Teismas taip pat neturėjo jokio pagrindo abejoti šių asmenų parodymais dėl jų suinteresuotumo, kadangi byloje nėra nustatyta jokių duomenų apie tai, kad šie liudytojai siektų apkalbėti V. R., melagingai jį apkaltinti dalyvavus padarant nusikalstamą veiką su A. P., suinteresuotumo neigiama V. R. bylos baigtimi jokiais duomenimis negali patvirtinti ir pats apeliantas. Vienintelis liudytojas Ž. P. teigė iš matymo pažinojęs V. R., tačiau jokių duomenų apie tarp jų buvusius konfliktus nėra. Visi kiti liudytojai, taip pat ir nukentėjusysis, su V. R. iki nagrinėjamo įvykio jokių santykių neturėjo, taigi teismas neturi jokio pagrindo teigti, jog šie liudytojai bando klaidinti teismą analogiškais parodymais dėl nuteistojo V. R. veiksmų, o jo tėvai bei draugė teismui davė visiškai objektyvius paaiškinimus, kurių pakaktų pagrįstai abejonei dėl V. R. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką kilti. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai V. R. artimųjų parodymus vertino kritiškai. Negano to, nors jie ir sukelia prielaidą vertinti V. R. iškeltą versiją apie jo nedalyvavimą įvykyje, tačiau tiesiogiai jo kaltės nepaneigia (liudytoja K. V. R. nurodė, kad nemano, jog sūnus galėjo naktį išeiti; liudytoja G. U. parodė, kad tiki, jog V. R. žmogaus nesužalojo ir kt.).

Apeliantas A. P. skunde nurodo, kad įvyko paties D. P. išprovokuotas konfliktas, jis buvo trumpalaikis, nieko nešokiravo, nesutrikdė, nesukėlė jokių pasekmių, išskyrus tai, kad buvo sužalotas jis pats, galimai nežymiai sužalotas ir D. P., todėl mano, kad pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį jis turi būti išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

LR BK 284 straipsnio 1 dalyje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti, ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-397-895/2015), tačiau jie gali būti vertinami nustatant kaltininko tyčią. Dominuojančių motyvų nustatymas (asmeniniai, chuliganiški ar kt.) kiekvienu atveju yra svarbus nustatant kaltininko tyčios kryptingumą. Pagal LR BK 284 straipsnį, veikos gali būti kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-62-489/2015). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms, ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams.

Nagrinėjamu atveju apelianto nurodomų argumentų, kad paties D. P. išprovokuotas konfliktas buvo trumpalaikis, nieko nešokiravo, nesutrikdė, nesukėlė jokių pasekmių, nepatvirtina byloje esantys duomenys. Priešingai, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas išsamiai vertino visas faktines aplinkybes, reikšmingas nuteistųjų tyčiai konstatuoti. Nuteistųjų A. P. ir V. R. veiksmai buvo įžūlūs, išreiškiantys aiškią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, agresyvūs, moraliu požiūriu nepriimtini, o įžūlumas pasireiškė fizinio smurto panaudojimu nukentėjusiojo atžvilgiu. Bylos duomenimis nustatyta, kad liudytojams, buvusiems kambariuose, buvo sukeltos neigiamos emocijos ir išgąstis, jie buvo šokiruoti. Nusikaltimas padarytas esant tiesioginei tyčiai, nuteistieji suvokė, kad savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, ir taip elgtis norėjo, t. y. važiavo į sodybą, į kurią nebuvo kviesti, įsiveržė į kambarius, kuriuose miegojo žmonės, bei naudojo fizinį smurtą. Nukentėjusiojo sužalojimo faktą patvirtina specialisto išvadoje jam nustatyti sužalojimai. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad apeliantai suvokė, kad sodyboje yra asmenų, nedalyvaujančių konflikte, kuriems gali būti sudaryta nepatogumų, o padarinių atžvilgiu apeliantų tyčia buvo neapibrėžta, t. y. pagal veiksmų pobūdį jie numatė, jog smurtaudami neabejotinai pažeis viešąją tvarką bei žmonių rimtį, tačiau nekonkretizavo veikos padarinių. Akivaizdu, kad šiuo atveju visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas pasireiškė tuo, jog buvo sutrukdytas kitų asmenų poilsis, šis trukdymas tęsėsi gana ilgą laiką, dėl nuteistųjų elgesio aplinkiniai juto išgąstį, nerimą dėl smurto prieš nukentėjusįjį, bandė smurtavimą nutraukti.

