- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-31
- Bylos Nr.
- I-159-552/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- K.T., A.T., L.P.
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjas Ramūnas Gadliauskas, susipažinęs su pareiškėjų UAB (Duomenys neskelbiami), K.T., A.T. ir L.P. skundu dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-08-31 įsakymo Nr. (Duomenys neskelbiami) panaikinimo ,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjai UAB (Duomenys neskelbiami), K.T., A.T. ir L.P. 2012-01-26 kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-08-31 įsakymą Nr. (Duomenys neskelbiami), kuriuo buvo pritarta Panevėžio miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teritorijos ir apsaugos zonos ribų ir paveldotvarkos specialiojo plano koncepcijos I varianto sprendiniams, įvertinus savivaldybės tarybos komitetų pastabas. Pareiškėjai savo skundą grindžia tuo, jog jie nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose planuoja statybas, o ginčijamu aktu numatoma uždrausti naujas statybas ar pastatų rekonstrukciją, plečiant užstatymo plotą ar aukštį.
Iš skundo ir pridedamų dokumentų matyti, kad pareiškėjų netenkina besiklostanti situacija jų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų specialiojo planavimo srityje. Jie nuo 2011 m. lapkričio mėnesio reiškia pastabas dėl rengiamos Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų specialiojo plano koncepcijos. Pareiškėjai 2011 m. lapkričio 2-4 dienomis kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės ūkio ir aplinkosaugos komitetą , kurio prašė pakoreguoti rengiamą specialųjį planą. 2012-12-07 gavę iš komiteto ir Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojo atsakymą , 2012-01-26 pareiškėjai kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą.
Teritorijų planavimo įstatymo 32 str. 3 ir 4 dalys numato, kad planavimo proceso metu (iki teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo) neteisėtai priimtą administracinį sprendimą administracine tvarka panaikina šį sprendimą priėmęs subjektas arba teismas, jeigu šis sprendimas nepanaikinamas administracine tvarka. Kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami;
Be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).
Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad specialiojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas ir baigiamasis etapas. Analogiškos nuostatos dėl specialiojo planavimo proceso etapų yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 ( 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymo Nr. ĮV-603/D1-657 redakcija) patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 18 punkte. Vadovaujantis Teritorijų įstatymo 17 str. 3 dalimi bei Taisyklių 21 punktu, koncepcijos rengimas yra specialiojo planavimo proceso dokumento rengimo etapo dalis, po kurio seka konkrečių sprendinių konkretizavimas ir jų pasekmių vertinimas. Po to parengti specialiojo planavimo dokumentai viešai svarstomi, derinami su įvairiomis institucijomis, neteismine tvarka nagrinėjami kilę ginčai, dokumentai patikrinami valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, tvirtinami ir registruojami teritorijų planavimo registre. Kiekviename iš šių etapų suinteresuoti asmenys turi teisę pateikti savo nesutikimus, pasiūlymus, pastabas, kurios turi būti nagrinėjamos Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka.
Iš pareiškėjų ginčijamo įsakymo teksto matyti, kad juo buvo tik pritarta vienam iš galimų specialiojo plano koncepcijos variantų, kuris teritorinio planavimo procese gali būti keičiamas tiek organizatorių, tiek rengėjų, tiek kitų suinteresuotų asmenų iniciatyva neteismine tvarka. Prie skundžiamo įsakymo yra pridedamas specialusis planas, su kurio sprendiniais, kaip matyti iš skundo, pareiškėjai ir nesutinka. Toks, prie ginčijamo įsakymo pridedamas dokumentas, yra pirminis, jame užfiksuotos preliminarios planuojamų teritorijų ribos ir jų naudojimo režimai, tai ne galutinis dokumentas. Akcentuotina, kad toks, teritorijų planavimo dokumento rengimo proceso stadijoje parengiamas dokumentas yra tik prielaida galutiniam dokumentui – teritorijų planavimo proceso metu parengtam specialiajam planui, kuriuo ir būtų įtakojamos pareiškėjų teisės vienaip ar kitaip naudotis žemės sklypu. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir ginčijamų aktų turinį, darytina išvada, kad ginčijamas įsakymas yra dokumentas, kuriais užbaigiama viena iš teritorijų specialiojo planavimo procedūrų, jis pareiškėjams sukelia tik procedūrines, bet ne materialiąsias teisines pasekmes, šis aktas tėra tik viena iš prielaidų tęsti teritorijų planavimo procedūrą. Tuo tarpu konkrečias materialines teisines pasekmes teritorijų planavimo srityje paprastai sukelia sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo . Taigi akivaizdu, jog pareiškėjų ginčijamas įsakymas tėra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos administracinės procedūros (kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas) metu priimamų dokumentų. Todėl šio sprendimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdami su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjai šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą šioje teritorijų planavimo procedūroje. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikėsi administracinių teismų praktiką formuojantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose A492-12/2011 ir AS756-868/2011.
