Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, tretieji suinteresuoti asmenys Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad bendrabučio tipo patalpose trūko gyvenamojo ploto, o patalpose esantys baldai, kiti įrenginiai dar labiau sumažino gyvenamąjį plotą. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, todėl jautėsi nemalonus kvapas ir drėgmė, veisėsi parazitai. Buvo laikomas kartu su sunkiai sergančiais ŽIV, epilepsija ir kt. ligomis asmenimis. Duše iš krano praktiškai nebėgo vanduo, o pirties dieną vanduo būdavo įjungiamas tik kelioms valandoms per kurias ne visi nuteistieji spėdavo nusiprausti.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1566-644/2017 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00585-2017-2) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Alytaus PN veiksmų dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo, dėl netinkamos ventiliacijos ir kameroje buvusio blogo kvapo, drėgmės, dėl to, kad buvo laikomas su ŽIV, epilepsija ir kitomis ligomis sergančiais asmenimis, nurodydamas laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. sausio 24 d.

Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1566-644/2017 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00585-2017-2) 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. 2017 m. spalio 3 d. minėta administracinė byla išsiųsta pagal pareikalavimą į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nagrinėti ją apeliacine tvarka (administracinės bylos Nr. A-2606-438/2018).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 105 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paliekamas nenagrinėtu, jei teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje pareikšti pareiškėjo reikalavimai (tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo (dalyko ir tuo pačiu pagrindu)) buvo nagrinėjami Kauno apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-1566-644/2017, o šiuo metu administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme, skundo dalis dėl Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo, dėl netinkamos ventiliacijos, dėl laikymo kartu su sunkiai sergančiais asmenimis nuo 2012 m. gegužės 18 d. d. iki 2017 m. sausio 24 d., paliktina nenagrinėta (ABTĮ 105 str. 4 p.).

Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai išdėstyti 2017 m. spalio 4 d. papildyme dėl lygtinio paleidimo ir dėl to jam kilusios 3 000 Eur neturtinės žalos, nevertintini, kadangi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad šiuo klausimu jau buvo pasisakyta įsiteisėjusiame Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2983-887/2017 (teisminio proceso Nr. 2-13-3-02371-2017-2).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų, jam bausmę atliekant netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. sausio 24 d. atlyginimo.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. birželio 7 d., todėl praleido senaties terminą daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė sveikatos pablogėjimą, pasijuto nevisavertis, pažeidžiamas. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė minėtus nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2014 m. birželio 6 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose nuo 2014 m. birželio 7 d. iki 2017 m. sausio 24 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus PN arba pataisos įstaigos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje veisėsi parazitai.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 60 punkte bei nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarytos sutartys dėl deratizacijos ir dezinsekcijos darbų teikimo Alytaus PN gyvenamosiose bei buitinėse patalpose. Byloje nėra duomenų, jog sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, be to, Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktu Nr. PA-436 konstatuota, kad pataisos įstaigoje yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus – jie naikinami. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl patalpose esančių parazitų atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad duše iš krano beveik nebėgo vanduo, pirties dieną vanduo buvo įjungiamas tik kelioms valandoms, todėl trūko nuteistiesiems laiko nusiprausti.

Bylos duomenys, t. y. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. PA-369 ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309 (22.14.3.1.12), patvirtina, kad nuteistiesiems pataisos namuose yra suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte. Nors prausimosi po karštu dušu laikas teisės aktais nereglamentuotas, tačiau iš Alytaus pataisos namų direktoriaus patvirtintų Nuteistųjų maudymosi duše grafikų matyti, kad 6 lokalinio sektoriaus nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu ketvirtadieniais ir yra skiriamos trys valandos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui neužteko laiko nusiprausti ar, kad jis dėl šių nepatogumų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Nors pareiškėjas nurodė, kad nuteistiesiems trūko laiko nusiprausti, tačiau teismas dėl to nepasisako, kadangi teisės ginti viešąjį interesą (dėl kitų nuteistųjų) įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas pažeidė aukščiau paminėtą teisinį reglamentavimą, taigi nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjo ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad duše iš krano dėl blogo spaudimo praktiškai nebėgo vanduo, tačiau tai jis nesiejo su kokiomis nors jam sukeltomis neigiamomis pasekmėmis, nenurodė kurias teisės normas pažeidė Alytaus PN administracija. Pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas akcentavo, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelėsis.

Tiek pagal Higienos normos HN 134:2015, tiek pagal Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, ant gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys, grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai (HN 134:2015 37 p.).

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5. punktu, 73.6. punktu 73.8. punktu, 255 punktu bei Higienos normos HN 76:2010 58 punktu įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Higienos normos HN 134:2015 37 punkte numatyta, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės. Taigi už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Pažymėtina ir tai, kad į bylą pateiktu 2016 m. gruodžio 9 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. PPA.1-309 (22.14.3. 1.12) nustatyta, jog patalpų valymui yra skirtas valymo inventorius, patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai. Duomenų, kad pareiškėjas būtų reikalavęs išduoti jam valymo priemones ir tai padaryti atsakovas būtų atsisakęs, į bylą nepateikta, šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonės (kartu su juo kalėjusių nuteistųjų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas bei kiti kartu su juo kalėję nuteistieji turėjo galimybę naudotis valymo priemonėmis. Byloje nėra duomenų, kad pelėsis negalėjo būti išvalomas pataisos įstaigos išduodamomis valymo priemonėmis, todėl minėtos sąlygos priklausė nuo pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytos teisės normos reikalavimus, dėl to atsakovo atstovo atsakomybė šiuo aspektu yra negalima.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam sutriko sveikata. Tačiau į bylą pateikti medicinos dokumentų išrašai patvirtina, kad galvos ir nugaros skausmai pareiškėjui kilo po galvos smegenų traumos bei šautinio stuburo sužalojimo, taip pat pareiškėjas buvo kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl ūmių virusinių ligų, slogos, skrandžio dispersijos ir akinių paskyrimo. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė papildomus, intensyvesnius neigiamus išgyvenimus, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Bylos duomenys patvirtina, kad advokatas R. L. šioje administracinėje byloje teikė valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-17-T-1545-6817. 2017 m. lapkričio 13 d. Kauno apygardos administraciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma Nr. NTP-7-10578 valstybės naudai priteisti 161,30 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-42 straipsnio, 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. skundo dalį priteisti neturtinę žalą dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo, dėl netinkamos ventiliacijos, dėl laikymo kartu su sunkiai sergančiais asmenimis palikti nenagrinėtą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.