V. R. apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis D. P. negalėjo konkretizuoti, kokius veiksmus jo atžvilgiu atliko V. R., to nepadarė ir pirmosios instancijos teismas. Mano, kad nepavykus nustatyti, kokius konkrečiai veiksmus atliko V. R., jo atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų A. P. ir V. R. veiksmai visiškai atitinka bendrininkavimo sąvoką, nes buvo atlikti toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, logiškai ir nuosekliai papildant vienas kito veiksmus – smurto naudojimą prieš nukentėjusįjį D. P.. Tai, kad nuteistieji veikė vieninga tyčia, kad juos jungė susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, rodo jų elgesys veikos darymo metu. Jie abu atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, abu savo veiksmais pritarė vienas kito smurtiniams veiksmams, nes kartu vienas paskui kitą puolė ir smurtavo, abu be jokių abejonių suprato, kokios pasekmės nukentėjusiojo sveikatai gali kilti, tačiau nepaisydami to, vis tiek elgėsi pavojingai ir nusikalstamai. Visiškai nesvarbu, kiek smūgių ir kur konkrečiai kuris iš jų sudavė, nes jie, kaip bendrininkai, atsako bendrai ir baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį LR BK straipsnį, dalį ir punktą, o ne kiekvienas pagal konkrečius veiksmus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartis Nr. 2K-475/2012).

Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde teigia, kad konflikto metu jam pačiam buvo suduoti smūgiai, būtent D. P. išprovokavo konfliktinę situaciją, jis pirmas priėjo prie jo, kalbėjo su juo užgauliu tonu, pirmas smogė, o jis besigindamas galėjo suduoti ir jam.

LR BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010).

Teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, kad D. P. iki konflikto būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kuriais A. P. provokuotų, to nepatvirtino nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų. Liudytoja L. Š. parodė, kad kai ji išeidinėjo į kiemą, kur jos laukė A. P. su draugu R. P., pamatė, kad D. P. ir G. K. jau atėję prie A. P., norėjo jo draugo paklausti, ar ji dar gali likti. Pastebėjo, kad visi buvo susierzinę, o po to tarp jų įvyko susistumdymas, tačiau nematė, kas pirmas sudavė smūgius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog nukentėjusiojo D. P. elgesys buvo kaip nors provokuojantis ar rizikingas, kas leistų pripažinti tai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) tada, kai asmuo savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, ir nuoširdžiai gailisi. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Iš bylos medžiagos bei iš apeliacinio skundo matyti, jog A. P. savo kaltę pripažino tik iš dalies, teigė, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis, taip pat neatskleidė savo nusikalstamos veikos bendrininko V. R. ir viso proceso metu mėgino paneigti jo dalyvavimą, taigi visos šios aplinkybės neleidžia teisėjų kolegijai konstatuoti jo nuoširdaus gailėjimosi, todėl tai negali būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliantas P. P. nurodo, kad tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, teisminio nagrinėjimo metu įrodyta nebuvo, byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų tai patvirtinančių duomenų. Būdamas degalinėje, dar prieš grįžtant į kaimo turizmo sodybą, jis buvo pavartojęs nedidelį kiekį alkoholio, tačiau jo poveikio nejautė ir tikrai nebuvo apsvaigęs.

Apsvaigimas nuo alkoholio yra tiek faktinė bylos aplinkybė – asmens, vartojusį alkoholį, būsena – tiek atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta LR BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Šiuo atveju faktinė bylos aplinkybė tiesiogiai susijusi su baudžiamojo įstatymo taikymu – nustačius, jog veikos padarymo metu kaltininkas buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konstatuojama atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kuri gali turėti įtakos bausmės skyrimui (LR BK 61 straipsnis).

