- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-12
- Bylos Nr.
- I-5664-244/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05261-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjui L. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. B. skunde (b. 1. 1-9, 180-184) prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau -Lukiškių TI-K), jo naudai 35 000 Lt neturtinės žalos; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose ir neatitinkančiose higienos normų kamerose. Kalėjo kamerose, kurių plotas apie 6 - 8 m² kartu su 3 asmenimis. Kameros plotas buvo užimtas ir kitu inventoriumi, todėl jam tekdavo mažiau kaip 1 -2 m² kameros ploto. Buvo kalinamas su sergančiais ŽIV asmenimis. Bijojo užsikrėsti, prašė perkelti į kitą kamerą, tačiau Lukiškių TI-K administracija prašymo netenkino. Kartą susižalojo į kriauklę, todėl buvo iškilęs pavojus užsikrėsti ŽIV. Vienos valandos pasivaikščiojimas kiemelyje prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikiną nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, kuriame išaiškinta, kad pasivaikščiojimas turi trukti ne mažiau kaip 8 valandas. Lukiškių TI-K administracija netenkino jo prašymo prailginti pasivaikščiojimo laiką. Kamerose esantys baldai seni ir pavojingi sveikatai. Kamerose esantys tualetai nėra atskirti nuo bendros patalpos. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę 15 minučių, kartu su 4 asmenimis. Kamerose nėra veidrodžių ir lentynėlių pasidėti skutimosi priemonėms ir parfumerijai. Per mėnesį gaunamo 1 ritinėlį tualetinio popieriaus ir 100 gr. muilo gabaliuko neužtekdavo. Čiužiniai ir patalynė labai seni, purvini ir dvokiantys. Kamerose nebuvo ventiliacijos, todėl buvo drėgna, išskalbti rūbai nedžiūvo, puvo. Kamerose buvo žiurkių, tarakonų. 2014-03-16 jį sumušė prižiūrėtojai, todėl buvo sužalota sveikata, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Ne vieną kartą rašė skundus dėl pareigūnų veiksmų, tačiau gaudavo neigiamus atsakymus, dėl šių priežasčių badavo. Kamerose buvo nepakankamas apšvietimas, o vienintelis langas uždengtas tinkleliu, todėl beveik nepralaidus natūraliai šviesai. Lukiškių TI-K administracija neatsakė į jo prašymą perkelti jį į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys. Dėl šios priežasties vėl pradėjo rūkyti. Neturėjo teisės pirkti parduotuvėje 13 parų, o 14 parą buvo etapuotas į Marijampolės vyriausiąjį policijos komisariatą be maisto produktų ir būtiniausių priemonių. Dėl minėtų nežmoniškų gyvenimo sąlygų, žeminančių jo orumą ir garbę, patyrė traumuojančius išgyvenimus ir potyrius, dvasinius ir fizinius skausmus, depresiją, sveikatos sužalojimą. Dėl kalinimo perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 35 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. 1. 25-35, 188) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas teismui skundą parašė 2014-12-03, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. 2010-06-05 - 2010-06-07, 2010-06-16 ryte, 2010-06-29 ryte, 2010-10-01 - 2010-10-04, 2013-11-07, 2013-11-09 - 2013-11-10, 2013-11-21, 2013-11-29- 2 013-12-04, 12-10- 2 013-12-12, 2014-01-03, 2014-01-05 - 2014-01-07, 2014-01-14, 2014-01-31 - 2014-02-05, 2014-02-13, 2014-02-19 - 2014-02-20, 2014-02-27 - 2014-03-18, 2014-04-03,2014-04-10, 2014-04-17, 2014-05-13, 2014-05-21, 2014-05-23, 2014-05-29 - 2014-05-30, 2014-06-18 - 2014-06-19, 2014-06-27, 2014-08-19 - 2014-08-20, 2014-08-28 - 2014-09-01, 2014-11-25 - 2014-11-26, 2014-12-04 - 2014-12-05, 2014-12-08 - pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m². Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribą. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa”. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais išvedimo į dušą tvarkos nepažeidė. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pagal Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Vadovaujantis tarptautinių teisės aktų nuostatomis, asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Atsakovės atstovas vadovaujasi LVAT praktika ir teigia, kad teisės nuostatos nenumato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Pareiškėjo skundžiamuoju buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K, dalis šio nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės - žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu bei kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams.