Taip pat pastebėtina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad specialusis teritorijų planavimas yra viešas. Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnyje yra reglamentuota pasiūlymų teikimo ir ginčų nagrinėjimo tvarka, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikiami raštu per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu. Taigi pareiškėjams, kaip subjektams, suinteresuotiems specialiojo plano sprendiniais, teisės aktai, numato konkrečias procedūras, kuriomis pareiškėjai turės teisę pasinaudoti, kad rengiant specialųjį planą nebūtų pažeistos jų teisės bei teisėti interesai. Tik pasinaudoję šiomis procedūromis ir nepasiekę, jų manymu, teisėtų tikslų, pareiškėjai galės patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą apskųsti teismui.
Pažymėtina, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija nėra akivaizdžiai atsisakiusi tenkinti pareiškėjų pageidavimus, nes 2011-12-07 mero pavaduotojo atsakyme nurodoma, jog kartu su specialiojo plano rengėjais bus parengti pareiškėjų valdomos teritorijos projektiniai pasiūlymai.
Motyvuojamoji dalis
Taigi skundą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų. ( ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.)
Be to, net ir laikant , kad ginčijamas aktas yra administracinis sprendimas, sukėlęs pareiškėjams materialines teisines pasekmes, LR ABTĮ 33 straipsnyje yra nustatyta, kad jei specialus įstatymas nenumato kitaip, skundas administraciniam teismui gali būti paduotas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto, pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Kaip matyti iš pridėtų prie skundo dokumentų, apie skundžiamą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-08-31 įsakymą Nr. (Duomenys neskelbiami) ir jo esmę pareiškėjai žinojo bent jau nuo 2011-11-02, kai UAB (Duomenys neskelbiami) ir kiti pareiškėjai rašė prašymus Panevėžio miesto savivaldybės tarybos ūkio ir aplinkosaugos komitetui. Šiuose prašymuose jie išreiškė pretenzijas dėl specialiojo plano koncepcijos sprendinių ir prašė juos pakeisti. Atsakymus pareiškėjai gavo 2011 m. lapkričio antroje pusėje - gruodžio pradžioje. Taigi , įvertinus Teritorijų planavimo įstatymo 32 str. 3 d. numatytą reglamentavimą, skundą teismui pareiškėjams reikėjo paduoti 2012 m. sausio mėnesio pradžioje. Šis skundas teismui išsiųstas 2012-01-26, praleidus aukščiau minėtą terminą. Pareiškėjai jo atnaujinti neprašo.
ABTĮ 67 str. numato, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai skundas paduodamas praleidus terminą ir neprašoma jo atnaujinti, skundą atsisakoma priimti.
Esant tokioms aplinkybėms , skundą atsisakytina priimti ir šiuo pagrindu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsisakyti priimti UAB (Duomenys neskelbiami), K.T., A.T., L.P. skundą dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-08-31 įsakymo Nr. (Duomenys neskelbiami) panaikinimo, kaip nenagrinėtiną teismų bei paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą ir neprašant šio termino atnaujinti .
Grąžinti UAB (Duomenys neskelbiami) 100 litų žyminį mokestį, sumokėtą 2012-01-24 mokėjimo nurodymu Nr. (Duomenys neskelbiami) AB (Duomenys neskelbiami) bankas .
Nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti skundą su medžiaga pareiškėjams.
Nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vyriausiajam administraciniam teismui per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo, paduodant skundą šiame teisme.