Apsvaigimas nuo alkoholio kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatinėjamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kuri kita aplinkybė, nes galiojantis LR BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti nustatytas ištyrus asmens kraują, atlikus specialų tyrimą neblaivumo (girtumo) būsenai nustatyti, asmenų parodymais, kitais duomenimis, kuriais apibūdinami klinikiniai girtumo požymiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-644/2005).

Pagal LR BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą, nes apsisprendimas jau padarytas. Nusikaltimo motyvai būna jau susiformavę ir asmens apsvaigimo nustatymas šioje situacijoje negali būti pripažįstama kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir sunkinti asmens teisinę padėtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2009).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši apylinkės teismo išvada ir nemotyvuota, ir nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad A. P. įvykio metu buvo neblaivus, o jo girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Nei nukentėjusysis, nei liudytojai teismo posėdžio metu nepatvirtino, kad A. P. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nebuvo patvirtintas ir tas faktas, nusikalstamą veiką jis padarė dėl alkoholio poveikio. Vien pati aplinkybė, kad nuteistasis teigė prieš įvykį pavartojęs alkoholio, negali būti pakankama konstatuoti, jog alkoholio vartojimas turėjo lemiamos įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju nelaikytina, jog alkoholio vartojimo faktas padarė lemiamą įtaką nuteistojo veiksmams. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepaisant nepagrįstai pripažintos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, bausmė nuteistajam A. P. paskirta teisinga ir tinkama bausmės tikslams pasiekti (LR BK 41 straipsnio 2 dalis), todėl ji nekeičiama.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nuteistojo A. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, iš nuosprendžio šalintina, o ši Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalis keistina dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų, kurios neatitinka bylos aplinkybių (LR BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Apeliantas P. P. skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo ir V. R. solidariai 172,27 Eur Kauno teritorinei ligonių kasai, kadangi jis 2014-12-29 Valstybinei ligonių kasai pervedė 594,80 Lt, kas atitinka 172,27 Eur.

Byloje esantis Kauno teritorinės ligonių kasos 2014 m. balandžio 14 d. ieškinys dėl žalos atlyginimo patvirtina, kad Kauno teritorinė ligonių kasa prašė priteisti iš A. P. PSDF biudžetui 594,80 Lt žalą už nukentėjusiojo asmens gydymą (1 t., b. l. 38). Iš Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas nutarė prijungti prie bylos A. P. gynėjo advokato Kęstučio Dobilo pateiktą mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad A. P. 2014 m. atlygino žalą ligonių kasoms už nukentėjusiojo gydymą (2 t., b. l. 136–142). Iš byloje esančio 2014 m. gruodžio 29 d. mokėjimo nurodymo Nr. 12291105 matyti, kad A. P. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos pervedė 594,80 Lt (2 t., b. l. 133), kas atitinka 172,27 Eur. Šie dokumentai patvirtina, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turėjo duomenų apie tai, kad Kauno teritorinei ligonių kasai padaryta žala, dėl kurios buvo pareikštas civilinis ieškinys, buvo atlyginta, taigi teismas nepagrįstai šią sumą priteisė iš nuteistųjų A. P. ir V. R., todėl procesas dėl pareikšto civilinio ieškinio nutrauktinas.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš A. P. ir V. R. solidariai 172,27 Eur Kauno teritorinei ligonių kasai, pinigus pervedant Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl ši Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalis keistina (LR BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismui netenkinus nuteistojo A. P. apeliacinio skundo dalies dėl nuteistojo V. R. išteisinimo, netenkintina ir jo apeliacinio skundo dalis dėl nukentėjusiojo D. P. turėtų jo advokatės atstovavimo išlaidų sumažinimo pusiau. Pažymėtina, kad A. P. nuosprendį gali skųsti tik savo atžvilgiu, o kito nuteistojo atžvilgiu to daryti negali.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktu,

nutarė:

Nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. P. ir V. R. solidariai priteista 172,27 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt du eurai 27 ct) Kauno teritorinei ligonių kasai, pinigus pervedant Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ir procesą dėl Kauno teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio A. P. nutraukti.

pašalinti iš nuosprendžio nuteistojo A. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.