Pareiškėjas teismo prašo priteisti neturtinę žalą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010-04-20 iki 2010-10-15 ir nuo 2012-03-08 iki 2014-12-09.
Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovės atstovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.
Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde nurodo, jog visą buvimo Lukiškių TI-K laiką nuo 2010-04-20 iki 2010-10-15 ir nuo 2012-03-08 iki 2014-12-09 dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, ir netinkamų laikymo sąlygų jautė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, taigi jau tuo metu turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 5 d. (b. l. 21), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010-04-20 iki 2011-12-05 turi būti taikoma ieškinio senatis.
Atsakovės atstovas, atsižvelgdamas į tai, kad skundą L. B. pateikė 2014-12-05, prašė reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
L. B. skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2014-12-05 (b. l. 21), todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2011-12-05 praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodo, laikoma, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010-04-20 iki 2010-10-15 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2012-03-08 iki 2014-12-09.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu, bei kamerų neatitikimo higienos reikalavimams.
Ginčo teisiniams santykiams taikytinas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojęs nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu (nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2012-03-08 iki 2014-12-09), atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 190 parų. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą: 2013-11-07, 2013-11-09 - 2013-11-10, 2013-11-21, 2013-11-29- 2 013-12-04, 12-10- 2013-12-12, 2014-01-03, 2014-01-05 - 2014-01-07, 2014-01-14, 2014-01-31 - 2014-02-05, 2014-02-13, 2014-02-19 - 2014-02-20, 2014-02-27 - 2014-03-18, 2014-04-03, 2014-04-10, 2014-04-17, 2014-05-13, 2014-05-21, 2014-05-23, 2014-05-29 - 2014-05-30, 2014-06-18 - 2014-06-19, 2014-06-27, 2014-08-19 - 2014-08-20, 2014-08-28 - 2014-09-01, 2014-11-25 - 2014-11-26, 2014-12-04 - 2014-12-05, 2014-12-08. Darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 190 parų, iš jų 70 parų, buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, dar dvi paras (2014-02-18, 2014-04-08) plotas buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare. Teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgia į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Teismas taip pat įvertina aplinkybę, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjo taip pat nebūdavo kameroje. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (190 parų) kalėjo perpildytose kamerose.
Lukiškių TI-K pripažino ir neginčija aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei yra nustatyta teisės aktuose, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 m² ploto, iš esmės nėra.
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis iš esmės neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisės aktų reikalavimais dėl atitinkamo minimalaus kameros ploto pažeidimu. Šiuo atveju pakankama nustatyti aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų kamerose, įvertinti pažeidimų trukmę ir mastą, kad būtų galima teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs užtikrintas nustatytas tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam asmeniui.
Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos, t. y. gyvenamojo ploto trūkumas, neigiamai įtakojo emocinius, dvasinius išgyvenimus.
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius L. B. kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentas dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo laikytinas nepagrįstu.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, jog administracinių teismų praktikoje (administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009, Nr. A525-1163/2012) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Teismui nekyla abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. gruodžio 2, 12, 13 dienomis atliko patikrinimą kameroje Nr. 398 (b. l. 105-106), kurioje buvo laikomas pareiškėjas ir nustatė, kad kameroje sienų ir lubų paviršių dažai ir tinkas buvo nutrupėję, grindų danga nelygi. Kitų HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatė. Nurodė kamerą Nr. 398 įtraukti į perspektyvinį patalpų planą.
Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014-01-24 patikrinimo akte užfiksavo (b. l. 112-114), kad atlikęs kameros Nr. 106 operatyvų patikrinimą, nustatė, kad kamerose yra langai, patalpos vėdinamos per langus, jei jose nėra įrengtos mechaninės vėdinimo ar kondicionavimo sistemos. Taip pat nustatė, kad kameroje vietomis nubyrėję sienos dažai, pelėsio vizualiai nenustatyta, yra valymui skirtas inventorius, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 23 p., o santykinė oro drėgmė 26 p. - reikalavimus.
Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014-01-27 patikrinimo akte užfiksavo (b. l. 115-117), kad kamera Nr. 106 atitinka HN 76:2010 reikalavimus, pasiūlė oro judėjimo greičiui padidinti dažniau vėdinti patalpas.
Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014-02-05 patikrinimo akte užfiksavo (b. l. 124-126), kad kameroje Nr. 106 nenustatyta HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų.
