Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nukentėjusiosios L. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. išteisinta, neįrodžius, jog ji padarė Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 1 p., 106 str. 2 d., privačios kaltintojos L. J. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. buvo kaltinama tuo, kad 2009 m. rugpjūčio 26 d. apie 19 val. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje, L. J. grįžtant į butą Nr. 11, kur ji gyvena sugyventinio bute, iš savo buto Nr. 14 išėjus neblaiviam kaimynui R. R. ir griebus ją už peties, jai ištrūkus, iš to paties buto išėjusi neblaivi V. G., tardama necenzūrinį žodį bei sakydama ,,Aš tave užmušiu“, bei laikydama rankoje kažkokį kietą daiktą, trenkė L. J. į kairįjį paakį, akies voką, padarydama mėlynę, bei trenkė į lūpas, išjudindama 3 priekinius apatinius dantis, kurie iki šiol juda.

Išteisintoji V. G. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo atmesti L. J. apeliacinį skundą ir palikti galioti 2010 m. vasario 17 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį, nes ji L. J. 2009 m. rugpjūčio 26 d. apie 19 val. smūgių į veidą nesudavė, pastarosios nemušė, kitaip nesužalojo ir jokių kitų neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu neatliko.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji L. J. ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji V. G. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino V. G. pagal BK 140 str. 1 d. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir teisingai nustatė, kad V. G. nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Su tokiu teismo sprendimu nesutinka nukentėjusioji L. J., prašydama pripažinti išteisintąją kalta dėl jos sumušimo ir atitinkamai nuteisti V. G.. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas V. G. kaltę pagrindžiančius įrodymus (liudytojų T. B., S. A. parodymus, specialisto išvadą) nemotyvuotai atmetė ir rėmėsi nereikšmingais kitų liudytojų parodymais.

Atsakant į šiuos skundo argumentus pirmiausia pažymėtina, jog išskirtinai teismas sprendžia, laikyti ar ne byloje esančius duomenis įrodymais ir tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, vertina įrodymus (BPK 20 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Apeliantė savo skunde jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodė, neįvardijo jokių esminių duomenų, kurie nebūtų tiriami. Taigi, apeliantės teiginiai, kad apylinkės teismas įrodymų netyrė, neanalizavo ir nevertino, nėra pagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kiekvieną V. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. aplinkybę ir įrodymus įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. taisykles. Todėl sprendžiama, jog skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas (BPK 301 str. 1 d.).

Tiek iš L. J. skundo privataus kaltinimo tvarka (b. l. 1-2), tiek iš jos apeliacinio skundo galima suprasti, kad 2009 m. rugpjūčio 26 d., neva V. G. panaudoto smurto fakto prieš apeliantę niekas nematė. Tačiau nukentėjusioji, atpasakodama įvykių eigą, nurodė, kad pirma liudytojas R. R., išėjęs iš virtuvės ar buto keikdamasis, jai sugriebė už peties, o po to iš ten pat išėjusi girta V. G. trenkė jai į veidą ir padarė sužalojimus (b. l. 1-2; 52). Atsižvelgiant į tokias apeliantės nurodytas įvykio aplinkybes lieka neaišku, kur apeliantės minimo įvykio metu buvo liudytojas R. R., jei, pasak nukentėjusiosios, smurtauti pradėjo pirmas, ir dėl kokių priežasčių apeliantė nesikreipė į teismą, kaltindama ir jį. Be to, teisiamajame posėdyje L. J. tvirtino, kad įvykio dieną kartu su R. R. ir V. G. girtavo ir V. Š.. Tuo tarpu liudytojas R. R. teisiamajame posėdyje kategoriškai tvirtino, kad su nukentėjusiąja susipykęs nebuvo, jokiame konflikte 2009 m. rugpjūčio 26 d. su L. J. nedalyvavo ir apie jį nieko negirdėjo, nes tą dieną buvo darbe (b. l. 53). Tokius šio liudytojo parodymus patvirtina ir jo darbdavio pateikta automobilio kelionės lapo patvirtinta kopija (b. l. 77), iš kurios matyti, jog 2009 m. rugpjūčio 26 d. nuo 14.18 val. iki 21.38 val. R. R. dirbo maršrutiniu mikroautobusu maršrute Gytariai-Ginkūnai, vadinasi, įvykio metu apie 19 val. girtas gyvenamoje vietoje būti negalėjo. Nėra pagrindo netikėti liudytojo R. R. parodymais, tuo labiau, kad ir liudytoja apklausta V. Š. tvirtino, kad apie jokį L. J. sumušimą nežinanti, negirdėjusi ir tokio įvykio nemačiusi (b. l. 71-72). Kiti liudytojais apklausti L. J. ir V. G. kaimynai (G. K., S. Z., A. Ž., V. G.) vienodai tvirtino, jog L. J. sumuštos niekada nėra matę ir apie galimai įvykusias muštynes su V. G. išgirdo tuomet, kai V. G. ėmė kalbėti, jog L. J. ją kaltina sumušimu. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš paminėtų liudytojų parodymų galima spręsti ir apie pačios nukentėjusiosios ūmų būdą, nesutarimą su kaimynais ir pan. Tai netiesiogiai patvirtina ir policijoje registruoti L. J. pareiškimai (2008-07-06, 2009-08-13), kuriais nukentėjusioji deklaruoja apie konfliktines situacijas su kaimynais (b. l. 45).

Aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma neginčijamai nepatvirtina L. J. teiginių apie V. G. panaudotą fizinį smurtą prieš ją. To nepatvirtina nei nukentėjusiosios apeliaciniame skunde įvardintų liudytojų T. B. bei S. A. parodymai apie tai, kad įvykio dieną L. J. buvo sumušta (b. l. 53), nes pastarieji nei vienas nematė, kas pastarąją sumušė, o tai sužinojo iš pačios nukentėjusiosios pasakymo. Kad L. J. sumušė būtent išteisintoji V. G., nepatvirtina nei specialisto išvada, nors pastarojoje užfiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai (kraujosruvos nosies nugarėlėje ir kairės akies apatiniame voke) kietais bukais daiktais ir konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 7). Atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas J. Sakalas net iš dalies paneigė L. J. skunde deklaruotą jai padarytų sužalojimų apimtį – smūgį į lūpas, dėl ko nukentėjusiajai buvo išjudinti 3 priekiniai dantys. Pasak specialisto, apatinio žandikaulio klibantys trys priekiniai dantys yra pažeisti ligos – parodontozės, ir jei būtų smūgis į lūpas, būtų likusios kraujosruvos, sužalojimai dantenose, o tai tyrimo metu nebuvo nustatyta (b. l. 70-71).

Taigi, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti ir šioje nutartyje aptarti įrodymai kelia pagrįstų abejonių dėl V. G. kaltės tyčia nežymiai sutrikdžius nukentėjusiosios L. J. sveikatą, t. y. byloje nėra jokių besąlygiškai V. G. kaltę patvirtinančių įrodymų. Todėl kolegija sprendžia, jog apylinkės teismo išvada, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių V. G. naudotą fizinį smurtą prieš L. J., yra teisinga. Pačios nukentėjusiosios parodymai nėra logiškai susiję su ištirtų įrodymų visetu ir dėl kai kurių aplinkybių prieštarauja kitiems byloje ištirtiems įrodymams. Tuo tarpu išteisintoji savo kaltę nuosekliai neigė. Kiti įrodymai – liudytojų T. B., S. A. ir J. Ž. (b. l. 71) parodymai, į ką apeliuoja nukentėjusioji, nei patvirtina, nei paneigia L. G. kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo, nes pastarieji yra tik L. J. V. G. kaltinančių parodymų seka. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nebuvo nustatytos naujos aplinkybės ar gauti kiti informacijos šaltiniai, galintys padėti pašalinti iškilusias abejones, o teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis. Esant aptartai situacijai, abe­jo­nės aiš­ki­na­mos kal­ti­na­mo­jo nau­dai. Todėl kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui išteisinti V. G..

Konstatavus, jog nėra įrodyta, kad V. G. dalyvavo padarant jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagal pareikštą nukentėjusiosios privatų kaltinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai L. J. civilinį ieškinį atmetė (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti nukentėjusiosios L. J. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.