Duomenų apie kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nustatytus HN 76:2010 pažeidimus byloje nėra arba jie nebuvo nustatyti.
Kaip minėta, pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, teigė, kad kamerose nėra užtikrinamas tualetų įrengimas, ventiliacija, seni baldai, nėra lentynėlių ir veidrodžių, neužteko tualetinio popieriaus ir muilo, seni čiužiniai. Kaip atsiliepime nurodė atsakovė, kamerų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, o suimtųjų ar nuteistųjų kalinimas vykdomas vadovaujantis šiuos santykius reglamentuojančių įstatymų ir vidaus teisės aktų nuostatų reikalavimais.
Aplinkybė, jog Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB ,,Dezinfa“, patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose (b. l. 146-160).
Į bylą pateiktoje Lukiškių TI-K 2014-12-22 pažymoje nurodyta, kad L. B., būdamas Lukiškių TI-K II korpuso gyvenamosiose kamerose, nuo 2010-05-05 iki 2014-08-28, įteikė jį kuruojančiam Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui 2014-04-14 rašytinį prašymą dėl pinigų išskaičiavimo už jo siunčiamą laišką 2014-04-14 įteikė jį kuruojančiam būrio viršininkui rašytinį skundą dėl Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų darbo, 2014-04-14 įteikė jį kuruojančiam būrio viršininkui rašytinį skundą dėl jo apiprekinimo, 2014-04-22 įteikė jį kuruojančiam būrio viršininkui rašytinį skundą dėl pareigūnų veiksmų, 2014-05-16 įteikė jį kuruojančiam būrio viršininkui rašytinį prašymą dėl pažymos išdavimo, 2014-06-02 įteikė jį kuruojančiam būrio viršininkui rašytinį prašymą dėl pažymos išdavimo, 2014-06-18 įteikė jį kuruojančiam būrio viršininkui rašytinį sutikimą atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka (b. l. 43). Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad L. B., būdamas Lukiškių TI-K, turėjo galimybę žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę ir teisinę literatūrą bei periodinę spaudą (taikoma laisvalaikio užimtumo programa). Suimtasis kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimą gryname ore, kur turėjo galimybę užsiimti fiziniu lavinimu. Taip pat eilės tvarka pagal nustatytą įstaigos direktoriaus patvirtintą pareigūnų mėnesio darbo grafiką L. B. turėjo galimybę pagal prašymą lankytis sporto salėje. Byloje duomenų, kad pareiškėjas atsakymus į jo prašymus/skundus ginčijo nėra, todėl sprendžia, kad aukščiau minėtos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.
Lukiškių TI-K 2014-12-19 pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 105, 106, 107, 109, 111, 112, 117, 118, 120, 122, 123 , 202, 207, laikotarpiu nuo 2010-04-20 iki 2014-12-04, su rašytiniais ar žodiniais skundais, prašymais ir pareiškimais dėl užimtumo, sporto veiklos bei laikymo sąlygų nesikreipė. L. B., būdamas Lukiškių TI-K, turėjo galimybę kiekvieną dieną bendrauti su jo kameras kuruojančiu Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininku, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę ir teisinę literatūrą bei periodinę spaudą. L. B. kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimą gryname ore, kur turėjo galimybę užsiimti fiziniu lavinimu, sportu (b. l. 44).
Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodytos gyvenimo sąlygos neatitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių priežasčių sukeltų neigiamų pasekmių, teismas laiko neįrodytais ir nepagrįstais.
Dėl pareiškėjo teiginių apie kalinimą su ŽIV infekuotais asmenimis, pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, kuriame kalbama apie suimtųjų asmenų izoliavimo reikalavimus, nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr.36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Metodinių rekomendacijų „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“, parengtų Lietuvos AIDS centro direktoriaus, 26 punkte taip pat nurodyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 punkte nurodyta, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis.
Atsižvelgiant į tai, kad teisės nuostatos nenumato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, pareiškėjo argumentai atmestini.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė jį perkelti į kamerą, kurioje kali nerūkantys asmenys, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi dėl to, kad nori kalėti su nerūkančiais asmenimis, todėl vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą įstaigos administracijai pareiškėjas pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti.
Byloje taip pat nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.
Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² ploto, – pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma), šio pažeidimo trukmę (118 parų), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 250 Eur.
Pareiškėjo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo L. B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui L. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) (862,50 Lt) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.